Venclovo Agripos Lietuvio laiškas Mikalojui Radvilai Rudajam (1578)

1558-1583 metais vykęs Livonijos karas įtraukė LDK į konfliktą, kuris grėsė valstybės tęstinumui. 1999 metais išleistoje monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ istorikė Ingė Lukšaitė pateikė 1578 metų lapkričio 9 dieną iš Krokuvos tuometinio LDK raštininko Venclovo Agripos rašyto laiško savo globėjui Vilniaus vaivadai ir tuometiniam Lietuvos didžiajam kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam vertimą iš lenkų kalbos. Laiško originalas saugomas Lenkų mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje (archyvo nr. 1303, l. 19-20). Paryškinimai – mano.

Norėčiau, Mielaširdingas Kunigaikšti, kad būtų aprašyta visa šio šlovingo mūšio istorija […]; dabar yra daug medžiagos ir apie šį, ir apie anksčiau prie Ulos, Tervetės vykusius šlovingus mūšius, kuriems vadovavote Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista. O be to, ir tai, kas vyko Jūsų šviesios atminties tėvo laikais [reikėtų] atnaujinti ir aprašyti ir amžinam atminimui į spaudą atiduoti. Jeigu Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista norėtumėte ką nors apie tai atsiųsti, bet ir ten Jums nesunku su spauda, nes turite tam tinkamų žmonių, kaip ponas Vilniaus vaitas [Augustinas Rotundas] arba ponas [Andrius] Volanas, kurie galėtų lotyniškai parašyti ir kuriuos turėdamas šalia savęs Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista lengvai galėtumėte papildyti tai, kas nebuvo kronikose parašyta, kadangi ne Lietuva rašė. [Reikia], kad vis dėlto žmonės žinotų, jog Lietuva, kol nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis, todėl iš tiesų trokščiau, kad [žemes] patys galėtume iš priešo atsiimti be svetimųjų pagalbos, kurie, mažai prisidėję, visas mūsų didžiausias pastangas ir kraujo praliejimą užtemdo, o mūsų dvarams stipriai kenkia. O kad įvyktų toks stebuklas – kaip kažkada ponas Dievas regėjimą grąžino aklajam – kad mūsiškiai atsipeikėtų ir vieningai visi sutelktų pastangas iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių priespaudos išsilaisvinti, savo krauju ir turtais širdingai prie to prisidėtų, tada iš Dievo malonės mes dar galėtume išsigelbėti, savo senovinę šlovę susigrąžinti; bet vienus užvaldė mamona, kitus tinginystė, trečius pavydas, o pagaliau prakeikta nesantaika įsivyravo, ir visai panašu, kad mūsų akis valktis aptemdys ir turėsime vaikščioti kaip akli, ir tada mus kiti ves ne ten, kur mes patys norime, bet tik ten, kur jie panorės; tad geriau, kol dar turime akis, jomis ir patarimais naudotis ir justi, jog dar nesame visai pažaboti, kol dar sunkesnės dalios nesulaukėme. Ir tai, kas jau beveik buvo prie durų ir stovi, kad dar ponas Dienas [sulaikytų] ir tą pralaimėjimą [siųsdamas] atviriems ir slaptiems priešams rikiuočių nesupainiotų…

Laiškas galėtų būti privaloma mūsų ryšių su visuomene studijų dalis – tiek dėl savo strateginės komunikacijos įžvalgumo, tiek ir kaip pavyzdys, jog šimtmečiai keičiasi, o mūsų kasdienybės ir strateginiai iššūkiai – labai jau panašūs.

Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Kur ieškoti ryšių su visuomene žinių? Tarptautiniai akademiniai žurnalai

Prieš kelerius metus dariau lietuviškų akademinių žurnalų apžvalgą ir į vieną vietą surinkau tuo metu leistus lietuviškus akademinius žurnalus, bent netiesiogiai nagrinėjančius ryšių su visuomene klausimus.

Šįkart – žvilgsnis į tarptautinius akademinius žurnalus, kurie skirti ryšiams su visuomene. Solidžių leidinių, skirtų visai komunikacijai, yra dešimtys, todėl dedu tik tuos, kurie yra skirti tik RsV tematikai. Sąrašas „gyvas“ (t.y. eigoje pildysiu) ir pradedu nuo leidinių anglų kalba. Leidinius rikiuoju abėcėlės tvarka.

Žurnalas Leidėjas Numerių archyvas Kalba Numeriai per metus Leidybos metai
Asia Pacific Public Relations Journal University of Newcastle www EN  1-2 nuo 1999
Journal of Public Relations Research
(iki 1991 – Public Relations Research Annual)
Routledge (Tandf) www EN 6 nuo 1989
Journal of Public Relations Research Middle East EPRA www EN 4 nuo 2013
PRism Universitites of Massey and Bond www EN 1 nuo 2003
PR Journal (nuo 2007)
Public Relations Journal (1989-1995)
PRSA www
ankstesnis
EN 4
6
nuo 2007
1989-1995
Public Relations Inquiry Sage www EN 3 nuo 2012
Public Relations Quaterly Routledge www EN 4 1996-2008
Public Relations Review Elsevier www EN 5 nuo 1975
Research Journal IPRA www EN n/d nuo 2014

Ar galima išskirti solidžiausius leidinius? Kaip įprasta, aukščiausius akademinius standartus taiko klasikinės leidyklos – Elsevier, Routledge, Sage, kai profesionalų organizacijos daugiau dėmesio skiria temų įdomumui (kartais pro pirštus žiūrėdamos į akademinius kriterijus). Universitetų leidiniai – tarpinis variantas.

Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!