„Mūsiški“ paradoksai

Esu gimęs Utenoje, tačiau visi mano seneliai gimė aplinkiniuose kaimuose ir vienkiemiuose. Sakysit, urbanizacija? Taip, kuriamai tarybinio rajono pramonei reikėjo darbo jėgos. Tačiau šeštojo-septintojo dešimtmečio urbanizacija paslėpė kitą bėdą – 1941-aisis šalia Utenos esančiame Rašės miške nužudžius beveik 9 tūkst. žydų (K.Jėgerio raporto ir Ypatingosios tyrimo komisijos skaičius) tarybinio rajono centrui tiesiog nebeliko gyvųjų.

Nežinau, ar mūsų – pradinukų – klasės auklėtoja turi gerą juodo humoro jausmą, ar tik sutapimas, tačiau faktas, kad vienų mokslo metų proga klasės iškyla buvo būtent tame pačiame Rašės miške. Ir kažkurio vaikų žaidimo metu bėgdami keliuku užklydome prie apleistų kapinių teritorijos – aprudijusi metalinė tvora, skystai melsvos spalvos paminklas, nesuprantami užrašai ir ilgi betoniniai takeliai.

Tokia netikėta buvo mūsų – trisdešimties tikrų Utenos pradinukų – pažintis su dar senesniais Utenos gyventojais. Panašiai netikėta yra ir didžiosios dalies Lietuvos reakcija į Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ – tarsi kažkas žino, tarsi kiekvienas suvokia ir smerkia, o atsidarę naujienų skiltį pasijaučia katinėliais, kurių snukeliai kišami į ne vietoje paliktą kakutį.

Paradoksai ir nepatogios situacijos mūsų visuomenę lydi ir toliau. Tik spėjo tautinio grynumo šalininkai pateikti septyniasdešimt argumentų, teisinančių lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žudynėse, tik žiūrėk – lyg tyčia iškyla sausio 13-osios byla, kur tuos pačius argumentus perima sovietų armijos kariai, „tik vykdę vadų įsakymus“ 1991-ųjų žiemą… Kažkaip nepatogu juos būtų paleisti iš teismo salės, betgi kitaip reikėtų į tą patį suolą sodinti ir tuos tūkstančius „nekaltų“ vokiečių parankinių.

Tokioje nelemtoje situacijoje pasitelkiamos tarsi iš Kremliaus technologų lūpų perimtos verbalinės manipuliacijos: „mes tikrai už, tik daugelis jau mirę“, „o pas juos (suprask, žydus kaip tokius), didesnės nuodėmės ir kaltųjų slėpimai“, „žydai nusikalto pirmosios tarybinės okupacijos metu“. Ir taip toliau ir panašiai.

Kai kartu su dar keliais „drąsiausias“ klasiokais pravėrėm memorialo vartelius, dar nežinojom, jog čia, po mūsų kojomis, guli ir 1469 mūsų amžiaus vaikai. Tūkstantis. Keturi šimtai. Šešiasdešimt. Devyni.

Užspaudus loginio mąstymo galimybes galima ieškoti argumentų, pateisinančių „priešiškos“ tautinės bendruomenės narių naikinimą. Tačiau kokie pateisinimai galimi naikinantiems vaikus? Atsiverčiu tų metų savo pradinukų klasės nuotrauką ir mintyse bandau įsivaizduoti, kaip vienoje krūvoje atrodo penkiasdešimt tokių klasių – o būtent tiek vaikų guli Rašės miške. Ir su tuo vaizdiniu bandau ieškoti atsakymų – ko aš, lietuvis, noriu iš sausio 13-osios planuotojų, vykdytojų ir bendrininkų?

Pirma, aš noriu pripažinimo, jog tai buvo nusikaltimas. Antra, aš noriu aiškaus atsakymo, kas dalyvavo ir sudarė sąlygas tokiam reiškiniui įvykti – kažkas planavo, kažkas sėdo į tanką, kažkas įpylė degalų, o kažkas neskubėdamas stovėjo po medžiu. Visi šie dalyviai prisidėjo ir aš noriu, kad jie būtų aiškiai įvardinti. Negalima sulyginti planuotojo ir vykdytojo kaltės, tačiau dar baisiau – kažkurio iš jų kaltę nurašyti. Trečia, aš noriu nuobodaus ir ilgo darbo visus kaltuosius įvardinant vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Aš noriu viešai matyti, kad Vardenis Pavardenis yra kaltas tokia ir tokia apimtimi už savo veiksmus tada ir tada. Ir visai nesvarbu, ar jis miręs, ar gyvas. Ketvirta, aš noriu nuoseklios ir nesibaigiančios (pagal šventraštį – berods, iki septynių kartų) kaltininkų teisių perėmėjų atgailos.

Ir tada aš vėl stoviu šalia tų 1469 vaikų, gulinčių bendrame kape po betoniniu antkapiu. Kas juos šaudė? Kas vedė į getą, o po poros mėnesių ir prie duobės? Kas dalinosi jų medinius žaislus ir tėvų sidabrinius indus? Kas miegojo jo lovoje ir žvelgė į gatvę nuo jo palangės? Kas.. Kas.. Kas..

Kol neieškosim ir neturėsim šių atsakymų – tol meluosime patys sau. Ir tai yra pagrindinis „Mūsiškių“ paradoksas.

Komentaras paskelbtas interneto portale delfi.lt kaip „Mūsiškiai“ – tai ar nuteisime sausio 13-osios žydšaudžius?“.

Sausio 13-oji: proga valstybės propagandai

Sausio 13-osios proga Lietuvoje vyko daug viešų renginių. Parinkau ir pabraukiau tik kai kuriuos:

  • Laisvės gynėjų diena
    • akcija „Atmintis gyva, nes liudija
    • „Sausio įvykiai mūsų atmintyje“
    • Praeisiu skausmą ir tave surasiu. Tada aš laimę tau ir sau atnešiu“
    • Krauju aplaistyta laisvė“
    • „Sausio 13-osios atminimui
    • Žuvę už Tėvynę – amžinai gyvi“
    • „Sausio 13-ji – džiaugsmas ir kančia…“
    • „Dek, žvakele
    • Žuvusiųjų pagerbimas prie Sausio 13-osios kryžiaus
    • „Gyvi už laisvę žuvę
    • „Kas mes būtume be jų“
    • Didelė laisvės kaina
    • Gėlių padėjimas prie Nežinomo kareivio kapo
    • „Sausio skausmą ir viltį prisiminus“
  • Seimas:
    • renginys „Sausio 13-oji. Ko galime pasimokyti?“
    • Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte
    • bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu
    • Atminties valanda „Nerimo mintys“
  • Alytus – [..] Kviečiame alytiškius kartu su visais prisiminti skaudžius 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. [..]
  • Vilnius – Eisena Sausio 13-osios aukoms atminti
  • ir t.t. ir pan.

Dar penktadienį FB paskyroje rašiau: „maža pastaba visiems, organizuojantiems su 01.13 siejamus renginius. pavadinimai turi būti POZITYVŪS, t.y. pvz. ne “aukoms atminti”, o “taikios pergalės”, “laisvės triumfui”, “tautos vienybės” ir pan. smulkūs dalykai, bet iš esmės viską keičiantys. taip, kartu tai ir NLP“.

Istoriją rašome mes patys ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ji bus sektinas, ar vengtinas pavyzdys.

Ar 1991-aisiais Lietuva nelaimėjo esminio karo prieš Tarybų Sąjungą? Laimėjo.

Ar beginkliai žmonės triumfavo prieš tankus? Triumfavo.

Ar tauta buvo unikaliai vieninga. Buvo.

Kodėl renginių pavadinimai siejami su neigiamomis asociacijomis? Taip mes patys rašom savo istoriją kaip niūrią ir rezultatų nepasiekusią. O juk yra visai kitaip:

  • Lietuva sausio 13-ąją laimėjo Vilniaus mūšį;
  • Lietuviai sausio 13-ąją susitelkė kaip kumštis ir vožė juo per supuvusią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą taip, kad ta subyrėjo;
  • Sausio 13-ąją triumfavo demokratija;
  • ir t.t. ir pan.

Pradėti reikėtų nuo pagrindinio sausio 13-osios pavadinimo, kuris įtvirtintas Atmintinų dienų įstatyme, naikinant pesimistinį ir gynybinį „Laisvės gynėjų“ pavadinimą į Tautos vienybės, Komunizmo sutriuškinimo, Vilniaus mūšio ar kitą, programuojančio teigiamas emocijas ir skatinančio tai kartoti bei tuo džiaugtis.

Ši diena turi būti proga visiems šėlti, šūkauti, rodyti špygas burokevičiams, laidyti fejerverkus, organizuoti masines eisenas, sniego ir barikadų mūšius Gedimino prospekte, vaikų ir suaugusiųjų varžybas, daryti šimtus kitų smagių ir uždegančių dalykų.

Šalin nuo mūsų istorijos surūgusius veidus ir rimtį bei susikaupimą!

Kada sulauksime rusiškų tankų?

Kaip ir Artūrui, ir man patiko Arūno Brazausko palyginimas apie prabėgusius dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo.

Susimąsčiau ir pagalvojau – galbūt yra daugiau panašumų? Ir iš ties keletą radau – tai karinga pradžia (Tarybų Rusija, bermontininkai ir Lenkija prieš sausio 13-ąją ir Medininkus), politinių jėgų pokyčiai (pirmieji Seimei, A.Smetonos perversmas ir Sąjūdžio pralaimėjimas), ekonomikos bėdos (bankų griūtis, Rusijos ir JAV krizės, ekonominis sunkmetis).

Įdomiausias, žinoma, yra tarpukario Respublikos saulėlydis, kurį dabar ir galime projektuoti savo laikmečiui. Daug kam kyla noras ieškoti paralelių, tačiau akivaizdu, kad situacija pasaulyje kita, kitos ir agresijos priemonės. Kaip matyti iš tiesioginio palyginimo, dabar turėtume bijoti 2012-ųjų liepos, tačiau žymiai svarbiau būtų palyginti ūkio padėtį – kiek jis buvo (ne)priklausomas tarpukariu ir kokią situaciją turime šiandien?

Bendras sąrašas atrodo taip:

Įvykis Dienų po pradžios Data
Atkuriamasis Seimas -1 1990.03.10
LR įkūrimas/atkūrimas 0 1918.02.16
/
1990.03.11
LR pripažino Vokietija 272 1918.11.15
įkuriama LR kariuomenė 280 1918.11.23
sausio 13-oji 308 1991.01.13
LR pripažįsta Islandija 337 1991.02.11
sutartis su Rusija 505 1991.07.29
Medininkų žudynės 507 1991.07.31
LR tapo Jungtinių Tautų nare 555 1991.09.17
Steigiamasis Seimas 819 1920.05.15
sutartis su Rusija 877 1920.07.12
Sąjūdžio „pravalas“ 1992-aisiais 990 1992.11.25
paliaubos su Lenkija 1017 1920.11.29
išvyko paskutinis TSRS karys 1269 1993.08.31
LR tapo Tautų Sąjungos nare 1314 1921.09.22
sukilimas Klaipėdoje 1788 1923.01.09
pasirašyta Europos sutartis su ES 1919 1995.06.12
bankų krizės apogėjus 2110 1995.12.20
A.Smetonos perversmas 3226 1926.12.17
Rusijos krizė (defoltas) 3081 1998.08.17
JAV krizės pradžia 4269 1929.10.25
Lietuva tapo NATO nare 5132 2004.03.29
Lietuva tapo ES nare 5165 2004.05.01
ekonominis sunkmetis 6749 2008.09.01
šiandiena 7282 2010.02.16
Vokietijos ultimatumas 7702 1939.03.20
Vilnius grąžinamas LR 7906 1939.10.10
Rusijos ultimatumas 8154 1940.06.14
TSRS armija okupuoja LR 8155 1940.06.15
dabar TSRS okupacija būtų… … 8155 2012.07.08

Ką įdomaus galima pastebėt?

  1. antroji Respublika žymiai sunkiau gyveno pirmuosius metus – ir aktyviai kariavo, ir prarado dalį teritorijų;
  2. trečioji Respublika greičiau integravosi į tarptautinę erdvę – buvo pripažinta, tapo Jungtinių Tautų nare. Beje, abiem atvejais pirmiau tenka išsiaiškint su kaimynais, tik vėliau pradedama kalba su tarptautinėmis organizacijomis;
  3. abiejose Respublikose buvo „suvalgyti“ nepriklausomybės autoriai – abiem atvejais kalti buvo patys autoriai…
  4. praktiškai tuo pat metu Respublikas užklupo ekonominės krizės;
  5. antroji Respublika nesugebėjo sukurti regioninio gynybinio/ekonominio darinio, todėl į ją pradėjo kėsintis agresyvūs kaimynai…

Visi tikslūs skaičiai – „Excel“ byloje.