Forume pranešimus skaitys Irena Smetonienė, Rita Miliūnaitė, Arnoldas Rogoznyj, Saulius Spurga, Donatas Smalinskas, Artūras Račas. Keletą senų savo minčių apie būtinybę naudoti lietuviškus interneto svetainių vardus dėstysiu ir aš. Kviečiu prisijungti arba bent palikti komentarus prie šio įrašo – pažadu įdomiausius klausimus aptarti savo pranešime!

Teksto komentaruose Žemės ūkio ministerijos anonimas „Vytautas Ju.“ atsiuntė Kazimieros Danutės Prunskienės vadovavimo ministerijai laiku pasirašytų reklamos plotų pirkimo Lietuvos žiniasklaidoje sutarčių duomenis. Tuos duomenis šiek tiek susisteminau ir paanalizavau čia.

Jeigu šie duomenys teisingi ir artimiausiu metu nei Žemės ūkio ministerija, nei buvusi ministrė Prunskienė jų nepaneigs, turime labai įdomias išvadas, kurios vaizdžiai parodo tiek ponios, tiek ir Lietuvos žiniasklaidos būdą.

Pirma, Prunskienė Lietuvos žiniasklaidą nupirkti nutarė 2007 metų gegužės-birželio mėnesį. Šiuo metu neprisimenu, ar tuo metu buvo kilęs koks nors skandalas, tačiau toks galėjo būti arba postūmį davė kokie nors puikūs patarėjai. Duomenys (XLS bylos lapas „pagal laiką“) rodo, jog reklamos plotų pirkimas prasidėjo 2007 metų birželio 7 dieną, kai pasirašytos sutartys su dviem „kaimietiškais“ leidiniais, „Respublikos“ grupės flagmanais ir „Veidu“.

Po mėnesio sutartis pasirašyta su „Lietuvos rytu“, padengti trys regionai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Kitas etapas – tų pačių metų lapkričio/gruodžio mėnesiai, kai susitarta su „Kauno diena“ ir interneto portalais alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt. Iš konteksto tik truputį iškrenta ankstyva sutartis su „Ekstra“ (2007-ųjų vasaris) ir ministerijos pavaldinių leidžiamu „Mano ūkiu“ (beje, laimėjusiu prizą „Nmedia“ konkurse už į CD įskaitytą žurnalą – lengva leisti valstybės pinigus inovacijoms).

Antra išvada – tai parama atskiroms žiniasklaidos grupėms (XLS bylos lapas „pagal žiniasklaidos koncernus“). UAB „Antikos stilius“ administruojamas rajonų žiniasklaidos papirkinėjimo biudžetas gali atrodyti didelis (4,3 mln. Lt), tačiau dėl didelio masto (apie 50-70 mažų leidinių) vienam leidiniui tenkanti dalis neviršija 100 tūkst. Lt per 3 metų laikotarpį.

Absoliučiai didžiausią paramą susirinko „Respublikos“ leidinių grupė – jai Prunskienė skyrė daugiau nei 1,5 mln. litų. Tuo metu „Lietuvos rytas“ gavo tik 1,3 mln., nors būtent jo padalinio (žurnalo „Ekstra“) sutartis tarsi buvo pirmoji kregždė Žemės ūkio ministerijos politikoje.

Du kaimui skirti leidiniai – „Ūkininko patarėjas“ ir „Valstiečių laikraštis“ – gavo po 0,6 mln. litų, tik pusmetį truko bendradarbiavimas su „Lietuvos žiniomis“, paskelbusiomis reklamos už 0,3 mln. Lt. Visi kiti leidiniai (daugiausiai – interneto portalai – iš esmės tenkinosi 100-200 tūkst. litų reklamos pardavimo pajamomis).

Trečia, įvertinus sutarties galiojimo laiką (nuo-iki) galima apskaičiuoti Žemės ūkio ministerijos vertinimus, kurios žiniasklaidos priemonės yra pačios tinkamiausios (reiškia – brangiausi reklamos plotai) bendravimui su tikslinėmis auditorijomis. Atmetę nevertintinas sutartis, gaunam tokį TOP10 sąrašą:

1. „Lietuvos žinios“ – 1 456,31 Lt/dieną
2. „Lietuvos rytas“ – 824,18 Lt/dieną
3. „Respublika“ – 799,57 Lt/dieną
4. „Ūkininko patarėjas“ – 639,66 Lt/dieną
5. „Valstiečių laikraštis“ – 639,66 Lt/dieną
6. lrytas.lt – 386,35 Lt/dieną
7. manoukis.lt/euroukis  337,66 Lt/dieną
8. „Vakaro žinios“ – 319,83 Lt/dieną
9. „Veidas“ – 255,86 Lt/dieną
10. alfa.lt – 242,65 Lt/dieną

Su sąlyga, jog atskirų žiniasklaidos kanalų sutartys galioja tuo pačiu metu, galima sakyti, jog Prunskienė už atskirų koncernų tylą per dieną moka tiek mūsų visų sumokėtų mokesčių lėšų:

• „Respublikos“ grupei – 1.662,51 Lt/dieną
• „Lietuvos ryto“ grupei – 1.539,19 Lt/dieną

Spėju, skirtumą galima argumentuoti tuo, jog pirmoji turi savo stiprius padalinius Klaipėdoje ir Šiauliuose, kai antroji – tik Panevėžyje.

Ketvirta ir, mano nuomone, svarbiausia išvada – ko šiame sąraše nėra. Nėra nei televizijų, nei radijo stočių, tačiau žinodami Lietuvos radijo pirmosios programos ir Žinių radijo atskirų laidų situaciją, galime teigti, jog tų sutarčių šioje anonimo pateiktoje informacijoje nėra.

Tad kuo galima pasidžiaugti? Kuriomis spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėmis galima pasitikėti, kai jos skelbia informaciją apie žemė ūkį ir jo problemas?

Iš spaudos minėtame sąraše nėra:

• „Verslo žinių“;
• „Atgimimo“;
• „Valstybės“;
• iš dalies „Lietuvos žinių“, nes 2007 pabaigoje sutartis baigėsi;
• iš dalies „Diena Media News“ leidžiamų „Vilnaius dienos“ ir „Klaipėdos“, nes sutartis tik su „Kauno diena“ ir ji santykinai maža.

Iš interneto portalų sąraše nėra:

• atn.lt;
• delfi.lt;
• lrt.lt (nors čia įtaka gali būti daroma kitais būdais);
• vz.lt.

Ir, aišku, sąraše nėra tinklaraštininkų Tuo mes ir stiprūs.

O tolesnes išvadas apie Prunskienę ir Lietuvos žiniasklaidą leidžiu daryti patiems…

Artūro Račo suburta 17 piliečių iniciatyvinė grupė pateikė Atominės elektrinės įstatymo pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektą ir ėmėsi rinkti 50 tūkst. piliečių parašų, kad įstatymo projektas būtų svarstomas Lietuvos Respublikos Seime.

Reikiamo parašų skaičiaus nesurinkome… Galiojančių suskaičiavome daugiau nei 28 tūkst. parašų. Kaip visiškai žaliems politikos dalyviams tai neblogas rezultatas, ypač įvertinant tai, jog nesuvokėme reikalingų veiksmų masto ir patirties tokiam darbui tikrai trūko.

Tad dabar, pažvelgę truputį atgal, ir matydami pagrindines klaidas ar sėkmės istorijas, surašėme ir viešai skelbiame 10 patarimų visiems, kas tik ateityje imsis rinkti piliečių parašus. Nuo šiol patarimai bus viešai skelbiami iniciatyvinės grupės interneto svetainėje www.slibinas.lt (nuoroda kairiajame stulpelyje).

Teko laidoje sudalyvauti ir padiskutuoti, kaip vertiname bendrą situaciją ir parlamentarų teikiamus siūlymus. Viena vertus, visiškai sutinkame su pozicija, jog „Leo LT“ sukūrimas neturi nieko bendra su skaidriu visuomenės interesų gynimu. Kita vertus, nėra aišku, ar formalus įstatymo pripažinimas negaliojančiu išspręs Lietuvos energetikos problemas. Būtent nuo jų – t.y. piliečių interesų ir poreikių – reikėtų pradėti diskusiją, sutarti dėl daugeliui priimtino veiksmų plano ir jį įgyvendinti. „Leo LT“ likimas ir turi būti to plano vieno iš klausimų sprendimas. Tuo tarpu dabar siūlomas variantas negali užtikrinti, jog galutinis tikslas bus pasiektas. Net jeigu jis padėtų išformuoti „Leo LT“, tai nėra aišku, kokius nuostolius tektų padengti „NDX energija“ (Sutarties dėl Nacionalinio investuotojo steigimo 5 dalis, o konkrečiai – 5.3 straipnis įvardina 100 mln. litų maksimalią ribą, todėl nėra aišku, iš kur politikai vardina milijardus), net abejojama, ar pasiūlytos teisinės formuluotės konstitucinės.

Neatsitiktinai vakar registruotas jau naujas įstatymo projektas – teisinės technikos prasme tikrai geriau paruoštas.

Paradoksalu, tačiau spėju, jog pagrindinė jų darbo stiprybė ir silpnybė sutampa – rimta studija atlikta ir pateikta klientui (LR Vyriausybei, t.y. mums visiems) anglų kalba. Todėl „Selling Lithuania smartly“ yra pasmerkta žlugimui ir tą įmanoma gelbėti tik bendromis profesionalių vertėjų ir komunikacijos specialistų pastangomis.

Kitaip darbas nueis nežinion – absoliuti dauguma Lietuvos elito anglų kalbos nemoka, todėl apie studiją nuomonę susidarys iš trečiarūšių šaltinių ar nuogirdų, tuo remdamiesi ją primityviai supeiks ar tiesiog ignoruos.

Nors išsamiai su studija dar nespėjau susipažint, tačiau pirmieji įspūdžiai tikrai neblogi:

1. „Northeast Europe “ – iš tiesų, tai geras pastebėjimas „out-of-the-box“ stiliumi, tokios pozicijos kol kas niekas nenaudoja, nes Lenkija – Rytų ir Vidurio Europa, Estija – jau Šiaurės Europa, todėl Lietuva tikrai gali spėti aplenkti Baltarusiją ir užimti šią nišą. Kiek ji pelninga – klausimas atviras;
2. dvi vertybės, spėju, kilusios iš „drąsios Lietuvos“ – tai „lively and ‘romantic’“ ir „thoughtful and reliable“. Kaip versti į lietuvių kalbą? „Jausminga “ ir „išlaikyta “? Kažkiek primena šizofrenišką paveikslą, nutapytą Aurelijaus Katkevičiaus;
3. Kyla abejonių, ar tikrai Saffron yra geriausi Lietuvos konjunktūros žinovai, kad galėtų teigti, jog visas įvaizdžio kūrimas ir priežiūra turėtų atitekti LEPA‘i – „An LDA-led identity development <…> “;
4. Kaip mažiems vaikams rekomenduojama nepirkti tiesmukos reklamos „The Economist“ žurnale ar CNN’e …

O santraukos išvadų dalis yra tiesiog puiki:

Lithuania is a small but sound country with more strengths and opportunities, and a less obstructive past and a potentially brighter future, than many of its ‘New EU’ counterparts. If Lithuania integrates a cohesive, thoughtful and appropriately brave image strategy with its other programmes and policies, we believe Lithuania can attain an above-average social status and level of economic development, in the European context, in one-half to one-third the time that it would otherwise take to reach. What’s more, because branding is geared to deal with emotional issues, it can be used right now as a timely and potent ‘complementary medicine’ to the hard, crisis-oriented
actions currently being undertaken by Lithuania’s government. The economic situation makes branding activity more urgently required, not less.

P.S. vertos dėmesio Šarūno iš „Acta Publica“ pastabos apie tą pačią strategiją.

Pradėkim paprastai – Laura Dzelzytė 2007 metais pateko į leidinio „World Business“ sudaromą „Global 35 under 35“ moterų – jaunųjų pasaulio lyderių – sąrašą už savo verslo idėją matuoti produktų aplinkosauginius kaštus. Apie tai išsamiai aprašė „Lietuvos rytas“ straipsnyje „Tituluota verslininkė iš Lietuvos Londone nesivaiko turtų“, net paskalų „Žmonės“.

Vėliau ji tapo naujojo Aplinko ministro Gedimino Kazlausko patarėja. Ir trijų ministerijos vadovų kelione į Keniją sparčiai susidomėjo tas pats „Lietuvos rytas“. Abejotina, ar ta kelionė buvo naudinga Lietuvos mokesčių mokėtojams, tačiau žiniasklaidos dėmesio pakako – pavyzdžiui, vien internete pasipylė atn.lt, alfa.lt, balsas.lt (2), 15min.lt ir kt.

Visa tai galima būtų vertinti kaip eilinę perspektyvių verslininkų, žengusių į politiką, klaidą, tačiau tuo abejoti verčia Lauros Dzelzytės nuotaikos aprašymas „Facebook“ socialiniame tinkle: „was shocked when national daily which was attacking her and the ministry called to offer advertising space if we want to avoid future negative press. blackmail? “.

Dar įdomesnis detalus paaiškinimas: „This is something I could have never believed if it didn’t happen to me! First of all, when libel court action was in the horizon, they removed the defamatory article, as it was based on complete lie that I refused to comment my work trip to London. But even one day was enough to showcase their ability to manipulate the public opinion and show the power to create negative impact, as other papers picked up on that nonsense info. I am absolutely appalled that amidst the credit crisis these are the tactics national press employs to bully institutions into buying up advertising space. SCANDALOUS! “.

Tragikomiška, tačiau susidaro toks vaizdas, jog tema yra didžiajai daliai Lietuvos visiškai neįdomi (išskyrus delfi.lt, kur klausimas ir paviešintas).

O juk arba turim atvejį, kai perspektyvi jauna verslo lyderė padariusi klaidą bando gintis ir šmeižia vieną didesnių šalies dienraščių, arba turim faktą, jog vienas didesnių dienraščių viešo informavimo ir sarginio šuns funkciją pardavinėja už pinigus. Pirmu atveju pareigūnė turėtų netekti darbo, nes save gerbiantis dienraštis turėtų pradėti bylą dėl šmeižto. Antru atveju tik viešumas gali išgelbėti ministeriją. Nei vieno, nei kito nėra – tai šalys susitarė?

Tad ar kažkam gėda? O ar kažkam dar apskritai rūpi?

Paskaitykite visą straipsnį „Moteris politikoje – nuo „blogosios policininkės“ iki „motiniškos“ globėjos“.

Trumpai čia priminsiu, jog šią prezentaciją ruošiau ir pagrindines tezes formulavau dar 2007-ųjų rudenį, kai lapkričio mėnesį Kauno apskrities moterų krizių centro pakviestas skaičiau paskaitas Vilniuje, Alytuje, Marijampolėje, Kaune ir Anykščiuose. Smagu matyti, jog tuomet užrašyti teiginiai beveik puikiai atitinka ir šiandienos situaciją.

Visą laidos įrašą rasite čia (~12,1 Mb), tačiau verta pakartoti šias mintis: 1) Vyriausybė ėmėsi darbų, kurių sprendimo priėmimo procesas su skaidrumu turi labai mažai ką bendro; 2) per pirmąsias šimtą dienų neparengtas joks rimtas veiksmų planas, tik imtasi skubių sprendimų (dažnai – nepamatuotų); 3) Vyriausybė kol kas yra be rankų, nes nesugebėjo pakeisti didžiosios dalies aukštesnio lygmens vadovų, kurie gyvena pagal seną raugą; 4) Vyriausybė kol kas tik atsitiktinai atkreipė dėmesį į taupymo reikalingumą ir išlaidų skaidrumą.

Pirma, neabejotina, jog gando pirminis šaltinis – tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Kęstučio Glavecko spaudos konferencija, vykusi ketvirtadienį. Antra, turim idealią situaciją, kai sprogioje aplinkoje atsakingas pareigas užimantis asmuo laisvai mąsto, kokios grėsmės gresia visai visuomenei. Nereikia turėti iliuzijų, jog žurnalistai ir tauta to negirdės. Trečia, tai puikus pavyzdys, jog „juodosios technologijos“ dažnai tėra tinkamų aplinkybių rezultatas – šiuo atveju esu tikras, jog Kęstutis Glaveckas gandą paleido netyčia. Kartu tai tik parodo, jog informacinis raštingumas Lietuvoje itin menkas – ir tarp grėsmę privalančių įvertinti valstybės vadovų, ir tarp visais apie gaisrą šūktelėjusiais pasitikinčiais piliečiais (nors po to ir buvo visa šūsnis oficialių paneigimų).

Papildymas, 2009.03.04, 09.19 – Laidoje taip pat dalyvavo Jurgis Razma (TS-LKD), Raimondas Šukys, (LiCS), Birutė Vėsaitė (LSDP), Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas Vladas Paškevičius, VGTU profesorius Vidmantas Jankauskas. Laidos įrašas lrt.lt archyve (~142 Mb).