Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: partizanai

Ar verta?

Gera proga pamąstyti ir prisiminti panašius įvykius.

Konstitucinis teismas priėmė politinį sprendimą ir, simboliškai nuleisdamas kraują Darbo partijai, pasiūlė taiką visiems – ir balsus pirkusiems, ir viešai burbėjusiems, ir ant visko dėjusiems.

Šiandien daug mąsčiau, ar buvo verta? Ar buvo verta fiksuoti pažeidimus, juos tirti, naktimis nemiegoti, ieškoti būdų ir sprendimų? Ar buvo verta verstis per galvą? Ar buvo verta suteikti skausmą savo artimiesiems?

Taip, Konstitucinio teismo sprendimas leidžia ir man jaustis šiek tiek nugalėtoju. Tačiau iš esmės tai Pyro pergalė.

Ar galėjau pasiekti daugiau? Ar galėjau imtis dar labiau nutrūktgalviškų būdų ir ieškoti dar svaresnių argumentų? Konstitucinis teismas net nesiteikė manęs išklausyti. Kaip ir nerado reikalo įsigilinti į raštu pateiktus argumentus nueidamas politinio kompromiso keliu. Kokie dar argumentai ir skaičiai (kad ir kiek svarūs) būtų pakeitę galutinį rezultatą?

Konstitucinio teismo sukaltas kompromisas paneigia vertybinio kompaso egzistavimą. Tai pripažinimas, kad Lietuvos Respublikos viduje valdo ne vertybių politika, o realpolitik. „Kam tampyti liūtą už ūsų?“, – tokį neištartą klausimą girdžiu iš Konstitucinio teismo teisėjų.

Tas klausimas ne man. Tai klausimas tiems stebėtojams Vilniaus-Trakų apygardoje, į kurių pranešimus policija numodavo ranka. Tai spjūvis nuo-iki „karuselę“ vaizdo įrašu užfiksavusiems Šilutės-Pagėgių apygardoje. Tai žalia šviesa romams uždarbiauti kiekvienuose būsimuose rinkimuose Naujosios Vilnios apygardoje. Tai garantuotos pajamos kalėjimuose gyvenantiems vierchams. Tai signalas visiems, kad nepagautas balsų pirkimo užsakovas – ne vagis.

Tai, ar verta?

„Ne, neverta“, – sako manyje tūnantis racionalus ir viską apskaičiuojantis cinikas, pirštu rodantis į konfliktus su vaigauskais, dažnai mirtiną neutralių kolegų tylą, gapšių šmeižtus, tik copy&paste mokančius (ar tų pačių gapšių nupirktus), kitokių argumentų negirdinčius žurnalistus ir garsiai vardinantis iš to kylančius sunkumus ateityje.

Bet paskui vėl ir vėl prisimenu pokario partizanų likučius lediniame bevardžio miško bunkeryje kokių 1948-ųjų gruodį… be vilties, be išteklių, be artimųjų.

Mes dar turim, ką galim prarasti, todėl vėl ir vėl sakau: „Verta!“.

Kas TAU yra šventa?

Anądien prieš išbraukdamas mane iš savo „Facebook“ draugų sąrašo vienas amato kolega paklausė rimtą klausimą: „Nors kažkas tau šventa yra?“. Klausimas mintyse sukosi į Lietuvos pokarį ir jo dalyvius – klasikinę mūsų laikų asmeninių pykčių ašį. Kada nors vėliau panagrinėsiu, kaip partizanų (arba banditų) ir stribų (arba liaudės gynėjų) vertinimas užkerta kelia diskusijoms apie šiandienos Lietuvos ateitį. Šį kartą susitelksiu į klausimą, nes ilgokai mąsčiau, kol radau SAVO atsakymą. Verta tai užfiksuoti ateičiai, nes spėju, jog atsakymas, bėgant metams, gali gana stipriai keistis.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

  • Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
  • LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
  • Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
  • patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
  • krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
  • tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
  • ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
  • Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
  • … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

  1. pagarbą žmogaus gyvybei;
  2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
  3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

  1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
  2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
  3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.