XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: savivaldybių tarybų rinkimai

Ką rinktis Vilniuje? Majauskas vs. Šimašius

Nors didelę laiko dalį savo laiko praleidžiu Vilniuje, tačiau nuo gimimo esu priregistruotas savo gimtojoje Utenoje ir sprendimas, kurį iš kandidatų turėčiau rinktis, bus lengvesnis. Tereikės apsispręsti tarp dabartinio mero socialdemokrato Alvydo Katino stabilumo ir buvusio klasioko Marijaus Kaukėno iniciatyvumo.

Tuo metu Vilniuje pasirinkimas sudėtingesnis – reikia rinktis tarp produktyviai Andriaus Kubiliaus komandoje dirbusio dar šviežio konservatoriaus Mykolo Majausko ir liberal-sąjūdiečio Remigijaus Šimašiaus. Uždavinys beveik neišsprendžiamas, jeigu reikėtų rinktis pagal programines nuostatas ir numatytus tikslus. Dar sudėtingiau spręsti, nes su abiem teko bendrauti tiesiogiai įvairiais, ne tik dalykiniais, klausimais.

Tačiau… pagal viešai nepatikrintus, bet žiniasklaidos drąsiai skelbiamus duomenis tikimybė abiems jiems kartu patekti į antrąjį turą yra beveik lygį nuliui. O tikimybė, kad nei vienas nepateks į antrąjį turą – maža, bet apčiuopiama.

Todėl BŪTINA IŠ ANKSTO SUSITARTI ir BALSUOTI UŽ VIENĄ IŠ JŲ. Tik taip galima garantuoti bent vieną normalų kandidatą antrajame Vilniaus miesto mero rinkimų etape.

Yra bent penkios rimtos priežastys, kodėl Mykolas Majauskas turėtų pasitraukti, o jo rinkėjai balsuoti už Remigijų Šimašių:

  1. Delfi.lt (nenurodyti Šarūno Černiausko šaltiniai) skelbia, jog išankstinių visuomenės nuomonės apklausų duomenys (nuoroda š tekstą aukščiau) rodo, jog Remigijus Šimašius turi gerokai didesnes galimybes patekti į antrąjį turą. Todėl negalime rizikuoti I rinkimų ture balsuoti pagal asmenines pažiūras ir išskaidyti konservatorių ir liberalų sąjūdžio rinkėjų balsus. Privalome rinktis vieną, nes kitu atveju (pagal tuos pačius noname tyrimus) įmanomas yra tragikomedijos vertas variantas Artūras Zuokas prieš Valdemarą Tomaševskį.
  2. Kiek prisimenu iš ankstesnių tyrimų nagrinėjimo, liberalų sąjūdis (ir Remigijus Šimašius) visada yra gerokai dažniau minimas kaip „antras geriausias“ rinkėjo pasirinkimas (deja, šviežių ir viešų tyrimų šiuo pjūviu kol kas nemačiau). Tai reiškia, jog bendram kandidatui patekus į II rinkimų turą būtent Remigijus Šimašius turi gerokai didesnę galimybę sulaukti kitų „iškritusių“ kandidatų balsų ir jų pagalba tapti miesto meru. Nes Mykolas Majauskas (o dar labiau – TS-LKD) yra labai radikalių rinkėjų nuomonių epicentre – t.y. už konservatorius balsuoja tik prisiekę jų rinkėjai ir niekas (!) daugiau.
  3. Reikia atsiminti kvailas konservatorių intrigas Vilniuje, kurių metu net ir tradiciniai rinkėjai buvo mėtomi į šonus 4 ar 5 kartus besikeičiančių kandidatų maratono. Tokiame fone dalis bazinių rinkėjų gali būti emociškai nusivylę ir iš viso neateis į rinkimus. O būtent bendro jungtinio tikslo turėjimas vėl galėtų grąžinti nusivylusius TS-LKD rinkėjus prie balsadėžių.
  4. Atskirai verta paminėti, jog Remigijus Šimašius yra daugiau politinio turgaus patirties sukaupęs politikas, kai Mykolas Majauskas – administratorius/vadybininkas. O juk būtent Vilniaus mieste didelė dalis būsimo mero darbo dalis bus darbas teturint tikėtiną tarybos mažumos palaikymą. Todėl būtent lietuviško politinio lankstumo patirtis yra gerokai svaresnė, nei vadybiniai sugebėjimai ir Londono koridorių žinios. Tai tik patvirtina ir Mykolo Majausko kampanija, kurioje dažniau remiamasi kitų komandos narių svoriu – Andriumi Kubiliumi, Arvydu Sekmoku, Ingrida Šimonyte ar Bronislovu Burgiu.
  5. Liberalų sąjūdis yra geresnis pasirinkimas, nes jo lyderiai rečiau toleruoja tokius viešus radikalius remėjus kaip A.Bačiulis, A.Ramanauskas ar A.Užkalnis. Tai, kas leistina radikaliai politinei jėgai (konservatoriams), negali būti priimtina plataus palaikymo siekiančiam jungtiniam kandidatui.

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.