Su bazine Artūro mintimis sutinku – „centro dešinės“ koalicija valdyti niekada negaus, nes visi kartu geriausiu atveju teturi 35-40 proc. Lietuvos rinkėjų pasitikėjimą.

Sąlyginai suskirščiau (visi duomenys „Excel“ byloje) politines jėgas į „kairę“, „centrą“, „dešinę“, „marginalus“. Vėlgi, su Artūro mintimis sutampanti išvada – Lietuvos rinkėjai yra itin ištikimi. Nors šiais metais ir „centras“, ir „dešinė“ surinkto po apytiksliai 25 tūkst. balsų daugiau, tačiau bendroje sumoje tai tik 4-5% visų balsavusiųjų. Kitaip tariant, absoliuti dauguma rinkėjų yra nepajudinami pagal savo pasirinkimą politinių jėgų pusėje.

Kaip sekėsi atskiriems politiniams sektoriams?

• „kairė“ -2,8% – LSDP-NS-valstiečių valdymo pasekmė?
• „centras“ +2,1% – įvertintas Zuoko nustūmimas „į šoną“?
• „dešinė“ +1,4% – konservatorių telkimosi nauda?
• „marginalai“ -0,7% –itin „nuoseklūs“ ar kvaili rinkėjai?

Kurios penkios politinės jėgos pasirodė geriausiai?

1. „Frontas“ (sąlyginai ta pati partija iš Respublikonų partijos) +825% (iki 40 tūkst.)
2. Lietuvos socialdemokratų partija +167,6% (iki 10,6 tūkst.)
3. Lietuvos lenkų rinkimų akcija/Lietuvos rusų sąjunga +55,8% (iki 70,5 tūkst.)
4. Lietuvos centro partija +44,7% (iki 8,7 tūkst.)
5. Liberų ir centro sąjunga/Liberalų sąjūdis +24,6% (iki 136,9 tūkst.)

Kurios penkios politinės jėgos pasirodė blogiausiai?

1. Darbo partija -67,3% (iki 111,1 tūkst.)
2. Lietuvos valstiečių liaudininkų partija -41,5% (iki 46,2 tūkst.)
3. Lietuvos socialdemokratų partija/Naujoji sąjunga -23,1% (iki 190 tūkst.)
4. … visos kitos partijos padidino savo balsų kraitį!
5.  Tautinė partija „Lietuvos kelias“ išnyko visai

Išvada – 40 proc. rinkėjų pasitikėjimą turintys „marginalai“ dar ilgai bus valdančiose koalicijose… Ir tik klausimas, kas su jais eis kartu į žvalgybą – kairieji ar dešinieji. Centre įsikūrę liberalai tinkami tik „skylių užkaišymui“ (jeigu trūks 71+ balso).

Dar rinkimų dienos vakarą specialioje TV3LNK laidoje Rūta Grinevičiūtė užduoda nepatogų (nors ir nevisiškai paruoštą) klausimą apie Arūno Valinsko pajamas ir paskolas. Arūnas Rūtą išvadina žurnalistikos prostitute, o Rūta Arūną – chamu. Šou įdomus, tačiau atsakymo į nelabai aiškų klausimą nėra, Rūta nebedrįsta aštrint situacijos. 1:0 į priekį išsiveržia Valinskas.

Pirmadienis, „Lietuvos radijo“ pirmojoje programoje Tomo Dapkaus „Dienos tema“ (įrašas). Klausimą apie ryšius su socialdemokratų partija Valinskas atremia paprastai: „Tai yra nesąmonė <…> Ar jūs aiškiai supratot?“. Virgis Valentinavičius bando priminti, jog klausimus uždavinėja Tomas Dapkus, tačiau rezultatas sprūsta iš rankų – 2:0 laimi Valinskas.

Po kelių valandų LTV eteryje laidoje „Teisė žinoti“ (įrašas) Arūnas Valinskas auklėja Audrių Matonį ir Ritą Miliūtę. Paaiškina, apie ką turėtų būti laida. Vedėjai situacijos nebeaštrina ir rezultatas, futbolo terminais, jau gėdingas – 3:0.

Antradienį LTV eteryje – agresyviosios „Versijos“. Laidą Vidas Rachlevičius pradeda (įrašas) nauju kaltinimu Valinskui dėl idėjų plagijavimo. Deja, pavyzdys ne itin vykęs. Artūras Račas bando dėlioti argumentus (truputį plačiau apie Valinsko poziciją iš spaudos konferencijos ir dar išsamiau ginče su Valinsko bičiuliu Aidu Puklevičium), tačiau sumuojant visų laidos bokso raundų rezultatą taškais reik pripažinti Valinsko pranašumą – 4:0.

Trečiadienis, LTV „Redakcija“. Sekliai praneša, jog Egidijus Kūris kavinėje „apšildo“ Arūną Valinską. Vaizdas eteryje iš tiesų sausokas (įrašas). Nei vieno aštraus klausimo, nei vieno rimtesnio teisinio argumento ar problemos. Tik artimas familiariam bendravimas, kuris puikiai tiktų pokalbiui apie „gyvenimo būdą“, tačiau kodėl tuo užsiima Egidijus Kūris?

Galutinis rezultatas – pirmąją šou savaitę Valinskas triuškina Lietuvos žiniasklaidos grandus „sausu“ rezultatu 5:0… Jeigu taip į kaulus gauna žurnalistikos vilkai, tai ar yra bent viena(s) eilinis(ė), galinti(s) sustabdyt šį vežimą?

P.S. kelios mintys – Valinsko ignoravimas (eterio blokada), jo partiečių traukimas į šviesą, itin tiksliai formuluojami konkretūs klausimai, nuosekli Valinsko ir jo partiečių teiginių/pažadų analizė ir prieštaravimų identifikavimas, „erzinančių“ klausimų sąrašo sudarymas, šalutinių temų nustatymas ir klausimų modeliavimas per jas, leidžiant išsipasakoti netiesiogiai.

P.P.S. Arūnas Valinskas – puikus pavyzdys, ką gali duoti geras viešo kalbėjimo pasiruošimas. Tai ideali būsena, kurią turėtų pasiekti daugelis viešų asmenų, tik atitinkamai koreguojant ir ruošiant argumentus ne ad hominen, o ad rem. Tačiau debatų scenarijaus valdymas – nepakartojamas.

Ką reiškia 35+ susitikimai skirtingose vienmandatėse apygardose? Jeigu vidurkiu laikytume 50 žmonių dalyvavimą, tai viso debatuose tiesiogiai dalyvavo iki poros tūkstančių. Jie visi išėjo su mintimis, įspūdžiais, kuriais pasidalins ir skleis aplink save, tad tiesioginiai įspūdžiai palies iki 10-20 tūkstančių rinkėjų. Manau, tai puikus rezultatas. Jeigu tokių iniciatyvų būtų bent 3-4, tai lengvai pasiektume iki 10 proc. rinkėjų. O tai jau būtų labai labai rimta. Taigi, reikia ruoštis pavasariui ir galvoti, kaip galimą kampaniją bent padvigubinti.

Man asmeniškai teko moderuoti pora debatų – rugsėjo 18 dieną vykusius Kupiškyje (plačiau aprašė Banguolė Aleknienė „Kupiškėnų minčių“ straipsnyje „Seimo pavilioti politikai laikė pirmąjį piliečių egzaminą“) ir spalio 8 dieną Vaitiekūnuose, Radviliškio rajone (kelios aktyvios bendruomenės darytos nuotraukos).

Kaip vertinu debatų dalyvius? Iš esmės tai, ką kalbėjau Gintautui Jurgėlui Kupiškyje, lieka galioti ir po debatų Vaitiekūnuose – rinktis yra iš ko. Svarbu nedaryti nesąmonių ir reikliai bendrauti su kandidatais, priversti juos atsiminti savo pažadus. Ir atminti, jog gerais norais (o ypač – pažadais) kelias į pragarą grįstas…

1. VP „parduoda“ Kirkilui Trigalvio slibino kūrimo idėją;
2. LSDP per Seimo rinkimus smarkiai nukentės nuo radikalių partijų – darbiečių, paksistų, etc.
3. LSDP tikslas – sumažinti radikalų balsų skaičių;
4. Valinsko partija tiesiogiai atims „kvailų“ rinkėjų balsus – t.y. radikalams kitaip teksiančius;
5. VP finansuoja Valinsko partiją ir taip „grąžina“ LSDP dalį skolos už Trigalvį slibiną.

Šalutiniai patvirtinantys faktoriai – TV3 palankumas „Vilniaus prekybai“, įžymioji Valinsko laida apie Trigalvį slibiną.

Po mažiau nei savaitės, ketvirtadienį, kaip debatų moderatorius dalyvausiu Kupiškyje ir aš. Mielai kviečiu prisijungti, o kartu – apsilankyti kampanijos interneto svetainėje www.rinkisrimtai.lt ir pasidomėti paruošta „Rinkėjo atmintine“, patikimų ekspertų klausimais politikams. Tikimės, jog rasite ir sau įdomių minčių.

Nors Giedriui (iš TS) jau atsakiau tiesiogiai, tačiau, matyt, reikia visiems plačiau paaiškinti, kodėl manau, jog Tėvynės Sąjungos komunikacija yra neetiška. Turiu mintyse epizodą, kai TS aktyviai pasireklamavo iki reklamos uždraudimo įsigaliojimo TV eteryje – suprantu, jog niekas nežadėjo, jog tai nebus daroma, tačiau pats modelis aiškus ir neskanus..

Bendrai pagrindinė mano mintis ir vertinimas – praktiškai nematau partijų, kurių komunikacija būtų paremta vertybėmis (programinių nuostatų komunikavimo ir dalykinės diskusijos praktiškai nėra). Visi stengiasi daryti šou, kurio metu atvirai meluoja arba itin aktyviai stengiasi pūsti savo nuopelnus.

(TS-LKD) Kregždutė – laisvės ir greičio simbolis. Laisvė yra viena pamatinių konservatorių vertybių, tačiau greitis – ta sritis, kur simbolis prieštarauja pačiai partijos esmei. Konservatoriai kaip tik turėtų rinktis stabilumą ir nuoseklią plėtrą, o ne sparčius ir dažnai klaidingus sprendimus. Pavyzdys – JAV respublikonų partijos naudojamas
dramblys arba Rusijoje „Vieningosios Rusija“ – meška

(LSDP) Raudona spalva – skatina reaguoti, tai reliktas iš LKP–>LDDP partijų, tačiau komunistų lozungai/simboliai ir dabartinė partijos politika akivaizdžiai viena kitai prieštarauja. Egzistuoja natūralus poreikis keisti arba simbolį, arba retoriką/politinę programą

(LVLS) Stilizuota verpstė – akivaizdi sąsaja su lietuviškumo bastionu -
kaimu ir … Kazimira Danute Prunskiene t.y. žemės ūkio ministre, t.y. reklaminiais ES lėšomis spausdinamais straipsniais apie „sėkmingai“ „įsisavintą“ ES paramą. Spalvų gama taip pat atitinka kaimo poreikius – pastelinės spalvos, neiššaukiančios, o labiau harmoniją su gamta primenančios

(Tvarka ir teisingumas) Erelis <…plačiau telefonu…> Taip, Hammer’is – puikus to priedas. Kaip ir „kietas baikeris“ ir „geležinis lakūnas“ ir „skandalingas malūnsparnis“

(LiCS) Stilizuotas ir tiksliniam – moderniam – rinkėjui pritaikytas Vytis bei spalvų gama. Rinkėjas – solidus verslininkas.

(Liberalų sąjūdis) Spėju, viena iš sąjūdžio klaidų – netinkama purvinai oranžinė
spalva. Tai dirginanti sąsaja, kurią gretinant su konfliktuojančia partijos
pradžia gaunasi itin blogas „kokteilis“. Logotipas turinys – bendraujantys
žmonės – yra tinkamas, tik neaiškus jo emocinis turinys (bendravimas?),
galbūt netinkamai formuluota ir viešinta simbolio legenda

(Darbo partija) Kelio gale – saulė. Matyt, tas pats į „saulę“ pretenduojantis
Viktaaaras… Stilizuotas trikampis aiškiais kampais, kas leidžia brėžti
agresyvumo, aktyvumo, dinamikos asociacijas

(Frontas) Kaip jau minėta – raudonasis komunistų Frontas. Fabrikų darbininkų kasdienybė – sunkūs įrengimai, grynai į funkciją orientuotas dizainas, agresyvumo/reagavimo skatinimas. Ryški raudona spalva – puikus to simbolis

(Tautos prisikėlimo partija) Gražus simbolis. Traukia akį, kaip ir visas šou verslas. Jeigu TPP programa bus pagrįsta nacionalistine retorika („gelbėkim tautiškumą!“), tai
simbolis tai tik paryškins – tautos šaknys, geriausi jos meno pavyzdžiai, kryžiadirbystė, mūkelės, etc.

Išskirčiau tris veikiančius principus:

1. žinomas asmuo labiau pripažįstamas, nei neatpažintas – t.y. geriau žinomas blogas, nei nežinomas geras kandidatas;
2. partijos neturi pasirinkimo galimybės – padorių žinomų asmenų labai trūksta;
3. dažna politinė partija Lietuvoje – tai uždaras UAB’as, kuriame įtaka pasiskirsto pagal generuojamus finansų srautu, tada rimtas rėmėjas įgauna teisę stumti savo kandidatus.

22 puslapių dokumento idėjinis lyderis – Romas Sakadolskis, todėl pateikiami vakarietiškos tradicijos žiniasklaidoje įprasti principai, kurie Lietuvoje dažnai gali atrodyti tik rožinėmis svajonėmis. Nepaisant niūrokos kasdienybės Piliečių Santalka tiki, jog kalbėti apie žiniasklaidos kokybę būtina ir reikia.

Pasiūlymai teikiami žiniasklaidai, todėl ir turinys atitinkamai išdėstytas kalba, kuri truputį panašėja į profesinį žargoną, kai kurios rekomendacijos ir principai gali būti nesuprantami žiniasklaidos virtuvės nežinantiems. Nepaisant to, bendra nuovoka turėtų padėti susiprasti, o mes visada esame pasiruošę atsakyti į galimus klausimus.

Dokumente pateikiama 10 rekomendacijų, kurių trumpą paaiškinimą pateikiu ir čia:

1.  tapatintis su rinkėjų, o ne kandidatų poreikiais – informacija turi būti svarbi rinkėjams, o ne kandidatų rietenoms;
2. žiniasklaida politikams teikia „viešumo deguonį“ – žiniasklaida yra stipresnė, o ne politikai;
3. rinkimų nušvietimo strategija – reikėtų pasiruošti ir suvokti kaip konkreti žiniasklaidos priemonė atspindės rinkimų eigą;
4. redakcinė politika rinkimų metu – vieša;
5. skelbiama tik pažymėta politinė reklama;
6. nagrinėti politinių partijų programas;
7. aukščiausi profesionalumo standartai;
8. apdairiai naudoti visuomenės apklausų duomenis – apklausos rezultatai veikia visuomenės nuomonę;
9. padėti balsuotojams rinkimų išvakarėse;
10. rinkimų dieną sutelkti visas redakcijos pajėgas.

Iniciatyvą jau remia alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, delfi.lt, Atgimimas, gzi.lt, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Pilietinės visuomenės institutas, Transparency International Lietuvos skyrius.

Dabar dirbame ties paruošiamojo etapo turiniu, o konkrečiai – kokios diskusijų temos, Lietuvos valstybės gyvenimo klausimai, rūpesčiai verti didžiausio dėmesio? Greitai sudėliojome tai, kur „Piliečių Santalka“ dirba ir turi poziciją (teismų reforma, energetika, aplinkosauga ir t.t.), tačiau tikrai smagu ir naudinga būtų išgirsti nuomonę iš šalies. Kaip manote – kokios temos, diskusijų ir pasiūlymų sritys yra svarbiausios, ruošiantis rinkimams? Pagal kokių sričių kriterijus turėtume vertinti politikų pasiūlymus?