Priminsiu – per Rolando Pakso apkaltą dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė pora straipsnių , kuriuose žurnalistas Paulius Jurkevičius kalbino italų neverbalinės elgsenos ekspertą Marko Pakorį (Marco Pacori).

Pakako man (tuomet buvau LR Prezidento patarėjas ryšiams su visuomene) tiesiogiai susisiekti su juo ir šis atvirai paneigė visas „Lietuvos ryte“ jam priskirtas išvadas (mano skundai Žurnalistų etikos inspektoriui). Dar daugiau, ekspertas išreiškė nuostabą dėl dienraščio straipsnyje išdėstytų faktų ir akcentavo, jog neigiamų dalykų apie Prezidentą nėra sakęs.

Šį kartą situacija kartojasi su psichoanalitku Raimundu Milašiūnu, kurį kalbino žurnalistė Ginta Gaivenytė . Šiandien Vyriausybės spaudos tarnyba išplatino pranešimą žiniasklaidai, kur Raimundas Milašiūnas neigia jam priskirtus teiginius:

Nesistebiu, jog straipsnis sukėlė teisėtą daugelio žmonių nepasitenkinimą bei nusivylimą. Nuostabą ir pasipiktinimą jis sukėlė ir man, kadangi jau pats pavadinimas neturi nieko bendra su mano mintimis. Straipsnyje nieko nekalbėjau apie jokį „liepto galą“ ar premjero pasitraukimą. Juolab nesiūliau ieškoti kitų žmonių (straipsnyje – moters) jam pakeisti.

Taip pat noriu pabrėžti, jog kategoriški vertinimai straipsnyje atsirado todėl, kad iš pokalbio su žurnaliste dingo kita pusė – riaušininkų pavojingumo vertinimas, o taip pat ir svarbūs kontekstui išsireiškimai, kaip kad „gali būti“, „kartais nutinka“ ir pan. Tokiu būdu, pavyzdžiui, mintis, jog „premjero elgesys sudėtingomis aplinkybėmis kartais gali priminti pralaimėtojo“ virto kategorišku vertinimu, jog „jis yra užprogramuotas pralaimėtojas“. Dėl tokio ir panašaus faktinio pokalbio dėliojimo visas interviu virto kategorišku ir tendencingu straipsniu.

Vyriausybės spaudos tarnyba teigi, jog apgailestaudamas dėl įvykusio nesusipratimo Raimundas Milašiūnas linki Andriui Kubiliui ir jo Vyriausybei sėkmės veikiant krizę bei „pasitelkiant į pagalbą visus, norinčius jam padėti“.

Kaip čia nekils mintis, jog Artūro Račo pastebėti panašumai tarp apkaltos Rolandui Paksui pradžios ir riaušių aplinkybių tampa perdėm ryškūs…

P.S. papildymas – lrytas.lt skelbia žurnalistės ir psichoanalitiko interviu garso įrašą . „Užprogramuotas pralaimėtojas“ tikrai tiesiogiai įvardinamas, „liepto galo“ kol kas nepastebėjau.

Priminsiu, jog  skandalas kilo po to, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas nusprendė, jog Žemės ūkio ministrės Kazimiros Danutos Prunskienės savireklama Lietuvos spaudoje už valstybės pinigus yra visai tinkamas būdas informuoti visuomenę apie valstybės institucijos veiklą.

Tiesioginė laidos transliacija 10.10, kartojimas – 19.10.

Trumpai komentavau ir aš, jog politikus skatina du dalykai. Pirma, uždraudus politikų reklamą televizijoje atsirado gana didelė laisvų pinigų sumą, kurią reikia efektyviai išnaudoti. O internetas – santykinai nauja sritis, todėl menkai kieno užimta, todėl investicijų grąža – gana didelė. Antra, faktas kaip blynas, jog Lietuvoje jau kas antras pilietis naudojasi internetu. Aišku, vieni rečiau, kiti dažniau. Galbūt labiausiai aktyvi vartotojų dalis (nepilnamečiai iki 18 metų) ir negali žadėti greitos investicijų grąžos, tačiau 18-35 metų amžiaus piliečiai tikrai potencialus naujų rinkėjų būrys. Kas su juo sugebės rasti bendrą kalbą, užsitikrins gana rimtą paramą net keletui rinkimų į priekį.

Kur tokio politikų aktyvumo vilkduobės? Smarkiai rizikuoja partijos, puldamos į internetą „stačia galva“. Šiek tiek keistai atrodo Artūras Paulauskas, kurio anksčiau čia visai nebuvo, o dabar jis jau visur. Nelabai rimta ir konservatorių parodomoji akcija „Second Life“ pasaulyje. Apie socialdemokratų veiksmus sunku kažką pasakyti, nes toks vaizdas, kad jie veikia partizaniškai, nors gal tai kaip tik labai tikslinė kampanija. Įvairaus plauko liberalų veiksmai internete buvo matyti jau anksčiau, tad nestebina jų tęsimas.

Būdamas konkurentu, nuosekliai analizuočiau konkurentų veiksmus ir bandyčiau aptikti skubaus internetizavimosi klaidas (pavyzdžiui, galiu lažinti, jog Artūro Paulausko virtualiuose veiksmuose yra max 10-20 proc. tikro Artūro). O jas aptikus jau technikos klausimas, kaip tai panaudoti konkurencinėje kovoje.

Plačiau – „Veidas“, „Kauno diena“.

Trumpai pakomentavau ir aš – akivaizdu, jog tema domina beveik pusę Lietuvos, todėl politikai tikrai nepraleis progos užsidirbti vieno kito populistinio pliuso.

Kur prasideda blogybės? Pirma, nesitikėčiau, jog diskusija bus konstruktyvi. Greičiausiai visi tik dalins pažadus, neturės realių planų, išsamių skaičiavimų, kiek valstybės biudžetas galėtų prisidėti prie renovacijos finansavimo, niekas rimtai neįsipareigos prižiūrėti, jog tokia iniciatyva netaptų dar vienu aukso aruodu korupcijoje paskendusiems biurokratams.

Kitas aspektas – kodėl mes, gyvenantys renovacijos nereikalaujančiuose būstuose, turėtume mokėti už bendrapiliečių rūpesčius? Kodėl žmonės, gyvenantys privačiuose namuose, naujos statybos daugiabučiuose ar nuomojantys būstą turėtų užmokėti už tuos, kurie patys savo ilgalaike gerove rūpintis nenori?

Atrodė, jog kalbėjom gal pora dešimčių minučių, o savaitraščio apimtys sutalpino tik pastraipą Mano minčių vingiai vedė prie to, ką jau esu anksčiau rašęs ir kalbėjęs. Pirma, internete yra ne mažiau kaip trečdalis visų Lietuvos rinkėjų. Antra, dėl to bent jau iki 2012-ųjų bus sukurta ir veiks elektroninio balsavimo sistema. Trečia, internete žymiai pigiau ir lengviau pasiekti savo rinkėjus, diskutuoti, ginčytis.

Kartu savaitraščio straipsnis naudingas ir savo trumpa apžvalga, kuriuos politikus galima rasti internete jau dabar, pateikiamos nuorodos į jų tinklaraščius. Tiesa, senas klausimas, į kurį atsakymo neturiu, ar europarlamentarų interneto svetainių skiltys laikytinos tinklaraščiais.

• „Tvarka ir Teisingumas“ – 100,0%
• Valstiečiai liaudininkai – 100,0%
• Darbiečiai – 94,7%
• Konservatoriai – 66,7%
• Socialdemokratai – 13,3%
• Liberalų sąjūdis – 0%
• Liberalų ir centro sąjunga – 0,0%
• Pilietinės demokratijos partija – 0,0%

Visai nebalsavo – Naujosios sąjungos atstovai, mišrios Seimo narių grupės narys.

2. Kurie piliečiai domisi galimybe balsuoti internetu? Nors galima diskutuoti dėl pasirinktos metodikos ir tyrimo imties pakankamumo tiksliems rezultatams, tačiau panagrinėkime „Omnitel“ užsakymu „Reklamos tyrimų“ atliktos apklausos išvadų 7 grafiką.

Akivaizdžios kelios piliečių grupės, kuriems balsavimas internetu yra įdomus. Pirma, vyrai ženkliai palaiko balsavimą internetu (50,0 prieš 39,0 proc.). Antra, jaunimą žavi balsavimas internetu, senoliai jam abejingi – pagal amžiaus grupes susidomėjimas nuosekliai mažėja: 72,0 -> 63,0 -> 45,0 -> 39,0 -> 27,0 -> 15,0 proc. Trečia, stambesnių miestų gyventojai pritaria balsavimui internetu, o kaimuose gyvenantys ignoruoja – pagal gyvenvietės dydį palaikymas nuosekliai mažėja: 58,0 -> 48,0 -> 43,0 -> 24,0 proc. Ketvirta, tiesioginis ryšys tarp aukštesnio išsilavinimo ir pritarimo balsavimui internetu: 53,0 -> 40,0 -> 25,0 proc. Penkta, lygiai taip pat susiję ir pajamų dydis (didesnės pajamos – didesnis pritarimas): 64,0 -> 60,0 -> 30,0 proc.

3. Ar Seimo narių balsai susiję su galimais piliečių palaikymo nuostoliais, įvedus balsavimą internetu? Oficialių duomenų apie atskirų partijų elektoratą nėra, todėl pabandykime subjektyviai įvertinti galimas pokyčių grėsmes atskiroms partijoms. Varnelėmis pažymėtos tos balsavimo internetu pokyčių tendencijos, kurios būtų kenksmingos atitinkamai partijai, mažintų santykinį palaikymą (t.y. konkurentams tai suteiktų daugiau naudos).

Matyt, beveik identiška sąrašo eilė nestebina – Seimo nariai žino, už ką ir prieš ką balsuoja. Tik truputį veidmainiški dabar skamba argumentai, iš Seimo narių lūpų pasigirdę prieš balsavimą.

Tačiau dar įdomiau, jog valdžios koridoriuose sklando ir kiti, tikrąsias e-baimės priežastis atskleidžiantys, argumentai. Grubiais skaičiavimais, e-balsavimo sistemos įdiegimas kainuotų apie 10-12 mln. litų. Tačiau tai tikrai nėra didelė suma, įvertinus, jog ji daugeliu atvejų galėtų pakeisti pačius Seimo narius – tiesioginė demokratija (t.y. referendumai vos ne kiekvieno svarbesnio balsavimo atveju) taptų realybe. Seimui beliktų įstatymų projektų rengimo ir kokybės užtikrinimo funkcija. Politinius sprendimus darytų e-piliečiai.

Tikiu, jog mokslinės ar techninės problemos gali trukdyti tik laikinai. E-piliečių laikas nebe toli.

Paskelbta vz.lt

Mano minčių reziume: tikiu tinklaraščiais, tik naujų rinkėjų išsigandę ir e-balsavimo idėją užblokavę Seimo nariai poltikų rašomų tinklaraščių aušrą nukėlė keleriems metams į priekį. Bet 2012-aisiais mes tikrai turėsim didelę dalį Seimo narių su tinklaraščiais. Galiu kirsti lažybų