Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Paradoksalu, tačiau spėju, jog pagrindinė jų darbo stiprybė ir silpnybė sutampa – rimta studija atlikta ir pateikta klientui (LR Vyriausybei, t.y. mums visiems) anglų kalba. Todėl „Selling Lithuania smartly“ yra pasmerkta žlugimui ir tą įmanoma gelbėti tik bendromis profesionalių vertėjų ir komunikacijos specialistų pastangomis.

Kitaip darbas nueis nežinion – absoliuti dauguma Lietuvos elito anglų kalbos nemoka, todėl apie studiją nuomonę susidarys iš trečiarūšių šaltinių ar nuogirdų, tuo remdamiesi ją primityviai supeiks ar tiesiog ignoruos.

Nors išsamiai su studija dar nespėjau susipažint, tačiau pirmieji įspūdžiai tikrai neblogi:

1. „Northeast Europe “ – iš tiesų, tai geras pastebėjimas „out-of-the-box“ stiliumi, tokios pozicijos kol kas niekas nenaudoja, nes Lenkija – Rytų ir Vidurio Europa, Estija – jau Šiaurės Europa, todėl Lietuva tikrai gali spėti aplenkti Baltarusiją ir užimti šią nišą. Kiek ji pelninga – klausimas atviras;
2. dvi vertybės, spėju, kilusios iš „drąsios Lietuvos“ – tai „lively and ‘romantic’“ ir „thoughtful and reliable“. Kaip versti į lietuvių kalbą? „Jausminga “ ir „išlaikyta “? Kažkiek primena šizofrenišką paveikslą, nutapytą Aurelijaus Katkevičiaus;
3. Kyla abejonių, ar tikrai Saffron yra geriausi Lietuvos konjunktūros žinovai, kad galėtų teigti, jog visas įvaizdžio kūrimas ir priežiūra turėtų atitekti LEPA‘i – „An LDA-led identity development <…> “;
4. Kaip mažiems vaikams rekomenduojama nepirkti tiesmukos reklamos „The Economist“ žurnale ar CNN’e …

O santraukos išvadų dalis yra tiesiog puiki:

Lithuania is a small but sound country with more strengths and opportunities, and a less obstructive past and a potentially brighter future, than many of its ‘New EU’ counterparts. If Lithuania integrates a cohesive, thoughtful and appropriately brave image strategy with its other programmes and policies, we believe Lithuania can attain an above-average social status and level of economic development, in the European context, in one-half to one-third the time that it would otherwise take to reach. What’s more, because branding is geared to deal with emotional issues, it can be used right now as a timely and potent ‘complementary medicine’ to the hard, crisis-oriented
actions currently being undertaken by Lithuania’s government. The economic situation makes branding activity more urgently required, not less.

P.S. vertos dėmesio Šarūno iš „Acta Publica“ pastabos apie tą pačią strategiją.

Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.

Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje…

Taigi, pirmas faktas – tai mažėjanti erdvė, kurioje galima skleisti ir platinti savo informaciją. Kaip ir transporto sektoriuje, kur gyvi likę vežėjai dabar džiaugiasi negirdėtomis pelno maržomis, taip ir žiniasklaidoje likę žiniasklaidos kanalai (ypač – šiuo metu užimantys pirmąsias vietas) gali diktuoti reklamos kainas – naujų projektų niekas šiuo metu nepasiūlys, o gyvuojantys plotai ir eterio sekundės tampa aukso vertės.

Antra tendencija – tai sumažintų biudžetų ar laikinai atidedami komunikacijos projektai (nuo paprastos reklamos iki didžiulių visuomeninių kampanijų). Rinkoje veikiančios reklamos, žiniasklaidos planavimo, ryšių su visuomene agentūroms tai reiškia mažėjančias pelno maržas, didesnį konkurentų skaičių.

Šis dvipusis spaudimas (auga komunikacijos rezultatų vertė, galimybės gauti teisę vykdyti klientų komunikaciją mažėja) daugelį privers persvarstyti etikos ribos sampratą.

Viešoje komunikacijoje, kur absoliučiai visi veiksmai turi šią ribą, tai pakeis labai daug. Jau senokai savąjį Rubikoną perkėlė kompiuterinės ir buitinės technikos gamintojai – tiesmuka erotika (net akivaizdžiai pavogta) naudojama reklaminėse kampanijose keliasi ir į telekomunikacijų erdvę.

Ryšių su visuomene rinkoje tai pasireiškia nevienareikšmiškai vertintinomis situacijomis, kai vieši konkursai (!) gali ribotis su atskirų klientų interesų gynimu, ekspertinės įžvalgos gali būti orientuotos į klientų poreikius ar tiesiog virsti paprasta nepažymėta reklama. Ką jau kalbėti apie personažus, kuriems garbė yra apskritai svetima kategorija.

Esu tikras, jog panašūs klausimai kils ir žiniasklaidos planavimo profesionalams, ir vaizdo ar garso kūrybinėms agentūroms, net santykinai tolokai nuo konkrečių sprendimų nutolusiems dalyviams kaip įvairūs subrangovai, net aktoriai.

Aišku, galima būtų sakyti, jog kelrodžius turime, jų privalome laikytis, tačiau neabejoju, jog kiekvienas būsime priversti anksčiau ar vėliau naujai pasvarstyti patys, išklausyti ne vieną tiesioginę ar po užuominą paslėptą kliento mintį. Kur liks stumtelėtas Rubikonas ir kas žengs tą žingsnį, pamatysime gyvai. Norėtųsi, jog sunkmetis netaptų tuo likimo vingiu, kurį vėliau reikėtų trinti iš atminties.

Pradėkim nuo faktų. Vasario 25 dieną, trečiadienį, Vyriausybė pritarė Ekonomikos skatinimo planui. Pagal jo dabartinę raidę tai reiškia 3,8 mlrd., kuriuos simboliškai galima pjaustyti į tokias dalis: a) verslo fondas (1 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos + 0,6 mlrd. litų bankų finansų), mažos paskolos (0,1 mlrd. litų Vyriausybės lėšų); b) pastatų renovacija (0,8+0,2 mlrd. litų iš ES struktūrinių fondų + 0,5 mlrd. litų iš EK Europos regiono plėtros fondo + 0,3 mlrd. litų EIB paskolos), kurios lėšos teoriškai turėtų patrigubėti.

Optimistai, susitelkę Ūkio ministerijoje, skaičių 3,8 rašo kitaip ir, pridėdami 2009-aisiais suplanuotą padidintą ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo, prideda dar 1,7 mlrd. Lt, priskaičiuoja eksporto skatinimui žadamą 0,1 mlrd. Lt ir gauna iki 5,7 mlrd. Lt vertės Ekonomikos skatinimo planą. Tarkim. Į skaičius po kablelio dėmesio nekreipiam ir skaičių ekvilibristika tampa panaši į teisybę.

Tą pačią plano „lėšų dešrą“ supjaustykime kitaip – kiek Lietuvos Respublika turės planui skirti savo turimų ar ateities lėšų? 2*0,3 mlrd. litų EIB paskolos ir 2*0,1 mlrd. Vyriausybės lėšų. Iš 3-5 mlrd. Lt valstybė skirs tik 0,8? Skamba gražiai. O ar realiai? Didžioji lėšų dalis – tų pačių Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos (3,7 mlrd. litų), specialus Europos Komisijos finansavimas (0,5 mlrd. litų). Su sąlyga, jog bankai planu patikės ir skirs savąją 0,6 mlrd. litų dalį.

Tad ES struktūrinių fondų lėšos, kurios iki šiol tarsi turėjo padėti Lietuvai prisitaikyti prie intensyvios konkurencijos ES vidaus rinkoje, tampa įrankiu skatinti Lietuvos ekonomiką. Atkreipčiau dėmesį į pamatinę sąvokų slinktį. Jeigu iki šiol ES lėšos turėjo didinti kokybę, gerinti efektyvumą, tai „ekonomikos skatinimas“ iš esmės gali tebūti smėlio malūnėlio sukimosi proceso palaikymu. Efektyvumas ir kokybė tampa šalutiniais veiksniais.

Ekonomikos skatinimo planą sudaro penkios dalys, tačiau tik dvi iš jų reikalauja esminių investicijų. Pirmoji – verslo fondo – dalis bene geriausiai apibūdinama 5 proc. planuojamų lėšų (100 mln. litų), kurios numatyti mažoms paskoloms. Reikia vertimo į lietuvių kalbą? 95 proc. verslo finansavimui skirtų lėšų bus skirta vidutinėms ir didelėms įmonėms. Taip smulkaus verslo, o ypač – naujų idėjų, finansavimas yra pasmerktas. Tokios proporcijos tik patvirtina, jog naujoji koalicija padėti nori stambiam verslui. Santykį 19-1 kitaip aiškinti būtų sunku…

Antrajai sričiai – viešų ir privačių objektų renovacijai – planuojama 1,8 mlrd. litų, iš kurių privatiems objektams skiriamas 1 mlrd. litų turėtų bankų ir pačių piliečių lėšomis bent patrigubėti iki 3 mlrd. litų, todėl bendras pajamų srautas statybų sektoriaus pramonei per 2009-2010 metus siektų iki 3,8 mlrd. litų. Jeigu dėl viešų objektų pavydo scenų kelti nevertėtų, tai privatiems objektams skirtas 1 mlrd. litų reiškia ne ką kitą, o vidutiniškai po 300 litų kiekvieno iš mūsų sumokėtų mokesčių, kurie atiduodami kažkam. Jeigu turime kokį nors renovacijos reikalingą turtą daugiabutyje, tai, tikėtina, didžiąją dalį tos sumos atgausime. Jeigu ne (pavyzdžiui, gyvenate už kreditą įsigytame naujos statybos bute, nuosavame name arba būstą nuomojate), tai tą sumą padovanosite. Ar kas nors Jūsų nuomonės ir leidimo klausė?

Tiek privačius, tiek viešus objektus renovuoti vienaip ar kitaip bus skelbiami konkursai. Kol kas nėra aišku, kaip jie bus organizuojami, kokiu būdu bus užtikrinamas skaidrumas, paslaugų kokybė, garantijos ir pan. Net ir ramiais laikais vykdyti renovavimo darbai dažnai sukeldavo daugybę problemų renovuojamoms institucijoms. O kas bus, kai tokių paslaugų paklausa bus milžiniška? Kas darysis, kai privačių renovuojamų daugiabučių savininkai supras esą ciniškai apgaudinėjami, gavę prastos kokybės, per brangiai įkainotas ir neilgalaikes paslaugas?

Galų gale, kur ir kokios garantijos, jog šios lėšos netaps lengvu pelnu statybų verslo atstovams? Ar tai nebus tik proga laikinai teikti paslaugas, susižerti visus siūlomas pajamas ir sėkmingai bankrutuoti, vos tik renovacijos mada pasibaigs?

Ekonomikos skatinimo planas apima ir itin svarbias jokių esminių investicijų nereikalaujančias darbų grupes. Tai Saulėtekio komisijos veikla, ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo spartinimas, eksporto ir investicijų skatinimas. Nors tarp paminėtų idėjų netrūksta deklaratyvių nuostatų, tačiau bent pusės šių veiksmų įgyvendinimas reikštų esmines permainas (gal net svarbesnes, nei pirmosios, susijusios su finansais). Tad čia būtų vieta palinkėti ryžto.

O kol kas galime ir turime svarstyti, ar tikrai naujosios koalicijos siūlomos visų mūsų išlaidos dabarties ir ateities sąskaita bus efektyvios. Galbūt paprasčiau, greičiau ir naudingiau sumažinti mokesčius, leisti spręsti patiems piliečiams – lai kvailiai perka kompiuterius, televizorius ar šaldytuvus. Sušalę susivoks ir šiltins sienas. Tikrai pigiau, greičiau ir efektyviau, nei juos įtikins valdininkų rankos. Padėkos nei vienu, nei kitu atvejus nebus.

Paskelbta savaitraštyje „Atgimimas“

Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma?

Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Gryvauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys.

Tikslas – antras turas

Iš dalies Grybauskaitės situacija yra sudėtinga, nes visi kiti kandidatai ją sutartinai laikys blogybe. Kodėl? Nes būti panašiu ir kalbėti taip pat būtų savižudiška – rasti „geresnį“ tautos atstovą gali tikėtis tik ortodoksai konservatoriai. O „prastesnis“ kandidatas ar kandidatas, kalbantis palankiai apie Grybauskaitę tik didintų jos galimybes laimėti pirmajame ture, t.y. didintų galimybę neįgyvendinti savo tikslo – patekti į antrąjį.

Visa tai reikštų, jog daugelis Grybauskaitės oponentų turėtų sudaryti įvairiaspalvį balsų „prieš“ chorą ir atskirose srityse kritikuoti Grybauskaitės silpnąsias vietas (apie tokias – žemiau).

Ar jie visi kartu gali pasiekti tikslą ir neleisti favoritei laimėti pirmuoju turu? Manau, tai gana realu, nes vien dėl finansinių išteklių, dėl formalių debatų ir diskusijų laiko paskirstymo argumentų santykis bus N prieš 1.

Žinoma, kai kurių viražų gali imtis ir Grybauskaitės komanda. Vienas realiausių – tai netikrų konkurentų sukūrimas, kurie prieš finišo tiesiąją pripažintų Grybauskaitės pranašumą ir jai atiduotų savo palaikymą. Tokiems personažams sukurti reikia išsamių rinkėjų korpuso analizės duomenų – pagal juos būtų galima kurti tokius kandidatus, kurie atitrauktų balsus nuo potencialių oponentų ir juos bent laikinai neutralizuotų ar priverstų apskritai nepasirodyti prie rinkimų urnų.

Grybauskaitė kaip „garvežys“

Dviejų rinkimų sudvejinimas reiškia, jog dalyvaujantys rinkimuose stengsis optimizuoti išlaidas, padidinti efektyvumą, išnaudoti galimą sinergiją  ir kampanijas integruos

Ką tai reiškia Grybauskaitės atveju? Tikriausiai, net kelios partijos bandys EP rinkimų kampaniją sieti su Grybauskaitės palaikymu. Suprantama, ši visaip stengsis laviruoti tarp aiškaus EP sąrašo palaikymo ir neprarasti konkrečių partijų paramos.

Išskirčiau Liberalų sąjūdžio situaciją, kai, atrodo, abi rinkiminės kampanijos, bus pakabintos ant dviejų nepartinių visuomenės lyderių – Dalios Grybauskaitės ir Leonido Donskio. Kaip tai apibūdina politinės partijos svorį, veiksmai kalba už save.

Dviejų rinkimų sudvejinimas ir prezidentinių kandidatų privalomas oponavimas Grybauskaitei reikš, jog konkretus EP sąrašas turės laikytis tos pačios pozicijos kaip ir kandidatas į Prezidentus. O čia jau daug komunikacinių spąstų – turėsime daug įdomybių.

„Piliečių Lietuvos“ programa ir skeletai spintoje

Man asmeniškai gana įdomus klausimas, kaip Dalia Grybauskaitė formuluos savo poziciją Europos Parlamento atžvilgiu – tiek dėl savo ankstesnės veiklos Europos Komisijoje (kuri, iš esmės, gali ir prasitęsti, jeigu Prezidento postas nutols), tiek dėl būsimo Prezidento pozicijos ES plėtros atžvilgiu ir kitų klausimų, kurie visą reikalą daro panašų į voratinklį.

Kaip Grybauskaitė sakė spaudos konferencijoje, programa suksis apie „piliečių Lietuvą“ ir jos kūrimą. Programos ašis pasirinkta tinkamai – tai itin stipri vertybinė nuostata, prie kurios galima sieti daugelį konkrečių programinių priemonių. Įdomu, kas bus realūs programos rašytojai?

Konkurentams bus sunku – kalbėti prieš „piliečių Lietuvą“ bus sunku, tačiau ką galima spėti šiandien? Kokie skeletai spintoje bus skaičiuojami?

1. homoseksualumas – pasipiktinimo neetišku klausimu Lietuvai nepakaks, tiesus klausimas vis tiek bus paklaustas „Ar jūs lesbietė?“. Reikia itin išsamaus visuomenės grupių tyrimo, norint surasti idealų atsakymą. Atskiro dėmesio reikalauja ir santykis su konservatorių propaguojama griežta šeimos samprata;
2. komunistinė praeitis – Grybauskaitės biografijoje itin platus kompartijos užnugaris. Nors atėjusi į Finansų ministeriją kaip technokratė, Grybauskaitė vis tiek buvo LDDP/LSDP/… žmogus;
3. liustracija – 19 metų personalo skyriaus specialistė tikrai galėjo būti ir spec. tarnybų darbuotoja. Ar Grybauskaitė yra praėjusi liustracijos procedūrą?
4. kritikos, o ne pasiūlymų ekspertė – koks didžiausias Grybauskaitės nuopelnas Finansų ministerijos vadovavimo istorijoje? ką Grybauskaitė siūlė, kritikuodamas Kirkilo ministrų kabinetą? kritikuoti lengva, siūlyti sunku;
5. atitolusi nuo Lietuvos – klausimas dėl lietuviškų šlepečių jau buvo užduotas. Tikrai bus pakartotas. Ir ne dėl adamkiškų teisinių priemonių, bet dėl realaus nuotolio nuo Lietuvos problemų.
6. … (spėju, apie tikruosius skeletus spintoje dar išgirsime)

Nepasisydamas visų šių skeletų, atvirai teigiu – jeigu reikėtų rinktis šiandien, neabejodamas balsuočiau už Dalią Grybauskaitę. Jeigu galėsiu padėti – prisidėsiu.

Priminsiu, jog pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 2 str. 1 punktą alkoholiniais gėrimais laikomi gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 procento (alaus – didesnė kaip 0,5 procento). „Easy Cola“ sudėtyje alkoholio daugiau nei 3 procentai, taigi – tai alkoholis.

Pagal to paties įstatymo 2 str. 4 punktą alkoholio reklama – tai bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. „Bet kokia forma“ reiškia, jog internete platinama informacija (vaizdo klipai) patenka į šią kategoriją, taip pat patenka ir informacija, kuri tikslingai ruošiama netiesioginiam skatinimui.

29 straipsnis numato alkoholio reklamos ribojimą. Konkrečiai Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama: 1) skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų; 2) kurioje dalyvauja asmenys iki 18 metų; <…> 8 ) siejanti alkoholio vartojimą su socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu; <…>

Specialiai atrinkau tris straipsnio punktus, kuriais tiesiogiai pažeidžiamas įstatyme numatytas draudimas (apie reklamos etiką čia net nėra kalbos).

Pažymėčiau, jog specialiai pasirinkta tokia reklamos forma, kuri geriausiai pasiekia tikslinį vartotoją (jaunimą) – tai internetas, virusinis vaizdo klipas, kuriame pardavimų skatinimo priemonė yra aliuzija į seksą.

Ilgai nelaukdamas išsiunčiau e-skundą Lietuvos reklamos biurą, tačiau vakar gavau tokį atsakymą:

Laba diena,

mes negalime priimti Jusu skundo, nes neturime aiskiu rodymu kas yra sio klipo uzsakovas ir, kad tai tikrai yra reklama. Mes neturime igaliojimu tirti, tai gali atlikti tik Valstybines institucijos.

Su pagarba,
Renata

Iš dalies suprantu Lietuvos reklamos biurą, tačiau ar taip paprasta tiesiogiai paklausti „Kalnapilio“ atstovų? Jeigu viešas atsakymas būtų „Ne“, tada jau būtų galima pradėti teisines procedūras.

Vieno iš lyderių – „Publicum“ – žingsnis, kai perimamas vienos iš stambesnių žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ vadovas Jaunius Jakaitis, tai tik patvirtina.

Tebūnie tai mano prognoze, jog ryšiai su visuomene Lietuvoje tuoj pradės išleidinėti paskutinį kvapą. Tegyvuoja naujo kalibro žiniasklaidos planavimo agentūros!

Sunku staiga pakeisti teisėsaugos institucijų nuostatas, kurios formavosi dešimtmečius. Tačiau galima pasidžiaugti tuo, jog pokyčiai vyksta. Jeigu palygintumėte tą prokuratūros sistemą, kuri buvo, kai buvo paskirtas dabartinis gen. prokuroras (pavyzdžiui, tuomet  „omni.lt“ šiek tiek kritikavau pirmuosius pareigūno žingsnius) su padėtimi dabar, tai pokyčiai akivaizdūs. Tą pažymėjo praktiškai visi pranešėjai. Ar gerus pavyzdžius pavyks perimti kitoms teisėsaugos institucijoms? Pažiūrėsim

Priedai : į prezentaciją nemoku įdėti garso įrašų, todėl čia įdedu p. Milašiūno interviu ištraukos (1, 2, 3), kurios prezentacijoje eina po 6 skaidrės citatos.

Atrodytų, ar gali būti geresnis lakmuso popierėlis Lietuvos verslo būklei įvertinti? Miręs verslas? Verslas, kuris nemato galimybių didinti apsukas? Kai stabdį spaudžia absoliučiai visi?

Bijau, jog pesimistė Monika Garbačiauskaitė, kritikuodama optimistą Dainių Radzevičių yra absoliučiai teisi. Jeigu net ekonominio gerbūvio laikais Lietuvos žiniasklaida tesugebėjo sukurti 3-5 rimtesnius žiniasklaidos produktus, tai sunkmečio sąlygomis, kai reklama dingsta kaip garbingos žiniasklaidos pajamų kategorija, kalbėti apie žiniasklaidos kokybę bus utopiška…

Ne taip seniai Daiva Lialytė straipsnyje „Verslo žiniose“ (via dansu.lt) aiškino, kas per blogis yra reklamos straipsniai. Bijau, kad ateinančius pora metų pamatysim ne tik tai – bijau net prognozuoti, kas atsitiks, jeigu bado dietą kenčianti žiniasklaida pradėtų ieškoti kaltų? O kuo turėsime pavirsti mes, verčiantys vienų specialistų mintis kitos rūšies specialistams ar masėms?

Priminsiu – per Rolando Pakso apkaltą dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė pora straipsnių , kuriuose žurnalistas Paulius Jurkevičius kalbino italų neverbalinės elgsenos ekspertą Marko Pakorį (Marco Pacori).

Pakako man (tuomet buvau LR Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene) tiesiogiai susisiekti su juo ir šis atvirai paneigė visas „Lietuvos ryte“ jam priskirtas išvadas (mano skundai Žurnalistų etikos inspektoriui). Dar daugiau, ekspertas išreiškė nuostabą dėl dienraščio straipsnyje išdėstytų faktų ir akcentavo, jog neigiamų dalykų apie Prezidentą nėra sakęs.

Šį kartą situacija kartojasi su psichoanalitku Raimundu Milašiūnu, kurį kalbino žurnalistė Ginta Gaivenytė . Šiandien Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kur Raimundas Milašiūnas neigia jam priskirtus teiginius:

Nesistebiu, jog straipsnis sukėlė teisėtą daugelio žmonių nepasitenkinimą bei nusivylimą. Nuostabą ir pasipiktinimą jis sukėlė ir man, kadangi jau pats pavadinimas neturi nieko bendra su mano mintimis. Straipsnyje nieko nekalbėjau apie jokį „liepto galą“ ar premjero pasitraukimą. Juolab nesiūliau ieškoti kitų žmonių (straipsnyje – moters) jam pakeisti.

Taip pat noriu pabrėžti, jog kategoriški vertinimai straipsnyje atsirado todėl, kad iš pokalbio su žurnaliste dingo kita pusė – riaušininkų pavojingumo vertinimas, o taip pat ir svarbūs kontekstui išsireiškimai, kaip kad „gali būti“, „kartais nutinka“ ir pan. Tokiu būdu, pavyzdžiui, mintis, jog „premjero elgesys sudėtingomis aplinkybėmis kartais gali priminti pralaimėtojo“ virto kategorišku vertinimu, jog „jis yra užprogramuotas pralaimėtojas“. Dėl tokio ir panašaus faktinio pokalbio dėliojimo visas interviu virto kategorišku ir tendencingu straipsniu.

Vyriausybės spaudos tarnyba teigi, jog apgailestaudamas dėl įvykusio nesusipratimo Raimundas Milašiūnas linki Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei sėkmės veikiant krizę bei „pasitelkiant į pagalbą visus, norinčius jam padėti“.

Kaip čia nekils mintis, jog Artūro Račo pastebėti panašumai tarp apkaltos Rolandui Paksui pradžios ir riaušių aplinkybių tampa perdėm ryškūs…

P.S. papildymas – lrytas.lt skelbia žurnalistės ir psichoanalitiko interviu garso įrašą . „Užprogramuotas pralaimėtojas“ tikrai tiesiogiai įvardinamas, „liepto galo“ kol kas nepastebėjau.