Šiek tiek laiko praėjo, mintys susigulėjo, todėl laisvesniu laiku prisėdau ir sudėliojau keletą minčių, kurias nepartiniai politikai turėtų įsidėmėti ir su jomis rinkimų kampanijos metu keltis bei gultis. Visą prezentaciją galima atsisiųsti iš mano slideshare.net paskyros.

Trumpai pagrindinius akcentus sudėliočiau tokia tvarka:

1. tikslas – rinkėjų balsai
   Visa rinkimų kampanija skirta vienam tikslui – balsavimo dėžėse turi būti rasta mandatams gauti pakankamas balsų skaičius. Kitu atveju visa rinkimų kampanija tik savotiškas laisvalaikio praleidimo būdas.
2. rinkėjas turi priežastį X balsuodamas už sąrašą N
   Dažnas rinkėjas sprendimą priima atėjęs į rinkimų apylinkę. Todėl svarbu, kad pradėjęs mąstyti jis mintyse turėtų bent 1-2 idėjas (priežastis), kodėl sąrašas N vertas jo balso.
3. reikia žinoti (prognozuoti), kas ir kur už ją balsuos
   Maža politinė jėga negali ekstrapoliuoti rinkimų rezultatų ir dėlioti prognozių visos šalies mastu. Maža politinė jėga turi labai ribotą žmonių ratą, kuris jos nariais pasitiki, juos asmeniškai pažįsta ir todėl gali turėti priežastį atiduoti balsą.
4. priežastį balsuoti reikia pasufleruoti (įteigti)
   Prognozuodama potencialius rinkėjus, kurie atiduos balsą, maža politinė jėga turi pirmiausia ir daugiausia dėmesio skirti šiems rinkėjams, po to dirbti su neutraliais ir tik jeigu dar lieka laiko, dėmesio skirti oponentus remiantiems rinkėjams.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

• tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
• turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
• reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
• ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
• finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

Į televizijos eterį pateko tik viena mintis, todėl čia pabandysiu surašyti kitus komunikacijos požiūriu svarbius klausimus:

1. Kodėl partijai gali reikėti tokios „parankinės“ organizacijos?
   Liberalų sąjūdžio reitingai toli gražu neblizga, todėl perspektyvos ateinančiuose rinkimuose menkos. Kaip tą pakeisti? Įtraukti arba bent kiek susisieti su atskirose savivaldybėse aktyviais piliečiais, kurie arba galėtų būti partijos sąrašuose, arba kandidatuotų kaip pavieniai asmenys, o partija galėtų juos remti. Alternatyvus scenarijus – tokios vikipartijos, jeigu sustiprėja, pačios gali būti naujo rinkimų sąrašo šaltiniais. Komunikacijai svarbu tai, jog paskui tokią sąlyginai naują darinį nesivelka partijos šleifas.
2. Kodėl neverta investuoti į partijas(-ą)?
   Partija kaip reiškinys Lietuvoje yra kompromituota sąvoka. Ypač savivaldos lygiu partija dažnai gali būti prilyginama keliasdešimties valdančiųjų grupei, kuri su partine ideologija neturi nieko bendra, o su vietos savivaldoje vykstančiais korupciniais procesais – gana daug. Tą pakeisti vienų rinkimų laikotarpiu neįmanoma ir pernelyg brangu.
3. Kaip partija (LLS) gaus naudą iš tokios organizacijos?
   Tokio projekto kaip Vikipartija sukūrimo kaštai gana maži – dažnai galima rasti ir naudoti atviro kodo programinius sprendimus interneto svetainei, o pagrindinis kaštas – tai partijos administracijos darbas valdant naują grupę ir ją orientuojant partijai naudinga kryptimi. Nauda, kaip jau minėta [1] punkte, siejasi su vienokiu ar kitokiu dalyvavimu rinkimuose.
4. Partijos įvaizdžio gerinimas
   Jeigu Vikipartija „užsisuktų“ ir taptų ganėtinai populiari, tai nauda partijai gana akivaizdi – beveik identiška vaizdinė medžiaga, dažnai, matyt, persidengiančios narystės, renginiai, rėmėjai. Jeigu nevyriausybiniu formatu veikiantis partijos „sparnas“ išsikovos pakankamai visuomenės dėmesio, tai vien vaizdinės informacijos (nekalbant jau apie idėjas) sklaida yra pakankamai didelis rezultatas.
5. Rinkimų kampanijų suvaržymų „apėjimas“
   Nors reikėtų pasinagrinėti detaliau, tačiau spėju, jog tokios vikipartijos galės netiesiogiai dalyvauti rinkimuose populiarindamos motininę partiją ir nepaisyti įvairių rinkimų kampanijų suvaržymų (pavyzdžiui, reklaminė medžiaga,  atributika, dovanos, audiovizualinis turinys ir pan.).
6. Vikipartijos starto sprendimai
   Mano asmeniniu vertinimu, Vikipartijos sprendimas abejotinas mažiausiai dėl dviejų dalykų – pasirinkto pavadinimo ir bazės kūrimo atskiroje nuo „Facebook“ platformoje. Pavadinimas, aišku, tinkamas jaunesniajai partijos elektorato daliai, tačiau piliečiams 40+ „viki-“ sako tikrai ne daug. Tuo tarpu bazės kūrimas ne populiariausio socialinio tinklo bazėje diskutuotinas, ar pavyks tinkamai integruoti skirtingose erdvėse vykstančias diskusijas.

Beje, Vikipartija nėra naujas reiškinys – daugelis jau yra girdėję apie Artūro Zuoko para-visuomeninį darinį „Taip!“, su Kęstučiu Čilinsku anksčiau sietas „Jungtinis demokratinis judėjimas“ ir dabar siejamas „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vis dažniau linksta įvairių radikalių idėjų pusėn, teko bendrauti ir su kitomis panašiomis  iš dalies ir politinių ambicijų turinčiomis organizacijomis (pavyzdžiui, „Mūsų reikalas“). Kaip jiems visiems seksis – pamatysim visai greitai.

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose.

Trečia priežastis – tai, sakyčiau, nusususi Briuselio atstovų komunikacija. Paradoksalu, tačiau ji kartu yra puiki – akcentuojamos vertybės, Europos Parlamente svarstomi klausimai ir pan., tačiau 90 proc. šių problemų eiliniam lietuviui yra visiškai neįdomios (tiksliau – toli nuo kasdienių rūpesčių, kuriuos valdo nulūžę Zvonkės nagai ir panašaus lygio problemos). Beje, tai Europos Komisijos atstovybės nariams kalbėjau dar praėjusių metų rudenį. Rezultatas – išlaidos padarytos, raginimai šmėkščiojo viešoje erdvėje, tačiau naudos – nulis.

P.S. mane nustebino naujas dalykas – bene pirmą kartą tarp delfi.lt komentarų radau ir pritariančių piliečių

Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma?

Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Gryvauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys.

Tikslas – antras turas

Iš dalies Grybauskaitės situacija yra sudėtinga, nes visi kiti kandidatai ją sutartinai laikys blogybe. Kodėl? Nes būti panašiu ir kalbėti taip pat būtų savižudiška – rasti „geresnį“ tautos atstovą gali tikėtis tik ortodoksai konservatoriai. O „prastesnis“ kandidatas ar kandidatas, kalbantis palankiai apie Grybauskaitę tik didintų jos galimybes laimėti pirmajame ture, t.y. didintų galimybę neįgyvendinti savo tikslo – patekti į antrąjį.

Visa tai reikštų, jog daugelis Grybauskaitės oponentų turėtų sudaryti įvairiaspalvį balsų „prieš“ chorą ir atskirose srityse kritikuoti Grybauskaitės silpnąsias vietas (apie tokias – žemiau).

Ar jie visi kartu gali pasiekti tikslą ir neleisti favoritei laimėti pirmuoju turu? Manau, tai gana realu, nes vien dėl finansinių išteklių, dėl formalių debatų ir diskusijų laiko paskirstymo argumentų santykis bus N prieš 1.

Žinoma, kai kurių viražų gali imtis ir Grybauskaitės komanda. Vienas realiausių – tai netikrų konkurentų sukūrimas, kurie prieš finišo tiesiąją pripažintų Grybauskaitės pranašumą ir jai atiduotų savo palaikymą. Tokiems personažams sukurti reikia išsamių rinkėjų korpuso analizės duomenų – pagal juos būtų galima kurti tokius kandidatus, kurie atitrauktų balsus nuo potencialių oponentų ir juos bent laikinai neutralizuotų ar priverstų apskritai nepasirodyti prie rinkimų urnų.

Grybauskaitė kaip „garvežys“

Dviejų rinkimų sudvejinimas reiškia, jog dalyvaujantys rinkimuose stengsis optimizuoti išlaidas, padidinti efektyvumą, išnaudoti galimą sinergiją  ir kampanijas integruos

Ką tai reiškia Grybauskaitės atveju? Tikriausiai, net kelios partijos bandys EP rinkimų kampaniją sieti su Grybauskaitės palaikymu. Suprantama, ši visaip stengsis laviruoti tarp aiškaus EP sąrašo palaikymo ir neprarasti konkrečių partijų paramos.

Išskirčiau Liberalų sąjūdžio situaciją, kai, atrodo, abi rinkiminės kampanijos, bus pakabintos ant dviejų nepartinių visuomenės lyderių – Dalios Grybauskaitės ir Leonido Donskio. Kaip tai apibūdina politinės partijos svorį, veiksmai kalba už save.

Dviejų rinkimų sudvejinimas ir prezidentinių kandidatų privalomas oponavimas Grybauskaitei reikš, jog konkretus EP sąrašas turės laikytis tos pačios pozicijos kaip ir kandidatas į Prezidentus. O čia jau daug komunikacinių spąstų – turėsime daug įdomybių.

„Piliečių Lietuvos“ programa ir skeletai spintoje

Man asmeniškai gana įdomus klausimas, kaip Dalia Grybauskaitė formuluos savo poziciją Europos Parlamento atžvilgiu – tiek dėl savo ankstesnės veiklos Europos Komisijoje (kuri, iš esmės, gali ir prasitęsti, jeigu Prezidento postas nutols), tiek dėl būsimo Prezidento pozicijos ES plėtros atžvilgiu ir kitų klausimų, kurie visą reikalą daro panašų į voratinklį.

Kaip Grybauskaitė sakė spaudos konferencijoje, programa suksis apie „piliečių Lietuvą“ ir jos kūrimą. Programos ašis pasirinkta tinkamai – tai itin stipri vertybinė nuostata, prie kurios galima sieti daugelį konkrečių programinių priemonių. Įdomu, kas bus realūs programos rašytojai?

Konkurentams bus sunku – kalbėti prieš „piliečių Lietuvą“ bus sunku, tačiau ką galima spėti šiandien? Kokie skeletai spintoje bus skaičiuojami?

1. homoseksualumas – pasipiktinimo neetišku klausimu Lietuvai nepakaks, tiesus klausimas vis tiek bus paklaustas „Ar jūs lesbietė?“. Reikia itin išsamaus visuomenės grupių tyrimo, norint surasti idealų atsakymą. Atskiro dėmesio reikalauja ir santykis su konservatorių propaguojama griežta šeimos samprata;
2. komunistinė praeitis – Grybauskaitės biografijoje itin platus kompartijos užnugaris. Nors atėjusi į Finansų ministeriją kaip technokratė, Grybauskaitė vis tiek buvo LDDP/LSDP/… žmogus;
3. liustracija – 19 metų personalo skyriaus specialistė tikrai galėjo būti ir spec. tarnybų darbuotoja. Ar Grybauskaitė yra praėjusi liustracijos procedūrą?
4. kritikos, o ne pasiūlymų ekspertė – koks didžiausias Grybauskaitės nuopelnas Finansų ministerijos vadovavimo istorijoje? ką Grybauskaitė siūlė, kritikuodamas Kirkilo ministrų kabinetą? kritikuoti lengva, siūlyti sunku;
5. atitolusi nuo Lietuvos – klausimas dėl lietuviškų šlepečių jau buvo užduotas. Tikrai bus pakartotas. Ir ne dėl adamkiškų teisinių priemonių, bet dėl realaus nuotolio nuo Lietuvos problemų.
6. … (spėju, apie tikruosius skeletus spintoje dar išgirsime)

Nepasisydamas visų šių skeletų, atvirai teigiu – jeigu reikėtų rinktis šiandien, neabejodamas balsuočiau už Dalią Grybauskaitę. Jeigu galėsiu padėti – prisidėsiu.

Ir tada prisimenu Isaiah Berlin’ą, kuris sakė, kad negatyvioji laisvės samprata (negali daryti A, B, C, …) žymiai tinkamesnė nei pozityvioji. Ir galvoju – maskolių valdomi Rusijos Federacijos gyventojai aiškiai žino, kur yra valstybę kontroliuojančių saugumiečių sritis, kodėl Дмитрий Медведев – dar vienas pavyzdys, kur jie laisvės neturi. JAV piliečiai gali galvoti, kad jie renkasi tarp Hillary Clinton, Barack Obama ir John McCain. Teoriškai – jie turi tokią laisvę… O iš tiesų?