Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Ar pagrindinė Lietuvos RsV etikos bėda yra anoniminiai komentarai?

Ryšių su visuomene agentūrų asociacija (RSVA) paskelbė, jog jos narės „[..] įsipareigojo interneto portaluose nekomentuoti anonimiškai apie klientus, konkurentus, jų prekes ir paslaugas, taip pat neteikti anoniminių komentarų rengimo paslaugos ir nesamdyti trečiųjų šalių šiam darbui“.

Labai gera iniciatyva. Visapusiškai ją palaikau.

Tačiau.. pasakius „A“ reikia paklausti, o kokia visgi situacija ir su kitais susijusiais dalykais, t.y. „B“? Anoniminių komentarų žala nėra kažkoks unikalus ir komunikacijoje nenagrinėtas dalykas. Ši komunikacijos forma turiu tokius pagrindinius požymius:

  • subjektas – anoniminis, t.y. nėra žinomas jo tapatybė;
  • objektas – pagrindinė žinia (idėja), kurios atžvilgiu subjektas formuoja tam tikrą savybę, asociaciją;
  • asociacijos – gali būti tiek teigiamos (pritariančios) pagrindinei žiniai, tiek neigiamos;
  • žiniasklaidos kanalas – EVIP (elektroninė visuomenės informavimo priemonė), kurios technologija nefiksuoja (ar bent jau viešai nedemonstruoja) subjektą apibūdinančių elektroninių požymių (IP adresas, susijusi veikla etc.).

Išskyrus specifinius požymius gana paprasta generalizuoti rinkos problemą – gauname liūdną įžvalgą, jog anoniminiai komentarai internete nėra unikali bėda. Visai šalia tūno:

  1. anoniminiai laiškai – anoniminiams komentarams identiška „didesnio“ kalibro priemonė, besiskirianti dviem požymiais – redakcine peržiūra ir teksto savarankiškumu (dažniausiai tik tariamu);
  2. neatskleistų ryšių rėmėjai – vieši asmenys, reiškiantys savo poziciją konkrečiu klausimu gali būti ne tik savarankiški, bet ir tiesiogiai susiję su intereso turėtoju – pakanka priminti įvairiausias įžymybes, reklamuojančias produktus ir paslaugas. Skirtumas nuo anoniminių komentarų – aiški subjekto tapatybė. Jeigu tiesmukos reklamos atveju vidutinis žinios gavėjas suvokia melą, tai kaip vertinti dešimtis politologų, apžvalgininkų ar net gydytojų, pavyzdžiui, hiperbolizuojančių kokios nors ligos (tarkim, nuo erkių) pavojų?
  3. redakcinė politika – ar finansinės žiniasklaidos korupcijos, ar asmeninių ryšių, ar kitų technlogijų pagalba besikeičianti redakcinė politika kuo nors skiriasi nuo anoniminių komentarų? Jeigu tame dalyvauja ir tą lemia RsV veikla – tai tas pats neatskleistų ryšių rėmėjų modelis.
  4. fiktyvios (ar vogtos) tapatybės – kai kurių žinomų Lietuvos interneto veikėjų 99,9% naršytojų negalėtų įvardinti vardu ir pavarde (pavyzdžiui, Jonas Jonka, Blogeris Zeppelinus, Geležinė Lapė ir kt.). Tokie subjektai iš esmės yra tie patys anonimai. Tarpinėje zonoje veikia kolektyvinės paskyros (pavyzdžiui, „Jonas ir Ona Kazlauskai“, „Autoservisas AAA“ ir pan.).
  5. SEO – paieškos sistemų gudrybės daugeliu atvejų yra nuasmenintos technologijų žinios, kurios savo esme mažai turi ką bendra su skaidrumu. Jeigu pozityvaus savęs populiarinimo linkme etikos priekaištų surasti būtų sunku, tai negatyvaus oponentų populiarinimo srityje yra ne viena etikos ribą peržengianti technologija.

Čia pateikiau tik kelis skirtingų komunikacijos technologijų pavyzdžius. Kai kurie iš jų yra kartais ir eilėmis pavojingesni viešajai erdvei. Kodėl etikos populiarinimo startui pasirinkti anoniminiai komentarai portaluose – nežinau. Jeigu būčiau optimistas, tikėčiau, jog yra logiškas paaiškinimas, jog tai pagrindinė agentūras kankinanti bėda, o kiti etikos iššūkiai jau išspręsti ir likviduoti.

Papildymas, 15:00
Kolegos FB įraše ragino į problemą žiūrėti konstruktyviai, todėl turiu ir vieną esminį siūlymą: nuo 2015 m. sausio 1 d. sutarkime, jog visi kartu atsisakome ir niekada nebedalyvausime nepažymėtų reklamos straipsnių, reportažų, laidų ir kito panašaus turinio gamyboje.