Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Linas Karalius

Apkalta Nr.3: politika nėra teisė

Vakar futbole tarp Vilniaus ir Marijampolės mačiau Aleksandrą Sacharuką – šalia Artūro Zuoko, Gintauto Babravičiaus ir dar kelių daugiaplanių politikos dalyvių. Turint omeny, kad „Krikščionių“ partija turi dar ir žiemelių užnugarį, tai balsavimo dėl apkaltos rezultatai ne tik nestebina, bet netgi labai dėliojasi į lentynėles.

Tačiau apie viską iš eilės. Buvo teigiančių, jog Seimas pasirinko patį prasčiausią variantą. Kiti apibendrino, jog visas šis Seimas jau nebeteisėtas. Dar kiti situaciją įvardino pačiu didžiausiu parlamento nuopoliu.

Nieko panašaus. Derėtų įsisąmoninti, ką reiškia apkalta ir kaip ji pas mus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suguldyta į teisines lentynėles. Pirma, teisinį kaltinamųjų veiksmų įvertinimą atlieka Konstitucinis teismas. Antra, Seimas, remdamasis Konstitucinio teismo sprendimu kaip rekomendacija, paskiria arba ne bausmę.

Seimo balsavimas dėl apkaltos – laisvas nuo teisės

Konstitucijos 74 straipsnyje naudojamas žodelis „gali“, todėl bet kokie teiginiai apie Seimo nesusikalbėjimą su teise ir Konstitucinio teismo išvada yra, švelniai tariant, keistoki. Taip, galima sutikti, jog teisinė logika reikalautų, jog Seimo nariai balsuotų laikydamiesi nuoseklių principų ir tam tikros sistemos, tačiau laisvas Seimo nario mandatas ir, dar svarbiau, Konstitucijoje numatytas slaptas balsavimas reiškia ne ką kitą, o politinį balsavimo dėl apkaltos pobūdį.

O kur politika – ten teisė tėra vienas iš kelių įrankių. Trečiosios apkaltos atveju tuo akivaizdžiai įsitikinome visi, kai tapo akivaizdu, kad sveikas protas reikalavo Scharukui bent jau ne mažesnės bausmės nei Karaliui, tačiau politinės logikos taisyklės skirtingos nei sveiko proto.

„Smūgis“ Seimo įvaizdžiui?

Ne daug ką bendro su realybe turi ir teiginiai, neva toks Seimo sprendimas iš esmės sumažins pasitikėjimą Seimu. Ar gali nusikaltėlių visuomenė pasitikėti nusikaltėliais? Štai beveik oficialūs LLRI tyrimo duomenys – kas antra (49 proc.) surūkyta cigaretė yra kontrabandinė. Kuo tai skiriasi nuo Seimo? Seime bent 80 narių (57 proc.) iš 140 turi bent konformistinio moralumo.

Jeigu eiliniai piliečiai leidžia sau vogti iš mūsų visų (visuomenės, valstybės), tai kodėl mes galim kelti didesnius reikalavimus Seimo nariams? Ar tie vagys-rūkoriai balsuos kitaip prie rinkimų urnų? Utopija.

Apie 9 Seimo narių skirtumą (80 vs. 89)

Man asmeniškai įdomiausias apkaltos rezultatas – tai 9 Seimo nariai, kurie skyrė bausmę Linui Karaliui, o Aleksandrui Sacharukui – ne.

Sklando gandai, neva buvęs Lietuvos saugumo tarnybų darbuotojas Aleksandras Sacharukas dalį Seimo narių šantažavo ir privertė už jį nebalsuoti. Kitus tarsi tiesiogiai ar netiesiogiai nupirko. Tą tarsi patvirtintų ir po apkaltos rezultatų paskelbimo replikavęs Jurgis Razma – dėl specialiai pažymėtų (sugadintų) balsavimo biuletenių, kur pagal žymėjimą galima nustatyti, jog atitinkamas asmuo apkaltos nepalaikė.

Optimistinis skirtumo aiškinimas – tai galiojanti Seimo narių praktika. Tokiu atveju už svetimus balsuojantys Seimo nariai Aleksandro Sacharuko elgesį pateisino savo asmeniniu pavyzdžiu – t.y. jeigu aš taip dariau, tai kodėl turėčiau nubausti Aleksandrą Sacharuką? Tuo tarpu Lino Karaliaus padaryti pažeidimai iš esmės kitokie – žmogus sąmoningai praleidinėjo posėdžius ir ne tai, kad tuo metu būtų „susitikinėjęs su rinkėjais“, o realiai atostogavo ne Lietuvos teritorijoje. Nors formali logika abu pažeidimus sulygintų, tačiau pagal politinę logiką tai jau iš esmės skirtingi pažeidimai.

Ar galioja „netikru balsu“ priimti įstatymai?

Prieš savaitę „Atgimimo“ žurnalistas Andrius Raskazovas kalbino mane ir kolegas, kaip vertiname Lino Karaliaus keliones po užsienius, melagystes ir Seimo balsavimo sistemos apgavystę (plačiau – „Karaliaus benefisas“). Vertinti akivaizdžiai niekšišką elgesį lengva – su morale nesusipykusiems žmonėms atsakymai kaip ant delno. Tačiau šį kartą žymiai įdomesnis yra kitas klausimas – tai Lino Karaliaus ir jo kolegos Aleksandro Sacharuko ginantis paskelbti teiginiai apie esą sistemingai vykdomus „balsavimus už kolegas“. Ką tai reiškia? Man tai reiškia vieną labai paprastą dalyką – galimai klaidingą išreikštą ir užfiksuotą piliečių atstovų valią. Pavojus ne tiek svarbus, ar realiai kas nors buvo apgautas, bet dėl paties principo ir jo itin svarbių pasekmių ateičiai.

Jeigu tokia praktika iš tiesų paplitus, tai reikia išsamaus tyrimo ir detalios analizės, kokie teisės aktai buvo priimti tokio mechanizmo pagalba. Aišku, galima būtų numoti ranka, jog tai tikriausiai buvo eiliniai klausimai, neturėję jokios esminės įtakos teisės aktų rengimo ir priėmimo procese. O jeigu ne?

Ne tiek svarbūs konkretūs faktai vienu ar kitu atveju, tačiau žymiai svarbiau bendra tendencija toleruoti tokius pažeidimus. Akivaizdu, jog leidus suvešėti tokiai praktikai netoli gali būti ir kiti žingsniai, kurių dalis tiesiogiai kertasi su teisinės valstybės principais. Pavyzdžiui, kas galėtų paneigti, jog už tuos balsavimus, kurių metų Linas Karalius ilsėjosi Azijoje, jam nebuvo atsilyginta? Lygiai taip pat – ar kas nors galėtų užtikrinti, jog tokia forma nėra kontroliuojama, jog vienas ar kitas Seimo narys negalėtų išreikšti savo asmeninės pozicijos ir už jį balsuoja frakcijos patikėtinis? Ir t.t. ir pan.

Galų gale, ką turėti manyti tie piliečiai, kurių išrinktas Seimo narys leidžia sau taip elgtis? Ar tai reiškia, jog jis jų nuomonę „deleguoja“ kitos rinkimų apygardos piliečiams? Manau, greitai atsirastų daug prieštaraujančių. Tačiau šiuo atveju vienintelis sprendimas ir vertinimo kriterijus – tai pačių piliečių sprendimai per sekančius rinkimus. Jeigu jie atleis tokiems savo „atstovams“ – jų valia, tai tiesiog bus dar vienas įrodymas, jog mano pažiūros smarkiai nenormalios šiandienos Lietuvoje 🙂

Kitas, bet ne paskutinės reikšmės, dalykas – tai visų tokiais balsais priimtų teisės aktų teisinis nepatvarumas. Turėdamas kokį teisinį ginčą, tikrai turėčiau teorinį pagrindą dar vienam gynybos argumentui, jog toks teisės aktas yra antikonstitucinis kaip priimtas neatitinkant tautos valiai, todėl teismo iš karto būtų galima prašyti stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą. Bent pirmu atveju sunkiai įsivaizduočiau teismą atmetant tokį prašymą.

P.S. panaudota Gedimino Žilinsko / „Žmonės“ nuotrauka (iš wikimedia.org).