Teksto komentaruose Žemės ūkio ministerijos anonimas „Vytautas Ju.“ atsiuntė Kazimieros Danutės Prunskienės vadovavimo ministerijai laiku pasirašytų reklamos plotų pirkimo Lietuvos žiniasklaidoje sutarčių duomenis. Tuos duomenis šiek tiek susisteminau ir paanalizavau čia.

Jeigu šie duomenys teisingi ir artimiausiu metu nei Žemės ūkio ministerija, nei buvusi ministrė Prunskienė jų nepaneigs, turime labai įdomias išvadas, kurios vaizdžiai parodo tiek ponios, tiek ir Lietuvos žiniasklaidos būdą.

Pirma, Prunskienė Lietuvos žiniasklaidą nupirkti nutarė 2007 metų gegužės-birželio mėnesį. Šiuo metu neprisimenu, ar tuo metu buvo kilęs koks nors skandalas, tačiau toks galėjo būti arba postūmį davė kokie nors puikūs patarėjai. Duomenys (XLS bylos lapas „pagal laiką“) rodo, jog reklamos plotų pirkimas prasidėjo 2007 metų birželio 7 dieną, kai pasirašytos sutartys su dviem „kaimietiškais“ leidiniais, „Respublikos“ grupės flagmanais ir „Veidu“.

Po mėnesio sutartis pasirašyta su „Lietuvos rytu“, padengti trys regionai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Kitas etapas – tų pačių metų lapkričio/gruodžio mėnesiai, kai susitarta su „Kauno diena“ ir interneto portalais alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt. Iš konteksto tik truputį iškrenta ankstyva sutartis su „Ekstra“ (2007-ųjų vasaris) ir ministerijos pavaldinių leidžiamu „Mano ūkiu“ (beje, laimėjusiu prizą „Nmedia“ konkurse už į CD įskaitytą žurnalą – lengva leisti valstybės pinigus inovacijoms).

Antra išvada – tai parama atskiroms žiniasklaidos grupėms (XLS bylos lapas „pagal žiniasklaidos koncernus“). UAB „Antikos stilius“ administruojamas rajonų žiniasklaidos papirkinėjimo biudžetas gali atrodyti didelis (4,3 mln. Lt), tačiau dėl didelio masto (apie 50-70 mažų leidinių) vienam leidiniui tenkanti dalis neviršija 100 tūkst. Lt per 3 metų laikotarpį.

Absoliučiai didžiausią paramą susirinko „Respublikos“ leidinių grupė – jai Prunskienė skyrė daugiau nei 1,5 mln. litų. Tuo metu „Lietuvos rytas“ gavo tik 1,3 mln., nors būtent jo padalinio (žurnalo „Ekstra“) sutartis tarsi buvo pirmoji kregždė Žemės ūkio ministerijos politikoje.

Du kaimui skirti leidiniai – „Ūkininko patarėjas“ ir „Valstiečių laikraštis“ – gavo po 0,6 mln. litų, tik pusmetį truko bendradarbiavimas su „Lietuvos žiniomis“, paskelbusiomis reklamos už 0,3 mln. Lt. Visi kiti leidiniai (daugiausiai – interneto portalai – iš esmės tenkinosi 100-200 tūkst. litų reklamos pardavimo pajamomis).

Trečia, įvertinus sutarties galiojimo laiką (nuo-iki) galima apskaičiuoti Žemės ūkio ministerijos vertinimus, kurios žiniasklaidos priemonės yra pačios tinkamiausios (reiškia – brangiausi reklamos plotai) bendravimui su tikslinėmis auditorijomis. Atmetę nevertintinas sutartis, gaunam tokį TOP10 sąrašą:

1. „Lietuvos žinios“ – 1 456,31 Lt/dieną
2. „Lietuvos rytas“ – 824,18 Lt/dieną
3. „Respublika“ – 799,57 Lt/dieną
4. „Ūkininko patarėjas“ – 639,66 Lt/dieną
5. „Valstiečių laikraštis“ – 639,66 Lt/dieną
6. lrytas.lt – 386,35 Lt/dieną
7. manoukis.lt/euroukis  337,66 Lt/dieną
8. „Vakaro žinios“ – 319,83 Lt/dieną
9. „Veidas“ – 255,86 Lt/dieną
10. alfa.lt – 242,65 Lt/dieną

Su sąlyga, jog atskirų žiniasklaidos kanalų sutartys galioja tuo pačiu metu, galima sakyti, jog Prunskienė už atskirų koncernų tylą per dieną moka tiek mūsų visų sumokėtų mokesčių lėšų:

• „Respublikos“ grupei – 1.662,51 Lt/dieną
• „Lietuvos ryto“ grupei – 1.539,19 Lt/dieną

Spėju, skirtumą galima argumentuoti tuo, jog pirmoji turi savo stiprius padalinius Klaipėdoje ir Šiauliuose, kai antroji – tik Panevėžyje.

Ketvirta ir, mano nuomone, svarbiausia išvada – ko šiame sąraše nėra. Nėra nei televizijų, nei radijo stočių, tačiau žinodami Lietuvos radijo pirmosios programos ir Žinių radijo atskirų laidų situaciją, galime teigti, jog tų sutarčių šioje anonimo pateiktoje informacijoje nėra.

Tad kuo galima pasidžiaugti? Kuriomis spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėmis galima pasitikėti, kai jos skelbia informaciją apie žemė ūkį ir jo problemas?

Iš spaudos minėtame sąraše nėra:

• „Verslo žinių“;
• „Atgimimo“;
• „Valstybės“;
• iš dalies „Lietuvos žinių“, nes 2007 pabaigoje sutartis baigėsi;
• iš dalies „Diena Media News“ leidžiamų „Vilnaius dienos“ ir „Klaipėdos“, nes sutartis tik su „Kauno diena“ ir ji santykinai maža.

Iš interneto portalų sąraše nėra:

• atn.lt;
• delfi.lt;
• lrt.lt (nors čia įtaka gali būti daroma kitais būdais);
• vz.lt.

Ir, aišku, sąraše nėra tinklaraštininkų Tuo mes ir stiprūs.

O tolesnes išvadas apie Prunskienę ir Lietuvos žiniasklaidą leidžiu daryti patiems…

Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Paradoksalu, tačiau spėju, jog pagrindinė jų darbo stiprybė ir silpnybė sutampa – rimta studija atlikta ir pateikta klientui (LR Vyriausybei, t.y. mums visiems) anglų kalba. Todėl „Selling Lithuania smartly“ yra pasmerkta žlugimui ir tą įmanoma gelbėti tik bendromis profesionalių vertėjų ir komunikacijos specialistų pastangomis.

Kitaip darbas nueis nežinion – absoliuti dauguma Lietuvos elito anglų kalbos nemoka, todėl apie studiją nuomonę susidarys iš trečiarūšių šaltinių ar nuogirdų, tuo remdamiesi ją primityviai supeiks ar tiesiog ignoruos.

Nors išsamiai su studija dar nespėjau susipažint, tačiau pirmieji įspūdžiai tikrai neblogi:

1. „Northeast Europe “ – iš tiesų, tai geras pastebėjimas „out-of-the-box“ stiliumi, tokios pozicijos kol kas niekas nenaudoja, nes Lenkija – Rytų ir Vidurio Europa, Estija – jau Šiaurės Europa, todėl Lietuva tikrai gali spėti aplenkti Baltarusiją ir užimti šią nišą. Kiek ji pelninga – klausimas atviras;
2. dvi vertybės, spėju, kilusios iš „drąsios Lietuvos“ – tai „lively and ‘romantic’“ ir „thoughtful and reliable“. Kaip versti į lietuvių kalbą? „Jausminga “ ir „išlaikyta “? Kažkiek primena šizofrenišką paveikslą, nutapytą Aurelijaus Katkevičiaus;
3. Kyla abejonių, ar tikrai Saffron yra geriausi Lietuvos konjunktūros žinovai, kad galėtų teigti, jog visas įvaizdžio kūrimas ir priežiūra turėtų atitekti LEPA‘i – „An LDA-led identity development <…> “;
4. Kaip mažiems vaikams rekomenduojama nepirkti tiesmukos reklamos „The Economist“ žurnale ar CNN’e …

O santraukos išvadų dalis yra tiesiog puiki:

Lithuania is a small but sound country with more strengths and opportunities, and a less obstructive past and a potentially brighter future, than many of its ‘New EU’ counterparts. If Lithuania integrates a cohesive, thoughtful and appropriately brave image strategy with its other programmes and policies, we believe Lithuania can attain an above-average social status and level of economic development, in the European context, in one-half to one-third the time that it would otherwise take to reach. What’s more, because branding is geared to deal with emotional issues, it can be used right now as a timely and potent ‘complementary medicine’ to the hard, crisis-oriented
actions currently being undertaken by Lithuania’s government. The economic situation makes branding activity more urgently required, not less.

P.S. vertos dėmesio Šarūno iš „Acta Publica“ pastabos apie tą pačią strategiją.

Pradėkim paprastai – Laura Dzelzytė 2007 metais pateko į leidinio „World Business“ sudaromą „Global 35 under 35“ moterų – jaunųjų pasaulio lyderių – sąrašą už savo verslo idėją matuoti produktų aplinkosauginius kaštus. Apie tai išsamiai aprašė „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Tituluota verslininkė iš Lietuvos Londone nesivaiko turtų“, net paskalų „Žmonės“.

Vėliau ji tapo naujojo Aplinko ministro Gedimino Kazlausko patarėja. Ir trijų ministerijos vadovų kelione į Keniją sparčiai susidomėjo tas pats „Lietuvos rytas“. Abejotina, ar ta kelionė buvo naudinga Lietuvos mokesčių mokėtojams, tačiau žiniasklaidos dėmesio pakako – pavyzdžiui, vien internete pasipylė atn.lt, alfa.lt, balsas.lt (2), 15min.lt ir kt.

Visa tai galima būtų vertinti kaip eilinę perspektyvių verslininkų, žengusių į politiką, klaidą, tačiau tuo abejoti verčia Lauros Dzelzytės nuotaikos aprašymas „Facebook“ socialiniame tinkle: „was shocked when national daily which was attacking her and the ministry called to offer advertising space if we want to avoid future negative press. blackmail? “.

Dar įdomesnis detalus paaiškinimas: „This is something I could have never believed if it didn’t happen to me! First of all, when libel court action was in the horizon, they removed the defamatory article, as it was based on complete lie that I refused to comment my work trip to London. But even one day was enough to showcase their ability to manipulate the public opinion and show the power to create negative impact, as other papers picked up on that nonsense info. I am absolutely appalled that amidst the credit crisis these are the tactics national press employs to bully institutions into buying up advertising space. SCANDALOUS! “.

Tragikomiška, tačiau susidaro toks vaizdas, jog tema yra didžiajai daliai Lietuvos visiškai neįdomi (išskyrus delfi.lt, kur klausimas ir paviešintas).

O juk arba turim atvejį, kai perspektyvi jauna verslo lyderė padariusi klaidą bando gintis ir šmeižia vieną didesnių šalies dienraščių, arba turim faktą, jog vienas didesnių dienraščių viešo informavimo ir sarginio šuns funkciją pardavinėja už pinigus. Pirmu atveju pareigūnė turėtų netekti darbo, nes save gerbiantis dienraštis turėtų pradėti bylą dėl šmeižto. Antru atveju tik viešumas gali išgelbėti ministeriją. Nei vieno, nei kito nėra – tai šalys susitarė?

Tad ar kažkam gėda? O ar kažkam dar apskritai rūpi?

Paskaitykite visą straipsnį „Moteris politikoje – nuo „blogosios policininkės“ iki „motiniškos“ globėjos“.

Trumpai čia priminsiu, jog šią prezentaciją ruošiau ir pagrindines tezes formulavau dar 2007-ųjų rudenį, kai lapkričio mėnesį Kauno apskrities moterų krizių centro pakviestas skaičiau paskaitas Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Kaune ir Anykščiuose. Smagu matyti, jog tuomet užrašyti teiginiai beveik puikiai atitinka ir šiandienos situaciją.

Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.

Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje…

Taigi, pirmas faktas – tai mažėjanti erdvė, kurioje galima skleisti ir platinti savo informaciją. Kaip ir transporto sektoriuje, kur gyvi likę vežėjai dabar džiaugiasi negirdėtomis pelno maržomis, taip ir žiniasklaidoje likę žiniasklaidos kanalai (ypač – šiuo metu užimantys pirmąsias vietas) gali diktuoti reklamos kainas – naujų projektų niekas šiuo metu nepasiūlys, o gyvuojantys plotai ir eterio sekundės tampa aukso vertės.

Antra tendencija – tai sumažintų biudžetų ar laikinai atidedami komunikacijos projektai (nuo paprastos reklamos iki didžiulių visuomeninių kampanijų). Rinkoje veikiančios reklamos, žiniasklaidos planavimo, ryšių su visuomene agentūroms tai reiškia mažėjančias pelno maržas, didesnį konkurentų skaičių.

Šis dvipusis spaudimas (auga komunikacijos rezultatų vertė, galimybės gauti teisę vykdyti klientų komunikaciją mažėja) daugelį privers persvarstyti etikos ribos sampratą.

Viešoje komunikacijoje, kur absoliučiai visi veiksmai turi šią ribą, tai pakeis labai daug. Jau senokai savąjį Rubikoną perkėlė kompiuterinės ir buitinės technikos gamintojai – tiesmuka erotika (net akivaizdžiai pavogta) naudojama reklaminėse kampanijose keliasi ir į telekomunikacijų erdvę.

Ryšių su visuomene rinkoje tai pasireiškia nevienareikšmiškai vertintinomis situacijomis, kai vieši konkursai (!) gali ribotis su atskirų klientų interesų gynimu, ekspertinės įžvalgos gali būti orientuotos į klientų poreikius ar tiesiog virsti paprasta nepažymėta reklama. Ką jau kalbėti apie personažus, kuriems garbė yra apskritai svetima kategorija.

Esu tikras, jog panašūs klausimai kils ir žiniasklaidos planavimo profesionalams, ir vaizdo ar garso kūrybinėms agentūroms, net santykinai tolokai nuo konkrečių sprendimų nutolusiems dalyviams kaip įvairūs subrangovai, net aktoriai.

Aišku, galima būtų sakyti, jog kelrodžius turime, jų privalome laikytis, tačiau neabejoju, jog kiekvienas būsime priversti anksčiau ar vėliau naujai pasvarstyti patys, išklausyti ne vieną tiesioginę ar po užuominą paslėptą kliento mintį. Kur liks stumtelėtas Rubikonas ir kas žengs tą žingsnį, pamatysime gyvai. Norėtųsi, jog sunkmetis netaptų tuo likimo vingiu, kurį vėliau reikėtų trinti iš atminties.

Pirma, neabejotina, jog gando pirminis šaltinis – tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko spaudos konferencija, vykusi ketvirtadienį. Antra, turim idealią situaciją, kai sprogioje aplinkoje atsakingas pareigas užimantis asmuo laisvai mąsto, kokios grėsmės gresia visai visuomenei. Nereikia turėti iliuzijų, jog žurnalistai ir tauta to negirdės. Trečia, tai puikus pavyzdys, jog „juodosios technologijos“ dažnai tėra tinkamų aplinkybių rezultatas – šiuo atveju esu tikras, jog Kęstutis Glaveckas gandą paleido netyčia. Kartu tai tik parodo, jog informacinis raštingumas Lietuvoje itin menkas – ir tarp grėsmę privalančių įvertinti valstybės vadovų, ir tarp visais apie gaisrą šūktelėjusiais pasitikinčiais piliečiais (nors po to ir buvo visa šūsnis oficialių paneigimų).

Pagrindinė išvada? Iš esmės lyderiai nesikeičia – pirmasis trejetukas išliko toks pat, į penketuką pakilo „Baltijos viešųjų ryšių grupė“ ir iškrito „Integrity“.

Reikia iš karto pažymėti, jog šis sąrašas ribotai gali būti naudojamas šiuo metu, t.y. ekonomikos krizės pradžioje, nes bendrovių pateikiami duomenys iš esmės pasenę, yra metų senumo.

Kas per metus šoktelėjo aukščiausiai? Jau minėta BVRG (iš 8 į 4 vietą), „Idea Prima“ (iš 12 į 7 vietą), „Saldo partneriai“ (į 14 iš 22 vietos). Kas nukrito? „Lukrecijos reklama“ (iš 7 į 10 vietą), „Alora“ (iš 6 į 16 vietą).

Labai įdomiai dėliojasi pokyčiai, jeigu nagrinėjame pajamų (2008-2007) pokyčius ir sąrašą dėliojam pagal 2006 metų eilę:

Atviras klausimas – ar „trečiojo ešalono“ suklestėjimas 2007-aisiais reiškia tai, jog klestėjo reklamos straipsnių pardavinėjimas ?

Šiais metais „Verslo žinios“ neskelbia bendrovėse dirbusių žmonių skaičiaus. Nors tai šiek tiek manipuliatyvus rodiklis, tačiau praėjusiais metais pagal jį buvo galima spręsti, kuri bendrovė dirba efektyviausiai. Dabar toks rodiklis lieka nežinomas, o kartu ir neįmanoma juo remiantis daryti išvadų, kuris kolektyvas sukuria daugiausia pridėtinės vertės. Keleto žmonių grupė pirkdama reklamos plotus ir ten talpindama klientų reklamos straipsnius lengvai gali pakilti į sąrašo viršų.

Ar lyderių rezultatas (t.y. +20 proc.) patenkinamas? Manyčiau, lyderių sąrašo rezultatas rodo tam tikrą objektyvią ribą, kurios, neperžengus interesų konflikto ribos, Lietuvoje neįmanoma viršyti. Ir tas 20% augimas pasiekiamas arba plečiant paslaugų spektrą, arba dėl organinio klientų augimo.

Šį kartą kartu su Arminu Lydeka, Vitalija Jankauskaite apie įvaizdį ir ryšius su visuomene savo nariams papasakoti pakvietė asociacija „Už pilietinę visuomenę“, kuri įkurta 1998 metais ir siekia stiprinti demokratinės pilietinės visuomenės idėjas, ugdyti žmonių sąmoningumą ir skatinti aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Internete pėdsakų rasti per daug nepavyko, tačiau buvęs organizacijos pirmininkas Paulius Saudarbas dabar yra Seimo narys. O tai, kad renginys vyko Jėzuitų rekolekcijų namuose, ryšius su krikščionimis demokratais dar labiau atskleidžia.

Daugeliui knieti atsakymas į klausimą, kaip dabar bus su mano aiškia ir ne kartą viešai išsakyta pozicija, jog „Leo LT“ buvo sukurtas pažeidžiant valstybės interesus? Niekas nesikeičia – ir toliau išlieku Piliečių Santalkos Tarybos nariu (beje, berods spalio 30 dieną planuojama kasmetinė sueiga!), toliau nuosekliai palaikau Lietuvos kaip atominės energetikos valstybės idėją ir aktyviai domiuosi efektyviu valstybės lėšų panaudojimu, statant naują atominę elektrinę bei elektros perdavimo tiltus į Lenkiją ir Švediją.

O darbų fronte Artūro sprendimas jokių esminių pokyčių neįneša – dėl įvairių priežasčių taip jau susiklostė, jog vasarą daugiausia dėmesio skyriau nepriklausomai vykdomiems projektams ir tai dabar toliau tęsiasi.