Tačiau būtent Mokytojai sugebėjo parodyti visai visuomenei, jog įsisenėjusias problemas įmanoma spręsti oriai ir neperžengiant iš pradžių tariamų, o paskui jau labai aiškių profesinės sąžinės ir etikos rėmų. O juk kasdieną susiduriame su visiškai skirtingais pavyzdžiais – sveikatos apsauga, policijos ar net visos teisėsaugos veikla.

Kuo panašūs gydytojai ir mokytojai? Pirmieji aukštojo mokslo suolus statistiškai būna trynę ilgėliau, tačiau mokytojų kantrybę ir likusius sveikus neuronus žymiai greičiau naikina klegetuojantys moksleiviai. Ar skiriasi operaciją darantis gydytojas ir egzaminą priimantis mokytojas? Kodėl pirmuoju atveju kyšis yra beveik nekvestionuojamas, o antruoju – visuotinai smerkiama išimtis? Abiem atvejais teikiama vieša paslauga, kai sprendžiamas sveikatos ar gyvenimo krypties klausimas. Abiem atvejais kyšis – aiškus profesinės etikos pažeidimas, net nusikaltimas.

O kuo skiriasi policininkai ir mokytojai? Taip, policininkams teoriškai yra draudžiama streikuoti. Taip, tai gyvybiškai svarbi visuomenės sritis, tačiau ar ne tokia pat svarbi sritis yra šilumos ar elektros energijos tiekimas? Vargšė kelių policija, kurioje viduriniosios grandies vadovai rašo prašymus „prašau mane pažeminti pareigose ir skirti į kelių eismo priežiūros patrulius“… Ar prieš imdami kyšius rimti vyrai negalėtų sėsti prie derybų stalo, reikalauti, grasinti ir, jeigu niekas nepadėtų, pažeisti draudimą streikuoti? Žinoma, lengviau formaliai vykdyti įstatymus ir tyliai imti kyšius. Beje, lygiai taip pat galėtų elgtis ir mokytojai, tačiau neleidžia… sąžinė?!

Matyt, atsitiktinai sutapo, jog po mokytojų streikų susikūrė pirmoji kasininkų ir krovikų profesinė sąjunga. Galima džiaugtis, jog banga ritasi ir tik stiprėja. Yra vilčių, jog ši banga ims ir nušluos valdančiuosius, iki šiol nuosekliai žadėjusius, bet dar nuosekliau ignoravusius eilinių žmonių eilines problemas. Labai svarbu, jog šis šviežio oro gūsis nebūtų sustabdytas dar jam neprasidėjus – kaip kad bandoma ieškiniais (taip vadinamieji „strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą“) užčiaupti neformalų judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“, kovojantį už vilniečių viešąsias erdves. Tikiu, jog Lietuvos teismai apgins ir šį judėjimą, ir gimstančias profesines sąjungas, jų narius ir lyderius.

Būtent profesinės sąjungos su savo aktyvia dalykine veikla gali suteikti esminį impulsą socialdemokratinei politinei minčiai – Lietuvoje akivaizdžiai trūksta realiais darbais paprastų žmonių interesus atstovaujančių asociacijų, politinių partijų, todėl labai paprastas ir aiškus dalykinis vienijimosi pagrindas palaipsniui gali tapti ir platesnių profesinių sąjungų narių interesų gynimo platforma. Galime nepritarti kairiosioms ideologijoms, tačiau galime tik džiaugtis, jog kalasi gyvi tikros pilietinės visuomenės daigai.

Tad dar kartą ačiū Mokytojams! Gali būti, jog tai svarbiausia jų pamoka naujai Lietuvai.

Paskelbta vz.lt

Mokytojų streikai parodė, jog jungtinis ir bendras asociacijos narių veikimas duoda gerų rezultatų – ypač prieš rinkimus. Iš Vyriausybės iškrito Švietimo ir mokslo ministrė, biudžeto lėšos, numatytos nacionaliniam stadionui, atiteko mokytojams. Taip, futbolo mėgėjai gali raudoti ir rautis plaukus, tačiau mokytojams atlyginimo padidėjimas iš tiesų ženklus (berods, 25 proc.). Aišku, reikėtų sulaukti realių darbų, o ne tik pažaduko Gedimino Kirkilo žodžių

Abu šie atvejai – tai naujas reiškinys Lietuvoje, kai eiliniai piliečiai susitelkia ir reikalauja valdžią juos gerbti. Kaip matyti – tai labai efektyvi priemonė. Džiaugiuosi, jog perimame ir gražias Europos tradicijas.