Dalia Grybauskaitė: „Noriu ir privalau“. Ar įmanoma ją įveikti?

grybauskaite_lrpPrieš penkerius metus nagrinėjau, ar turi galimybių Dalios Grybauskaitės oponentai pasivaržyti prieš ją 2009 m. Prezidento rinkimuose. Vakar Prezidentė konstatavo „Noriu ir privalau“ ir tai priešpastatė 2009-uosius apibūdinusiam „Noriu ir galiu“. Tai įdomus vertybinės komunikacijos momentas, galimai rodantis jos pasirinktos rinkimų strategijos kryptį. Ar suvokta pareiga bus tinkamai paaiškinta, ar po ja atsiras erdvės klaidų pripažinimui, ar viso to pakaks reikalingam piliečių palankumui užtikrinti – tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos dabar dėmesį turi sutelkti ir kandidatų lyderė, ir visi jos oponentai.

Skaičiai

Antras rinkimų turas – praktiškai neišvengiamas ir tai bus esminė sąlyga, lemianti I turo rinkimų kampanijos pobūdį. Kodėl neišvengiamas?

Prezidento rinkimų įstatymo 74 str. 6 d. nustato reikalavimus dviems scenarijams, kada Prezidentas išrenkamas I ture:

  • [..] pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.
  • Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidentus, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų.

2012 m. Seimo rinkimuose balso teisę turinčių piliečių buvo priskaičiuota 2 588 418. Todėl rinkimai baigtųsi I ture, jeigu:

  • dalyvauja >1.294.209 rinkėjų, lyderis surenka >647.105 balsus;
  • dalyvauja <1.294.210 rinkėjų, lyderis surenka >862.506 balsus.

LRP_2014_DG_tikslaiAr kuris nors iš šių tikslų yra pasiekiamas Daliai Grybauskaitei? Tai iš dalies atsako nuoseklūs ir visą laikotarpį daromi sociologiniai tyrimai. Nuosekliai tuos pačius klausimus respondentams užduoda „Vilmorus“ kartu su „Lietuvos rytu“. Analizuojant tarpinius atskaitos taškus galima įvertinti dinamiką ir prognozuoti, koks dabar galėtų būti Prezidentės palaikymas, lyginant su 2009 m. rinkimais.

LRP_2014_DG_parama_dabarJeigu darytume prielaidą, jog „Palankus“ politiko vertinimas nuomonių tyrime gali būti tinkamas balsavimo už Dalią Grybauskaitę rodiklis (jei ją vertina palankiai, tai už kurį jos oponentą galėtų atiduoti balsą?), tai galima daryti išvadą, jog paskutinės „Vilmorus“ apklauso metu (2014 m. sausio 10-19 d.) maksimalus Prezidentės palaikymas rinkimuose galėjo siekti iki 701 tūkst. balsų.

Iš ankstesnių skaičiavimų matyti, jog 701 tūkst. balsų Daliai Grybauskaitei pakaktų (ir dar liktų ~50 tūkst. balsų „rezervas“), jeigu rinkimuose dalyvautų daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių asmenų.

Čia svarbu paminėti, jog maksimalios palaikymo ribos skaičiavimas yra truputį manipuliatyvus ir priklauso, kiek teisinga yra prielaida, jog palaikymo mastui vertinti pasirinkta charakteristika yra koreliuojanti su balsavimo rezultatais.

Strateginės silpnybės

Kaip matyti iš pateiktų skaičių, siekiant, kad rinkimai baigtųsi I ture, Prezidentės rinkiminė kampanija privalo siekti maksimalaus rinkėjų dalyvavimo.

Ar „kartais“ į rinkimus vaikščiojantys rinkėjai tikrai atitinka „reguliarių“ balsuotojų preferencijas – klausimas analizei. Gali susidaryti situacija, kai ateis balsuoti daug, bet atėjusieji nebalsuos Prezidentės naudai. Visgi, net ir tokiu atveju Dalia Grybauskaitė nerizikuotų nepatekti į antrą turą, todėl bandyti viską užbaigti vienu kirčiu – verta.

Savotišką kiaulystę Prezidentės strategijai yra iškrėtę dvi remiančios partijos – ir TS-LKD, ir LRLS. Savo išankstiniu apsisprendimu jos sukūrė Prezidentės konkurentams naudingą situaciją. Esant tik mažoms galimybėms, jog rinkimai baigsis I ture, labai galimas 2002/2003 metų Prezidento rinkimų scenarijus. Tuomet Valdo Adamkaus suminis gautų balsų skaičius augo tik 25% (I ture – 514 tūkst., o II ture – 643 tūkst.), kai kandidato Nr.2 kraitis didėjo 173%. Tokį rezultatą lemia tai, jog rinkimų favoritui naujų balsų surasti yra itin sunku, o kandidatas Nr.2 lengvai renka visus įsižeidusius protesto balsus. Tad jeigu II turas bus, kandidatas Nr.2 šioje kampanijoje turės laisvas rankas ir labai aiškius tikslus imantis aktyvių priemonių skaldyti lyderės rėmėjus, akcentuojant silpnąsias savybes, įtikinėjant neiti balsuoti ir pan.

Mūšis dėl „Kandidatas Nr.2“

Nors visi pagrindiniai konkurentai (konkurentais nelaikau tokių kandidatų kaip Artūras Zuokas ar Bronis Ropė, kuriems šie rinkimai yra tik būdas apie save priminti bei pasinaudoti nemokamu žiniasklaidos dėmesiu, ruošiantis 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimams) aktyviai stebės Prezidentės veiksmus, tačiau imtis aktyvios konfrontacijos prieš ją I turo kampanijoje neturėtų. Tai turėtų lemti pragmatiškas mąstymas – visų realių oponentų tikslas bus aplenkti kitus nykštukus ir tapti didžiausiu tarp mažiausių.

Žinoma, kai kurie iš nykštukų gali savo kampanijai naudoti aršiausio Prezidentės kritiko archetipą, tačiau tokia pozicija yra gana sekli – jau pateikti „Vilmorus“ skaičiai rodo, jog Prezidentę nepalankiai vertina tik 21,8% rinkėjų. Šioje dalyje suradus, pavyzdžiui, Artūro Paulausko simpatikus liktų tik kokie 5-7% visų rinkimuose dalyvausiančių, o tai – gerokai per mažas skaičius, siekiantiems sidabro medalio.

Todėl Zigmanto Balčyčio pasirinkta tylos strategija gali būti pigus ir efektyvus būdas susišluoti bešeimininkius trupinius. LSDP ir premjero parama užtikrins bazinę paramą, o trūkstamas likutis gali natūraliai „sukristi“, kai visos kitos alternatyvos bus save smarkiai radikalizavusios (pavyzdžiui, Artūras Zuokas, Artūras Paulauskas ir kiti).

Galimai kartu su rinkimais vyksiantis referendumas būtų didelė pagalba nacionalistų ir/ar žaliųjų kandidatui, tačiau panašu, jog referendumas vyktų kartu su rinkimais į Europos parlamentą ir II turu. Tokiu atveju taktinis klausimas šiems kandidatams – kaip įtikinti referendumo šalininkus ateiti ne tik į referendumą (II turą), bet ir į I turą, kuriame šie kandidatai be telkiančio „priedo“ garantuotai paskęstų užmarštyje.

Ar įmanoma?

Atsakymo į bazinį klausimą dar teks palaukti. Tikrasis Prezidentės palaikymo mastas bus aiškesnis artėjant gegužės mėnesiui. I ture ji laimėti turi labai mažas galimybes, todėl I turo rezultatai (Dalios Grybauskaitės surinktų balsų skaičius) parodys tikrąją padėtį. O išaiškėjęs „Kandidatas Nr.2“ turės dvi savaites pakartoti 2002/2003 metų scenarijų. Ar galės ir sugebės – analizuosiu gegužės 9 d.

Apie Dalios Grybauskaitės ir jos oponentų galimybes, rinkėjų nuotaikas, komunikaciją, galimą naudojimąsi tarnybine padėtimi ir kitas aplinkybes diskutavome su Aurimu Peredniu, Sauliumi Spurga ir Juliumi Jasaičiu „Žinių radijo“ vasario 2 d. laidoje „Dienos klausimas“ (įrašas nuo 9:20), taip pat su Ignu Krupavičiumi vasario 4 d. „LRT televizijos“ laidoje „Labas rytas!“ (įrašas nuo 58:50).

Pavydo demokratija – mazuronių „lygis“

Šią savaitę Lietuvos žiniasklaida pradėjo su „metų naujiena“ – istorija apie neva netikslingai panaudotus 20 tūkst. litų. Nesiimu spręsti, ar, net ir jei tai būtų pagrįsta problema, 20 tūkst. litų yra pagrindinė Lietuvos žinia (tokiu atveju bendras „Lietuvos ryto“ pirmųjų puslapių „problemų biudžetas“ per metus sudarytų vos apie 5 mln. litų – švelniai tariant, mažokas). Vėliau istoriją dienraštis tęsė su straipsniu apie premjero patvirtinimą, jog tokių kelionių, besiruošiant pirmininkavimui ES 2013-ųjų antrą pusmetį, tik daugės.

Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Svarbių temų nepastebinti žiniasklaida

Praėjusią savaitę Dainiaus Radzevičiaus pakviestas dalyvavau „Žinių radijo“ laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje kartu su Justu Paleckiu ir Indre Makaraityte diskutavome, ką praranda tradicinė žiniasklaida, kai ignoruoja visuomenei svarbias temas.

Laidos įrašą galite klausyti radijo interneto svetainėje. Diskusija gavosi gana laisvoka ir kartais pernelyg primenanti Justo Paleckio savireklamą, bet tebūnie – buvo ir keletas naudingų epizodų. Prisimindamas laidą noriu čia pakartoti tris mintis.

Pirma, kas yra „svarbi“ tema? Bendru atveju didesnės žiniasklaidos priemonės privalo orientuotis į didelę skaitytojų grupę, t.y. sudarančią ženklią visuomenės dalį. Lietuvos atveju visa mąstanti visuomenė tesudaro apie 2 mln. gyventojų, todėl žiniasklaida privalo „suvidurkinti“ savo temas. Ką tai reiškia?

„Vidutinis“ Lietuvos pilietis tikrai nėra pasaulinis proto bokštas. Jam įdomios temos gali būti apibendrinamos labai paprastai: a) ką padarė kvailys (t.y. kvailesnis už manė), esantis (bet patekęs atsitiktinai) aukštai; b) nemokamos pramogos (gražu, patrauklu, lengva).

Tad kokios „svarbios“ temos būtų šiandienos Lietuvoje? Manau, apie veiklos tęstinumą mąstančiai žiniasklaidai šiandien svarbios temos visiškai nesutampa su „svarbiomis“ temomis. Tokia žiniasklaida siekia užsitikrinti savo pragyvenimą, tačiau realiai patenka į spąstus – pradėjusi pataikauti žemam masinio vartotojo skoniui ji kerta šaką, ant kurios sėdi. Pataikavimo kaina juda tik mažėjimo linkme – internete to pataikavimo žymiai daugiau ir už mažesnę kainą (nemokamai). Todėl tokio sprendimo galutinė stotelė visada bus pajamų iš turinio sumažėjimas iki nulio…

Antra, mąstančių skaitytojų mažėjimas. Savo dėmesį „svarbioms“ temoms skiriančios žiniasklaidos bene didžiausia netektis – protingų ir mąstančių skaitytojų skaičiaus mažėjimas. Taip jau sutampa, jog šie skaitytojai uždirba ir išleidžia daugiau, dažniau priima visuomenei svarbius sprendimus. Tai reiškia, jog tokią skaitytojų dalį prarandanti žiniasklaida itin aiškiai pradeda prarasti savo įtaką.

Tai, kad mąstančius skaitytojus prarandanti žiniasklaida praranda ir savo įtaką, gerai iliustruoja šiandienos padėtis Lietuvoje. Valdančioji koalicija iš esmės ignoruoja bet kokią žiniasklaidos kritiką ir diskusijas. Nuolatinius „skandalus“ kelianti žiniasklaida tampa užsiciklinusiu neigiamos informacijos šaltiniu, panašėjančiu į prie būdos pririštą šuniuką. Ir tai visiškai kita rolė, nei tradiciškai su žiniasklaida sietas sarginio šuns įvaizdis. Liūdni tai patvirtinantys lietuviškos žiniasklaidos pavyzdžiai – savaitraštis „Veidas“, dienraštis „Lietuvos rytas“. Buvę rinkos flagmanai dabar jau yra tapę arba tebeslenka į nišinę marginalų sritį.

Patekus į inertišką mąstančių skaitytojų mažėjimo srautą itin sunku pasukti kryptį atgal – tiek iš masinio skaitytojo požiūrio taško, tiek iš reklamdavių vis didėja paskatos imtis neįprastų temų, jas vis labiau radikalizuojant ir renkantis „svarbias“.

Trečia, forumo savininko ir sprendimų priėmėjo rolių dvikova. Paskutinis, ir turbūt svarbiausias, žiniasklaidos pokytis – tai žiniasklaidos užimamos pozicijos diskusijoje pasikeitimas. Jeigu tradicinė žiniasklaidos misijos samprata suprantama kaip viešą forumą suteikiančio, diskusiją įgalinančio subjekto, tai „svarbias“ temas pasirenkanti žiniasklaida tampa sprendimų priėmėju, neabejotinu teisėju bet kokioje diskusijoje. Tokiu atveju visų pusių išklausymas, argumentų svėrimas ir vertinimas tampa nebereikalingas. Pagrindiniu žiniasklaidos turiniu tampa subjektyvus ir dažnai hiperbolizuotas pasirinktos pusės palaikymas, jos argumentų šlovinimas ir oponentų menkinimas, dažnai pasitelkiant ad hominem priemones.

Paradoksalu, tačiau toks būdvardžiais persmelktas žiniasklaidos turinys žymiai patrauklesnis masiniam vartotojui. Tokiam argumentai nėra svarbūs, o pirmą vietą užima kažkieno parinktos etiketės ir pasiūlyti stereotipai. Gyvas kraujuojantis pavyzdys iš mūsų dienų – Drąsiaus Kedžio istorija, kurioje abi pusės turi aiškius kaltuosius ir visiškai panaikintas abejones, pilkąją zoną.

Vietoj išvadų. Mąstant pozityviai galima būtų džiaugtis, jog šie procesai dėsningi, atitinka socialinius dėsnius, pagal kuriuos visuomenės dauguma formuoja sau įprastus reiškinius. Lygiai taip pat galima pastebėti, jog tie, kuriems nepatinka tradicinės žiniasklaidos pokyčiai, atranda ir vis dažniau telkiasi kitose erdvėse, kurios suteikia galimybes efektyviai apjungti bendraminčius, nors ir nutolusius vietos, laiko požiūriu. Todėl interneto žiniasklaidos populiarumo augimas ir galios telkimasis šioje srityje yra įdomus ir vilties teikiantis.

O tradicinei žiniasklaidai tenka rymoti prie paprasto klausimo – kaip išlaikyti savo veiklą, kai konkurentų, siūlančių tą patį „svarbų“ turinį, skaičius yra išaugęs iki begalybės, o turinio kaina nenumaldomai rieda nulio link..

Ribinis neigiamas viešumas = tegul loja?

Dainiaus Kreivio situacija tik pateikia eilinį pavyzdį, jog viešajai komunikacijai taikytinos kai kurios ekonomikos mokslo tiesos. Viena iš tokių kategorijų – tai ribinis viešumas.

Iš kasdienybės visi pritartume, jog pirmasis lauktas obuolys visada skanesnis nei septintasis. Lygiai taip pat ir aštuntas diržo kirtis yra mažiau skaudus nei pirmasis. Ekonomikos moksle ribinės naudos (angl. marginal utility) sąvoka pradėta naudoti dar XIX amžiuje ir dažniau analizuojama pozityvia prasme, t.y. kaip papildoma nauda, susijusi su papildomu prekių ar paslaugų vienetu.

Komunikacijos praktikoje (ypač pastaruoju metu, kai pradeda daugėti negatyvios komunikacijos) vis dažniau tenka susidurti su situacija, kai kyla klausimas, kiek pavojinga yra nuosekli neigiamos informacijos sklaida. Jau minėto ir kolegų aptarto Dainiaus Kreivio ir „Lietuvos ryto“ atveju kyla klausimas, ar kiekvienas naujas neigiamas dienraščio tekstas daro realią neigiamą įtaką ūkio ministrui?

Akivaizdu, jog neigiamos poveikis (žala) kiekvienu atveju mažėja, nes:

  • tikslinėje auditorijoje (skaitytojuose) ta pati žinia (ministras blogas) pradeda keistis iš naujienos (skandalo) į dienraščio charakteristiką (dienraštis teigia, jog ministras blogas);
  • pirmosiomis publikacijomis padaryta žala (pasikeitęs tikslinės auditorijos vertinimas) kiekviena sekančia publikacija mažėja, nes vis mažesnė likusios auditorijos dalis gauna progą pakeisti savo poziciją;
  • žinios transformacija į dienraščio stereotipą kartu veikia ir priešinga kryptimi – dalis auditorijos pradeda abejoti pirminės pozicijos objektyvumu.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, jog viešumoje į atskirą „užsisėdusią“ žinių sklaidos priemonę galima būtų nekreipti dėmesio, nes pasikartojantis neigiamų žinių tiražavimas yra neveiksmingas ilgu laikotarpiu.

Kur yra realus pavojus, tai „žiniasklaidos sniego gniūžtė“ – jeigu atitinkamą informaciją perima ir pradeda tiražuoti kitos žiniasklaidos priemonės (kaip kad būta Arūno Valinsko vertimo iš LRS pirmininko posto atveju). Tada didėja momentinis emocinis spaudimas, eksponentiškai auga paveikta tikslinė auditorija.

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju gaunam du paprastus sprendimus, kaip reikėtų reaguoti į pasikartojančiai neigiamas vienos ar kitos žinių sklaidos priemonės žinias:

  1. pateikti aiškią ir argumentuotą poziciją/kritikos kritiką, kurią idealiu atveju turėtų skelbti nepriklausomi tretieji (nesusiję) asmenys;
  2. proaktyviai dirbti su kitomis žiniasklaidos priemonėmis prevenciškai apsisaugant nuo išankstinio jų vertinimo, tačiau kartu ir nepernelyg sureikšminant nuoseklaus puolimo faktą.

Aišku, situacija yra šiek tiek kitokia, jeigu (kaip, pavyzdžiui, Arūno Valinsko atveju) neigiamas informacinis srautas yra nuosekliai kuriamas politinių ar verslo oponentų (Zuoko/Žiemelio), jeigu jie pasitelkia didelius finansinius išteklius žinios tiražavimui ir pan. Šiuo atveju, Sun Tzu terminais, dažnai laimi tiesiog tas, kuris turi daugiau kareivių, kuriuos informaciniame kare šiandien galima išreikšti informaciniais kareiviais ir jų valdomu biudžetu.

Žvelgiant iš kitos pusės (tarkim, nuolat kritiką reiškiančios watch-dog tipo organizacijos kaip kad Piliečių Santalka), formuotini tokie siūlymai:

  1. kritika turi būti atsinaujinanti, o ne pasikartojanti, t.y. atsižvelgti/apimti vis naujas aplinkybes;
  2. turėtų keistis kritikuojančiųjų subjektų/žinių sklaidos priemonių ratas;
  3. kritika turėtų būti formuojama ne pati savaime, o turėti ir teigiamą, konstruktyvų sprendimą siūlantį elementą.