Teksto komentaruose Žemės ūkio ministerijos anonimas „Vytautas Ju.“ atsiuntė Kazimieros Danutės Prunskienės vadovavimo ministerijai laiku pasirašytų reklamos plotų pirkimo Lietuvos žiniasklaidoje sutarčių duomenis. Tuos duomenis šiek tiek susisteminau ir paanalizavau čia.

Jeigu šie duomenys teisingi ir artimiausiu metu nei Žemės ūkio ministerija, nei buvusi ministrė Prunskienė jų nepaneigs, turime labai įdomias išvadas, kurios vaizdžiai parodo tiek ponios, tiek ir Lietuvos žiniasklaidos būdą.

Pirma, Prunskienė Lietuvos žiniasklaidą nupirkti nutarė 2007 metų gegužės-birželio mėnesį. Šiuo metu neprisimenu, ar tuo metu buvo kilęs koks nors skandalas, tačiau toks galėjo būti arba postūmį davė kokie nors puikūs patarėjai. Duomenys (XLS bylos lapas „pagal laiką“) rodo, jog reklamos plotų pirkimas prasidėjo 2007 metų birželio 7 dieną, kai pasirašytos sutartys su dviem „kaimietiškais“ leidiniais, „Respublikos“ grupės flagmanais ir „Veidu“.

Po mėnesio sutartis pasirašyta su „Lietuvos rytu“, padengti trys regionai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Kitas etapas – tų pačių metų lapkričio/gruodžio mėnesiai, kai susitarta su „Kauno diena“ ir interneto portalais alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt. Iš konteksto tik truputį iškrenta ankstyva sutartis su „Ekstra“ (2007-ųjų vasaris) ir ministerijos pavaldinių leidžiamu „Mano ūkiu“ (beje, laimėjusiu prizą „Nmedia“ konkurse už į CD įskaitytą žurnalą – lengva leisti valstybės pinigus inovacijoms).

Antra išvada – tai parama atskiroms žiniasklaidos grupėms (XLS bylos lapas „pagal žiniasklaidos koncernus“). UAB „Antikos stilius“ administruojamas rajonų žiniasklaidos papirkinėjimo biudžetas gali atrodyti didelis (4,3 mln. Lt), tačiau dėl didelio masto (apie 50-70 mažų leidinių) vienam leidiniui tenkanti dalis neviršija 100 tūkst. Lt per 3 metų laikotarpį.

Absoliučiai didžiausią paramą susirinko „Respublikos“ leidinių grupė – jai Prunskienė skyrė daugiau nei 1,5 mln. litų. Tuo metu „Lietuvos rytas“ gavo tik 1,3 mln., nors būtent jo padalinio (žurnalo „Ekstra“) sutartis tarsi buvo pirmoji kregždė Žemės ūkio ministerijos politikoje.

Du kaimui skirti leidiniai – „Ūkininko patarėjas“ ir „Valstiečių laikraštis“ – gavo po 0,6 mln. litų, tik pusmetį truko bendradarbiavimas su „Lietuvos žiniomis“, paskelbusiomis reklamos už 0,3 mln. Lt. Visi kiti leidiniai (daugiausiai – interneto portalai – iš esmės tenkinosi 100-200 tūkst. litų reklamos pardavimo pajamomis).

Trečia, įvertinus sutarties galiojimo laiką (nuo-iki) galima apskaičiuoti Žemės ūkio ministerijos vertinimus, kurios žiniasklaidos priemonės yra pačios tinkamiausios (reiškia – brangiausi reklamos plotai) bendravimui su tikslinėmis auditorijomis. Atmetę nevertintinas sutartis, gaunam tokį TOP10 sąrašą:

1. „Lietuvos žinios“ – 1 456,31 Lt/dieną
2. „Lietuvos rytas“ – 824,18 Lt/dieną
3. „Respublika“ – 799,57 Lt/dieną
4. „Ūkininko patarėjas“ – 639,66 Lt/dieną
5. „Valstiečių laikraštis“ – 639,66 Lt/dieną
6. lrytas.lt – 386,35 Lt/dieną
7. manoukis.lt/euroukis  337,66 Lt/dieną
8. „Vakaro žinios“ – 319,83 Lt/dieną
9. „Veidas“ – 255,86 Lt/dieną
10. alfa.lt – 242,65 Lt/dieną

Su sąlyga, jog atskirų žiniasklaidos kanalų sutartys galioja tuo pačiu metu, galima sakyti, jog Prunskienė už atskirų koncernų tylą per dieną moka tiek mūsų visų sumokėtų mokesčių lėšų:

• „Respublikos“ grupei – 1.662,51 Lt/dieną
• „Lietuvos ryto“ grupei – 1.539,19 Lt/dieną

Spėju, skirtumą galima argumentuoti tuo, jog pirmoji turi savo stiprius padalinius Klaipėdoje ir Šiauliuose, kai antroji – tik Panevėžyje.

Ketvirta ir, mano nuomone, svarbiausia išvada – ko šiame sąraše nėra. Nėra nei televizijų, nei radijo stočių, tačiau žinodami Lietuvos radijo pirmosios programos ir Žinių radijo atskirų laidų situaciją, galime teigti, jog tų sutarčių šioje anonimo pateiktoje informacijoje nėra.

Tad kuo galima pasidžiaugti? Kuriomis spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėmis galima pasitikėti, kai jos skelbia informaciją apie žemė ūkį ir jo problemas?

Iš spaudos minėtame sąraše nėra:

• „Verslo žinių“;
• „Atgimimo“;
• „Valstybės“;
• iš dalies „Lietuvos žinių“, nes 2007 pabaigoje sutartis baigėsi;
• iš dalies „Diena Media News“ leidžiamų „Vilnaius dienos“ ir „Klaipėdos“, nes sutartis tik su „Kauno diena“ ir ji santykinai maža.

Iš interneto portalų sąraše nėra:

• atn.lt;
• delfi.lt;
• lrt.lt (nors čia įtaka gali būti daroma kitais būdais);
• vz.lt.

Ir, aišku, sąraše nėra tinklaraštininkų Tuo mes ir stiprūs.

O tolesnes išvadas apie Prunskienę ir Lietuvos žiniasklaidą leidžiu daryti patiems…

Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.

Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje…

Taigi, pirmas faktas – tai mažėjanti erdvė, kurioje galima skleisti ir platinti savo informaciją. Kaip ir transporto sektoriuje, kur gyvi likę vežėjai dabar džiaugiasi negirdėtomis pelno maržomis, taip ir žiniasklaidoje likę žiniasklaidos kanalai (ypač – šiuo metu užimantys pirmąsias vietas) gali diktuoti reklamos kainas – naujų projektų niekas šiuo metu nepasiūlys, o gyvuojantys plotai ir eterio sekundės tampa aukso vertės.

Antra tendencija – tai sumažintų biudžetų ar laikinai atidedami komunikacijos projektai (nuo paprastos reklamos iki didžiulių visuomeninių kampanijų). Rinkoje veikiančios reklamos, žiniasklaidos planavimo, ryšių su visuomene agentūroms tai reiškia mažėjančias pelno maržas, didesnį konkurentų skaičių.

Šis dvipusis spaudimas (auga komunikacijos rezultatų vertė, galimybės gauti teisę vykdyti klientų komunikaciją mažėja) daugelį privers persvarstyti etikos ribos sampratą.

Viešoje komunikacijoje, kur absoliučiai visi veiksmai turi šią ribą, tai pakeis labai daug. Jau senokai savąjį Rubikoną perkėlė kompiuterinės ir buitinės technikos gamintojai – tiesmuka erotika (net akivaizdžiai pavogta) naudojama reklaminėse kampanijose keliasi ir į telekomunikacijų erdvę.

Ryšių su visuomene rinkoje tai pasireiškia nevienareikšmiškai vertintinomis situacijomis, kai vieši konkursai (!) gali ribotis su atskirų klientų interesų gynimu, ekspertinės įžvalgos gali būti orientuotos į klientų poreikius ar tiesiog virsti paprasta nepažymėta reklama. Ką jau kalbėti apie personažus, kuriems garbė yra apskritai svetima kategorija.

Esu tikras, jog panašūs klausimai kils ir žiniasklaidos planavimo profesionalams, ir vaizdo ar garso kūrybinėms agentūroms, net santykinai tolokai nuo konkrečių sprendimų nutolusiems dalyviams kaip įvairūs subrangovai, net aktoriai.

Aišku, galima būtų sakyti, jog kelrodžius turime, jų privalome laikytis, tačiau neabejoju, jog kiekvienas būsime priversti anksčiau ar vėliau naujai pasvarstyti patys, išklausyti ne vieną tiesioginę ar po užuominą paslėptą kliento mintį. Kur liks stumtelėtas Rubikonas ir kas žengs tą žingsnį, pamatysime gyvai. Norėtųsi, jog sunkmetis netaptų tuo likimo vingiu, kurį vėliau reikėtų trinti iš atminties.

Atrodytų, ar gali būti geresnis lakmuso popierėlis Lietuvos verslo būklei įvertinti? Miręs verslas? Verslas, kuris nemato galimybių didinti apsukas? Kai stabdį spaudžia absoliučiai visi?

Bijau, jog pesimistė Monika Garbačiauskaitė, kritikuodama optimistą Dainių Radzevičių yra absoliučiai teisi. Jeigu net ekonominio gerbūvio laikais Lietuvos žiniasklaida tesugebėjo sukurti 3-5 rimtesnius žiniasklaidos produktus, tai sunkmečio sąlygomis, kai reklama dingsta kaip garbingos žiniasklaidos pajamų kategorija, kalbėti apie žiniasklaidos kokybę bus utopiška…

Ne taip seniai Daiva Lialytė straipsnyje „Verslo žiniose“ (via dansu.lt) aiškino, kas per blogis yra reklamos straipsniai. Bijau, kad ateinančius pora metų pamatysim ne tik tai – bijau net prognozuoti, kas atsitiks, jeigu bado dietą kenčianti žiniasklaida pradėtų ieškoti kaltų? O kuo turėsime pavirsti mes, verčiantys vienų specialistų mintis kitos rūšies specialistams ar masėms?

Priminsiu, jog  skandalas kilo po to, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas nusprendė, jog Žemės ūkio ministrės Kazimiros Danutos Prunskienės savireklama Lietuvos spaudoje už valstybės pinigus yra visai tinkamas būdas informuoti visuomenę apie valstybės institucijos veiklą.

Tiesioginė laidos transliacija 10.10, kartojimas – 19.10.

Trumpai komentavau ir aš, jog politikus skatina du dalykai. Pirma, uždraudus politikų reklamą televizijoje atsirado gana didelė laisvų pinigų sumą, kurią reikia efektyviai išnaudoti. O internetas – santykinai nauja sritis, todėl menkai kieno užimta, todėl investicijų grąža – gana didelė. Antra, faktas kaip blynas, jog Lietuvoje jau kas antras pilietis naudojasi internetu. Aišku, vieni rečiau, kiti dažniau. Galbūt labiausiai aktyvi vartotojų dalis (nepilnamečiai iki 18 metų) ir negali žadėti greitos investicijų grąžos, tačiau 18-35 metų amžiaus piliečiai tikrai potencialus naujų rinkėjų būrys. Kas su juo sugebės rasti bendrą kalbą, užsitikrins gana rimtą paramą net keletui rinkimų į priekį.

Kur tokio politikų aktyvumo vilkduobės? Smarkiai rizikuoja partijos, puldamos į internetą „stačia galva“. Šiek tiek keistai atrodo Artūras Paulauskas, kurio anksčiau čia visai nebuvo, o dabar jis jau visur. Nelabai rimta ir konservatorių parodomoji akcija „Second Life“ pasaulyje. Apie socialdemokratų veiksmus sunku kažką pasakyti, nes toks vaizdas, kad jie veikia partizaniškai, nors gal tai kaip tik labai tikslinė kampanija. Įvairaus plauko liberalų veiksmai internete buvo matyti jau anksčiau, tad nestebina jų tęsimas.

Būdamas konkurentu, nuosekliai analizuočiau konkurentų veiksmus ir bandyčiau aptikti skubaus internetizavimosi klaidas (pavyzdžiui, galiu lažinti, jog Artūro Paulausko virtualiuose veiksmuose yra max 10-20 proc. tikro Artūro). O jas aptikus jau technikos klausimas, kaip tai panaudoti konkurencinėje kovoje.

Plačiau – „Veidas“, „Kauno diena“.

Deja, bet toks yra Antano Matulo ir Birutės Vėsaitės pataisos kompromisas… Aišku, gerai, jog reklamos nebus animacinių filmų, serialų ir žinių nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro metu. Žymiai blogesnis buvo Virginijaus Domarko pasiūlymas.

Vakar specialiai tiesiogiai internetu stebėjau šios pataisos priėmimo spektaklį iš Seimo salės. Įdomiausia dalis – kaip Matulo ir Vėsaitės pataisų priešininkas Algimantas Salamakinas tarp savo pasisakymų nuo mikrofono skuba prie Zigmanto Balčyčio ir pasilenkęs klausosi tolesnių nurodymų (deja, neįrašinėjau, o kol kas Seimo bazė įrašų viešai neteikia). Buvo akivaizdu, kuris socdemas yra pagrindinis sprendimų priėmėjas ir alkoholio pramonės šalininkas Apie Eligijaus Masiulio rolę komentarų apskritai nereikia…

Praėjusią savaitę gana tyliai nubangavo žinia, jog alkoholio reklama grįš į televizijų ekranus. Aurelijaus Verygos pasakojimai apie alkoholio ir televizijos pramonės lobistų poveikį Seimo nariams jau nieko nebestebina ir nebesulaukia paramos. Eilinį kartą (ypač, jeigu kas planuoja dalyvauti Seimo rinkimuose), verta panagrinėti balsavimo Seime rezultatus. Čia atrinkau, kurios frakcijos daugiausia narių balsavo prieš siūlomą įstatymo projektą (t.y. už dabartinės tvarkos – t.y. draudimų – tolesnį galiojimą). Visi kiti (už, susilaikę, nedalyvavę) prisidėjo prie tokio rezultato, todėl juos laikau pritariančiais.

• 13,04% – Darbo partija;
• 10,00% – Naujoji sąjunga;
• 9,09% – Tvarka ir teisingumas;
• 7,69% – valstiečiai liaudininkai;
• 5,26% – socialdemokratai;
• 0,00% – konservatoriai;
• 0,00% – liberalų sąjūdis;
• 0,00% – mišri grupė;
• 0,00% – liberalų centro sąjunga.

Taigi, už alkoholio valdžią Lietuvoje iš esmės balsavo visa naujoji dešinė, bandanti kurti judėjimą „Vardan Lietuvos“… Labai nekokia pradžia… Dar liūdniau, jog konservatoriai beveik vienbalsiai palaikė įstatymo projektą – 17 balsų už, 8 nedalyvavo balsavime.

Akivaizdu, kad alkoholio reklamos temoje susidūrė kelios žaidėjų grupės: produktų (t.y. alkoholio) vartotojai, sveikatos apsaugos specialistai ir nevyriausybinės organizacijos, alkoholio pramonė, vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji (šį kartą jos užėmė skirtingas pozicijas) valdžia, alkoholio reklamos lėšomis suinteresuoti sporto verslininkai, žiniasklaida bei kiti tarpininkai. Visi jie nešė žinias, kurių rekomendacijos apėmė skalę nuo radikalių reikalavimų uždrausti alkoholį iš viso iki labai jau liberalių politikų siūlymų leisti žmonėms rinktis.

Pirmoji pamoka – viešoje diskusijoje alkoholis, tabakas, ginklai dažniausiai pralaimi. Sąrašą galima būtų praplėsti kai kuriomis neteisėtomis (prekyba žmonėmis, narkotinėmis medžiagomis) ir teisėtomis (prekyba medikamentais, maisto papildais) verslo sritimis. Vasarą alkoholio gamintojai padarė esminę klaidą – pabandė iškilių (iki tol) visuomenės veikėjų laiškais Prezidentą įtikinti grąžinti Seimo priimtą įstatymą. Prezidentas atsilaikė, veikėjai tapo parsidavėliais, o viešoje erdvėje patirtas fiasko (tą tik patvirtino UAB „Švyturys-Utenos alus“ korporatyvių reikalų vadovo Dainiaus Smailio pasitraukimas).

Skaudžiai išmokę pirmą pamoką, aludariai susitaikė su pralaimėjimu ir pasitraukė į viešumo privengiančio neteisėto lobizmo zoną (pavyzdžiui, paieškokit aludarių interesų gynimo oficialiose oficialių Lietuvos lobistų deklaracijose). O tuo metu juokaujama, kad šiomis dienomis bent vieną Lietuvos aludarių asociacijos atstovą Seime rasite bet kuriuo paros metu.

Antroji pamoka – pradėdami karą, nusibrėžkite fronto liniją ir paskirkite generolus. Nors TV3 vadovus galima suprasti (už teises transliuoti sporto varžybas sumokėti milžiniški pinigai, kuriuos turėjo kompensuoti reklamos pajamos), tačiau niekaip negalima pateisinti aplaidumo, ruošiantis viešam Seimo narių įžeidimui. Galima tik spėlioti, kokio rezultato tikėjosi TV3 vadovai, švenčių metu (tarsi specialiai laukę visą rudenį ir transliacijos teisių nepardavę dar tuomet) pradėję transliuoti su žurnalistikos ir reklamos etika nieko bendro neturintį vaizdo klipą. Dar keisčiau, kai viešo karo metu televizija lieka be vadovų ir nuomonės (vertybių). Į „Žalgirio“ klubo pareiškimą atsakinėja vyriausiasis prodiuseris, prisipažįsta laukiąs „aukščiausios vadovybės sprendimų“, pamiršta ir net keičia ankstesnę poziciją.

Paradoksalu, tačiau emocionalus TV3 tonas bumerangu smogė patiems alkoholio gamintojams. „Žinių radijo“ laidoje „Apskritas stalas“ aludariams dirbančios ryšių su visuomene bendrovės „Publicum“ atstovas kalbą pradėjo nuo to, jog alkoholio reklamos diskusijoje per daug emocijų. Taigi, alkoholio pramonės patirties TV3 neperėmė, o daro ir mokosi iš savo klaidų.

Trečioji pamoka – atviroje kovoje atsitraukti negalite. Nors kolega Artūras Jonkus teisingai nurodo, jog būna situacijų, kai vadovams gali tekti atsiprašinėti už savo klaidas, tačiau Birutės Vėsaitės siūlymas „atlaidžiau žiūrėti į susidariusią situaciją“ į tokį sąrašą nepatenka. Kodėl? Nes atviroje dvikovoje neįmanoma prisipažinti „tik truputį“ klydus. Visai kitaip skambėtų siūlymas taikyti laikiną moratoriumą (pavyzdžiui, tą padarė Algirdas Brazauskas Trigalvio slibino atveju).

Ketvirtoji pamoka – nemąstantys valdininkai lengvai tampa marionetėmis. Felikso Petrausko (pagrindinio mūsų visų – vartotojų – išlaikomo ir tarsi mums visiems dirbančio valstybės tarno) ir jo kolegų elgesys buvo paprastas kaip pradinukų sugebėjimas skaičiuoti 2×2. Ką rašo įstatymas? Reklama negalima. Ar skiriasi atvirai alų gerti skatinanti reklama ir ant sportininkų marškinėlių matomas prekės ženklas? Įstatymas tokio skirtumo nenumato, apribojimai vienodai griežti. Tokius valstybės tarnus tik imk ir naudok tendencingiems reportažams ar publikacijoms. Jų mąstymas ribojasi įstatymo raidės skaitymu ir, deja, neturi ryšių su realiu vartotojų teisių gynimu.

Penktoji pamoka – nuoseklus nevyriausybinių organizacijų veikimas duoda vaisių. Net ir tiesiogiai alkoholio pramonės pinigais suinteresuotos žiniasklaidos priemonės – „Lietuvos rytas“, „MG Baltic“ valdomos žiniasklaidos priemonės – rado vietos ir visuomenės interesus ginančioms organizacijoms. Aurelijaus Verygos, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento, pavyzdys ir tvirta pilietinė pozicija laimėjo viešumo mūšį (iki galutinės pergalės dar toli – pakanka įsigilinti į Vyriausybės bandymus proteguoti alkoholio pramonės interesus). Galiu spėti, jog rezultatai būtų visiškai kiti, jeigu Lietuvoje šiuo metu nevyktų karas kaliuose, diskusijoje nebūtų krepšinio temos.

Pabaigai verta priminti, jog interesų derinimas ir bendruomenės kompromisas – demokratinės visuomenės kasdienybė. Kalbėdami aiškiai, nuosekliai ir prasmingai lengviau įtikinsime abejojančius ar net prieštaraujančius. O melo kojos visada trumpos ir iš molio. Į sveikatą!

Paskelbta vz.lt

Kaip tiksliai pastebi Artūras Račas (beje, reikia pagirti Virginijų Valentinavičių už alfa.lt drąsą priimti ir skelbti kitokią, nei motininei bendrovei naudingą, nuomonę), šiuo atveju baisiausias yra Roberto Petrausko elgesys – pasirodo, už didelius pinigus šį savo srities profesionalą galima nupirkti…

O pati diskusija yra tuščia. Kaip jau rašiau anksčiau, nėra net menkiausios abejonės, jog būtinos radikalios priemonės mažinti alkoholio vartojimą Lietuvoje. Reklama – viena efektyviausių. Todėl alkoholio gamintojų nepabūgę parlamentarai tikrai verti pagarbos už pilietinę drąsą (kad ir smarkiai vėluojančią) prieš ateinančius rinkimus.

Norintiems paskaityti dabar galiojančią Alkoholio kontrolės įstatymo redakciją, pateiksiu pagrindinę lūžtančių iečių vietą, o tiksliau įsigaliosiančią nuo 2008 metų sausio 1 dienos:

29 straipsnis. Alkoholio reklamos ribojimas
<…>
2. Alkoholio reklama draudžiama:
<…>
3) Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų transliuojamose programose nuo 6 valandos iki 23 valandos;

Kas yra alkoholio reklama? To paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalis:

4. Alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus.

Įdomu, kad panašiu klausimu – t.y, kas yra reklama – visai neseniai rašiau dėl Andriaus Tapino ginčo su Valstybine lošimų priežiūros komisija ir Azartinių lošimų reklamos sampratos. Nuomonė nesikeičia – reklama negalima laikyti atskiro veiksmo vien dėl to fakto, jog viešai dalyvauja ir ribojamo ar draudžiamo turinio veiksniai. Būtina nagrinėti jų subjektyviąją pusę, t.y. konkrečių subjektų (šiuo atveju – alkoholio gamintojų) veiksmų paskatas. Visiškai skirtingai turi būti vertinami tokie veiksmai:

• tiesioginis skatinimas pirkti ir vartoti („įsigyk 4 pakuotę už 3 kainą!“);
• galimybės pirkti ir vartoti egzistavimas;
• kitų vertybių vaizdavimas kartu su alkoholio produktais/paslaugomis („už Lietuvą, už pergales!“);
• konkrečių produktų vs. konkrečių įmonių logotipai;
• …

Sutinku, kad drausti remti sporto renginius alkoholio gamintojams – radikali pozicija. Tačiau drausti tiesiogiai reklamuoti alkoholį viešuose renginiuose – būtina priemonė.