Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.

Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. gyventojų, todėl žiniasklaida privalo „suvidurkinti“ savo temas. Ką tai reiškia?

„Vidutinis“ Lietuvos pilietis tikrai nėra pasaulinis proto bokštas. Jam įdomios temos gali būti apibendrinamos labai paprastai: a) ką padarė kvailys (t.y. kvailesnis už manė), esantis (bet patekęs atsitiktinai) aukštai; b) nemokamos pramogos (gražu, patrauklu, lengva).

Tad kokios „svarbios“ temos būtų šiandienos Lietuvoje? Manau, apie veiklos tęstinumą mąstančiai žiniasklaidai šiandien svarbios temos visiškai nesutampa su „svarbiomis“ temomis. Tokia žiniasklaida siekia užsitikrinti savo pragyvenimą, tačiau realiai patenka į spąstus – pradėjusi pataikauti žemam masinio vartotojo skoniui ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Pataikavimo kaina juda tik mažėjimo linkme – internete to pataikavimo žymiai daugiau ir už mažesnę kainą (nemokamai). Todėl tokio sprendimo galutinė stotelė visada bus pajamų iš turinio sumažėjimas iki nulio…

Antra, mąstančių skaitytojų mažėjimas. Savo dėmesį „svarbioms“ temoms skiriančios žiniasklaidos bene didžiausia netektis – protingų ir mąstančių skaitytojų skaičiaus mažėjimas. Taip jau sutampa, jog šie skaitytojai uždirba ir išleidžia daugiau, dažniau priima visuomenei svarbius sprendimus. Tai reiškia, jog tokią skaitytojų dalį prarandanti žiniasklaida itin aiškiai pradeda prarasti savo įtaką.

Tai, kad mąstančius skaitytojus prarandanti žiniasklaida praranda ir savo įtaką, gerai iliustruoja šiandienos padėtis Lietuvoje. Valdančioji koalicija iš esmės ignoruoja bet kokią žiniasklaidos kritiką ir diskusijas. Nuolatinius „skandalus“ kelianti žiniasklaida tampa užsiciklinusiu neigiamos informacijos šaltiniu, panašėjančiu į prie būdos pririštą šuniuką. Ir tai visiškai kita rolė, nei tradiciškai su žiniasklaida sietas sarginio šuns įvaizdis. Liūdni tai patvirtinantys lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžiai – savaitraštis „Veidas“, dienraštis „Lietuvos rytas“. Buvę rinkos flagmanai dabar jau yra tapę arba tebeslenka į nišinę marginalų sritį.

Patekus į inertišką mąstančių skaitytojų mažėjimo srautą itin sunku pasukti kryptį atgal – tiek iš masinio skaitytojo požiūrio taško, tiek iš reklamdavių vis didėja paskatos imtis neįprastų temų, jas vis labiau radikalizuojant ir renkantis „svarbias“.

Trečia, forumo savininko ir sprendimų priėmėjo rolių dvikova. Paskutinis, ir turbūt svarbiausias, žiniasklaidos pokytis – tai žiniasklaidos užimamos pozicijos diskusijoje pasikeitimas. Jeigu tradicinė žiniasklaidos misijos samprata suprantama kaip viešą forumą suteikiančio, diskusiją įgalinančio subjekto, tai „svarbias“ temas pasirenkanti žiniasklaida tampa sprendimų priėmėju, neabejotinu teisėju bet kokioje diskusijoje. Tokiu atveju visų pusių išklausymas, argumentų svėrimas ir vertinimas tampa nebereikalingas. Pagrindiniu žiniasklaidos turiniu tampa subjektyvus ir dažnai hiperbolizuotas pasirinktos pusės palaikymas, jos argumentų šlovinimas ir oponentų menkinimas, dažnai pasitelkiant ad hominem priemones.

Paradoksalu, tačiau toks būdvardžiais persmelktas žiniasklaidos turinys žymiai patrauklesnis masiniam vartotojui. Tokiam argumentai nėra svarbūs, o pirmą vietą užima kažkieno parinktos etiketės ir pasiūlyti stereotipai. Gyvas kraujuojantis pavyzdys iš mūsų dienų – Drąsiaus Kedžio istorija, kurioje abi pusės turi aiškius kaltuosius ir visiškai panaikintas abejones, pilkąją zoną.

Vietoj išvadų. Mąstant pozityviai galima būtų džiaugtis, jog šie procesai dėsningi, atitinka socialinius dėsnius, pagal kuriuos visuomenės dauguma formuoja sau įprastus reiškinius. Lygiai taip pat galima pastebėti, jog tie, kuriems nepatinka tradicinės žiniasklaidos pokyčiai, atranda ir vis dažniau telkiasi kitose erdvėse, kurios suteikia galimybes efektyviai apjungti bendraminčius, nors ir nutolusius vietos, laiko požiūriu. Todėl interneto žiniasklaidos populiarumo augimas ir galios telkimasis šioje srityje yra įdomus ir vilties teikiantis.

O tradicinei žiniasklaidai tenka rymoti prie paprasto klausimo – kaip išlaikyti savo veiklą, kai konkurentų, siūlančių tą patį „svarbų“ turinį, skaičius yra išaugęs iki begalybės, o turinio kaina nenumaldomai rieda nulio link..

Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.

Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?

Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:

• tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
• pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
• žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.

Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:

1. pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
2. proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.

Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.

Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:

1. kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
2. turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
3. kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.

Tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip nepriklausoma ir ypatingai svarbi demokratinėje visuomenėje informacijos sklaidą užtikrinanti verslo rūšis, dabar dažnai tėra tiesmukas ir ciniškas verslas, kurio ašis – visuomenės nuomonės keitimas viena ar kita linkme.

Kaip kasdienybėje būtų galima pagal atliekamą funkciją grupuoti Lietuvos žiniasklaidos priemones? Savo praktikoje skiriu šias keturias grupes:

1. Nepriklausoma žiniasklaida – ši grupė nuosekliai traukiasi ir mažėja. Būtina nepriklausomos žiniasklaidos sąlyga – turinio redakcijos laisvė nuo kontroliuojančio juridinio asmens savininkų valios. Jeigu reikėtų išskirti tris įtakingiausias nepriklausomos žiniasklaidos priemones šiuolaikinėje Lietuvoje, abėcėlės tvarka rinkčiausi šias – BNS, LR-1, „Verslo žinios“.
2. Interesų žiniasklaida – visuomenės informavimo priemonės, kurių turinį veikia, keičia, naikina ir pan. įvairios interesų grupės tiek tiesiogiai per nuosavybės santykius (kai žiniasklaidos priemonės valdymas neatskirtas nuo turinio redagavimo), tiek netiesiogiai per pajamų srautus, įtaką, informacijos prieinamumą, etc. Vieši tokios žiniasklaidos pavyzdžiai (vėlgi, abėcėlės tvarka) – „Lietuvos rytas“ ir „Dujotekana“, „Valstiečių laikraščio“ komerciniai pasiūlymai, regionų žiniasklaidos kainoraščiai. Interesų žiniasklaidoje žymiai pavojingesnė yra užslėpta veiklos forma, kai žiniasklaidos priemonė atstovauja vienam ar kitam interesui, tačiau tai visomis išgalėmis slepia ir bando per tariamą savo objektyvumą keisti visuomenės nuomonę savo slapta ginamų interesų naudai.
3. Valdomos žinių sklaidos priemonės – vis dažniau stambesnės organizacijos blaiviai įvertina tiesioginius ir netiesioginius kaštus dirbant su nepriklausoma ir interesų žiniasklaida. Pirmu atveju sėkmingiems rezultatams reikalingas ilgalaikis nuoseklus darbas, antru atveju – dažniausiai itin dideli kaštai, siekiant užsitikrinti tariamai objektyvios žiniasklaidos priemonės turinio kontrolę. Todėl logiškas sprendimas tokiais atvejais – įsigyti atskirą leidinį (pavyzdžiui, „Lietuvos žinias“), radijo stotį (pavyzdžiui, „Žinių radiją“). Alternatyva – kurti mažiau investicijų reikalaujančias naujas žiniasklaidos priemones. Priemonių spektrą riboja tik fantazija – interneto svetainė, youtube.com kanalas, europarlamentarų laikraštukai, ambasados virtualiuose pasauliuose, piketai, susitikimų ciklai ir t.t. ir pan.
4. Vartotojų kuriamas turinys – naujųjų laikų fenomenas, kuris neduoda ramybės visiems. Eilinių piliečių nuomonės, vertinimai gali ir iškelti į aukštumas, ir nublokšti žemyn. Šiuo atveju nėra penkių ar penkiolikos žurnalistų, redaktorių, prodiuserių, kurie gali aiškiai ir paprastai išspręsti pageidaujamą klausimą. Čia turi būti kalbama ir dirbama su tūkstančiais pašnekovų (tinklaraščiais, forumų dalyviais, vaizdo ir garso įrašų autoriais), kurie turi vienodą galią – reikšti savo nuomonę. Tų nuomonių visuma stichiška, tačiau apčiuopiama ir reali. „Delfi komentarų“ fenomenas iš tiesų egzistuoja ir šios erdvės (vartotojų kuriamo turinio) ignoravimas jau yra bumerangu grįžęs ir Lietuvoje.

Ar įmanoma vienu sakiniu apibendrinti, kaip gyvena šios žiniasklaidos grupės šiandien? Pirmoji traukiasi ir lieka mohikanai rinkos nišose. Antroji nuosekliai praranda reitingus, ką pradėjo Rolando Pakso apkalta, o vėliau pribaigė vis didėjantis parsidavinėjimas. Trečioji gausėja ir tarpsta – organizacijoms tai pigiau, o piliečių informacinis neraštingumas tai verčia efektyviomis investicijomis. Ketvirtoji plečiasi, tačiau jos plėtros ribos neaiškios tiek masto, tiek ir laiko prasme, tačiau galima spėti, jog jos populiarumas tik didės keičiantis visuomenės kartoms. Tai gali tapti priežastimi, dėl ko online komunikacijos patikimumas išaugs ir pradės dominuoti prieš tradicinius informacinius kanalus, kas iš esmės pakeis žinių sklaidos prioritetus.

Kokį pasirinkimą šioje naujoje žinių sklaidos realybėje turi bent kiek didesnės ir savo įvaizdžiu visoje visuomenėje privalančios rūpintis organizacijos?

Specifinis naujos realybės požymis ne tik Lietuvoje – tikrai nepriklausomų žiniasklaidos priemonių lieka itin ne daug, todėl jų auditorijos lieka nišinės, t.y. siaurai apimančios vieną ar kitą visuomenės grupę. Todėl organizacijos šioms turi skirti dėmesį tik tuo atveju, kai viena ar kita svarbi nišinė grupė (pavyzdžiui, verslo segmentas) pasitiki tokiu veikiančiu kanalu (pavyzdžiui, „Verslo žiniomis“).

Tuo metu bene vienintelis sprendimas stambiems žaidėjams, besiorientuojantiems į masinį vartotoją – tai perimti arba užsitikrinti didesnių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Lietuviškoje praktikoje tai vyksta tiek tiesiogine kontrole (t.y. įsigyjant), tiek netiesiogiai įtakojant reklamos pajamomis, krepšinio klubo rėmimu ar pan. Aišku, yra bandymų kurti savus kanalus (pavyzdžiui, VSA, „FlyLAL“ tinklaraščiai, telekomunikacinių bendrovių portalai zebra.lt ir ex-omni.lt). Atskiro paminėjimo vertas investicijų į žiniasklaidą atvejis tarp „Lietuvos ryto“ ir „Snoro“.

Kita alternatyva – ignoruoti tradicinę žiniasklaidą ir naudoti tik tiesioginę komunikaciją (el.paštą, renginius, susitikimus, …). Galima daryti prielaidą, jog dabartiniai konservatoriai laikosi būtent tokios taktikos – ignoruoti lojančios žiniasklaidos skalijimą. B2B sektoriuje tokia taktika veikia itin sklandžiai. Išimtys kyla tik viešųjų pirkimų atveju, kai valstybės išlaidos yra skanus kąsnis, o nėra aišku, kaip logiškai pagrįsti „viešumo tylą“ diskutuojant su nepriklausoma žiniasklaida, įpratusia informaciją gauti ir reikalauti senais metodais.

Ką naujoji žinių sklaidos tikrovė reiškia žiniasklaidai?

1. nepaliaujamai smunkantys pasitikėjimo reitingai, nes savo patiklius skaitytojus/žiūrovus/klausytojus parduodanti žiniasklaida smukdo ne tik ir ne tiek save, kiek visus kartu;
2. atskiroms visuomenės grupėms gyvybiškai reikalinga savalaikė ir objektyvi informacija apie realybę, todėl nepriklausomų žiniasklaidos priemonių konkurenciniai pranašumai stiprėja, didėja patikimos ir objektyvios informacijos pridėtinė vertė, kuri turi būti atitinkamai atlyginama;
3. likusi žiniasklaidos dalis priversta orientuotis į „masinį“ buką skaitytoją/žiūrovą/klausytoją, šis uždaras ratas stiprėja ne tik televizijų, bet ir spaudos, radijo formose, dėl didesnio informacinio raštingumo kol kas nesugeba įsitvirtinti internete, nors absoliučiais skaičiais laimi ir čia.

Ką tai reiškia ryšiams su visuomene ir komunikacijai plačiąja prasme?

1. etiškos (senąja prasme) RsV veiklos mirtį – tokia praktika išlieka nebent nišinėse srityse dirbant su nepriklausoma žiniasklaida arba orientuojantis į tiesioginę komunikaciją su tikslinėmis grupėmis, diskursą su vartotojais, jų kuriamo turinio formate;
2. dominuojanti RsV veikla keičiasi/susilieja/tampa media planavimo dalimi, pagrindinį dėmesį skiriant kanalų turinio kontrolei/įtakos užtikrinimui;
3. RsV agentūros palaipsniui specializuosis į interesų žiniasklaidos tarpininkus, nišines nepriklausomos žiniasklaidos ir tiesioginės komunikacijos sritis arba imsis interneto;
4. stambesnių organizacijų RsV skyriai didės ir plėsis, nes didės jiems skiriamų darbų spektras – savų komunikacijos kanalų priežiūra (kai kuriais atvejais tai gali būti perduodama „pseudo-nepriklausomoms“ įstaigoms, siekiant vaidinti nepriklausomą informacinį kanalą).

Tradicinės žiniasklaidos sargams šie pokyčiai taip pat žada keletą esminių sukrėtimų:

1. nyksta privilegijuotų žurnalistų kasta – žurnalistai tampa pusiau-propagandistais (pavyzdžiui, Frederikas Jansonas tarp „Maxima“ ir „National Geographic“), įsilieja tinklaraštininkai, dalį teisių reikia suteikti ir eiliniam interneto komentatoriui;
2. nepriklausoma žiniasklaida – plačiąja prasme tampa fikcija su keliomis išimtimis, todėl kyla klausimas, ar jai vis dar turi būti suteikiamas tas išimtinis statusas, kuris anksčiau buvo grindžiamas demokratijos sarginio šuns funkcija. Tai reiškia, jog didėja spaudimas peržiūrėti išimtinai žiniasklaidai/žurnalistams garantuojamų teisių/pareigų sąrašą;
3. teisinės atsakomybės už manipuliavimą viešąja nuomone klausimas – verta pradėti diskusijas, kas turėtų būti tokios atsakomybės subjektai, ar įmanoma sudaryti tokių veikų sąrašą, ar tinkama dabartinė teisėsaugos institucijų specializacija ir kompetenciją?
4. visuomenės informacinio raštingumo apie „pseudožurnalistiką“ ugdymas;
5. „patikimos žiniasklaidos“ sąrašų formavimas, savireguliacijos susitarimų, žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų ir sankcijų didinimas narystės ir finansiniais aspektais (pavyzdžiui, per PVM).

Laisvė, individualizmas, ko gero, yra dažniausiai dabar lietuvių keikiamos vertybės. Individualizmas visuotinai smerkiamas. Piliečiai, turintys nuomonę ir dar išsakantys ją viešai, su žemėmis maišomi, už tikrą priešą daug kam baisesni.

Ne tik Piliečių Santalkos, ne tik „Leo LT“ istorijos atveju dienraštis ne kartą ir ne du viešai menkino kitokią asmeninę nuomonę turinčius piliečius. Ar ši vieno iš dienraščio vadovų pozicija reiškia, jog galime tikėtis viešo atsiprašymo, kaip kad neseniai padarė Nerijus Numavičius „VP grupės“ vardu?

Svarbu atminti:

• „Lietuvos rytas“ buvo lietuviško kapitalo įmonė
• „Snoro“ didžioji kapitalo dalis – rusiška
• „Lietuvos rytas“ turėjo esminių verslo finansavimo problemų dėl nesėkmingų investicijų į naująją spaustuvę
• „Lietuvos rytas“ bent oficialiai buvo anti-rusiškas

Kokie pokyčiai laukia? Klausimas, ar per „Snorą“ ateina valstybiniai Rusijos Federacijos pinigai, ar tai privačios rusų, bėgančių nuo Kremliaus, investicijos. Greitai pamatysim..

Manau, tai viena pirmųjų stambių krizės pasekmių Lietuvai. Stebim toliau

„Transparency International“ Lietuvos skyrius gegužę pristatė žvalgomąjį žiniasklaidos atskaitingumo tyrimą, kuris ir buvo viena pagrindinių laidos diskusijos temų. Jo išvados gana liūdnokos – tyrime atsitiktine tvarka nagrinėti dienraščiai „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Verslo žinios“, „Lietuvos žinios“, „Vilniaus diena“ iš esmės vargiai laikytini atskaitingais.

Tyrėjai keturiuose iš penkių Lietuvos laikraščių neaptiko jokių ištaisymų, nei viename dienraštyje nerado reikiamos informacijos apie savininkus ar jų turtinius interesus. Jokia redakcija negalėjo pasidžiaugti nei savomis rašytinėmis elgesio normomis, nei taisyklėmis, kuriomis būtų aiškiai atskirtos redakcijos ir verslo funkcijos, nei informavimo nuostatomis, kurias perskaičius būtų aišku, kokiais kriterijais remiantis redakcija atrenka ir skelbia informaciją.

Dabar jis – iš darbo (ne maisto prekių grupės vadovo) savo noru išėjęs ir teismo sprendimo laukiantis įtariamasis (via lrytas.lt). Prekybos tinklui tai dar vienas komunikacijos košmaras. Savininkams – akivaizdus įrodymas, jog darbuotojai gali vogti akcininkų pinigus.

Tai ne pirmas panašus atvejis Lietuvoje dirbančių tarptautinių įmonių praktikoje. Skandalingai 2008-aisiais beveik visą televizijos kanalų TV3, TV6 vadovų komandą pakeitė „Modern Times Group“. Nors oficialiai niekas kyšininkų su antrankiais nesulaikė, tačiau puse lūpų buvo šnekama, jog esminė problema – finansų įsisavinimo tradicijos.

Panašių problemų pilna ne tik pas mus – pavyzdžiui, kai kurių Lietuvos infrastruktūrinių įmonių itin mėgstama vokiškoji „Siemens“ kyšiams turėjo vos ne specialią biudžeto eilutę.

Ar verta tada kalbėti apie valstybės tarnautojų korupcijos mažinimą, jeigu tai pilnu tempu veikia ir privačiame versle? Labai logiški užsienio kapitalo valdomų įmonių akcininkų norai maksimaliai kontroliuoti darbuotojus – tikrinti jų susirašinėjimą, pokalbius, finansines operacijas. Juk tokios moralės aplinkoje didžiausias verslo priešas – ne konkurentai, o savi darbuotojai..

Ir net skelbdama socialinės atsakomybė idealus, kaip įmonė sugeba neutralizuoti atitinkamus reiškinius skirtinguose segmentuose? Juk jeigu įpratai, tarkim, automobilius privatiems klientams pardavinėti pamalonindamas „otkatais“, tai ar gali to nebedaryti vykstant valstybiniam konkursui? Apie kokią verslo konkurenciją tada gali būti kalba?

Verta pacituoti to paties „Rimi“ tekstą: <...> Tikime, kad tik gera atmosfera darbe ir nuoširdus bei paprastas bendravimas su kolegomis padeda kokybiškai ir su šypsena aptarnauti mūsų prekybos centrų pirkėjus. <...>. „Nuoširdus ir paprastas“ = tu man duodi kyšį, aš imu tavo prekes?

Per pora mėnesių Lietuvoje „delfi.lt“ dėka nuskambėjo net du atskiro teisinio vertinimo reikalaujantys atvejai. Pirmasis – tai Aplinkos ministro patarėjos Lauros Dzelzytės pareiškimas „Facebook“ tinkle, jog ministeriją šantažuoja (įvardinant netiesiogiai) „Lietuvos rytas“. Antrasis – šviežias „Jaunųjų konservatorių lygos“ pirmininko Andriaus Vyšniausko pareiškimas tame pačiame „Facebook“ tinkle, jog Lietuvos atstovas Eurovizijoje yra išgama, nes dainą baigė rusų kalba.

Nesiimsiu spręsti, ar teisūs ieškantys gimtosios Dimos Šavrovo kalbos, ar radikaliai ginantys lietuvių kalbą ir kaip velnio bijantys rusų kalbos. Šiuo kartu – panagrinėkim teisines kategorijas.

Pradėkim nuo Baudžiamojo kodekso (2008.06.27 redakcija). Kaip esu rašęs, 155 kodekso straipsnyje nustatoma atsakomybė už „įžeidimą“ – t.y. užgaulų žmogaus pažeminimą veiksmu, žodžiu ar raštu. Atsakomybė mažinama, jeigu įžeidimas buvo neviešas.

Nesigilindami į detales, paimkim tik dalį Andriaus Vyšniausko išsireiškimo: „Tas išgama <...> išdrįso rusiškai užgiedoti.“. Žodį „išgama“ Lietuvių kalbos žodynas aiškina kaip „niekam tikęs žmogus, išsigimėlis, degeneratas“. Akivaizdu, jog pavadindamas žmogų niekam tikusiu, jį pažemini.

Pažeminimas turi būti padarytas veiksmu ar raštu. Ar įrašas „Facebook“ tai tenkina? Nors duomenys, saugomi elektronine forma, atitinka rašytinės formos reikalavimą, kai galima užtikrinti jų vientisumą ir nustatyti autorystę, tačiau šiuo atveju BK norma numato, jog įžeidimas galimas ir veiksmu. Tai, jog įrašas yra Andriaus Vyšniausko, t.y. atsiradęs dėl valingų autoriaus veiksmų, patvirtina pats Andrius Vyšniauskas, siųsdamas delfi.lt portalui atsiprašymo laišką.

Klausimas, kurį analizuoti yra sudėtingiau, tai „viešumo“ kategorija. Ar įrašas „Facebook“ socialiniame tinkle yra viešas? Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, teigia, jog ne, nes „Facebook“ turinys pasiekiamas tik ribotam vartotojų ratui. Todėl mintys, skelbiamos šiame tinkle, iš esmės prilygintinos sakiniams, mintims ar atliktiems veiksmams savo draugų, bičiulių, gerų pažįstamų rate.

Čia pastebėčiau, jog „viešumą“ reikėtų vertinti pagal faktines aplinkybes. Iš „delfi.lt“ skelbiamo paveikslėlio galima daryti išvadą, jog šį vaizdą matė kitas „Facebook“ vartotojas, turintis 15 bendrų draugų su Andriumi Vyšniausku (beje, čia taip pat galimybė atsekti, kas buvo „skundėjas“ ). Taigi, bent 16 asmenų šį Vyšniausko įrašą galėjo matyt. Spėju, autoriaus draugų sąrašas žymiai platesnis, tačiau taip pat techninėmis priemonėmis galima patikrinti, kiek asmenų realiai galėjo perskaityti savo sistemose (tai, jog „Facebook“ dinamiškai tokį turinį galėjo pateikti, nereiškia, jog jis buvo suformuotas ir pateiktas/perskaitytas).

Tačiau vėlgi Dainius Radzevičius teisingai pastebi, jog vienas iš politinių NVO lyderių – neabejotinai yra viešas asmuo. Tik nesutikčiau, jog tokio asmens saviraiškos laisvė yra siauresnė. Taip, privatumas yra siauresnis nei eilinių piliečių, tačiau tai neleidžia daryti atvirkštinės išvados, jog viešieji asmenys turi mažesnes galimybes atvirai reikšti savo nuomonę. Politine prasme tai teisinga išvada, tačiau tik dėl politinio korektiškumo tikslingumo. Tai nėra teisės reikalavimas.

Savo ruožtu atkreipčiau dėmesį, jog ir Andriaus Vyšniausko, ir Lauros Dzelzytės atveju viešumas jau neapsiriboja socialiniu tinklu. Nuo to meto, kai žinia iš „Facebook“ pateko į „delfi.lt“ portalą, tai jau nebebuvo ribotam skaičiui žmonių prieinama informacija, ji tapo vieša. Šiuo atveju, jeigu nagrinėtume baudžiamosios teisės kontekste, turėtume įvertinti tyčios klausimą – t.y. ar vienu ir kitu atveju mintis dėstantis ir teigiantis asmuo suvokė ir siekė, jog ši informacija taptų vieša ir, galimai, įžeistų kitą asmenį. Šiuo atveju tai jau konkretaus tyrimo fakto nustatymo klausimas.

Atkreiptinas dėmesys, jog už BK straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Martynas Tyla, tarsi tai žada. Tiesa, abiem atvejais tai tikrai yra viešojo intereso dalykas, todėl iniciatyvos galėtų imtis prokurorai ir taip preventyviai užkirsti kelią tokių netinkamai reiškiamų nuomonių pasirodymui ateityje.

O atsakant į antraštės klausimą – ne, „Facebook“ turinys tikrai nėra viešoji erdvė, tačiau tam turiniui „išplaukus“ į paviršių teisinė atsakomybė gresia lygia greta, nebent išsigelbėjimas įrodinėjant, jog tyčios nebuvo ir nebuvo galima numatyti, jog žinia „išlips“ į viešumą.

Teksto komentaruose Žemės ūkio ministerijos anonimas „Vytautas Ju.“ atsiuntė Kazimieros Danutės Prunskienės vadovavimo ministerijai laiku pasirašytų reklamos plotų pirkimo Lietuvos žiniasklaidoje sutarčių duomenis. Tuos duomenis šiek tiek susisteminau ir paanalizavau čia.

Jeigu šie duomenys teisingi ir artimiausiu metu nei Žemės ūkio ministerija, nei buvusi ministrė Prunskienė jų nepaneigs, turime labai įdomias išvadas, kurios vaizdžiai parodo tiek ponios, tiek ir Lietuvos žiniasklaidos būdą.

Pirma, Prunskienė Lietuvos žiniasklaidą nupirkti nutarė 2007 metų gegužės-birželio mėnesį. Šiuo metu neprisimenu, ar tuo metu buvo kilęs koks nors skandalas, tačiau toks galėjo būti arba postūmį davė kokie nors puikūs patarėjai. Duomenys (XLS bylos lapas „pagal laiką“) rodo, jog reklamos plotų pirkimas prasidėjo 2007 metų birželio 7 dieną, kai pasirašytos sutartys su dviem „kaimietiškais“ leidiniais, „Respublikos“ grupės flagmanais ir „Veidu“.

Po mėnesio sutartis pasirašyta su „Lietuvos rytu“, padengti trys regionai (Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys). Kitas etapas – tų pačių metų lapkričio/gruodžio mėnesiai, kai susitarta su „Kauno diena“ ir interneto portalais alfa.lt, balsas.lt, bernardinai.lt, lrytas.lt. Iš konteksto tik truputį iškrenta ankstyva sutartis su „Ekstra“ (2007-ųjų vasaris) ir ministerijos pavaldinių leidžiamu „Mano ūkiu“ (beje, laimėjusiu prizą „Nmedia“ konkurse už į CD įskaitytą žurnalą – lengva leisti valstybės pinigus inovacijoms).

Antra išvada – tai parama atskiroms žiniasklaidos grupėms (XLS bylos lapas „pagal žiniasklaidos koncernus“). UAB „Antikos stilius“ administruojamas rajonų žiniasklaidos papirkinėjimo biudžetas gali atrodyti didelis (4,3 mln. Lt), tačiau dėl didelio masto (apie 50-70 mažų leidinių) vienam leidiniui tenkanti dalis neviršija 100 tūkst. Lt per 3 metų laikotarpį.

Absoliučiai didžiausią paramą susirinko „Respublikos“ leidinių grupė – jai Prunskienė skyrė daugiau nei 1,5 mln. litų. Tuo metu „Lietuvos rytas“ gavo tik 1,3 mln., nors būtent jo padalinio (žurnalo „Ekstra“) sutartis tarsi buvo pirmoji kregždė Žemės ūkio ministerijos politikoje.

Du kaimui skirti leidiniai – „Ūkininko patarėjas“ ir „Valstiečių laikraštis“ – gavo po 0,6 mln. litų, tik pusmetį truko bendradarbiavimas su „Lietuvos žiniomis“, paskelbusiomis reklamos už 0,3 mln. Lt. Visi kiti leidiniai (daugiausiai – interneto portalai – iš esmės tenkinosi 100-200 tūkst. litų reklamos pardavimo pajamomis).

Trečia, įvertinus sutarties galiojimo laiką (nuo-iki) galima apskaičiuoti Žemės ūkio ministerijos vertinimus, kurios žiniasklaidos priemonės yra pačios tinkamiausios (reiškia – brangiausi reklamos plotai) bendravimui su tikslinėmis auditorijomis. Atmetę nevertintinas sutartis, gaunam tokį TOP10 sąrašą:

1. „Lietuvos žinios“ – 1 456,31 Lt/dieną
2. „Lietuvos rytas“ – 824,18 Lt/dieną
3. „Respublika“ – 799,57 Lt/dieną
4. „Ūkininko patarėjas“ – 639,66 Lt/dieną
5. „Valstiečių laikraštis“ – 639,66 Lt/dieną
6. lrytas.lt – 386,35 Lt/dieną
7. manoukis.lt/euroukis  337,66 Lt/dieną
8. „Vakaro žinios“ – 319,83 Lt/dieną
9. „Veidas“ – 255,86 Lt/dieną
10. alfa.lt – 242,65 Lt/dieną

Su sąlyga, jog atskirų žiniasklaidos kanalų sutartys galioja tuo pačiu metu, galima sakyti, jog Prunskienė už atskirų koncernų tylą per dieną moka tiek mūsų visų sumokėtų mokesčių lėšų:

• „Respublikos“ grupei – 1.662,51 Lt/dieną
• „Lietuvos ryto“ grupei – 1.539,19 Lt/dieną

Spėju, skirtumą galima argumentuoti tuo, jog pirmoji turi savo stiprius padalinius Klaipėdoje ir Šiauliuose, kai antroji – tik Panevėžyje.

Ketvirta ir, mano nuomone, svarbiausia išvada – ko šiame sąraše nėra. Nėra nei televizijų, nei radijo stočių, tačiau žinodami Lietuvos radijo pirmosios programos ir Žinių radijo atskirų laidų situaciją, galime teigti, jog tų sutarčių šioje anonimo pateiktoje informacijoje nėra.

Tad kuo galima pasidžiaugti? Kuriomis spaudos ir interneto žiniasklaidos priemonėmis galima pasitikėti, kai jos skelbia informaciją apie žemė ūkį ir jo problemas?

Iš spaudos minėtame sąraše nėra:

• „Verslo žinių“;
• „Atgimimo“;
• „Valstybės“;
• iš dalies „Lietuvos žinių“, nes 2007 pabaigoje sutartis baigėsi;
• iš dalies „Diena Media News“ leidžiamų „Vilnaius dienos“ ir „Klaipėdos“, nes sutartis tik su „Kauno diena“ ir ji santykinai maža.

Iš interneto portalų sąraše nėra:

• atn.lt;
• delfi.lt;
• lrt.lt (nors čia įtaka gali būti daroma kitais būdais);
• vz.lt.

Ir, aišku, sąraše nėra tinklaraštininkų Tuo mes ir stiprūs.

O tolesnes išvadas apie Prunskienę ir Lietuvos žiniasklaidą leidžiu daryti patiems…