VIĮ 2 straipsnio 72 dalis turi būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai visuomenės informacijos rengėjas ir asmuo, profesionaliai renkantis, rengiantis ir teikiantis medžiagą viešosios informacijos rengėjui yra tas pats fizinis asmuo, norint šį asmenį pripažinti žurnalistu sutarties tarp jo ir visuomenės informacijos rengėjo sudarymas nėra būtinas, nes tokios sutarties sudarymas yra ir neįmanomas. Tokiu atveju sprendžiant, ar asmuo atitinka žurnalisto požymius, pakanka nustatyti, ar fizinis asmuo profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą, kurią pats panaudoja veikdamas kaip viešosios informacijos rengėjas.

Teismas mano apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti mano prašymą dėl akreditacijos ir priimti dėl jo sprendimą. Rytoj skambinsiu į LRS kanceliarijos Komunikacijos departamentą

Sprendimą teismas skelbs balandžio 20 dieną, 16 val., o šį kartą išnagrinėtos gautos naujienos – tai teismo prašymu pateiktos ekspertų nuomonės (galite atsisiųst skanuotus variantus). Jas pateikė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Audrius Vaišnys ir viena garsiausių Lietuvos žiniasklaidos teisės eksperčių advokatė Liudvika Meškauskaitė.

Ekspertų nuomonės buvo šiek tiek skirtingos. Jeigu Liudvika Meškauskaitė rėmėsi formaliais įstatymo kriterijais, Audrius Vaišnys nagrinėjo pačią visuomenės informavimo funkciją ir akreditavimo instituto prasmę.

2008 metų rugsėjo 25 dieną rašte Liudvika Meškauskaitė teigė:

1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 22 str. 7 dalį darytina išvada, jog kai viešosios informacijos rengėjas ir dalyvis yra tas pats fizinis asmuo (tinklaraščio autorius), jis atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį ;
2. <…> „blog’ai“ priskirtini prie informacinės visuomenės informavimo priemonių ;
3. <…> ne tik juridinis, bet ir fizinis asmuo, valdantis „blog’ą“, gali būti pripažįstamas viešosios informacijos rengėju ir (ar) skleidėju Įstatymo 22 str. 2 d. ir 7 d. prasme;
4. <…> „blogeriui“ veikiant kaip informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojui sutarties sudarymas dėl medžiagos rinkimo, rengimo ir teikimo viešosios informacijos rengėjui yra negalimas, tai „blogeris“ privalo atitikti kitą formalųjį fizinio asmens pripažinimo žurnalistu kriteijų, t.y. jis privalo būti žurnalistų profesinės organizacijos narys.

2008 metų rugsėjo 29 dieną rašte Audrius Vaišnys teigė:

1. <…> internetinės informacijos autorius – blogeris (dienoraštininkas) gali būti prilygintinas fiziniam asmeniui, kuris rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui;
2. VIĮ žurnalisto apibrėžtimi nenurodo šios pareigybės ir profesijos statuso ar specialiųjų reikalavimų (kas gali dirbti žurnalistu);
3. <…> dienoraštis vertintinas kaip vienas iš publicistikos žanrų, atspindinčių nuomonę. Taigi blogeris prilygintinas žurnalistui tokiu pat aspektu, kaip ir komentatorius;
4. <…> parlamento įstaigai netinkama atsisakyti akredituoti <…>, nes tai ne tik pažeidžia europinio parlamentarizmo tradiciją , bet ir riboja piliečio teisę pasirinkti darbą ir įgyvendinti savo tikslą – pateikti visuomenei pranešimą per visuomenės informavimo priemones (VIP);
5. Nors „Aprašas“ <…> parengtas neva vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, iš tikrųjų susidaro įspūdis, jog jis pritaikytas Vadovybės apsaugos įstatymui įgyvendinti .

Ką tai reiškia? Kaip ir minėjau savo baigiamojoje kalboje, esminis klausimas, kurį teismas turės nuspręsti – ar Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintas ir formaliais kriterijais, o ne realiai vykdoma viešosios informacijos rengimo ir skleidimo funkcija paremtas žurnalisto apibrėžimas atitinka Europos žmogaus laisvių ir pagrindinių teisių konvencijos 10 straipsnio nuostatas.

Nors Liudvikos Meškauskaitės nuomonė tarsi remiasis formaliaisiais VIĮ reikalavimais, tačiau ir šiuo atveju mano situacija kita – minėtas prašymas akredituotas pateiktas kaip www.blogas.lt/liutauras autoriaus, kai pačios interneto svetainės savininkė yra UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“, o ne tas pats fizinis asmuo, rengiantis informaciją. Aišku, teismui priėmus tokią poziciją iš dalies mano precedentas apgintų visus tinklaraščių bendruomenių (blogas.lt, livejournal.com, blogger.com ir t.t.) autorius, tačiau individualūs autoriai (pavyzdžiui, dabar ir aš, reziduojantis savo interneto svetainėje www.ulevičius.lt) būtų neginami, nes, remiantis Liudvikos Meškauskaitės pozicija, mes negalim sudaryti sutarties su savimi dėl informacijos rengimo ir jos platinimo (tiesa, čia dar galima ginčytis, jog tokios sutarties reikalavimą atitinka sutartis su interneto paslaugų teikėju, kai sutariama dėl interneto svetainės prieglobos paslaugų teikimo – t.y. informacijos talpinimo tarnybinėse stotyse ir tos informacijos platinimo pagal individualius lankytojų prašymus). Tuo tarpu tinklaraščių bendruomenių autoriai tokią sutartį „pasirašytų“, pelės mygtuko paspaudimu (konkliudentiniu veiksmu) pritardami bendruomenės taisyklėms.

Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesmukai palaikys Visuomenės informavimo įstatymo raidę, susipažinsim su Europos žmogaus teisių teismu? Sako, Strasbūras gražus miestas

Pirma, neabejotina, jog gando pirminis šaltinis – tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko spaudos konferencija, vykusi ketvirtadienį. Antra, turim idealią situaciją, kai sprogioje aplinkoje atsakingas pareigas užimantis asmuo laisvai mąsto, kokios grėsmės gresia visai visuomenei. Nereikia turėti iliuzijų, jog žurnalistai ir tauta to negirdės. Trečia, tai puikus pavyzdys, jog „juodosios technologijos“ dažnai tėra tinkamų aplinkybių rezultatas – šiuo atveju esu tikras, jog Kęstutis Glaveckas gandą paleido netyčia. Kartu tai tik parodo, jog informacinis raštingumas Lietuvoje itin menkas – ir tarp grėsmę privalančių įvertinti valstybės vadovų, ir tarp visais apie gaisrą šūktelėjusiais pasitikinčiais piliečiais (nors po to ir buvo visa šūsnis oficialių paneigimų).

Tai reiškia, jog Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas suabejojo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais!

Spėju, jog nuomones turėtų pateikti iš VU TF – gal Liudvika Meškauskaitė, iš Lietuvos žurnalistų sąjungos – gal Dainius Radzevičius.

Papildymas, 2008.07.09: trumpa „15min“ žinutė liepos 9 d. numerio 7 psl.

Seimas išsigando, savo atstovo nebesiuntė, todėl formaliai pabendravom tik su buvusiu mano Civilinės teisės seminarų Teisės fakultete dėstytoju ir jo kolegomis (neskaitant sekretorės). Dabar belieka laukti žinių liepos 8 dieną. Pirmininkas, argumentuodamas, kodėl reikalingas papildomas terminas sprendimui priimti, sakė: „Byla neeilinė“.

Plaukimas prieš srovę, visuomenės daugumos nuomonės ignoravimas ir tikėjimas savo pasirinkimu. Ar daug to turime šiandienos Lietuvoje?

Kiek žmonių sugeba išdrįsta turėti netradicines idėjas ir jas ginti? Ar užtektų vienos rankos pirštų, ar reikėtų abiejų? Kažkada bjaurėjausi Antanu Terlecku ir jo tiesmukomis pažiūromis, bet šiandien, po Sąjūdžio 20-mečio, ir bandydamas įsivaizduoti dešimtmečius disidentų metų negaliu nesižavėti. Kodėl nutilo Naujoji Kairė 95? Kodėl graži idėjų pradžia sudužo į Lietuvos laisvosios rinkos instituto banglaužius? Kur mūsų akademikai, kurie turėtų rūpintis visuomenės gyvenimo tobulinimu? Kad ir kiek daug trūkumų turėtų Piliečių Santalka, ar turime kitų nevyriausybinių organizacijų? Kur savo nuomonės nebijantys piliečiai? Ką jau čia bepriminti bandymus rinkti parašus…

Su šypsena prisimenu giminės užstalės diskusijas apie blogus ir visada skriaudžiančius žmones valdininkus (tiksliau – mūsų visų tarnus, t.y. valstybės tarnus), darbdavius ir kitus valdančius. Jeigu turime ir tikime savo pozicija, ginkime ją!

P.S. blogeris (tinklaraštininkas) prieš Seimą – jau mažiau nei po savaitės, birželio 26-ąją