Keletas patarimų nepartiniams politikams

Praėjusių rinkimų į savivaldybių tarybas metu pirmą kartą dalyvauti rinkimų kampanijoje turėjo ir nepriklausomi kandidatai arba nepriklausomų kandidatų koalicijos. Artėjant rinkimams sulaukiau bent kelių grupelių klausimo, ar galėčiau aktyviau ar pasyviau prisijungti ir padėti.

Šiek tiek laiko praėjo, mintys susigulėjo, todėl laisvesniu laiku prisėdau ir sudėliojau keletą minčių, kurias nepartiniai politikai turėtų įsidėmėti ir su jomis rinkimų kampanijos metu keltis bei gultis. Visą prezentaciją galima atsisiųsti iš mano slideshare.net paskyros.

Trumpai pagrindinius akcentus sudėliočiau tokia tvarka:

  1. tikslas – rinkėjų balsai
    Visa rinkimų kampanija skirta vienam tikslui – balsavimo dėžėse turi būti rasta mandatams gauti pakankamas balsų skaičius. Kitu atveju visa rinkimų kampanija tik savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas.
  2. rinkėjas turi priežastį X balsuodamas už sąrašą N
    Dažnas rinkėjas sprendimą priima atėjęs į rinkimų apylinkę. Todėl svarbu, kad pradėjęs mąstyti jis mintyse turėtų bent 1-2 idėjas (priežastis), kodėl sąrašas N vertas jo balso.
  3. reikia žinoti (prognozuoti), kas ir kur už ją balsuos
    Maža politinė jėga negali ekstrapoliuoti rinkimų rezultatų ir dėlioti prognozių visos šalies mastu. Maža politinė jėga turi labai ribotą žmonių ratą, kuris jos nariais pasitiki, juos asmeniškai pažįsta ir todėl gali turėti priežastį atiduoti balsą.
  4. priežastį balsuoti reikia pasufleruoti (įteigti)
    Prognozuodama potencialius rinkėjus, kurie atiduos balsą, maža politinė jėga turi pirmiausia ir daugiausia dėmesio skirti šiems rinkėjams, po to dirbti su neutraliais ir tik jeigu dar lieka laiko, dėmesio skirti oponentus remiantiems rinkėjams.

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

„Lietuvos ryto“ televizija apie Vikipartiją

Penktadienį Edgaras Kiškis iš „Lietuvos ryto“ televizijos kalbino (įrašas) apie naująjį Lietuvos liberalų sąjūdžio projektą – Vikipartiją (www.vikipartija.lt). Patys projekto autoriai skelbia, jog tai partijos inicijuotas socialinis projektas, juo  siekiama įtraukti visuomenines organizacijas, aktyvius bendruomenininkus į savivaldos reikalų sprendimą. Taigi, orientacija į „savivaldos reikalus“ tiesiogiai sufleruoja, jog projektas orientuojasi į pavasarį įvyksiančius rinkimus į savivaldybių tarybas.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

  1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
    Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
  2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
    Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
  3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
    Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
  4. Partijos įvaizdžio gerinimas
    Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
  5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
    Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
  6. Vikipartijos starto sprendimai
    Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

„delfi.lt“ apie netraukiančius rinkimus

Penktadalis rinkėjų atėjo išreikšti savo valią, ką norėtų matyti savo atstovais Europos Parlamente. Visiems kitiems buvo rimtesnių gyvenimo užsiėmimų. Apie tai ir pakalbino Eglė Samoškaitė iš „delfi.lt“ (visas straipsnis – „L.Ulevičius: EP rinkimų reikia tik Europos biurokratams“).

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose. Read More