Kai perskaičiau Artūro Račo ir Česlovo Iškausko mintis, supratau, jog kažkas negerai. Pirma, jau pradinė reakcija į Rusijos-Gruzijos konfliktą rodė viena – Europa bijo ir dreba dėl rusiškų dujų ir naftos. Buvo galima suprasti, nes 100-150 JAV dolerių kainavęs barelis (ir atitinkamai nuo jo priklausanti dujų kaina) buvo diiiidelis kranelis, galėjęs užsukti ne vienos ES valstybės biudžeto balansavimo svajones. Tačiau ko drebama dabar, kai nei nafta, nei dujos nebėra derybų įrankis?

Tad eilinį kartą įsitikinau, jog verta skaityti pirminius tekstus. Štai pirmadienį vykusio ES gynybos ir užsienio reikalų ministrų pasitarimo išvadų dokumentas (prancūzų kalba – nesuprantu, kodėl nėra bent angliško). Atkreipčiau dėmesį į 9 puslapį, kuriame Europos Sąjungos minstrai sutarė (!):

1. Rusija privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal paliaubų sutartis; (ohoho kaip „stipru“ – ministrai sutarė, kad susitarimai galioja!)
2. Europos Komisija ir Tarybos sekretoriatas atliko išsamią Rusijos elgesio analizę, į kurios išvadas bus atsižvelgta derybų su Rusija metu; (tuo pačiu nebeginami susitarimai, t.y. derybų faktas pripažįsta susitarimų nesilaikymo galimybę)
3. Dialogas ir derybos yra geriausios priemonės siekti ES tikslų, kurie jau anksčiau patvirtinti bendru sutarimu (turima mintyse derybų su Rusija mandatas), tai nė kiek nepripažįsta status quo tarp Gruzijos-Rusijos;
4. Ministrai prisipažįsta laukiantys deramo Rusijos elgesio pagal pasiektus susitarimus, kuris atstatytų pasitikėjimą.

Trečiojo punkto paryškinta dalis yra tobulas real politik pavyzdys – mes nesutinkame ir prieštaraujame, tačiau savo interesų tenkinimo dėl kitų valstybių neatsisakysime. Kitaip tariant, spjaunam į Gruziją, duokit mums dujų ir naftos.

Geriausiai viską pasako originali prancūziško dokumento ištrauka (4 punktas): „<…> nous attendons de la Russie un comportement responsable, fidèle à l’ensemble de ses engagements, propre à rétablir la nécessaire confiance <…>“. Prisimenant, jog ir rugsėjo 1-ąją buvo priimtas bedantis pareiškimas, viską galima perfrazuoti labai paprastai – mes norėtumėme, jog elgtumėtės gražiai, tačiau neturim jokių poveikių priemonių jus priversti taip elgtis…

Šiuo atveju aš tikrai didžiuojuosi Lietuvos URM’u, kuris išdrįso likti 1 prieš 26. Suprantu Artūro abejones dėl galimų pasekmių ir pritariu, jog tai pralaimėjimas, tačiau geriau jau pralaimėt su ginklu rankoj, nei klūpant ant kelių ir ištiesus ranką.

Iš esmės tai truputį detalesnis žvilgsnis į kai kuriuos propagandos aspektus, kurie sėkmingai buvo naudojami visų konflikto pusių. Galiu tik pakartoti, jog matau didelius neartus dirvonus, kurie plyti visuomenės mokymuose apie žiniasklaidos turinio analizę.

O kartu galiu pasidžiaugti smagiais komentatoriais. Pavyzdžiui, anonimas хм mane pavadino „яркий представитель прикрытия геноцида осетин по прямой указке США“. Neturiu nieko prieš – tebūnie aš būsiu tiesioginių JAV nurodymų vykdytojas tik vat dabar truputį pasimečiau – kam sąskaitą išrašyt? JAV valstybės departamentui?

Nors ne daug pažįstų žmonių, gyvai mačiusių Pietų Osetiją, tačiau sunkiai paaiškinami emociniai ryšiai su Gruzija mus vis dėlto sieja. Matyt, tie ryšiai ir lėmė, jog per pora savaičių visa Lietuva tapo informacinio karo dalyve. Karo propaganda, kurios negirdėjome pirmojo Persijo įlankos ar Balkanų karų metu, tvoskė savo sunkiąja artilerija per visą Lietuvos žiniasklaidą. Laikraščių, televizijos ekranų, radijo eterio ar interneto erdvių, kurių nepalietė karas, liko vienetai.

Nėra ką ginčytis – jau ir XX amžiaus pabaigos karai vyko televizoriuose ir kompiuterių ekranuose. Šūviai, sprogimai ir degantys namai – tai liekana, o tiksliau – būtinas šiuolaikinio karo rekvizitas, statistika, be kurios būtų sunku sukurti reportažą iš įvykio vietos, nes nebūtų raudančių močiučių su vaikais ant rankų, o tik kostiumuotų diplomatų kelionės ir daugiatūkstantiniai mitingai (labai primenantys rinkimų kampanijas).

Dėl ko ginčytis būtų sunku – tai, jog Gruzijoje šaudoma ir sproginėja sviediniai. Toliau prasideda žinių srautas, kuris: a) šališkas; b) nepatikrintas nepriklausomų šaltinių; c) prieštaraujantis kitoms žinioms; d) propagandiškai apdorotas ir t.t.

Ką tokio propagandinio informacijos srauto atveju turėtume daryti? Pirma, turėtume sijoti pelus nuo grūdų – t.y. faktus nuo subjektyvių nuomonių. Todėl svarbiausia yra standartinė informacija – kas, kada, kur, ką, kaip? Propaganda visą seka apverčia ir pradeda pasakojimą nuo KODĖL? Kodėl žuvo trys civiliai gyventojai Petras, Jonas ir Aloyzas? Nusispjaut į tuos tris gyventojus TV operatoriui, dalinio vadui, armijos generolui, Kremliaus ar Tbilisio šeimininkams. Civilių žmonių aukos – tai informacinio karo patrankų mėsa.

Nepriklausomiems stebėtojams turėtų rūpėti kiti dalykai – kas paleido pirmą šūvį, kada buvo peržengta viena ar kita ankstesniuose susitarimuose numatyta geografinė riba. Taip, trys žuvę gyventojai irgi yra faktas, tačiau kariniuose veiksmuose tas neišvengiama, o emocijos trukdo vertinti situaciją. Pabandykim: kas nužudė? Kada nužudė? Kur nužudė? Ką nužudė? Kaip nužudė? Žiūrėk ir paaiškėtų, jog iš tų trijų vienas guli ligoninėje, kad antras mirė nuo išgąsčio, o trečią kliudė savųjų paleisto sviedinio skeveldra. Vos tik tokius klausimus uždavė „Human Rights Watch“, taip Maskvos generolai ir nebesugebėjo rasti poros tūkstančių lavonų, kuriais argumentavo savo įvykdytą Gruzijos okupaciją…

Antra, būtina aiškiai suvokti, kokias vertybes ir principus giname. Gruzija teigia ginanti savo teritorijos vientisumą. Rusija teigia ginanti savo piliečius. Abi vertybės turi teisę egzistuoti ir, manyčiau, nė viena neturi išankstinio prioriteto, tačiau jų svoriai turi būti vertinami tarptautinės arba nacionalinės teisės lygiu. Šiuo atveju faktinės aplinkybės konfliktą verčia vertinti iš abiejų pusių (t.y. nacionalinės teisės, kol tai yra teritorijos ir valstybės integralumo klausimas, ir tarptautinės, kai tai paliečia Rusijos Federacijos piliečių teises).

Tik tada, suvokdami vertybes, jų hierarchiją ir konkrečių faktų chronologiją, galime vertinti ir daryti sprendimus. Tačiau juose negali atsirasti vietos emocijoms – „myliu Gruziją“ arba „kaip jie gali žudyti tūkstančius nekaltų žmonių“ yra nepriimtini (tačiau abiejų pusių mielai naudojami), sprendžiant esminius klausimus.

Ar Lietuvos pasirinkta pozicija yra nuosekli, ar mes tapome informacinio karo aukomis? Klausimas, kurio niekada atvirai neatsakys nei Užsienio reikalų ministerija, nei už užsienio politiką atsakingas Prezidentas. Dar sunkiau būtų atsakyti į klausimą, ar tai nėra tiesmukas JAV politikos krypties palaikymas? Ar ne per daug tiesioginių Adamkaus pokalbių su kolega Vašingtone? Iš tiesų keista, kai pastaraisiais metais bent kiek svarbesni užsienio politikos veiksmai iš esmės kartoja ir tęsia JAV interesų gynimą (bene vienintelė kuluaruose aptariama išimtis – tai skandalingas neoficialių JAV lėšų, skirtų Baltarusijos opozicijai remti, „nusavinimas“, kurio tyrimas itin tragiškai baigėsi Vytautui Pociūnui).

Kelti klausimus demokratinėje valstybėje būtina, kol dar Vilniuje nepaskelbta karo padėtis, o visi ginklą pajėgūs laikyti vyrai nešaukiami atlikti pareigą Tėvynei. Pradėti galėtume nuo paprastų klausimų, į kuriuos atsakymų dar neturime:

1. kokiais veiksmais Pietų Osetijos/Maskvos pajėgos išprovokavo Gruzijos ginkluotąsias pajėgas?
2. kokiomis diplomatinėmis priemonėmis Gruzija reagavo į provokacijas?
3. kokią užduotį gavo Gruzijos ginkluotosios pajėgos ir kokių priemonių ėmėsi, kad apsaugotų civilius Pietų Osetijos gyventojus?

Paskelbta vz.lt

Kaip ir visada, propagandinio informacijos srauto atveju reikia daryti labai aiškius žingsnius. Pirma, situaciją analizuoti pagal pirminius faktus. Todėl svarbiausia yra standartinė informacija – kas, kada, kur, ką, kaip? Propaganda visą seka apverčia ir pradeda pasakojimą nuo KODĖL? Kodėl žuvo trys civiliai gyventojai? Š… tie trys gyventojai. Žymiai svarbiau, kas paleido pirmą šūvį, kada buvo peržengta viena ar kita ankstesniuose susitarimuose numatyta geografinė riba. Taip, trys žuvę gyventojai irgi yra faktas, tačiau kariniuose veiksmuose tas neišvengiama, o emocijos trukdo vertinti situaciją.

Antra, būtina aiškiai suvokti, kokias vertybes ir principus giname. Gruzija teigia ginanti savo teritorijos vientisumą. Rusija teigia ginanti savo piliečius. Abi vertybės turi teisę egzistuoti ir, manyčiau, nė viena neturi išankstinio prioriteto, tačiau jų svoriai turi būti vertinami tarptautinės arba nacionalinės teisės lygiu. Šiuo atveju faktinės aplinkybės konfliktą verčia vertinti iš abiejų pusių (t.y. nacionalinės teisės, kol tai yra teritorijos ir valstybės integralumo klausimas, ir tarptautinės, kai tai paliečia Rusijos Federacijos piliečių teises).

Trečia, turėdami vertybes, jų hierarchiją ir konkrečių faktų chronologiją, galime vertinti ir daryti sprendimus. Tačiau juose negali atsirasti vietos emocijoms – „myliu Gruziją“ arba „kaip jie gali žudyti tūkstančius nekaltų žmonių“ yra nepriimtini (tačiau abiejų pusių mielai naudojami), sprendžiant esminius klausimus.

Brėždamas paskutinį brūkšnį, pripažįstu, jog konflikte palaikau Gruziją, tačiau tuo pat metu abejoju, ar jos pasirinktos priemonės nebuvo per griežtos ir dėl to nebuvo patirta žmonių aukų, kurių buvo galima išvengti. Tą mano mintį tik sustiprina tai, jog gruzinų karių aukų nuotraukų matyti apsčiai, tuo metu Maskvos propaganda gali parodyti tik pabėgėlių bazę Vladikavkaze. Kur tie tūkstančiai žuvusių osetinų?