Changing a virtual concept: unethical PR technology against Patria AMV’s in Lithuania

This case study explains one of the propaganda technologies used to manipulate public opinion.

Vuima juodas PR_200pxAs early as 2005 a Russian communication expert Антон Вуйма published a book on various unethical communication technologies and described a virtual concept (виртуальное понятие) as:

Каждое виртуальное понятие имеет у людей определенный типовой набор шаблонов. Эти шаблоны различаются в зависимости от государств и социальных групп. Новую модификацию понятия люди пытаются присоединить к одному из типовых шаблонов. В каждом шаблоне естественно есть место для переменных. При помощи PR можно попытаться создать новый шаблон или модифицировать какой-либо старый.
Создавая новые шаблоны можно получать неожиданные возможности, от новых схем получения собственности, до получения контроля над значительными группами людей и даже государствами. Естественно всё это будет юридически безупречно.

It is very likely, that we have a real case of a such technology in action today in Lithuania.

Basic facts

A few weeks ago (mid of November) one of the participants in the tender to provide armoured vehicles for the Lithuanian army – Patria – started publishing local press releases (via PR agency, local affiliate of H&K network) on its participation and proposal details:

BNS_SC_Patria

An initial stage was quite a success and serious concerns about transparency of the tender were publicly expressed.

On December 1st, a Kremlin-related portal ekspertai.eu re-published an article from another unethical medium (laisvaslaikrastis.lt), which was based on “Patria” press release information and supplemented with an aggressive headline on potential corruption allegations:

ekspertai.eu_šarvuočiai

On December 7st, a defence journalist Vaidas Saldžiūnas published an anti-Patria and pro-Boxer commentary in the leading news portal delfi.lt, where this article was presented as a proof on strange origins of Patria proposal:

Saldžiūnas_Patria

How it works?

A.Vuima describes such a technology as a change of virtual concept:

  1. An original idea is perceived according to it’s original circumstances.
  2. A manipulator needs to provide a new “envelope”, which would provide a completely new environment for the initial content.
  3. The target audience will change it’s perception according to the new “envelope”, though the contents remained the same

That’s the Patria case in Lithuania:

  1. Nobody notices original press releases.
  2. A manipulator (competitors?) has achieved Patria’s initial publicity in Kremlin-related media.
  3. The target audience judges Patria’s content as Kremlin-related or Kremlin-supported.
  4. The Lithuanian army will have nothing with anything Kremlin-related.

Pavėlavę į informacinį karą vis dar kuičiamės – ką reikia skubiai keisti?

Prieš gerą savaitę sukako dveji metai, kai Ukrainos Vyriausybė sustabdė pasirengimą pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga procesą, o visos Europos lyderių bandymai Vilniuje dėl šio sprendimo įtikinti persigalvoti tuometį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių patyrė fiasko. Būtent šie įvykiai tapo simboliniu sprogdikliu, įplieskusiu ugnį Maidane.

Janukovyčius_Grybauskaitė Vilnius 2013 11

Naujosios Rusijos gynybos doktrinos (žr. daugiau – Gerasimovo doktrina) kontekste šie įvykiai žymėjo senojo karo etapo pabaigą ir naujojo pradžią. Kaip tuo metu rašiau, Lietuvos vadovai ir institucijos anuomet šiuos įvykius nepateisinamai praleido pro ausis.

Problema Nr. 1 – Informacinis karas yra šiuolaikinis karas be taisyklių ir ribų

Putino_pozicijos_kaita_Krymas

RF_medalis_Krymas2014Krymo okupaciją Rusijos federacija įvykdė per 2-3 savaites. Pagal oficialią RF versiją operacija truko nuo 2014 m. vasario 20 iki kovo 18 dienos.

Kaip teigia Jānis Bērziņš (Russia’s New Generation Warfare: Implications for Latvian Defence Policy, 2014, pp.6), naujojoje Gerasimovo doktrinoje karas skaidomas (plačiau žr. О характере и содержании войны нового поколения, С. Г. Чекинов, С. А. Богданов, Военная мысль, 2013, Nr.10, pp. 13-24.) į aštuonias fazes:

  1. Non-military asymmetric warfare (encompassing information, moral, psychological, ideological, diplomatic, and economic measures as part of a plan to establish a favorable political, economic, and military setup).
  2. Special operations to mislead political and military leaders by coordinated measures carried out by diplomatic channels, media, and top government and military agencies by leaking false data, orders, directives, and instructions.
  3. Intimidation, deceiving, and bribing government and military officers, with the objective of making them abandon their service duties.
  4. Destabilizing propaganda to increase discontent among the population, boosted by the arrival of Russian bands of militants, escalating subversion.
  5. Establishment of no-fly zones over the country to be attacked, imposition of blockades, and extensive use of private military companies in close cooperation with armed opposition units.
  6. Commencement of military action, immediately preceded by large-scale reconnaissance and subversive missions. All types, forms, methods, and forces, including special operations forces, space, radio, radio engineering, electronic, diplomatic, and secret service intelligence, and industrial espionage.
  7. Combination of targeted information operation, electronic warfare operation, aerospace operation, continuous airforce harassment, combined with the use of high-precision weapons launched from various platforms (long-range artillery, and weapons based on new physical principles, including microwaves, radiation, non-lethal biological weapons).
  8. Roll over the remaining points of resistance and destroy surviving enemy units by special operations conducted by reconnaissance units to spot which enemy units have survived and transmit their coordinates to the attacker’s missile and artillery units; fire barrages to annihilate the defender’s resisting army units by effective advanced weapons; air-drop operations to surround points of resistance; and territory mopping-up operations by ground troops.

Kaip teigia Олег Яницкий (Современные войны: социально-экологическое измерение, Вестник Института социологии, 2014, Nr. 4(11), pp. 107-126):

Основной социально-экологической характеристикой современных войн является отсутствие грани между миром и войной, разделения на фронт и тыл, на вооружённые силы и остальное население; а также отсутствие абсолютно безопасных мест: есть только более и менее безопасные. Фактически территория войны – это зона всеохватывающего риска, причём риска подвижного, мигрирующего. В условиях СВ происходит милитаризация общественного сознания и сжатие демократических институтов.

Problema Nr. 2 – Nesame pasiruošę tokiam karui

Tik 2014 m. lapkričio 27 dieną – t.y. praėjus 9 mėnesiams po Krymo okupacijos – Valstybės gynimo taryba nusprendė, kad būtina peržiūrėti Valstybės ginkluotos gynybos koncepciją, kuri buvo priimta 2011 m. ir „turi būti atnaujinta“, atsižvelgiant į geopolitinę situaciją. Atnaujinta koncepcija patvirtinta tik po pusmečio. 2015 m. balandžio 3 dieną viešai paskelbta, jog pagal naująją koncepciją siūloma išplėsti kariuomenės struktūrą ir didinti karių skaičių, įsigyti įvairios ginkluotės.

Kad kariuomenės vadovybė mato naujas hibridinio karo grėsmes, rodo kariuomenės vadovo dėstomi prioritetai. Tačiau klausimas – kiek strateginių iššūkių suvokimas yra tapęs realiais pasiruošimo (ne tik kariuomenės) žingsniais?

Štai tik 2015 metų lapkričio 25 dieną Prezidentė po susitikimo su su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariais pareiškė, jog reikia atnaujinti šalies Nacionalinio saugumo strategiją, tai sąlygoja pasikeitusi geopolitinė situacija, kylančios hibridinės, informacinės, kibernetinės grėsmės, migracijos krizė.

Tokie žodžiai iš valstybės vadovės skamba praėjus dvejiems (!) metams po Maidano įvykių. Ne apie konkrečius planus, žmones, jų mokymus ir pasiruošimą, o tik apie poreikį atnaujinti strategiją

Problema Nr. 3 – Nemokame gintis prieš informacinio karo atakas, o valstybės vadovai savo deklaracijų neparemia skiriamais ištekliais

2014 metų gruodį Prezidentė atvirai pripažino, jog Lietuva jau šiandien patiria informacinio karo atakas:

Kasdien susiduriame su naujomis informacinio karo atakomis. Jų taikiniai – mūsų žmonės. Jiems brukamas nepasitikėjimas savo valstybe, istorija ir kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Konstitucija įpareigoja apsaugoti Lietuvos informacinę erdvę. Šiame kare negalime būti beginkliai [..]

Prezidentės įvardinti tik keli dažniausiai matomi Kremliaus informacinių atakų taikiniai. Naujojoje Rusijos gynybos doktrinoje tai sietina su 1-2 informacinio karo stadijomis. Lietuvos gynybos ekspertų vertinimu, mūsų veiksmai turėtų būti išskaidyti į skirtingas priemonių grupes:

GuzdeviciausPranesimas_26p

Praėjus pusmečiui po Krymo okupacijos, 2014-ųjų gruodį, brigados generolas Vilmantas Tamošaitis sakė:

[..] atsirado ir grėsmių, kurios tiesiogine prasme nėra karinės. Tai informacinis, kibernetinis ir kitoks karas. Kryptingomis informacinėmis operacijomis pasiekiamas efektas. Todėl jas būtina atremti ir apskritai nutraukti, kad visuomenė nebūtų dezinformuojama. [..] yra operacijų, kurios neturi praeities, tarkime, kibernetinėje erdvėje. O apskritai hibridinio karo veiksmai naudoti ir seniau. Karybos istorijoje tai nėra naujas darinys.

Dar anksčiau – 2014 metų spalį – mūsų kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas deklaravo:

Lietuvos kariuomenė aktyviai vykdo kontr-propagandos priemones informacinėje erdvėje. Tuo tikslu jau penkerius metus funkcionuoja kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas. Šis departamentas stebi informacinę erdvę, analizuoja bei įvairiais būdais viešina propagandos apraiškas, rūpinasi Lietuvos istorijos ir pilietiškumo puoselėjimu, kariniais viešaisiais ryšiais. Atitinkamai visos kariuomenės pajėgos ir joms priklausantys daliniai palaiko glaudžius ryšius su visuomene, įvairiais būdais bendradarbiauja su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, remiančiomis pilietiškumą ir šalies gynybos idėją. Tokiu būdu yra vykdomas visuomenės švietimas šalies gynybos ir informacinio karo klausimais, prisidedama prie jų vertybinių nuostatų formavimo.

Kad kariuomenės vado įvardintas SKD nesėdi rankų sudėjęs, patvirtinta realūs darbai, identifikuojant grėsmes ir keliant visuomenės supratimą apie informacinio karo grėsmės. Pavyzdžiui, būtent su šiuo dariniu susijusiems asmenims reikia dėkoti už tokios informacijos viešinimą ir aktualizavimą:

LT SKD separatistiniai regionai

Tačiau bėda, jog vadų deklaracijos mažai turi bendra su realiu dėmesiu praktiniam pasiruošimui gintis ir realiai gynybai prieš Kremliaus vykdomas atakas.

Pavyzdžiui, ar galėtumėte įvardinti bent vienas pratybas, kuriose Lietuvos valstybės institucijos būtų repetavusios savo koordinuotus veiksmus, skirtus (kaip pateikiama ankstesnėje iliustracijoje) atpažinti, paaiškinti, stabdyti, užkardyti ir motyvuoti? Per pastaruosius dvejus metus viešoje erdvėje galima buvo girdėti pranešimus apie šias pratybas, kurios buvo orientuotos (bent iš dalies) į neva hibridinio karo situacijas:

Beveik visų šių pratybų istorijos ašis paremta Ukrainos Luhansko/Donecko scenarijumi, kai susiburia vietinės karinės grupės ir perima pagrindinių valstybės objektų kontrolę. Tai reikalingas ir būtinas pasiruošti įvykių scenarijus, tačiau jis menkai arba visiškai nesusijęs su bazinėmis informacinio karo situacijomis, kurios paremtos ne karine, o minkštąja galia.

2014 09 Šilalė

Dar svarbiau, jog tai tiesiogiai kontrastuoja su valstybės vadovės įvardintomis realiomis šiuo metu vykdomomis informacinio karo atakomis. Nei vienos iš šių pratybų neanalizavo situacijos, susidariusios Kremliui aktyviai skleidžiant propagandą, nebuvo išbandomos galimos Lietuvos kontr-priemonės, personalo pasiruošimas, metodikos ir gerosios praktikos.

Iš dalies tai lemia laikmečio ir situacijos neatitinkantis NATO pasiruošimo lygis – remiamasi vos ne Vietnamo karą menančiomis InfoOps/PsyOps doktrinomisNATO_InfoOps_PsyOps. Jas būtina skubiai reanimuoti ir pritaikyti XXI amžiaus realijoms. Tai iš dalies paaiškina ir Lietuvos pajėgų pasyvumą, nes neturint „iš viršaus“ nuleistų rekomendacijų geriau tyliai laukiama, nei improvizuojama. Todėl net ir iniciatyvos nestokojantys mūsų kariai negali vystyti unikalių Lietuvos situacijos bei poreikiams pritaikytų koncepcijų, strategijų, planų.

Problema Nr. 4 – Be strategijos ir taktikos yra tik pavieniai vidurinės grandies lyderiai, suvokiantys informacinio karo grėsmes

Bendroje „инициатива наказуема“ ir prisitaikėliškumo fone yra malonių pavyzdžių.

Legendos sklando apie Šiaulių apygardos KASP rinktinę, kuri savo pajėgomis ir asmenine lyderių rizika yra sukūrusi ir dar 2014-ųjų rudenį praktiškai išbandžiusi konkrečius gynybos planus, apimančius laikotarpį nuo priešo įsiveržimo iki jo fizinio atvykimo iki Šiaulių. Kaip į tai integruojama vietos policija, PGAD, pasienio ar net medžiotojų pajėgos – kol kas tik apčiuopiamo įvertinimo ir gerosios praktikos multiplikavimo nesulaukiančios iniciatyvos know-how.

Kitas pagyrimo vertas pavyzdys – Lietuvos šaulių sąjunga ir jos atskirų darinių tiek koordinuotos, tiek ir individualios iniciatyvos metodiškai kurti pajėgumus, vykdyti realias pratybas ir tobulinti savo įgūdžius. Tačiau LŠS atveju vėlgi kyla paprastas klausimas – kodėl jų gerųjų praktikų neperima Lietuvos kariuomenė, kitos valstybės institucijos ir prievarta nediegia savo kompetencijos ribose?

Kaip vertinti situaciją, kai net Prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai pripažįsta, jog baziniai valstybės apsaugos dokumentai yra arba tik neseniai patvirtinti (pavyzdžiui, Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija – tik šių metų pavasarį), arba išvis pasenę (pavyzdžiui, Nacionalinio saugumo strategija).

Nesant strateginio lygmens dokumentų negali būti paruošti ir konkretūs gynybos planai. Neturint planų negali būti formuojami ir reikalingi žmogiškieji ištekliai, neaiškios jų reikalingos kompetencijos ir patirtys. Tokią nežinomybę iliustruoja ir tai, jog per pastaruosius dvejus metus informacinis karas yra tapęs patogia poza žiniasklaidoje, tačiau realiai visų (!) pratybų veiksmo ašis ir centras – iš esmės konvencinis karas. Tie 2-3 atvejai, kai dėmesys buvo skiriamas hibridiniam karui, labiau sietini su sudėtingomis karinių veiksmų mieste situacijomis, o ne realiomis informacinio ar psichologinio karo atakomis.

Jeigu jau mušti gulintį – t.y. praėjusio amžiaus stiliaus karinių pratybų scenarijų autorius – tai galima tiesiog pateikti paprastą klausimą: „Kada, kas ir kaip imsis vykdyti informacines bei psichologines operacijas, kai priešas bus užėmęs Lietuvos teritoriją? Kas be dabartinių SOP Lietuvoje turės reikalingų žinių organizuoti partizaninį pasipriešinimą?“.

Kokių informacinio karo tikslų ir kaip turės siekti likę pavieniai pasipriešinimo dalyviai? Kokios jų galimybės naudotis viešos prieigos duomenų perdavimo tinklais? Pavyzdžiui, ar jie turi bent minimalius informacijos kodavimo įgūdžius? Ką jau kalbėti apie tokius bazinius paruoštukus kaip tekstai, reklamų maketai, iliustracijos, viešinimo kontaktų sąrašai, užsienio žiniasklaidos priemonių kontaktai, tarpusavio veiksmų koordinavimo mechanizmai/priemonės? Ar Lietuva turi bent vieną rankinę spausdinimo mašinėlę tam atvejui, jeigu regione X specialiai išjungiamas elektros tiekimas?

Ir tai tik keli paprasti klausimai, kurie kils norintiems gintis žodžiu, o ne ginklu.

Problema Nr. 5 – Puolimas vyksta, gynyba tik … stebi

Ir Prezidentė, ir kariuomenės vadas pripažįsta, jog reguliariai sulaukiama informacinio karo atakų. Dar 2014 metų kovą retoriškai klausiau – „Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?“. Ar šiandien situacija pasikeitusi? Jeigu būčiau optimistas, galėčiau pasidžiaugti, jog LRTK iniciatyva teismai sėkmingai skyrė sankcijas net porai Kremliaus televizijos kanalų. Taip, tai bent laikinai užkardė pamazgų srautą, tačiau kas vyksta kitų atakų atvejais?

VSD vis drąsiau vardina Kremliaus finansuojamas NVO ir žiniasklaidos priemones, tačiau visos jos ramiai tęsia veiklą. Aukščiau minėtos gynybos ekspertų schemos kontekste apsiribojama atpažinimo ir įvardinimo veiklomis. Kodėl niekas jų nestabdo, neužkardo naujų atsiradimo, neužsiima savų vertybių diegimu atitinkamose auditorijose – klausimas vis dar be atsakymo (dabartinių iniciatyvų mastas žemiau kritikos ribos).

Dell Social Listening Command Center

Abejonių kelia net ir Lietuvos institucijų galimybės analizuoti visą informacijos srautą. Visuomenė nėra nuosekliai informuojama apie priešiškas atakas, sistemiškai neviešinami veikiantys asmenys, naudojamos priemonės, platinama dezinformacija. Išimtimi laikytinos ir situacijos, kai stabdoma arba užkardoma atitinkama veikla. O juk pavyzdžių, kaip tai turėtų būti organizuojama, lengvai galima rasti net ir viešuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, tarptautinės IT kompanijos „Dell“ 24/7 režimu veikiantis socialinių tinklų informacijos komandinis centras analizuoja visą bendrovei aktualios informacijos srautą socialiniuose tinkluose. Surinktos informacijos pagrindu nedelsiant reaguojama ir neutralizuojami galimi incidentai. O Lietuvoje?

Vietoj rekomendacijų

  1. Būtina aiški informacinio karo strategija ir gynybos planai
    Neturime aiškios gynybos strategijos, ką jau kalbėti apie konkrečius planus, personalą, įgūdžius. Būtina aiškiai brėžti liniją, kada ir kiek kariuomenė ar kitos institucijos turi reaguoti į nekonvencinio – informacinio – karo atakas. Kada net ir „taikos metu“ nebeužtenka „stebėsenos“, o būtini paprasti ir veiksmingi aktyvūs gynybiniai veiksmai.
  2. Reikalingas savas know-how, kaip kariauti informacinį karą
    Būtina kurti rekomendacijas, metodikas ir įrankius, kaip pro- ir re- aktyviai kovoti informaciniame kare (tiek ginantis, tiek ir puolant). Su visa pagarba, tačiau NATO patirtis Lietuvos situacijai iš esmės yra netinkama, o Ukrainos pavyzdžiai naudotini tik ribota apimtimi – jų taktika kol kas nelaimėjo, apginti/apsaugoti valstybės teritorijos ir žmonių jie nepadėjo.
  3. Kariai turi mokytis ne tik šaudyti, bet ir dalyvauti informacinėse operacijose
    Informacinės operacijos turi tapti privaloma kiekvieno kario kompetencija (alternatyva būtų didelio masto specialios paskirties pajėgos – tokiu keliu eina, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, bet tai gerokai per brangus malonumas Lietuvai). Mokėjimas sukurti reikalingą tekstą ar neutralizuoti Kremliaus botą turi būti toks pat kario įgūdis, kaip ir GVT. Pratybų metu informacinėms operacijoms turi būti skiriamas lygiavertis konvencinėms situacijoms dėmesys, tai turi tapti privaloma pasiruošimo dalimi.

EESC: How media is used to influence social and political processes in the EU and Eastern neighbouring countries

It was a great honor and professional pleasure to spend half a year participating in the process of drafting Information report (REX/432) for the European Economic and Social Committee. Rapporteur Indrė Vareikyte invited me as an expert for the Study Group of the Section for External Relations.

Vareikytė_report

The final document (downloadable DOCX versions in 23 EU languages) was uninamously adopted in the EESC plenary session on April 28th and has become the first official EU position paper on Russian propaganda adopted by EU institutions.

Dovydas Pancerovas from 15min.lt prepared a lengthy piece „Europa ieško būdų, kaip įveikti Kremliaus propagandą (Europe looks at means to overcome Kremlin’s propaganda)“ covering major EESC recommendations: identify and highlight, inform, educate, provide the platform, encourage own story.

Morning show „Labas rytas, Lietuva“ on Lithuanian national TV provided an opportunity to present main findings for the Lithuanian audience:

A couple of weeks later (on June 13th) the European Parliament adopted a closely related report by Gabrielius Landsbergis „On the state of EU-Russia relations“ (reference number 2015/2001(INI)).

Both documents have already become an important background for further discussions on a pan-European level. As requested by the Council of the European Union meeting in March:

13. The European Council stressed the need to challenge Russia’s ongoing disinformation campaigns and invited the High Representative, in cooperation with Member States and EU institutions, to prepare by June an action  plan on strategic communication. The establishment of a communication team is a first step in this regard.

It is expected, that the upcoming meeting on June 25-26 will discuss and approve a detailed action plan prepared by the High Representative’s (Frederica Mogherini) office. The plan itself should also encompass ideas mentioned both in EESC and EU documents.

Weekly news analysis „Savaitė“ on Lithuanian national TV has presented these issues in the context of ongoing issues:

savaitė_06.14_eesc

Once again congratulations for the team and Indrė for the marvelous achievement as a EESC member!

Prezidentės klaidelė ar manipuliacijos sistemos požymis?

Šis tekstas – pirmasis iš serijos, kurioje nagrinėsiu galimas manipuliacijas Lietuvos viešąja erdve, kokios technologijos gali būti naudojamos informaciniuose konfliktuose ar net karuose.

Gegužės 19-ąją, antradienį, Latvijos nacionalinis televizijos kanalas LTV parodė laidą „1:1“ („viens prieš vieną“), kurioje žurnalistas Gundars Rēders kalbino einančią pareigas Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Transliacija įvyko prieš pat gegužės 21-22 dienomis vykusį vieną pagrindinių Latvijos pirmininkavimo Europos Sąjungai renginių – Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimą.

Interviu sukėlė didelį susidomėjimą ne tiek dėl Dalios Grybauskaitės dalykinių minčių, o kiek dėl interviu pabaigoje įvykusio apie pustrečios minutės incidento, kurio metu Dalia Grybauskaitė atsisakė atsakinėti į iš anksto nesuderintus klausimus ir pareikalavo šią interviu dalį „iškirpti“ bei jos nerodyti.

Originalus interviu įrašas anglų kalba

Visas interviu anglų kalba skelbiamas čia, o žemiau pateikiama incidento ištrauka.

Pagrindinės Dalios Grybauskaitės citatos (paryškinimai – mano):

[..] I think, that we not agreed on these questions and I don’t want to talk. We agreed on questions and you don’t try to drag me on 40 minutes. If you finished with your questions, we’ve finished.

[..] It was not agreed questions. Already third question is not agreed and you please cut these questions out.

[..] It was not agreed questions. I am sorry, I am not prepared to answer, so I think we can finish. We can finish.

[..] If it was agreed. Not agreed – I am sorry. It’s not possible.

[..] Sorry, no, sorry, no no. It’s not. I cannot finish with such questions. If you don’t want to ask the questions agreed, then we are finished. So, that’s it. Thank You.

[..] You cannot ask non agreed questions for President. And that’s not the case and I am not giving such kind of interviews. You agreed with my office and only these questions can be asked. That’s it.

Kas čia vyksta? (situacijos dekonstrukcija)

Interviu – žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai (pagal TŽŽ).

Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę, jos 25 straipsnyje nustatyta, jog neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Visuomenės informavimo įstatymo II skyrius skirtas informacijos laisvei ir jos apsaugai, o konkrečiai:

  • 4 str. [..] Kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. [..]
  • 10 str. [..] Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas reglamentuoja taip pat:

  • 10 straipsnis. Žurnalistas neprivalo derinti galutinį savo kūrinio variantą su informaciją suteikusiu asmeniu, nebent tai prieštarautų žurnalisto ir informaciją suteikusio asmens išankstiniam susitarimui dėl rengiamos informacijos suderinimo prieš ją paskelbiant viešai.
  • 24 straipsnis. Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai turi būti laisvi ir nepriklausomi.
  • 25 straipsnis. Vykdydamas savo veiklą žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Taigi, situacijoje susikerta du pamatiniai visuomenės informavimo principai:

  1. žurnalisto nepriklausomumas;
  2. susitarimų su cituojamu asmeniu laikymasis.

Kyla klausimas, ar išankstinis Prezidentės atsisakymas (kartu tai ir esminė interviu atsiradimo sąlyga) diskutuoti kažkuriomis temomis yra teisėtas ir etiškas? Ar žurnalisto gudravimas, iš anksto neaptariant dalies temų, yra pateisinamas, nors formaliai ir pažeidžiantis etikos ribas?

Manipuliacija ar tik jos požymiai?

Faktinės incidento aplinkybės atitinka manipuliacinę technologiją, patenkančią į „Darbotvarkės valdymo“ (angl. agenda control arba agenda setting) grupę.

LRP_schema

Toks modelis leistų Daliai Grybauskaitei išvengti „nepatogių“ temų ir viešoje erdvėje pasirodyti tik teigiamai ją apibūdinančiose aplinkybėse.

Prezidentūros pozicija po visuomenės reakcijos

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, komentuodamas incidentą „Žinių radijo“ laidoje „Dienos tema“ teigė (visas laidos įrašas), jog prezidentė kelia aukštus reikalavimus sau ir, gerbdama auditoriją, nori kalbėti tomis temomis, kurios buvo sutartos ir kurios yra svarbios. Tai yra pagarba ir patiems žurnalistams, ir pagarba klausytojams, žiūrovams – kad gautų kokybišką informaciją. Prezidentė kalba visos šalies vardu, ne vien už save, todėl tai ypač svarbu, kai kalbama apie Lietuvos poziciją ne Lietuvos auditorijai.

Jo teigimu, su žurnalistu buvo tartasi kalbėti Rytų partnerystės forumo klausimais. O šiame kontekste kalbėti apie tikrai svarbią tragediją (red. past. – sugriuvusią „Maxima“ parduotuvę), kuri įvyko toje šalyje, ir tam tikras detales komentuoti, kur yra praėjęs ilgas laiko tarpas, būtų neatsakinga.

Vėliau kalbėdamas „Lietuvos radijo“ laidoje „60 minučių“ Prezidentės patarėjas paaiškino (visas laidos įrašas), jog Latvijos televizija su Dalia Grybauskaite derino temas, o ne klausimus. Tai yra įprasta tarptautinė praktika, taikoma visus šešerius Prezidentės vadovavimo metus. Tokia praktika buvo vadovaujamasi ne tik bendraujant su Lietuvos žiniasklaidos atstovais, bet ir su tarptautine žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN ar BBC.

Prezidentės patarėjas atskleidė, kad tam tikro nesusikalbėjimo įvyko dar derinant interviu. Tiek vienos, tiek kitos pusės lūkesčiai galėjo skirtis ir pasekmės atsispindėjo pačiame interviu.

Buvo susitarta dėl pagrindinės temos – Rygoje vyksiančio Rytų partnerystės viršūnių forumo. Kadangi tema tikrai svarbi ir reikalauja atsakingo požiūrio dėl įtemptos geopolitinės situacijos, šoktelėjimas į kitas temas, dėl kurių nebuvo tartasi, galėjo tiesiog išmušti iš vėžių.

Mindaugas Lingė atkreipė dėmesį, kad paprasčiausias žurnalistų užsiminimas, jog bus norima išgirsti Dalios Grybauskaitės poziciją ir kitais klausimais, būtų pagelbėjęs ir nebūtų kilę nesusipratimų. Temas norima sužinoti iš anksto tam, kad interviu metu nebūtų išreikšta neaiški, netiksli pozicija, kurią po to reikėtų tikslinti ar kuri galėtų pasikeisti.

Prezidentės kritikų pozicija

Kaip „Žinių radijo“ laidoje „Aktualioji valanda“ (visas laidos įrašas), reportažo pradžia apie 18:00) teigė Rimvydas Valatka, interviu įrašas iliustruoja, jog Prezidentė paniekinamai vertina Lietuvos žiniasklaidą, jai interviu duoda labai retai.

Patį incidentą ekspertas vertina kaip žemiausio viešųjų ryšių lygio pavyzdį, netinkantį Prezidentui. Neįsivaizduotina situacija, kai įmanoma prieš interviu aptarti temas ir klausimus. Prezidentė sumenkino Lietuvos kaip europinės valstybės įvaizdį Latvijoje.

Tokią poziciją palaiko ir kolega Mykolas Katkus, kuris rašė:

Latvijos tviteris (čia kaip mūsų FB) sprogo neigiamais nuomonės lyderių komentarais (kaip antai: demokratinės šalies prezidentas privalo atsakyti į visus klausimus? Ar Lietuvoje taip įprasta neatsakinėti į klausimus? Vargšė Grybauskaite – gali atsakyti tik į parengtus klausimus). Šiaip jau Latvijos elitas mūsų Prezidentę mėgo ir vis lygindavo su nelabai vykusiu Berzinšu. Pernakt situacija pasikeitė – ir tai nėra gerai Lietuvos interesams Latvijoje.

Šiaip jau tai nebūdinga mūsų prezidentei, kuri paprastai su užsienio žiniasklaida tvarkosi geriausiai iš visų mūsų politikų ir turi labai stiprų įvaizdį užsienyje. Gaila.

Tuo netruko pasinaudoti Prezidentės kritikai Latvijoje. Jie situaciją įvertino taip:

Именно в эти моменты “железная Даля” была вынуждена становиться человеком – , измученно поворачивать голову, в поисках поддержки со стороны. В эти моменты и проявлялась ее истинная, глубинная суть, не столь открытая и демократичная, как это было задумано перед началом беседы.

Alternatyvią įvykių versiją pateikė alternatyvių energijos šaltinių ekspertas Martynas Nagevičius. Jo manymu, Dalia Grybauskaitė susierzino ne dėl to, kad jos paklausė apie vienos lyties asmenų santuoką. O todėl, jog gavusi klausimą suprato, kad prieš tai, kalbėdama apie imigracijos į ES problematiką, ji supainiojo žodžius ksenofobija ir homofobija. Tada susierzinusi padarė dar vieną klaidą – atvirai pamelavo, kad vienos lyties asmenų santuoka yra „not on agenda“ Lietuvoje (gal pamiršo tai įteisinantį įstatymo projektą, pateiktą grupės Seimo narių?). Suvokusi, kad ką tik pamelavo ir tai yra labai lengva išsiaiškinti, ji ir išliejo visą erzelį ant žurnalisto.

Kita Prezidentę ginanti versija – neva šis interviu (ir žurnalisto provokacija) buvo specialiai suorganizuotas Kremliaus su viltimi, jog viešas skandalas sumažins jos norą užimti ryžtingą anti-Kremlišką poziciją Rygos susitikimo metu.

Interviu kaip komunikacijos strategijos dalis ir veidrodis?

Jau minėtoje „Žinių radijo“ laidoje teko sudalyvauti ir man, kur dėsčiau savo pastebėjimus:

  • Tokia Prezidentės komunikacija nėra nauja – siekis riboti improvizacijų skaičių ir remtis labai aiškiai nubrėžtomis vertybinėmis gairėmis aiški nuo pat 2009 rinkimų kampanijos, po jos sekusių Audronės Nugaraitės ar Lino Balsio pasitraukimų iš komandos;
  • Siekis nesinaudoti interviu yra paaiškinamas asmeninėmis Prezidentės būdo savybėmis – komunikacijos formų ribojimas padeda išlaikyti norimą istorijos pasakojimo būdą, nerizikuojama nuklysti į slidžias temas ar suklysti skubant ar improvizuojant. Deja, kartu tai reiškia, jog skaidrumo ir atviro savybės pas tokį lyderį yra diskutuotinos.
  • Aukšto lygio lyderis negali sau leisti emocingai reaguoti net į akivaizdžias žurnalistų provokacijas. Turi būti bent minimalūs įgūdžiai suvesti situaciją į humorą ar bent į sausą „šiuo metu nesu pasiruošusi atsakyti į šį klausimą“. Jokiu būdu negalima beveik agresyviai kontr-pulti žiniasklaidos atstovo.

Tą pačią temą vėliau nagrinėjo ir „Lietuvos ryto TV“, kurios laidoje „24/7“ (reportažo įrašas) teko vėlgi pasidalinti savo pastebėjimais:

2015.05.24_LRytasTV_Grybauskaitė

Unikalu ar yra ir kitų pavyzdžių?

Ne Dalios Grybauskaitės naudai kalba sausa statistika – lietuviškoms žiniasklados priemonėms Prezidentė yra davusi vos keletą interviu (kažkada Indrei Makaraitytei iš TV3, 2014-ųjų rudenį atsakinėjo į nykius „peliukų“ klausimus iš LNK/InfoTV, taip pat keletui regioninių laikraščių).

Kodėl ir kaip režisuojami „žiniasklaidos interviu“ puikiai atskleidžia Vladimiro Putino spaudos konferencija, kurioje demonstratyviai buvo leista užduoti aštresnį klausimą neva-oponentei (iš tiesų – krikšto dukrai) Ksenijai Sobčiak.

Vladimiro Putino klausimas-juokelis (įraše apie 1:20), skirtas renginį moderavusiam atstovui spaudai Dmtrijui Peskovui tik ironiškai atskleidžia realius renginio užkulisius, kai net opozicija (ir juokai apie ją) yra suvaidinama, o nieko nenutuokiantys žiūrovai turi progą gėrėtis viską puikiai išmanančiu ir „teisingą“ poziciją deklaruojančiu lyderiu.