„Iliustruotoji istorija“: pirmojo numerio įspūdis

Nesu didelis žurnalų ekspertas. Paskutinę prenumeratą baigiau, berods, 2010-ųjų pradžioje. Iki tol esu prenumeravęs „Time“ (JAV versiją), „Playboy“ (JAV ir LT versijas), „Вокруг света“ (RU versiją). Visgi, gana dažnai perku pavienius atskirų žurnalų numerius, todėl manau galįs daryti kai kuriuos vertinimus.

Su kuo lyginame?

„Iliustruotoji istorija“ (toliau – ILIS) konkuruoja ne tik su savo nišos kolegomis, bet ir bendrosios auditorijos skaitiniais:

Neatmesčiau kaip konkurentų ir tų leidinių, kurie turi gana reguliarias istorijos skiltis ar nagrinėja įvairius istorinius klausimus: Veidas (istorijos skiltis), Lietuvos žinios (Aro Lukšo straipsniai).

Nors ir specifiniai, tačiau itin kokybiška analize pasižymi periodiniai moksliniai žurnalai, leidžiami Lietuvoje:

Su istorijų tematika artimai susiję kelionių žurnalai:

Kokią liniuotę naudojame?

Norint daryti vertinimą, reikia apsibrėžti, kokį rodiklį imsime ir matuosime. Man žurnalas – tai proga paskaityti, panagrinėti ir pasigilinti į temą, kuri kažkuo domina, suteikia netikėtų įžvalgų ar leidžia greitai ir nesudėtingai sužinoti tai, ką kitu atveju reikėtų ilgokai ieškoti specializuotoje literatūroje.

Atskirai pažymėsiu, jog ILIS nėra žaidėjas tarp sau lygių ar tik specializuotų leidinių (toks vertinimas būtų tik tada, kai sprendžiamas prenumeratos klausimas). Dabar nagrinėju pirmojo įspūdžio, t.y. apsisprendimo įsigyti prekybos centro spaudos skyriuje, kur konkurentai – ir „Top Gear“, ir „IQ“, ir „Tik Vyrams“. Bendrai skaitytojai gali turėti visiškai skirtingų poreikių, tačiau mano asmeninis vertinimas remiasi šiais kriterijais (ir jų lyginamaisiais svoriais):

  1. patraukianti viena iš pagrindinių temų (su naujomis daugiausiai kelerių metų senumo įžvalgomis) – 30%;
  2. didelės ir kokybiškos iliustracijos, infografika (ko nerasi pirmąja paieška internete) – 30%;
  3. įdomūs pašnekovai (autoriai), netikėtas „laisvas vietas užpildantis“ turinys – 10%;
  4. pakankamu dažnumu besikeičiantis turinys (kad užtektų laiko senajam turiniui perskaityti, o naujojo pasigesti) – 10%;
  5. protingas kainos skirtumas nuo specializuotos spaudos (pavyzdžiui, knygų) – 20%.

Pirmasis ILIS numerio ir pagrindiniai konkurentai

Jeigu vertiname per istorijai prioritetą teikiančio skaityto nuomonę, galime daryti tokius vertinimus:

Leidinys Pagrindinė tema (30%) Iliustracijos (30%) Papildomas turinys (10%) Reguliarus atnaujinimas (10%) Kaina (20%) Suma
National Geographic 50 100 80 80 90 79
Verslo klasė 20 70 100 80 70 59
Вокруг света 80 90 100 80 70 83
Veidas 10 30 50 90 90 44
Lietuvos žinios 5 10 50 100 90 37,5
Acta Historica Universitatis Klaipedensis 100 10 20 30 10 40
Archeologia Lituana 100 10 20 10 100 56
Istorija 100 10 20 30 100 58
Kauno istorijos metraštis 100 10 20 10 100 56
Lietuvos istorijos studijos 100 10 20 30 100 58
Parlamento studijos 70 10 20 20 100 48
Geo 20 90 100 80 70 65
Kelionės ir pramogos 20 50 50 80 70 48
Kelionių magija 20 50 50 n/d 70 n/d
Šeima ir pasaulis n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж и отдых n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Iliustruotoji istorija 100 90 80 80 70 87

Reikia pažymėti, jog toks vertinimas tik sąlyginis, nes remiasi mano asmeniniu subjektyviu požiūriu į atskirų žurnalų turinį ir gali būti visiškai klaidingas, o juo labiau – varijuoti atskirų žurnalų numerių atveju. Kartu tai reiškia, jog pasilieku teisę šią lentelę atnaujinti pagal skaitytojų pastabas dėl padarytų vertinimo ir (ar) faktinių klaidų.

P.S. po antrojo numerio bus galima vertinimą atlikti ir aptartais idealių lūkesčių kriterijais.

„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

NVO veiklos pagrindas – finansų viešumas

Šviežias skandalas dėl galimai neetiškų „Teo“ naudojamų ryšių su visuomene technologijų kovoje prieš mobiliojo ryšio bendroves apnuogino seną dar 2007 metais „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) paskelbtą tiesą – didžiausios abejonės dėl Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų (NVO) susijusios su jų neskaidriu rėmimu ir gautų lėšų panaudojimu. Šalia asociacijų atsiradusi sąlyginai nauja teisinė forma – viešoji įstaiga – tik paaštrino NVO sektoriaus skaidrumo problemas ir iš esmės atvėrė būdus viešąjį interesą ginti visiškai apsigobus komercinės paslapties ar panašiomis skraistėmis.

TILS tyrime – nepasitikėjimo NVO sektoriumi priežastys

2007-ųjų gruodį TILS paskelbė ataskaitą „NVO sektoriaus skaidrumo skatinimas“. Jos išvadose pagal svarbą išdėstomos priemonės, užtikrinančios NVO skaidrumą. Dalis jų susijusios su NVO vadybos tobulinimu (didesnis piliečių įtraukimas, elgesio standartų laikymasis, mokymai), valstybės reguliavimu (didesnė finansinė parama, teisės aktų tobulinimas, griežtesnės sankcijos).

Tačiau trys priežastys ir kartu priemonės yra svarbios viešajai erdvei, o tiksliau – planuojant ir vykdant NVO komunikaciją (pagal svarbą):

  • rėmėjų viešinimas;
  • organizacijos veiklos ir finansų viešinimas;
  • organizacijos visų narių ir darbuotojų viešinimas.

Šias dalis galima apibendrinti ir konstatuoti paprastai – organizacija privalo skelbti informaciją apie gaunamas (jų šaltinius ir sumas) ir išleidžiamas (jų tikslus ir sumas) lėšas. Sudėtinė šios temos dalis – ar organizacijos nariai ir darbuotojai yra finansiškai motyvuojami, jei taip – kas ir kiek.

Neviešinant finansų – esminė grėsmė komunikacijos krizei

Panagrinėsiu vos keletą šviežių ir atmintyje užsilikusių situacijų, kai a priori viešai nepaskelbti NVO finansiniai duomenys tapo komunikacijos krizės šaltiniu.

Kūrybinės sąjungos

Balandžio 20-21 dienomis dienraštis „Lietuvos žinios“ paskelbė du straipsnius „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai“ ir „Kūrybinių sąjungų verslo ypatumai (tęsinys)“. Nors būtų galima sutikti, jog tekstai (ypač antrasis) gana vienpusiški, tačiau bazinė kritikos ašis yra teisinga.

Matyt, kritika į viešumą iškilo todėl, kad iš 11 kūrybinių sąjungų trys (Dailininkų, Rašytojų ir Kompozitorių) iš valstybės biudžeto gauna žymiai didesnes sumas nei likusios.

Kita straipsniuose taikliai pastebėta yda – tai iš tarybinių laikų likusio turto (dažniausiai – nekilnojamojo) naudojimas (čia labiausiai kliuvo „Lietuvos žinių“ redaktoriaus nemėgstamai Lietuvos žurnalistų sąjungai). Už šio turto naudojimą dažnai gaunamos didesnės ar mažesnės pajamos, todėl kyla natūralūs klausimai, kaip šios ir kitos (tiesiogiai iš Kultūros ministerijos ar per įvairius fondus) lėšos naudojamos. Deja, kiek teko peržiūrėti, nei viena iš šių kūrėjų sąjungų viešai pajamų/išlaidų ataskaitų neteikia.

„Ekoinstitutas“

Silvinija Simonaitytė kažkodėl delsė beveik mėnesį ir tik tinklaraštyje commonsense.lt komentaruose atskleidė, jog ji pati yra pagrindinė viešosios įstaigos „Ekoinstitutas“ vadovė ir finansuotoja:

Pats filmas, jo teisės ir transportavimas bei rodymas mums nekainavo nieko. Keletą tūkstančių kainavo režisieriaus vizitas ir su tuo susiję išlaidos, bei viešinimo kampanija. Šie keli tūkstančiai yra mano investicija į besivystantį projektą – Ekoinstitutą, kuris dirba ir dirbs man asmeniškai labai svarbiose problematinėse temose – ekologijoje.

Kodėl šios informacijos negalima buvo paskelbti instituto interneto svetainėje? Taip ne tik būtų apsisaugota nuo oponentų bandymų susieti viešąją įstaigą su „Teo“, bet kartu ir užtikrintas didesnis neutralių informacijos gavėjų palankumas.

Tuo metu teisinimasis kilus skandalui visada yra po abejonės šydu – ar tikrai? o gal meluoja? kam tai galėtų būti naudinga? ir t.t. ir pan.

Lygiai taip pat pavėluota ir „Teo“ reakcija – oficiali pozicija suformuluota ir paskelbta vėlgi vėluojant – tik beveik po mėnesio nuo pirmosios neigiamos „Lietuvos žinių“ publikacijos. Pagal komunikacijos kanonus holding statement (keletas pavyzdžių, kas ir kodėl) turi būti teikiamas nedelsiant po įvykio, o po jo iš karto ruošiama oficiali organizacijos pozicija.

Piliečių Santalka

Kaip gerą pavyzdį galiu paminėti Piliečių Santalką, kurios veikloje ir pats gana aktyviai dalyvauju. Nuo pat jos įkūrimo buvo sutarta, jog tai neformali organizacija, todėl visa veikla – tai privačių asmenų iniciatyvos. Finansų prasme tai reiškia, jog visą veiklą finansuoja patys dalyviai – remiamasi savanoriškumu, pasitelkiamos nemokamos galimybės (pavyzdžiui, bendradarbiaujančių organizacijų patalpos, priemonės, ištekliai, techninė pagalba).

Aišku, sąmokslo teorijų krašte ir tokia veikla gali kelti įtarimų, nes esą atvirai finansinės naudos negaunantys dalyviai turi kažkokių kitokių interesų, pasitelkia organizaciją nedeklaruotiems nefinansiniams interesams propaguoti – politinėms ambicijoms, profesiniams tikslas ir t.t. Tačiau šiuo atveju komunikacijos problemos nėra – nepriklausomos žiniasklaidos situacijoje neįmanoma panaikinti kritikos galimybės, galima tik minimalizuoti galimą tokios kritikos žalą.

Vėliau, Piliečių Santalkos veiklai įgavus pagreitį, visgi nebuvo išvengta būtinybės institucionalizuotis ir atskiroms veikloms (dažniausiai susijusioms su ES ar valstybės paramos lėšomis) vykdyti buvo įkurta viešoji įstaiga „Piliečių Santalkos fondas“. Šios finansų skaidrumą tikrai galima ir reikia didinti.

Pavyzdį rodo „Vaikų linija“

Straipsnio iliustracijai panaudotas vieno VšĮ „Vaikų linija“ 2008 metų ataskaitos vaizdas – ši organizacija bene pirmoji Lietuvoje viešai skelbia ne tik savo rėmėjus, bet ir išlaidų grupes. Taip maksimaliai skaidriai ir itin paprastai galima įsitikinti, kam naudojamos įstaigos lėšos.

Tokia drąsa (pavyzdžiui, net „Transparency International“ Lietuvos skyrius kol kas skelbia tik pajamų struktūrą, išlaidas žada paviešinti šių metų ataskaitoje) atsiperka. Jeigu nevyriausybinė organizacija tikrai gina viešąjį interesą, tai neturėtų slėpti, kiek kainuoja tokia veikla – juk nebūna nemokamų pietų.

Ir atvirkščiai – jeigu NVO dirbantieji nesugeba efektyviai naudoti gaunamų lėšų – kyla pagrįstas klausimas, ar vertos visuomenės paramos tokios iniciatyvos? O jeigu skaidrumo bijoma – gal iš tiesų tokia „NVO“ gina ne visuomenės, bet neviešinamų interesų grupių poziciją? Abiem atvejais atvira ir skaidri NVO komunikacija laimi. Su sąlyga, jog ta NVO nėra priedangos organizacija..

Nauja žinių sklaidos (žiniasklaidos) tikrovė

new media environmentŽiniasklaida šiandien – kita realybė, nei žiniasklaida prieš 2004-uosius. Mano subjektyviu vertinimu, interneto plėtra, Rolando Pakso apkaltos procesas ir ES lėšų naudojimas „visuomenės informavimui“ buvo trys esminės jėgos, suformavusios dabartinį lietuviškos žiniasklaidos kraštovaizdį.

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

  1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
  2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
  3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
  4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

  1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
  2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
  3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

  1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
  2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
  3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
  4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

  1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
  2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
  3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
  4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
  5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).