XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga

Ar svarbu, kad viešuosiuose pirkimuose ryšių su visuomene paslaugos būtų etiškos?

Kaip žinia, Lietuvos komunikacijos asociacijos (anksčiau geriau žinomos kaip Lietuvos ryšių su visuomene sąjunga) nariai 2015 metais yra patvirtinę savo Etikos kodeksą. Šiame dokumente gana daug konkrečių rekomendacijų ir net nedviprasmiškai smerkiamų neetiško profesinio veikimo pavyzdžių (atitinkamai kodekso III skyriaus 3 ir 2 punktai).

Kartu vieša paslaptis, jog ryšių su visuomene (o plačiau – ir visos arba integruotos komunikacijos) rinkoje toli gražu ne visi dalyviai laikosi aukštų etikos standartų, nevengia komunikaciją plėtoti ne iš pagarbos visuomenei, o dėl trumpalaikių užsakovo tikslų pasiekimo. Dėl šios priežasties Lietuvoje ryšiai su visuomene dažnai menkinami kaip melo ir manipuliacijų industrija, o ne ilgalaikių santykių kūrimo priemonė.

Tai nėra tik Lietuvos problema – pavyzdžiui, Lenkijos ryšių su visuomene įmonių sąjunga (lenk. Związek Firm Public Relations) asociacija plėtoja projektą „PR. Bez komentarza“, kuriuo siekia stebėti ir analizuoti viešąją erdvę, reaguoti į nederamą ryšių su visuomene vertinimą, ugdyti supratimą apie profesionalų požiūrį į ryšius su visuomene, etiškos veiklos principus.

Ar LTKA Etikos kodeksas gali būti naudojamas viešųjų pirkimų konkursuose?

Rugpjūčio mėnesį Viešųjų pirkimų tarnybai pateikia klausimą:

Lietuvos komunikacijos asociacija (LTKA) turi Etikos kodeksą, kuris nustato principus, kaip turi būti vykdoma etiška ryšių su visuomene veikla. Klausimai:

  1. Ar perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose gali reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai privalomai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių nevyriausybinių organizacijų priimtų Etikos kodeksų?
  2. Ar tokių principų esminis pažeidimas gali būti pagrindas vienašališkai nutraukti atitinkamą viešojo pirkimo pagrindu sudarytą sutartį?

LTKA Etikos kodeksas numato mechanizmą, kaip LTKA – bene gausiausia Lietuvos ryšių su visuomene specialistus jungianti asociacija – galėtų aktyviai dalyvauti vertindama ginčytinas ryšių su visuomene veiklos situacijas. Kartu tai būtų ir mechanizmas, kuris leistų kelti profesinės veiklos standartus, ugdyti tiek visuomenę, tiek ir rinkos dalyvius.

Viešųjų pirkimų pajamos Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje dažnai sudaro didesnę dalį (ypač stambesnių rinkos dalyvių) pajamų, todėl etikos principų laikymosi reikalavimas ir teisinė galimybė už jų nesilaikymą taikyti sankcijas (ir finansines) sukurtų motyvaciją rinkos lyderiams tapti etiškos veiklos pavyzdžiais, nepaliktų „pilkos“ zonos, kurioje viešųjų pirkimų lėšos gali būti naudojamos netinkamai (t.y. ne pagal viešųjų finansų paskirtį) ar neetiškai (t.y. pažeidžiant etiškos veiklos reikalavimus).

VPT: jeigu nėra paminėtas įstatyme – Etikos kodeksas bevertis

Gautas VPT atsakymas nuvylė (paryškinimai mano):

Viešųjų pirkimų tarnyba teigiamai vertina ir skatina įmonių pastangas laikytis aukščiausių etikos standartų. Šiems tikslams pasiekti gali būti taikomos įvairios priemonės, tame tarpe tiekėjai galėtų vadovautis ir Jūsų minimu Etikos kodeksu.
Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad jei tam tikrais teisės aktais nėra nustatyta prievolė laikytis konkretaus Etikos kodekso nuostatų, manytume, kad perkančiosios organizacijos neturėtų tokio reikalavimo sieti su konkrečios asociacijos Etikos kodeksu ir versti tiekėjų jo laikytis, nes, pvz., tiekėjai gali turėti savo įmonės Etikos kodeksą, užsienio tiekėjai gali turėti savo šalyje teisės aktais nustatytus privalomus Etikos kodeksus ir t.t.
Kai tam tikrais teisės aktais yra nustatyta prievolė laikytis Etikos kodekso, tada perkančiosios organizacijos pirkimų sąlygose galėtų reikalauti, kad pasiūlymų teikėjai pasirašytų įsipareigojimą laikytis tokių Etikos kodeksų, pvz., visi Lietuvoje atestuoti architektai yra įsipareigoję laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso, nustatančio visų Europos architektų profesinio elgesio standartą, taip pat privalomus Etikos kodeksus turi žurnalistai, auditoriai ir t.t.
Tokių principų esminis pažeidimas negalėtų būti pagrindas vienašališkai nutraukti viešųjų pirkimų sutartį.

Jeigu būčiau optimistas, tai galėčiau sakyti, kad, pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatymas turi komunikacijos etikai skirtas normas, pavyzdžiui:

43 straipsnis. Visuomenės informavimo etika
1. Etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Kodeksas (čia įstatymas turi omeny Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas.
2. Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimas (toliau – atstovų susirinkimas). Atstovų susirinkimą šaukia, jo veiklą koordinuoja ne mažiau kaip 5 viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijos, veikiančios visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, bendru viešu pareiškimu. Atstovų susirinkime turi teisę dalyvauti ir visi kiti asmenys, tačiau balsavimo teisę atstovų susirinkime turi tik viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų, veikiančių visuomenės informavimo srityje ne mažiau kaip 3 metus, ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovai. Atstovų susirinkimas vyksta ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo šioje dalyje minėto viešo paskelbimo apie jį dienos. Atstovų susirinkimas Kodeksą tvirtina, keičia ar pildo vadovaudamasis atstovų susirinkimo darbo reglamentu. Kodeksą atstovų susirinkimą iniciavusių asmenų siūlymu atstovų susirinkimas tvirtina paprasta balsų dauguma. Kodekso arba jo pakeitimų ar papildymų projektus atstovų susirinkimą iniciavę asmenys viešai paskelbia ne mažiau kaip prieš 15 dienų iki atstovų susirinkimo dienos.

Suvestinė įstatymo redakcija 2019-07-01 – 2019-10-31

Tačiau esu praktikas ir realistas, todėl akivaizdu, kad turime neveikiančią teisės normą, kai ryšių su visuomene etikos klausimus turėtų nagrinėti ir sprendimus dėl jos priimti iš esmės žurnalistų ir leidėjų organizacija – Visuomenės informavimo etikos asociacija. Dar daugiau – ryšių su visuomene etika vertinama ne pagal šakinį Etikos kodeksą, o bendrinį, kuris iš esmės kilęs ir skirtas žiniasklaidai, o ne ryšių su visuomene profesionalams.

Galima tik priminti, kad dabar šios asociacijos sudarytos komisijos nariai yra šių žiniasklaidos priemones jungiančių organizacijų delegatai:

  • Regioninių televizijų asociacija
  • Lietuvos radijo ir televizijos asociacija
  • Regioninių radijo stočių asociacija
  • Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija
  • Interneto žiniasklaidos asociacija
  • Lietuvos kabelinės televizijos asociacija

Ir šių žurnalistų bendruomenių atstovai

  • Lietuvos žurnalistų draugija
  • Lietuvos žurnalistų sąjunga

Susidaro uždaras ratas:

  1. Ryšių su visuomene rinkoje yra neetiškai dirbančių profesionalų;
  2. Valstybės lėšos naudojamos ir neetiškoms ryšių su visuomene paslaugoms pirkti;
  3. Šių teikiamų paslaugų etiką turėtų vertinti žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių atstovai, tačiau iki šiol tas nė karto nebuvo padaryta;
  4. Ryšių su visuomene profesionalai yra teisės aktais (ir iš jų kylančia Viešųjų pirkimų tarnybos pozicija) atriboti nuo realios įtakos formuojant etišką ryšių su visuomene paslaugų rinką.

Ar reikia tai keisti?

Viešo atlyginimo skelbimo baimė – ko bijome ar ką tikimės apgauti?

Vienas ryšių su visuomene kolega neseniai paskelbė gana standartinį kvietimą, ieškodamas į savo naują komandą patikimo RsV specialisto. Situacija įprasta – solidi rimta įmonė, naujas jos komunikacijos srities vadas buria naują savo komandą. Tačiau darbo skelbime vėl ta pati lietuviška yda – nėra ne tik tikslaus atlyginimo, nėra net apytikslių jo rėžių, nors ieškomam specialistui funkcijos apibrėžtos gana išsamiai ir tiksliai, jo vieta korporacinėje struktūroje aiški ir derama. Neabejoju, jog įmonė tikrai turi atlyginimų politika, joje aiškiai apibrėžtos motyvacijos sąlygos ir, aišku, piniginio darbo atlygio rėžiai. Iš jų visada galima „išlipti“, tačiau išimtys tik patvirtina pačią taisyklę – planuojamas atlygis tikrai žinomas.

Ir tai nėra išimtis – tai Lietuvos komunikacijos rinkos taisyklė, iškalta akmenyje. Tiems retiems kitokiems atvejams kasmet skaičiuoti užtenka abiejų rankos pirštų.

Galiu išmąstyti tik tris racionalias priežastis, kodėl tai vyksta:

  • planuojamas atlyginimas per mažas priskirtoms funkcijoms;
  • įmonėje kitiems panašaus lygio specialistams mokamas per mažas atlyginimas;
  • konkursas „dėl formos“, nes būsimas darbuotojas jau aiškus.

Pirmu atveju elgiamasi visapusiškai nesąžiningai – eikvojamas daugelio potencialių (t.y. reikalavimus atitinkančių) kandidatų laikas, tikintis, kad juos pavyks apgauti ir paskutiniame etape įvardinus atlyginimą įtikinti kitais argumentais. Net jeigu tai pasiseka, tai didesnė dalis likusių kandidatų iš esmės yra „vedžiojamų už nosies“ ir tai yra akivaizdžiai neetiškas HR skyriaus darbas. Apie tai, kiek kandidatui kainuoja dalyvauti vienoje tokioje „atrankoje“ prieš aštuoneris metus (vajė, kaip seniai!) esu rašęs temoje apie lietuviškus „galvų medžiotojus“.

Antru atveju tai yra sisteminių atlygio politikos ydų signalas ir esminė įmonės ateities problema. Jeigu didelė dalis darbuotojų yra atlyginami netinkamai, o naujai priimami gauna nepalyginamai didesnį atlygį – tai sudaro didelio konflikto organizacijos viduje sąlygas. Ir tik laiko klausimas, kada ši tiksinti bomba sprogs, nes nemanau, kad šiais laikais yra tikinčių, kad darbuotojai nesužino apie vieni kitų atlyginimus.

Trečias atvejis net nereikalauja platesnio aiškinimo – tai neetiška, negarbinga ir, svarbiausia, rodo tokios įmonės (bei atranką vykdančio asmens) visapusišką nepagarbą profesijos kolegoms.

Visais atvejais vertinimas tas pats – tokia įmonė turi esminių personalo valdymo problemų, todėl tai visada bus darbo vieta su daugybe povandeninių uolų. Jeigu kažkas turi ambicijų dirbti tokioje atmosferoje – galiu palinkėti tik sėkmės, nes RsV veikloje ir šiaip užtenka stresinių situacijų, todėl nuolatinis pavojus, kad kažkas tokiame darbe dar papildomai gali smogti ir peiliu į nugarą – perspektyva, atsakanti į visus klausimus.

Vidutiniai Rusijos Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacijos valandiniai tarifai, 2016 metų duomenys, naudotas 2017-09-29 LB RUB-EUR kursas (padidinkite vaizdą paspaudę ant paveikslėlio)

Kai lenkia net Rusija

Ši tema nėra nauja, FB ar kitose erdvėse jau senokai apie tai su RsV kolegomis diskutuojame, tačiau pokyčiai nevyksta.

Galiu tik pateikti pavyzdį, jog net mūsų visapusiškai pašiepiamoje Rusijoje situacija priešinga. Pavyzdžiui, Ryšių su visuomene konsultantų įmonių asociacija (ru. Ассоциация компаний-консультантов в области связей с общественностью, www.akospr.ru) reguliariai renka ir skelbia vidutinius atskirų konsultantų pozicijų tarifus. Lietuvai būtų paradoksalu, tačiau rusai tai skelbia „Pramonės standartų“ skiltyje.

Nereikia būti raketų mokslo žinovu, kad iš atitinkamų valandinių tarifų gali būtų išvesti vidutinius mėnesinius atlyginimus ar kitus bazinius RsV rinkos įkainius.

Palyginimai analogiška lietuviška asociacija – Ryšių su visuomene agentūrų asociacija – ilgokai diskutavo, kol išdrįso paskelbti palyginamąsias metinės agentūrų RsV veiklų pajamų lenteles (ir iki šiol kyla klausimų, ar tikrai visi tai daro sąžiningai). Kita RsV srities specialistus jungianti Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjunga tokios informacijos išvis kol kas nėra skelbusi.

Tai kiek uždirbi Tu, RsV kolega?

Rašydamas apie valstybinio sektoriaus komunikacijos specialistų atlyginimus minėjau, kad atlyginimų skalė svyruoja nuo pradinės 500-600 eurų per mėnesį „į rankas“ ribos iki 1700-1800 eurų per mėnesį, kuriuos uždirba ministrų patarėjai ar Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.

Žinoma, valstybės ar savivaldybių valdomose įmonėse, kuriose atlyginimų sistema yra lankstesnė, laisvės keisti atlyginimų ribas yra daugiau, viršutinė riba ten gali būti ir gerokai aukštesnė. Arba, pavyzdžiui, kaip ir mano paties atveju – dirbant pagal individualios veiklos pažymą ir teikiant paslaugas (kartu netenkant visų socialinių garantijų ir neturint jokių garantijų, ilgesnių nei pora savaičių) – galima derinti pajamas iš viešojo sektoriaus ir papildomas interesais nesikertančias veiklas kaip kad dėstymas aukštosiose mokyklose, įvairių mokymų vedimas, atskirų pranešimų rengimas ir pan. Tačiau toks modelis iš esmės neįmanomas, jeigu atitinkamos funkcijos patenka į valstybės tarnybos kategoriją, kur galimybės dirbti kitoje organizacijoje smarkiai apribotos.

Žinoma, visai kita kalba apie stambiausias privačias korporacijas ar agentūras, kur atitinkamo funkcinio lygmens darbuotojai dažnai uždirba 1,5-2 karto ir dar daugiau, nei atitinkamų valstybinių pozicijų darbuotojai.

P.S. Visada verta pradėti nuo savęs – todėl pakartosiu, ką viešai ar tarp RsV kolegų esu ne kartą sakęs, kad mano pajamos šiuo metu priklausomai nuo mėnesio svyruoja tarp 1,4-2 tūkst. eurų „po mokesčių“, priklausomai nuo papildomų nereguliarių projektų intensyvumo.

Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!

Krizės simuliacija: pirmasis LRVS bandymas

Praėjusių metų rudenį teisėjaujant „Baltic PR Awards 2014“ konkurse teko stebėti ir latvių organizuotą krizės simuliaciją. Tada ir kilo mintis, jog panaudojęs įvairią susikaupusią medžiagą tą patį galiu pasiūlyti ir būriui kolegų iš Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos.

LRVS_krizės_simuliacija_MRU

Didžioji dalis medžiagos vienaip ar kitaip jau buvo sukurta keliuose verslo projektuose, taip pat lavinant praktinius skirtingų aukštųjų mokyklų studentų įgūdžius.

Iššūkis Nr.1 – scenarijus turi įtraukti ir kurti naudą skirtingų sričių specialistams

Ruošiant ir vykdant krizės simuliaciją atskiroje įmonėje ar organizacijoje parinkti scenarijų yra gana paprasta – dažniausiai naudojama viena iš labiausiai tikėtinų galimų krizių situacijų (pavyzdžiui, statybinėje įmonėje – nelaimingas atsitikimas objekte, politinėje partijoje – asmeninis lyderio skandalas, gamybinėje įmonėje – žala dėl nekokybiško produkto ir t.t.).

Tuo metu LRVS jungia profesionalus, dirbančius įvairiose pramonės ir paslaugų srityse, jų organizacijos skiriasi valdymo ir nuosavybės formomis.

Be to, krizės simuliacijoje dažnai integruojamos kelių sričių užduotys (pavyzdžiui, šalia komunikacijos gali būti sprendžiamos bendrosios vadybos, finansų, žmogiškųjų išteklių ir kitų sričių užduotys), kurios dirbant vien komunikacijos specialistams nėra svarbios.

Iššūkis Nr.2 – kiekviena komanda turi patirti kuo įvairesnes situacijas

Jeigu praktinės simuliacijos būtų komunikacijos profesionalų kasdienybė, galima būtų pasiskirstyti rolėmis ir „šlifuoti“ reikalingas kompetencijas gilinantis į vienos ar kitos situacijos subtilybes.

Tačiau praktikoje mokymų programos nėra tiek dažnos, todėl šiuo kartu teko taip „susukti“ simuliacijos scenarijų, kad jo vingiuose visoms komandoms (šiuo kartu jų buvo 4-ios) tektų kuo įvairesnės situacijos:

  • gynybinės (kai reikia reaguoti į realius ar potencialius kaltinimus);
  • galimybių (kai situacija suteikia galimybę proaktyviai atakuoti);
  • „spąstų“ (kai iš komandos tikimasi klaidingo sprendimo);
  • netikėtumo (kai anksčiau numatytas komandos veikimo kelias pakeičiamas/tampa neįmanomas dėl specialiai pakeistų išorinių sąlygų);
  • laiko trūkumo (kai būtina pasiskirstyti funkcijas ir vykdyti jas lygiagrečiai).

Iššūkis Nr.3 – kūrybiškumo ir masto balansas

Kiekvieną kartą vadovaujant simuliacijos eigai kyla ta pati dilema – kaip ir kiek skatinti kūrybiškumą, tačiau nerizikuojant eigoje suplanuotomis situacijomis?

Jeigu pernelyg atverti veikimo galimybes, kūrybiški žmonės greitai sugalvos tokių idėjų ir sprendimo būdų, kurie padarys neįmanomomis iš anksto suplanuotas komandų situacijas. Taip nukentėtų atskirų kompetencijų ugdymo sritys. Tačiau pernelyg suspaudus veiklos erdvę dingsta simuliacijos žaismingumas ir realumo iliuzija.

Kartu pernelyg atviros kūrybiškumo ribos kelia pavojų, jog simuliacijos koordinavimas gali užtrukti gerokai per ilgai. Pavyzdžiui, reaguojant į simuliacijos dalyvių kūrybinius sprendimus visada tenka koreguoti simuliacijos eigą/turinį. Todėl dalyviams teikiant pernelyg daug kūrybiško turinio kyla pavojus, jog simuliacija gali gerokai užsitęsti laike.

Iššūkis Nr.4 – techninė logistika

Kompiuterinių žaidimų kūrėjams dažnai kyla klausimas, kaip surasti balansą ir suteikti tokias valdymo priemones žaidimo dalyviams, kad mokymasis netruktų pernelyg ilgai, tačiau ir kad galimybės dalyvauti žaidime būtų realios.

Lygiai taip ir krizės simuliacijoje idealus naudojamų įrankių sąrašas visada palieka abejonių. Ar užtenka pagrindinę informaciją pateikti raštu? Ar reikalinga audiovizualiniai priedai? Ar reikalauti asmeninių kompiuterių naudojimo iš visų dalyvių ar tik komandos lygiu? Ar leisti tiesioginį bendravimą, ar tik su koordinacinio centro priežiūra? Ar gali dalyviai derėtis gyvai? Ar naudotini realių įvykių formatai (pavyzdžiui, gyva spaudos konferencija)? Ir taip toliau.

Multiplikuojant ir didelėse organizacijose plačiau diegiant simuliacijų praktiką kaip mokymų proceso dalį dėl kaštų taupymo dažnai naudojami virtualūs kompiuterizuoti modeliai. Tačiau tai, kas tinka tiesiniams procesams (pavyzdžiui, pardavimo), gerokai sudėtingiau gali būti pritaikoma sunkiau nuspėjamų situacijų modeliavimui. Juo labiau, kad komunikacijos mokymuose būtinas intelektualus grįžtamasis ryšys – t.y. simuliacijos koordinatorius turi įvertinti kuriamą turinį ir pagal jį koreguoti bendrąjį scenarijų.

Kas toliau?

Pirmojoje LRVS krizės simuliacijoje dalyvavo net 13 komunikacijos specialistų. Iš asmeninės praktikos – 12-16 dalyvių yra optimalus skaičius, kai galima suformuoti 3-5 komandas. Taip kiekvienas dalyvis priverčiamas dalyvauti idėjų ir turinio kūrimo procese.

LRVS_krizės_simuliacija_MRU_visi

Didėjant dalyvių skaičiui reikia ne tik sudėtingesnio koordinacinio mechanizmo, bet ir daugiau dėmesio skirti atskirų komandos narių indėliui/kontrolei – kitaip simuliacijos nauda telkiasi tarp kelių veikiančių komandų lyderių.

Kokias pamokas verta prisiminti iš pirmosios simuliacijos patirties?

  1. Galimas išankstinis komandų paskirstymas (problema – dėl registruotų, bet neatvykusių dalyvių gali susidaryti netolygios komandos);
  2. Būtų naudingos smulkiau detalizuotos taisyklės apie informacijos judėjimą tarp komandų ir tarp simuliacijos centro;
  3. Galimas privalomas kompiuterizavimas (t.y. visi dalyviai turėtų turėti asmeninius įrenginius, kuriais gautų/siųstų informaciją);
  4. Įmanoma dalies informacijos skelbimą perkelti tik į virtualią erdvę (be popierinės kopijos), minimaliu atveju – el.paštu;
  5. Aiškesnis realaus ir simuliacijos laiko derinimas (tariamo simuliacijos laiko kaitos atvaizdavimas realiu laiku).

Ačiū kolegoms už dalyvavimą, o MRU už suteiktą galimybę pasinaudoti puikia auditorija.