XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Prezidentas

Apie Prezidento metinį pranešimą

LNK laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėja Karolina Liukaitytė klausė, kaip vertinu Prezidento metinį pranešimą, ką galima išskirti lyginant jį su ankstesnėmis ir kitų Prezidentų kalbomis?

– Kaip jums ta valandos saugumo kalba nuskambėjo? Ji buvo jau lyginta ir su kadenciją baigusios Dalios Grybauskaitės kalbomis, kai kurios iš jų trukdavo ir 20 minučių.

Natūralu, kalba ilga, yra teksto, skaityti ir klausyti, beklausant galima ir pamesti mintį, kas norima pasakyt.

– Kai kas kritikavo, kad nuobodi.

Sakyčiau, visi pipirai palikti pabaigai, kur galima rasti kritikos aštresnės. O visa prieš tai… natūralu, pradėta nuo Ukrainos, Čia visiem suprantama, kitaip negalima buvo, ar ne? Ukraina, paskui ekonomika, regionai, socialinė politika ir taip toliau, Ir aštrumas jau paliktas pabaigai, kur, galima sakyti, aštuntadalis kalbos tiktai liko.

– Ką apie Prezidento Gitano Nausėdos komunikaciją visuomenei, kaip jinai skamba, gal kokias technikas galėtumėt išskirti?

Pagrindinis dalykas, kad jis kalba bendrybėmis. Jis labai retai pamini konkrečias idėjas, jis pamini – vieną, kitą, taip toliau. Tai ideali politiko rinkiminė kalba, kai jis bando komunikuoti ir parduoti save, kad „vat, koks aš geras, aš matau jūsų problemas, mes jas tikrai išspręsim, darysim, dėsim daug pastangų“. O kaip spręsim, ką darysim – tokių atsakymų niekas neturi.

– Ką tik atsakėte į būsimą klausimą. Ideali rinkiminė kalba. Tai ar ta kalba, galima sakyti, jau kloja pamatus būsimiems Prezidento rinkimams?

Man trūksta kelių dalykų. Jeigu jeigu kalbėt apie rinkiminę, tai turėtų būti vis dėlto vizija į priekį. Šioj kalboj aš mačiau daugiau miglų ir daugiau klaustukų į priekį negu atsakymų. Kitaip tariant, vizijos joje aš nematau.

Yra netgi apskritai kai kurie dalykai, kurie anksčiau buvo Lietuvai tarsi savaime suprantami ir privalomi. Pavyzdžiui, „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“. Dabar visiškai jau jis… „reikia užmiršti, reiškia atsisakyti“ – visiškai keičiasi idėjos. Netgi, sakyčiau, tokio strateginio lygio idėjos, ar ne?

Natūralu, užsienio situacija, karas Ukrainoje – tą keičia. Bet… koks atsakymas, į kur mes einam – va šito atsakymo kalboje nėra, yra tiktai konstatavimas, kad „tas blogai, tas gerai, tas blogai, tą aš gerai tą dariau, tie blogai darė tą ar aną dalyką“.

Natūralu, politikas taip ir turi elgtis. Kaip valstybės vadovui man trūksta ėjimo į priekį ir pasakymo „vat reikėtų daryti taip, darysim taip“, kaip tas pavyko įgyvendinti ir kur žiūrėti į paties Prezidento veiklą? Vienas iš pavyzdžių – teisingumo poreikis, ane? Ir jis kritikuoja, kad „oi, blogai, kaip čia vieni užmiršti teismai“. Tai aš atsiprašau – kas atsakingas už teismų sistemą Lietuvoje, kas skiria teisėjus ir kas prižiūri visą jų korpusą? Prezidentas!

Kai kas už tai ir sakė, kad buvo girdėti labai daug “aš, aš, aš” ir buvo Vyriausybės nuopelnai prisiimti sau,

Aš netgi negalėčiau pasakyti, pavyzdžiui, užsienio politika, kuri pagrindinė arba viena iš pagrindinių prezidento politikos sričių, ar ne? Jis netgi apskritai negalėjo išvardinti… neradau tekste aiškių iniciatyvų, kur vat pasireiškia jo lyderystė. Priešingai, jisai konstatavo, kad „va, tas gerai, tas blogai“, Tai.. konstatuoti – taip.

LNK, laidos „Labas vakaras, Lietuva“ reportažas

Visą reportažą „Ekspertai apie metinį prezidento G. Nausėdos pranešimą“ galima pažiūrėti LNK portale (nuoroda).

Politinio (ne)kaltumo prezumpcija: Vytenis Povilas Andriukaitis prieš 9 viceministrus

Išoriškai vertinant STT „juodąjį viceministrų sąrašą“ galima prilyginti klasikinei neetiškų ryšių su visuomene situacijai, kai objektui X priskiriama savybė, kurios šis neturi ir nėra su ja susijęs:

  • objektas X – viešas asmuo (viceministras);
  • neigiamai charakterizuojanti savybė – neigiama apibendrinta kriminalinės žvalgybos informacija (pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 str. 4 d. nuostatas);
  • informacijos paviešinimas.

Pagal tą patį įstatymą kriminalinės žvalgybos informacija – tai kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos (veikla renkant, fiksuojant, vertinant ir panaudojant turimą informaciją apie kriminalinės žvalgybos objektus – nusikalstamas veikas, jas darančius asmenis, kitus su valstybės nacionaliniu saugumu susijusius įvykius ir asmenis) metu surinkti ir užfiksuoti duomenys.

Ši informacija teikiama susipažinti Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui esant motyvuotam jų rašytiniam prašymui, jeigu jų funkcijoms įgyvendinti ar sprendimams priimti nepakanka pateiktos susipažinti apibendrintos informacijos.

Komunikacijos krizės spąstai

Prezidentei įvardinus, jog kai kurie viceministrai įvertinti neigiamai, buvo mestas šešėlis visų dabartinių viceministrų veiklai – t.y. visi jie atsidūrė viešumo zonoje, kurią galima vertinti kaip politinį nepasitikėjimą/įtarimus.

Paradoksalu, tačiau sąžiningiems viceministrams gintis nuo tokios situacijos iš esmės nėra galimybių – arba reikia neigti tai, ko nėra, arba tyliai prisiimti naštą, tikintis, kad debesis išsisklaidys pats.

Variantų, kaip turėtų elgtis pagrįstai įvardintieji, čia nenagrinėsiu.

Politinė ir teisinė nekaltumo prezumpcija teisėsaugos ceitnoto situacijoje

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme iš esmės įtvirtinta būtent kaltumo prezumpciją – t.y. etikos pažeidimu pripažįstama ir tokia situacija, kai galėjo kilti tik (!) abejonė dėl netinkamo viešųjų ir privačių interesų derinimo:

Viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: [..]
2) teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra;

Ir šiuo atveju tai iš esmės priešinga situacija, negu nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi STT, FNTT, VSD, GP ir visos kitos teisėsaugos institucijos. Jame įtvirtinta nekaltumo prezumpcija:

Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Egzistuoja ir kita medalio pusė – teisėsaugos institucijos, kurios (tarkim) turi kriminalinės žvalgybos informaciją, keliančią abejonių dėl asmens X patikimumo. Tačiau baudžiamajam procesui įvykti ir sėkmingai jį užbaigti (t.y. pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį laimėti iki pat kasacijos LAT’e) tikimybė dažniausiai yra gana menka.

Hipotetinė situacija

STT vykdė žinomo kriminalinio pasaulio atstovo X pasiklausymą. Įvyko pokalbis su viceministru X, kuris netiesiogiai pažadėjo imtis skubių veiksmų. Po kelių savaičių/mėnesių atitinkama ministerija pateikė kelis teisės aktų projektus ir sprendimus, kuriais siūlomi esminiai to viceministro kuruojamos srities pakeitimai, susiję su pokalbio tema.

Jokių kitų duomenų STT nepavyko rasti, jokių pinigų ar turto perdavimų nėra užfiksuota, jokių kitų kontaktų nenustatyta. Tačiau įrašyto pokalbio išklotinė – žodis žodin atitinka ministerijos veiksmus ir kriminalinio personažo interesus. Ikiteisminis tyrimas žlugtų vos pradėtas, todėl STT toliau stebi situaciją, renka susijusią informaciją, tačiau jokių aktyvių teisinių veiksmų viceministro atžvilgiu nesiima, nes pradėtą tyrimą turėtų uždaryti nieko nepešę.

Ar Prezidentė turėtų palikti tokį viceministrą?

Visuomenė turi pasirinkimą:

  • arba remtis politinio pasitikėjimo sprendimą darančiais vadovais (LRP, premjeras, ministrai ir pan.)
  • arba veltis į situacijas, kai abejotino patikimumo pareigūnai eina pareigas, o lygiagrečiai vyksta ikiteisminiai tyrimai ir bylų nagrinėjimai.

Vienu atveju galima žala – atskiro kandidato netapimas konkrečiu pareigūnu, antru atveju – Viktor Upsaskich nekaltybės ir Darbo partijos bylos nagrinėjimo cirkai.

Geroji praktika: Vytenis Andriukaitis ir „Rubicon“ byla

Puikus politiko elgesio tokioje situacijoje pavyzdys – Vytenio Povilo Andriukaičio elgesys „Rubicon“ skandalo metu, kai dabartinis ministras atsisakė Seimo nario mandato ir ėjo ginti savo garbės į teismą, kur sėkmingai laimėjo procesą vėl grįžo į politiką ir ruošiasi Europos komisijos komisaro postui.

V.Andriukaičio “Rubicon group” vadovas pernai (2003 m.) gegužės pabaigoje telefonu prašo pasirūpinti, kad Finansų ministerija patvirtintų teisės akto projektą, kuris būtų naudingas šiai bendrovei. A.Janukonis užsimena, kad šis aktas reikalingas įgyvendinant vieną “Rubicon group” verslo projektą, kur konsultantams numatyta skirti 300 tūkstančių eurų. V.Andriukaitis sutinka pasidomėti ministerijoje, kaip sekasi tą teisės aktą priiminėti.

Apkaltintų viceministrų atveju Andriukaičio pavyzdys taip pat įmanomas – jiems tereikia patiems paviešinti STT turimą informaciją ir ją viešai paaiškinti, poziciją ginti teisinėmis priemonėmis. Tačiau jau nebūnant viceministrais. Kai kuriais (gal net visais) atvejais tai Prezidentės asmeninė perteklinė žala jiems, tačiau visuomenei tokia žala mažesnė už galimai korumpuotų viceministrų darbą valstybės tarnyboje.

Kas, jeigu ne Prezidentė?

Šiandien dar nėra aišku, kokia bus naujoji Vyriausybė. Šiandien dar nėra aišku, ar baudžiamojoje byloje kaltinamieji Darbo partijos ir Seimo nariai išgirs teismo sprendimą. Šiandien taip pat dar nėra aišku, kuo baigsis šie ketveri metai Lietuvos Respublikai. Visi šie atsakymai – dar ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai mačiau įvairias kritikos strėles, skriejančias į Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą, politinius sprendimus. Kai kurios iš jų gali būti pagrįstos, kitos paleistos tik informaciniam triukšmui kelti, o trečios – atvirai melagingos. Taip, aš pats 2009-aisiais balsavau kaip už kandidatę Dalią Grybauskaitę ir iš pradžių kai kurie jos veiksmai nuvylė, tačiau principinga pozicija dėl esminių rinkimų pažeidimų įtariamos Darbo partijos atsveria visas abejones. Kas daugiau Lietuvos Respublikoje drįso atvirai paprieštarauti personažams, atvirai grasinantiems šalies ateičiai? Taip, ir dabar kritiškai vertinu kai kuriuos Prezidentės veiksmus, tačiau š.m. spalio 29 d. veiksmai iš esmės pakeitė situaciją ir akivaizdu, kad Lietuva 2009-aisiais pasirinko tinkamai.

Šiandien oponentų ir su Darbo partija susijusios žiniasklaidos kritika yra visiškai nesvarbi. Per mėnesį nuo Seimo rinkimų antrojo turo rezultatų Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasinaudojo jai Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir pasiekė esmines politines pergales:

  • Vyriausybę formuoja ne Darbo partija;
  • baudžiamojoje byloje kaltinami Darbo partijos nariai atriboti nuo aukščiausių valstybės postų, o kompromisinė Seimo pirmininko pozicija, kaip rodo praėjusios kadencijos patirtis, nėra nepajudinama;
  • Darbo partija negavo nei vienos „strateginės“ ministerijos portfelio, o KM, SADM, ŠMM ir ŽŪM kontrolė nedaro esminės žalos, nes SADM politiką smarkiai kontroliuos socialdemokratai, prieš ŽŪM sprendimus efektyviai moka gintis ir jau sustiprėję žemdirbiai, o KM/ŠMM galima griauti tik tai, kas jau sugriauta;
  • Seimo komitetų pildymas nariais kol kas nesulaukė pakankamo viešumo, tačiau ir čia galima tikėtis, jog konservatorių vadovaujami opozicionieriai sugebės imtis priemonių ir kartu su Prezidente bei viešosios erdvės pagalba (kaip kad Vyriausybės formavimo metu) nuosekliai užkardys kvailus sprendimus.

Tad dabar vaizdas iš esmės nuteikia optimistiškai – išskyrus VAE ir dujų terminalo projektus galima sakyti, kad valstybės sužlugdymas yra bent jau atidėtas. Prezidentei, Seimo opozicijai bei sveiko proto turintiems LSDP/TT nariams tenka įveikiamas uždavinys – stebėti ir stabdyti šaliai kenkiančias iniciatyvas.

Tai žymiai optimistiškesnė mozaika, negu ta, kurios apmatus matėme spalio 15-ąją. Kas, jeigu ne Prezidentė, to galėjo pasiekti? Ačiū!

Prezidentei kalbant, įprantama linksėti galva

Man neramu. Dėl vienos paprastos ir, tikėtina, visai kvailos beprasmės priežasties. Man neramu, jog tai, ką mačiau per kelias televizijos naujienų laidas sausio 18 dieną, labai primena ypatingai vertingus vaizdo įrašus iš ankstesnio ir dar kartais pirmojo Rusijos TV kanalo transliacijose pamatomo Vladimiro Putino repertuaro, kai kurios nors vykdomosios valdžios šakos atstovas raportuoja apie padėtį ir įdėmiai išklauso vertingus buvusio Rusijos Federacijos Prezidento nurodymus ir ima juos domėn.

Tikiuosi, tai tik toks atsitiktinis déjà-vu, bet panašų tikrai esama. Pirma, aiškus tiesos 😉 šaltinis, žinantis, ką ir kur daryti, jog būtų tvarka. Antra, paklusnūs nurodymų klausytojai ir, tikėtina, tolesni vykdytojai. Trečia, geriausias televizijos laikas.

Visa tai man kvepia neskaniai.

Aš labai norėčiau klysti ir tikiuosi, jog toks sutapimas atsitiktinis. Kitu atveju iš karto reikia įspėti (kol dar galima ką nors įspėti), jog net ir šviesiausias autokratas yra blogiau nei prasčiausia demokratija. Ir čia, bijau, nėra jokių jokių, net menkiausių, išimčių. Nes ilgalaikiai neigiami padariniai gali būti žymiai blogesni, nei trumpalaikė nauda.

Kur slypi spąstai? Jau daugelis teisingai pastebi, jog pagrindiniai mūsų Prezidentės žingsniai – tai neįtinkančių politikų, vadovų, lyderių pašalinimas. Pakanka paminėti vien garsesnius atvejus: iš pradžių buvo Rimantas Dagys, po to Mečislovas Laurinkus, dabar Vygaudas Ušackas, artimiausias eilėje.. matyt, Algimantas Valantinas.

Nenoriu teigti, jog lyderis savo valdomame kolektyve neturi siekti kuo skubiau suformuoti savo komandą. Anaiptol, nuo to turėtų pradėti kiekvienas lyderis. Iš esmės visus iki šiol girdėtus/matytus viešus veiksmus galima būtų ir paaiškinti šiuo noru sudėlioti aiškius ir efektyvius rėmus tolesnei veiklai.

Tačiau nerimą kelia du dalykai. Pirma, laikas bėga, o konstruktyvių iniciatyvų mažoka (tiesa, teigiamas ir visai šviežias šiandieną įvykęs Valstybės gynimo tarybos sprendimas dėl specialiųjų tarnybų veiklos darbotvarkės formavimo). Antra, išorinė veiksmų ir turinio forma pernelyg autoritariška, čia sunku būtų aptikti bandymus vystyti dialogą, o akivaizdūs požymiai geriau už mus visus žinančiosios pozos. Manau, ilgu laikotarpiu tai pralaiminti pozicija.

Nepaisant šių mano pastabų ir abejonių, kol kas į klausimą gatvėje „Ar pritariate Prezidentės veiksmams?“ atsakyčiau teigiamai. Nors ir turėdamas priekaištų formai, dėl sprendimų turinio daugeliu atvejų visiškai sutinku.

Krautuvininkas

Valdas Adamkus, Kalba Vilnius, 1989Aš suprantu, kad krautuvininkų Seimas priėmė įstatymą ir krautuvininkų Prezidentas tą įstatymą pasirašė.

Tik kodėl aš turėčiau mokėti mokesčius krautuvininkų Valstybei? Juk aš Lietuvos pilietis, ar ne?

P.S. nuotrauka iš čia.

P.P.S. ką daryti – neklauskit. Nenoriu pradėt viešai keiktis ir prieš vasario 16-ąją paraudoti, jog aštuoniolika metų nuėjo šuniui ant uodegos, o šalia to prisiekti kitą dieną po sutarties pasirašymo emigruoti iš krautuvininkų Valstybės. Norisi tikėti, kad ramiai pamąstysim ir rasim sprendimą.