Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Kur ieškoti ryšių su visuomene žinių? Tarptautiniai akademiniai žurnalai

Prieš kelerius metus dariau lietuviškų akademinių žurnalų apžvalgą ir į vieną vietą surinkau tuo metu leistus lietuviškus akademinius žurnalus, bent netiesiogiai nagrinėjančius ryšių su visuomene klausimus.

Šįkart – žvilgsnis į tarptautinius akademinius žurnalus, kurie skirti ryšiams su visuomene. Solidžių leidinių, skirtų visai komunikacijai, yra dešimtys, todėl dedu tik tuos, kurie yra skirti tik RsV tematikai. Sąrašas „gyvas“ (t.y. eigoje pildysiu) ir pradedu nuo leidinių anglų kalba. Leidinius rikiuoju abėcėlės tvarka.

Žurnalas Leidėjas Numerių archyvas Kalba Numeriai per metus Leidybos metai
Asia Pacific Public Relations Journal University of Newcastle www EN  1-2 nuo 1999
Journal of Public Relations Research
(iki 1991 – Public Relations Research Annual)
Routledge (Tandf) www EN 6 nuo 1989
Journal of Public Relations Research Middle East EPRA www EN 4 nuo 2013
PRism Universitites of Massey and Bond www EN 1 nuo 2003
PR Journal (nuo 2007)
Public Relations Journal (1989-1995)
PRSA www
ankstesnis
EN 4
6
nuo 2007
1989-1995
Public Relations Inquiry Sage www EN 3 nuo 2012
Public Relations Quaterly Routledge www EN 4 1996-2008
Public Relations Review Elsevier www EN 5 nuo 1975
Research Journal IPRA www EN n/d nuo 2014

Ar galima išskirti solidžiausius leidinius? Kaip įprasta, aukščiausius akademinius standartus taiko klasikinės leidyklos – Elsevier, Routledge, Sage, kai profesionalų organizacijos daugiau dėmesio skiria temų įdomumui (kartais pro pirštus žiūrėdamos į akademinius kriterijus). Universitetų leidiniai – tarpinis variantas.

Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!

Kam Jums vidinis ryšių su visuomene žmogus? Dirbantys individualiai – geriau!

Pastaraisiais mėnesiai pamatau jau kelintą skelbimą, jog įmonė ar organizacija ieško Komunikacijos vadybininko, Viešųjų ryšių specialisto, Ryšių su visuomene koordinatoriaus ar kito panašias funkcijas vykdančio žmogaus. Jeigu įmonė nėra start-up‘as, žadantis kalnus gėrybių, bet „po poros metų“, tai visai realu, jog tikisi, kad toks specialistas sugebės dirbti savarankiškai, dažniausiai jam nereikės nuolatinių išorinių mokytojų, sugebės pasiekti bent minimalius rezultatus ir išpildyti realius ir nelabai lūkesčius.

Tokių žmonių rinkoje yra. Ryšių su visuomene agentūrose galima surasti (kaip skelbia M360) projektų vadybininkų, kurie „į rankas“ gauna po 500-700 eurų per mėnesį. Vidurinėje lentynoje PR’o ešeriai ir lydekos jau tikisi 1-1,2 tūkst. eurų, o ką nors (vertą dėmesio) tapti ministro atstovu spaudai vargiai sugebėsite įkalbėti be 1,5-2 tūkst. eurų. Apie atskirus jau platesnio lygio nei Lietuva ryklius – kalba atskira.

Bet pradėkim nuo bazinių (o 95% Lietuvos organizacijų realiai turi lėšų tik tokiems) poreikių. Sumedžiotas ryšių su visuomene specialistas už savo (imu vidurkį) 600 eurų organizacijai panaikins galvos skausmą dėl:

  • įmonės profilio „Facebook“ tinkle;
  • WWW atnaujinimo;
  • surašys pranešimus žiniasklaidai ir juos išplatins;
  • po pusės metų asmeniškai bus pažįstamas su bent pusę organizacijos veikla besidominčių žurnalistų (ir tai karts nuo karto virs žurnalistinių tyrimų temomis);
  • organizuos įmonės Kalėdų vakarėlį ar seminarą klientams;
  • karts nuo karto parašys kalbą, sukurs vadovo pranešimo PPT ar padės sudėlioti solidžiai piktą laišką įsiskolinusiems kllientams.

Kiek visa tai kainuos įmonei? Imsiu labai rezervuotus vertinimus (su viltim, kad samdo geri derybininkai ir įmonės einamieji kaštai gana maži)

  • Darbo užmokestis (per mėnesį)
    Netto – 600,00 €
    GPM – 113,23 €
    VSD – 48,08 €
    PSD – (5%) 40,07 €
    Sodra (30,98%) 248,27
    GF – 1,6 €
    viso – 1051,25 € (0 vaikų ir 2% papildomas kaupimas)
  • Darbo priemonės (per mėnesį)
    kompiuteris – 30,00 €
    mobilus telefonas + ryšio paslaugos – 20,00 €
    darbo vieta – 6 m2 * 10,00 € = 60,00 €
    viso – 110,00 €
  • Bendra suma – 1161,25 €

Vidinis specialistas „visada po ranka“, tačiau jis ar ji visada bus orientuotas į 8 valandų darbo dieną, 5 darbo dienų savaitę. Aukščiau aprašytos veiklos sritys tiek tikrai neužtruks, todėl teoriškai šį žmogų galima išnaudoti ir kitose srityse – virti kavai, įdarbinti vidinių siuntų pasiuntiniu ar pasodinti už priėmimo stalo šypsotis lankytojams. Bėda, jog šios pašalinės veiklos komunikacijos žmonėms – peilis, todėl po kelių mėnesių jis ar ji ras rimčiau jį vertinančią įstaigą.

Toks „tikras“ kolektyvo narys yra santykinai patikimesnis, nes su konkurentais niekada nesusidurs, anie jį galės pasiekti tik kvalifikacijos kėlimo mokymuose ar per HR galvų medžiotojus. Darbo sutarties apriboti kaštai leis lengvai prognozuoti išlaidas ir kartu užtikrins, kad ši sritis įmonėje bus „padengta“, bet …

Uberizacija ateina į #RsV rinką

Paradoksalu, tačiau už tą 1,1 tūkst. € per mėnesį sumą rinkoje galima rasti gerokai geresnių pasiūlymų. Alternatyvūs paslaugų tiekėjai (ne 1-2 metų ryšių su visuomene patirtį turtintys specialistai, dirbantys 8 val. darbo dieną) gali pasiūlyti konkurencingus pasiūlymus, nes:

  • individualios veiklos apmokestinimas yra mažesnis (įvertinant, jog laisvosioms profesijoms taikomas 30% išlaidų principas);
  • individualiai dirbantieji dažniausiai dirba iš namų biuro – todėl išnyksta fiksuoti biuro/technikos kaštai (realiai juos dirbantieji individualiai padengia išnaudodami savo asmeninės buities galimybes);
  • individualiai dirbantieji efektyviau išnaudoja savo darbo laiką, todėl nereikia mokėti už „sėdėjimą feisbuke ar vinted’e“;
  • individualiai dirbantieji gali sumažinti kainą, nes likusio laiko metu gauna pajamas iš kitų klientų (jie nestovi prie sienos „čia arba niekada“);
  • (lyginant su agentūromis) individualiai dirbantieji dažniausiai nėra PVM mokėtojai – sąskaita vien dėl to mažėja ~17,4%.

Mažesnėms įmonėms itin svarbu, jog laisvai samdomi specialistai iškrenta iš „fiksuotų kaštų“ kategorijos – tokie samdomi pagal poreikį (ir dažnai tiesiogiai susiejant užsakymą/išlaidas su veiklos/verslo rezultatais), todėl komanda lengvai prisitaiko tiek apimčių (pavyzdžiui, didesniam renginiui organizuoti gali reikėti ne 1, o 5, 10 ar net dar daugiau žmonių), tiek kompetencijų galimybėmis (pavyzdžiui, planuojamas specifinis CRM projektas arba spec. glamūrinis renginys). Dažnai tenka susidurti, kai verslo įmonės bendradarbiauja su keliais skirtingo profilio specialistais, kurie įtraukiami pagal konkrečios veiklos specifiką.

Tuo pat metu išoriniai specialistai visada turi „šviežesnį“ viešosios nuomonės pajautimą, nes vidinis žmogus jau po kelių mėnesių perima vidines sampratas, retai lieka tikru išorinės nuomonės garsiakalbiu ir atstovu.

Išorinis specialistas patogus ir tuo, jog besikeičianti situacija leidžia viską spręsti greitai, sutarties nutraukimui ar sudarymui dažnai užtenka vieno telefono skambučio – panašiai ir atsiskaitymui užtenka vienos sąskaitos, o ne penkiolikos skirtingų eilučių su buhalterijos aiškinimais, kodėl vienur pritaikyta 0,10%, o kitur 0,25% dalis.

Visa tai vainikuoja paparasta tiesa – išorinis specialistas turi nesibaigiantį motyvą visada daryti „puikiai“, tuo metu po kelių mėnesių vidinis darbuotojas matys tik tas pačias darbo sutarties lubas.