XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: ryšiai su visuomene (Page 1 of 5)

Rožinės PR sampratos laidotuvės

Svarbu! Tai mano skeptiška artimiausios ateities prognozė. Tai nereiškia, kad aš gresiantiems pokyčiams pritariu ar jie man patinka.

Gerais laikais galima daug pinigų skirti dalykams, kurie nėra lengvai pamatuojami ir žada tik įsivaizduojamą, spėjamą, numanomą naudą. Būtent tokiai išlaidų grupei dar visai neseniai buvo galima priskirti nemenką dalį įvairių komunikacijos sektoriaus „nice-to-have“ išlaidų.

Tokių „minkštųjų“ priemonių grupė buvo gausi ir ryšių su visuomene sektoriuje. Nuo organizacijų socialinės atsakomybės, kiekybiškai nevertinamų rėmimo ar labdaros projektų iki vidaus ar išorės komunikacijos iniciatyvų, kai nauda kiekybiškai nematuojama, o džiaugiamasi „padidėjusiu kolektyvo bendrumo jausmui po workation’o“, kuriamas kurios nors sprendimų priėmėjo asmeninis įvaizdis ar tiesiog vadovaujamasi „visi taip daro“.

„Rožinių ryšių su visuomene“ mitai

Taigi, kas yra „rožiniai ryšiai su visuomene“? Tai samprata, kuri remiasi idealistiniu visuomenės ir jos narių vaizdiniu, kuriame visi jie teigiami herojai ir sąmoningai bei racionaliai daro savo sprendimus. Realybė, deja, gana priešinga (ir tai tik ryškės) – daugelis viešosios erdvės sprendimų yra tiesmukai tenkinantys konkrečių individų, o ne visos visuomenės interesą, sprendimai daromi iš trumparegiškų asmeninių (ar grupinių), o ne racionalių visuomeninių paskatų.

Kaip toks savęs apgaudinėjimas atrodo realybėje, gerai atskleidžia dažniausiai kartojamos komunikacijos „aksiomos“, kurios tėra norimo rodymas už esamą (#wishfulthinking).

  1. Apsimetinėjimas (melas) neveikia
    Taip, Putino kampanija Rytų Ukrainoje pralaimėjo, o „Vilniaus prekyba“ grąžino visus „Spindulio“ operacijos metu sutaupytus mokesčius. Tikrai? Deja, melas veikia.
  2. Reputacija neįkainojama
    Atvirkščiai, turi labai aiškią kainą – kiek € sutaupo „Senukai“ neapmokėdami sąskaitų, kiek tiekimo verslų jie perims už pigiau nei pigiai, kiek gamintojų pradės prekes jiems tiekti tiesiogiai?
  3. Atvira ir sąžininga komunikacija sprendžia kitas vadybos problemas
    Dar kartais formuluojama, jog „atvira komunikacija yra kitų sričių sėkmės pagrindas“. Deja, tačiau tai dažniausiai yra labai menkai susiję dalykai – komunikacija neišspręs prasto vadovo, menkos patirties ar kitų problemų, gali tik jas paryškinti ar išblukinti. Tą puikiai šiandien matome Vyriausybės pastangose suvaldyti krizę.
  4. Užsienio sėkmės istorijos tinka Lietuvai
    Anaiptol, kiekvienos visuomenės – o ypač tokių uždarų ir mažų valstybių kaip Lietuva – viešoji erdvė yra itin savita. Todėl sėkmės modelis, padėjęs laimėti valstybėje X, labai retai gali būti tiesmukai multiplikuojamas valstybėje Y. Ta pati klaida dažnai kartojama ir multiplikuojant įvairias „gerąsias praktikas“ tarp skirtingų tikslinių grupių, kurių esminiai skirtumai ir lemia tokio „nepakartojamumo“ nesėkmės.
  5. Komunikacija (ir ryšiai su visuomene) turi būti strateginiai CEO patarėjai
    Labai priklauso nuo konkrečios rinkos (veiklos sektoriaus), organizacijos veikimo modelio ir aplinkos. Kartais užtenka tiesiog kalti kokybiškas taburetes. Panašiai krizės realybėje šiandien vartotojams reikia tualetinio popieriaus, visiškai užmirštant visas „Grigeo“ vamzdžių problemas.
  6. … (sąrašas atviras)

Cinizmo triumfas

Kaip pripažino prelegentai LTKA seminare „Išorinė organizacijų komunikacija pandemijos metu“, krizė privers visus sprendimų priėmėjus į komunikaciją pradėti žiūrėti kaip į realius ir apčiuopiamus rezultatus organizacijai kuriančias veiklas ir įrankius.

Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau krizės realybė į užribį pirmiausia išstums daugelį komunikacijos etikos klausimų:

  • mažės žiniasklaidos turinio nepriklausomumas nuo reklamos davėjų (ypač – viešojo sektoriaus);
  • daugelio gyvai pamatyta Covid-19 dezinformacijos galia atvers komunikacijos Pandoros skrynią – į tai įsitrauks visi nuo politikų ir verslo iki NVO sektoriaus;
  • tikslas pateisina priemones“ vėl taps svarbiu atskaitos tašku priimant sprendimus;
  • jeigu etika, sąžiningumas ir socialinė atsakomybė verslui buvo tapę savaime suprantamais ir būtinais reikalavimais, tai dabar (pavyzdžiui, Senukų istorija) jau liko tik dar vienu iš vertinamų aspektų – ir nagrinėjamas poveikis jau ne long-term, o gerokai trumpesnis „čia ir dabar“.

Tiesa, yra ir gerų žinių:

  • įvairūs tik komunikacijos dūmus pučiantys rinkos dalyviai neišvengiamai trauksis – apčiuopiamų rezultatų reikalavimas atsijos visus žadančius, bet nepadarančius;
  • dienomis auga didelės visuomenės dalies informacinis raštingumas – jeigu anksčiau reikėjo nemenkų pastangų paaiškinti, kuo užsiima Kremliaus troliai, tai dabar daugelis asmenine patirtimi gali palyginti, kas yra dezinformacija, kada ji yra tiesioginė, o kada slepiasi po kokiais nors „turinio projektais“ ar panašiomis reklamos priemonėmis;
  • dar labiau išaugs komunikacijos rezultatų matavimo įrankių ir susijusių analitinių paslaugų paklausa – tą dar labiau skatins masinis persikėlimas į nuotolinį bendravimą;
  • nuotolinio darbo patirtis atvers dideles galimybes ne tik lietuvių kalba dirbantiems specialistams – teikti komunikacijos paslaugas užsienio rinkose taps gerokai lengviau, nes vis labiau nyks „gyvo kontakto“ poreikis;
  • nauja realybė gerokai palankesnė ad hoc režimu dirbantiems freelancer’iams, nei dideliems komunikacijos fabrikams – komunikacijos poreikiui fokusuojantis į konkrečias iniciatyvas nuolatinės ilgalaikės sutartys taps vis didesne retenybe, o nuotolinio darbo realybė iš didelių komunikacijos fabrikų atims didelę dalį jų turėto privalumo – grupinio know-how.

Grįžtu kaip storyteller.lt autorius

Kartu su birželio pabaiga baigiasi ir mano ne-atostogos. Per šį laiką sulaukiau ne vieno klausimo apie savo tolimesnius planus. Kai kurie dalykai jau aiškūs, todėl trumpai apie pagrindines veiklos sritis.

1. Kas nesikeičia? VU ir nauja knyga

Jeigu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete neįvyks žemės drebėjimas, tai nuo rudens ir toliau laisvalaikiu dėstysiu. Gali būti, jog tai ir toliau bus Theories of Propaganda kursas anglų kalba Erasmus studentams arba lietuviškas Politikos komunikacija socialinėse medijose, o gal ir kažkas naujo.

Kartu toliau tęsiu akademinius tyrimus – tikiuosi rudenį užbaigti ir išleisti savo antrąją knygą „99 propagandos technologijos“ (ištraukas galima rasti mano „Facebook“ puslapyje www.facebook.com/liutaurasu su hashtag’u #99technologijos), skirtą supažindinti jaunimą ir sovietinę kartą su propaganda mūsų kasdienybėje.

2. Kas naujo? Mokymai ir storyteller.lt istorijos

Pastaruosius pustrečių metų negalėjau skirti pakankamai laiko komunikacijos mokymų bei situacijų valdymo simuliacijų veiklai. Šiose srityse grįžtu ir artimiausiu metu atnaujinsiu bei papildysiu mokymų turinį naujomis situacijomis, ugdomais įgūdžiais.

Šalia mokymų grįžtu ir į klasikinių ryšių su visuomene rinką kaip storyteller.lt – istorijų kūrimo ir sklaidos centro – įkūrėjas ir autorius. Tikiu, kad XXI amžiuje lanksčiai buriamos įvairių komunikacijos (ir ne tik) sričių žinovų komandos (nebūtinai sudarytos tik iš freelancer’ių) yra optimalus sprendimas mažose Šiaurės Rytų Europos rinkose. Pirmasis toks projektas, prie kurio planuoju prisijungti jau artimiausiu metu – tai Europos Parlamento nario Stasio Jakeliūno komanda.

3. Kas toliau? Naujų klientų paieška

Per savo 17+ metų praktiką Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos ryšių su visuomene rinkose daugiausia patirties esu sukaupęs ir, suprantama, toliau aktyviai ieškosiu naujų veiklos galimybių šiose srityse:

  • nevyriausybinės organizacijos;
  • smulkieji rinkų dalyviai (ypač kovojantys prieš dominuojančią padėtį užimančius ir ja besinaudojančius konkurentus);
  • start-up’ai, siekiantys kaštų požiūriu efektyviausio sprendimo užsienio (ir ne tik) auditorijose.

Artimiausiu metu suplanuotos veiklos užims 50-70% mano laiko, todėl esu atviras naujiems pasiūlymams – susitikime ir pasikalbėkime!

Venclovo Agripos Lietuvio laiškas Mikalojui Radvilai Rudajam (1578)

1558-1583 metais vykęs Livonijos karas įtraukė LDK į konfliktą, kuris grėsė valstybės tęstinumui. 1999 metais išleistoje monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ istorikė Ingė Lukšaitė pateikė 1578 metų lapkričio 9 dieną iš Krokuvos tuometinio LDK raštininko Venclovo Agripos rašyto laiško savo globėjui Vilniaus vaivadai ir tuometiniam Lietuvos didžiajam kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam vertimą iš lenkų kalbos. Laiško originalas saugomas Lenkų mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje (archyvo nr. 1303, l. 19-20). Paryškinimai – mano.

Norėčiau, Mielaširdingas Kunigaikšti, kad būtų aprašyta visa šio šlovingo mūšio istorija […]; dabar yra daug medžiagos ir apie šį, ir apie anksčiau prie Ulos, Tervetės vykusius šlovingus mūšius, kuriems vadovavote Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista. O be to, ir tai, kas vyko Jūsų šviesios atminties tėvo laikais [reikėtų] atnaujinti ir aprašyti ir amžinam atminimui į spaudą atiduoti. Jeigu Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista norėtumėte ką nors apie tai atsiųsti, bet ir ten Jums nesunku su spauda, nes turite tam tinkamų žmonių, kaip ponas Vilniaus vaitas [Augustinas Rotundas] arba ponas [Andrius] Volanas, kurie galėtų lotyniškai parašyti ir kuriuos turėdamas šalia savęs Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista lengvai galėtumėte papildyti tai, kas nebuvo kronikose parašyta, kadangi ne Lietuva rašė. [Reikia], kad vis dėlto žmonės žinotų, jog Lietuva, kol nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis, todėl iš tiesų trokščiau, kad [žemes] patys galėtume iš priešo atsiimti be svetimųjų pagalbos, kurie, mažai prisidėję, visas mūsų didžiausias pastangas ir kraujo praliejimą užtemdo, o mūsų dvarams stipriai kenkia. O kad įvyktų toks stebuklas – kaip kažkada ponas Dievas regėjimą grąžino aklajam – kad mūsiškiai atsipeikėtų ir vieningai visi sutelktų pastangas iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių priespaudos išsilaisvinti, savo krauju ir turtais širdingai prie to prisidėtų, tada iš Dievo malonės mes dar galėtume išsigelbėti, savo senovinę šlovę susigrąžinti; bet vienus užvaldė mamona, kitus tinginystė, trečius pavydas, o pagaliau prakeikta nesantaika įsivyravo, ir visai panašu, kad mūsų akis valktis aptemdys ir turėsime vaikščioti kaip akli, ir tada mus kiti ves ne ten, kur mes patys norime, bet tik ten, kur jie panorės; tad geriau, kol dar turime akis, jomis ir patarimais naudotis ir justi, jog dar nesame visai pažaboti, kol dar sunkesnės dalios nesulaukėme. Ir tai, kas jau beveik buvo prie durų ir stovi, kad dar ponas Dienas [sulaikytų] ir tą pralaimėjimą [siųsdamas] atviriems ir slaptiems priešams rikiuočių nesupainiotų…

Laiškas galėtų būti privaloma mūsų ryšių su visuomene studijų dalis – tiek dėl savo strateginės komunikacijos įžvalgumo, tiek ir kaip pavyzdys, jog šimtmečiai keičiasi, o mūsų kasdienybės ir strateginiai iššūkiai – labai jau panašūs.

Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Kur ieškoti ryšių su visuomene žinių? Tarptautiniai akademiniai žurnalai

Prieš kelerius metus dariau lietuviškų akademinių žurnalų apžvalgą ir į vieną vietą surinkau tuo metu leistus lietuviškus akademinius žurnalus, bent netiesiogiai nagrinėjančius ryšių su visuomene klausimus.

Šįkart – žvilgsnis į tarptautinius akademinius žurnalus, kurie skirti ryšiams su visuomene. Solidžių leidinių, skirtų visai komunikacijai, yra dešimtys, todėl dedu tik tuos, kurie yra skirti tik RsV tematikai. Sąrašas „gyvas“ (t.y. eigoje pildysiu) ir pradedu nuo leidinių anglų kalba. Leidinius rikiuoju abėcėlės tvarka.

Žurnalas Leidėjas Numerių archyvas Kalba Numeriai per metus Leidybos metai
Asia Pacific Public Relations Journal University of Newcastle www EN  1-2 nuo 1999
Journal of Public Relations Research
(iki 1991 – Public Relations Research Annual)
Routledge (Tandf) www EN 6 nuo 1989
Journal of Public Relations Research Middle East EPRA www EN 4 nuo 2013
PRism Universitites of Massey and Bond www EN 1 nuo 2003
PR Journal (nuo 2007)
Public Relations Journal (1989-1995)
PRSA www
ankstesnis
EN 4
6
nuo 2007
1989-1995
Public Relations Inquiry Sage www EN 3 nuo 2012
Public Relations Quaterly Routledge www EN 4 1996-2008
Public Relations Review Elsevier www EN 5 nuo 1975
Research Journal IPRA www EN n/d nuo 2014

Ar galima išskirti solidžiausius leidinius? Kaip įprasta, aukščiausius akademinius standartus taiko klasikinės leidyklos – Elsevier, Routledge, Sage, kai profesionalų organizacijos daugiau dėmesio skiria temų įdomumui (kartais pro pirštus žiūrėdamos į akademinius kriterijus). Universitetų leidiniai – tarpinis variantas.

« Older posts