XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: prisiminimai

Šienas ir senelio kailiniai

Rubrika #prisiminimai

Besibaigianti vasara uždaro dar vienas duris, už kurių lieka naujos istorijos. Tačiau reta jų gali lygiuotis į vaikystės vasaras ir jų metu į atmintį įsirėžusius vaizdinius. Šįkart apie du iš jų.

Nerūpestingame devintajame dešimtmetyje (nes tuomet dar tik laukiau pirmojo jubiliejaus) vienas smagiausių įvykių – tai į už dešimties kilometrų esančius Radeikius suvažiuojantys pusbroliai ir puseserės. Tą gyvą laukimo, susitikimo ir nuotykių laiką galima būtų lyginti nebent su tais Naujausiais Metais, kai dar sugebėdavome visi išsitekti į vieną didelį namą ir gal niolikoje sugulti svetainėje ant žemės. Taip, mūsų vaikų karta to jau nebepatirs dėl paprastos priežasties – jų kartoje tiek pusbrolių ir puseserių surinktum tik didžiausių švenčių proga.

89pavasarisVasara kaime prasidėdavo ir baigdavosi įvairiausiais darbais – bulvėmis, svogūnais ar dar kuo nors. Pavasario bulvių sodinimas ir rudeninis jų kasimas (su privalomais šviežiais cepelinais) yra tai, kas sudaro nemažą dalį mūsų kartos buvimo giminėmis.

Tačiau visi tie darbai sukosi apie paskutiniuosius sodybos gyventojus – senelius. Sulyg jų silpstančia sveikata mažėjo ambicijos ir dirbamos žemės plotai. O lygia greta plėtėsi ir mūsų (pusbrolių ir puseserių) interesai, vis sunkiau juos pavykdavo suderinti ir rasti bendrą vardiklį. Todėl močiutės palydėjimas buvo tik formalumas – viskas jau buvo kitaip dar prieš Seime paskelbiant atkurtą nepriklausomybę.

Beveik poros dešimtmečių atstumas dabar jau sodriomis spalvomis spalvina daugelį to meto įvykių, nebelieka tų smulkių kasdienybės niuansų ar net juos daro nepakartojamai patraukliais (kaip kad vakarinis prausimasis didžiuliame bliūde iš šulinio pilantis šaltą, o iš virdulio – verdantį vandenį).

90šienasŠiandien atmintyje geriausiai atgaminamas šieno kvapas. Net ir šį rugpjūtį ilsintis Alaušo pašonėje tas retas vėjo gūsis, atnešantis šviežiai pjauto ir gretimoje pievoje džiūstančio šieno kvapą pirmiausiai prikeldavo ne ką kitą, o Radeikių vaizdinius. Dar akmeninių pamatų tvarto šone už neobliuotų lentų sienų vasaromis kraudavome bene 4-5 metrų aukščio šieno sieną. Žinoma, pirmiausia tą šieną kažkas pjaudavo, džiovindavo ant stirtų (? į trikampį sustatytų horizontalių baslių). Pypliui įdomiausia proceso dalis, žinoma, būdavo arklio traukiamas ir prailgintais šonais išsipūtęs nuo šieno vežimas, kuriame, jeigu kas leisdavo, važiuodavau ir aš. Vėliau – visos tos kaugės mėtymas ir mynimas. Ne tik tautosakoje pasikartojančiu miegu ant šieno teko mėgautis gal kartą ar du – pernelyg jau didelė buvo rizika leisti 5 metrų aukštyje miegoti kokiam šešiamečiui. Tačiau prisimenu vyresniųjų maldavimus, kad tik tas leidimas būtų duotas.

Tačiau vasaros atostogos ir pusbrolių gauja kaime ne tik dirbdavo, bet ir (tiksliau – beveik tik) pramogaudavo. O šioje srityje nepralenkiami buvo ir liko senelio kailiniai. Kaip vienas iš kaimo siuvėjų (siūdavo puikius kailinius ir lietpalčius, nes turėjo ikikarinę koja minamą Singer siuvimo mašiną) turėjo net kelis, todėl eilinę popietę juos nukabindavome priemenėje, pridėdavome kokį lietpaltį ir kieme, tarp keturių beržų, paklodavome ant žolės.

89senelisO ant žolės susirinkdavo kortuotojai – senelis, pusbroliai, kartais kuri puseserė ar net kas nors iš tėvų. Populiariausias, žinoma, buvo senelio mėgstamas vežimas, jį kartais keisdavo durnius ar tūkstantis. Į kovą stojant mažesniems tekdavo pabandyti ir karą, o kam nors primygtinai reikalaujant būdavo išbandomi ir kiti žaidimai.

Tačiau ne kortų žaidimai buvo veiksmo ašis, o nepakartojamas senelio pomėgis šposyti. Subtilus, kartais tiesmukas, bet neįžeidžiantis. Tinkantis ir suprantamas tiek vyresnių, tiek ir mažiausių. Todėl senelio kailiniai ir dabar neturi nieko bendra su šalčiu ar žiema. O tik primena tas nepakartojamas vaikystės vasarų popietes.

Kaip aš pradėjau pardavinėti… gvazdikus

Utena_gėlių_parduotuvėRubrika #prisiminimai

Buvo šilta vasaros savaitgalio popietė. Ėjo kokie 1993-1994 metai. Kaip ir daugelis anuomet, tėvai turėjo savo mažą „verslą“ – oficialiai tai buvo vadinama, berods, naryste gėlininkų draugijoje, o kasdienybėje gėlių (gvazdikų) auginimu ir pardavimu.

Taip jau šioje gamybos srityje nutinka, jog gėlės auga tam tikrą laiką ir pagrindinis derlius uždera po labai aiškiai apibrėžto laikotarpio. Pardavimo vietų skaičius Utenoje (ir ne tik) anuomet buvo ribotas (bene pagrindinė ir vienintelė vieta – tos pačios draugijos gėlių parduotuvė prie Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankryžos). Todėl šalia pardavimo tiesiai „iš šiltnamio“ kildavo natūralus klausimas, kur galima parduoti dar daugiau tų užderėjusių gvazdikų?

Ir čia po ranka pasitaikiau aš – N-iolikametis paauglys. Todėl vieną popietę prie lietuviškojo „ZX Spectrum“ klono valdingu tėvų nurodymu teko iškeisti į pasisėdėjimą su gvazdikų kibiru potencialioje prekybos vietoje, prie tos pačios valstybinės gėlių parduotuvės, kuri savaitgalį, žinoma, nedirbo.

Darbo vieta nereikalavo ypatingų investicijų – specialus kibiras paaukštintais kraštais, pilnas gvazdikų, buvo pagrindinė ir bene vienintelė ilgalaikė investicija, ramiai atvežta kartu su naujuoju pardavėju ir pastatyta prie parduotuvės durų.

Iš karto paminėsiu, kad pardavimai tą dieną nėjudėjo.. Per tas kelias valandas, berods, pardaviau vos keletą gvazdikų iš planuotų kelių dešimčių. Šiandien daugelis nurodytų, kad pasirinkta vieta buvo netinkama, žmonių srautas per mažas, trūko aiškios nuorodos (ar pirkėjų skatinimo reklama), pardavėjas pernelyg pasyvus ir t.t.

Bet anuomet buvo gūdūs iki-Šleževičiniai metai, kai pagrindiniai daugumos besisukančių verslai buvo Lenkijos turguose, o aukštesnės lygos žaidėjams – ką nors nemokamai gauti ir pigiai prastumti į tolimus rytus ar vakarus.

Todėl pirmasis barjeras, į kurį atsitrenkiau visu smagumu – tai beviltiškumas, kai visi potencialūs pirkėjai ramiai praeina pro šalį, automobiliai nestoja, o ir tie galimi pirkėjai, kurie užsuka pažiūrėti, kiūtina tolyn palingavę galva. Pardavėjo pralaimėjimas (tiek nesudominimas, tiek nepirkimas) šiandien savaime suprantamas dalykas, o tą pirmąjį kartą kiekvienas pasakymas NE buvo kaip dar vienas asmeninis įžeidimas.

Tai šiandien būtų lengva tokioje situacijoje ir, kaip reaguoti, žinočiau beveik instinktyviai – keisčiau vietą, pradėčiau aktyviau siūlyti, laviruočiau kaina etc. O tada neigiamų sprendimų srautas buvo žlugdantis faktorius, tam tikras emocinis presas, pasodinęs ir neleidęs pajudėti nuo to gėlių kibiro. Tad antroji pamoka (tiesa, suvokta gerokai vėliau) – pardavėjas niekada nenuleidžia rankų. Atvirkščiai, kiekvienas neigiamas rezultatas yra tam tikras paskatinimas daryti geriau ir daugiau.

Kaip jau minėjau, anos popietės pardavimo rezultatai buvo nykūs. Žinoma, rezultatas buvo geresnis nei nulis (vien dėl įgytos patirties), tačiau jo taiklus įvertinimas būtų buvęs labai naudingas. Kaip pardavėjas turėjau suprasti trečiąją pamoką, jog gali labai stengtis, tačiau net ir didelės pastangos neduos rezultatų, jeigu jos nebus taiklios ir prasmingos. Kitaip tariant, galima šimtą metų praleisti bandant parduoti bent vieną gvazdiką, tačiau jį (tarkim, užaugintą kokybiškai) reikia pardavinėti jo norintiems žmonėms, jiems patogioje vietoje ir laiku.

Tačiau tuomet buvo gūdūs 1993-1994 metai. Nepaisant visų neigiamų emocijų, tai buvo gera pamoka, jog sunkumai visada neišvengiami, o pralaimėjimai neturi stabdyti siekti tikslo.