Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!

Krizės simuliacija: pirmasis LRVS bandymas

Praėjusių metų rudenį teisėjaujant „Baltic PR Awards 2014“ konkurse teko stebėti ir latvių organizuotą krizės simuliaciją. Tada ir kilo mintis, jog panaudojęs įvairią susikaupusią medžiagą tą patį galiu pasiūlyti ir būriui kolegų iš Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos.

LRVS_krizės_simuliacija_MRU

Didžioji dalis medžiagos vienaip ar kitaip jau buvo sukurta keliuose verslo projektuose, taip pat lavinant praktinius skirtingų aukštųjų mokyklų studentų įgūdžius.

Iššūkis Nr.1 – scenarijus turi įtraukti ir kurti naudą skirtingų sričių specialistams

Ruošiant ir vykdant krizės simuliaciją atskiroje įmonėje ar organizacijoje parinkti scenarijų yra gana paprasta – dažniausiai naudojama viena iš labiausiai tikėtinų galimų krizių situacijų (pavyzdžiui, statybinėje įmonėje – nelaimingas atsitikimas objekte, politinėje partijoje – asmeninis lyderio skandalas, gamybinėje įmonėje – žala dėl nekokybiško produkto ir t.t.).

Tuo metu LRVS jungia profesionalus, dirbančius įvairiose pramonės ir paslaugų srityse, jų organizacijos skiriasi valdymo ir nuosavybės formomis.

Be to, krizės simuliacijoje dažnai integruojamos kelių sričių užduotys (pavyzdžiui, šalia komunikacijos gali būti sprendžiamos bendrosios vadybos, finansų, žmogiškųjų išteklių ir kitų sričių užduotys), kurios dirbant vien komunikacijos specialistams nėra svarbios.

Iššūkis Nr.2 – kiekviena komanda turi patirti kuo įvairesnes situacijas

Jeigu praktinės simuliacijos būtų komunikacijos profesionalų kasdienybė, galima būtų pasiskirstyti rolėmis ir „šlifuoti“ reikalingas kompetencijas gilinantis į vienos ar kitos situacijos subtilybes.

Tačiau praktikoje mokymų programos nėra tiek dažnos, todėl šiuo kartu teko taip „susukti“ simuliacijos scenarijų, kad jo vingiuose visoms komandoms (šiuo kartu jų buvo 4-ios) tektų kuo įvairesnės situacijos:

  • gynybinės (kai reikia reaguoti į realius ar potencialius kaltinimus);
  • galimybių (kai situacija suteikia galimybę proaktyviai atakuoti);
  • „spąstų“ (kai iš komandos tikimasi klaidingo sprendimo);
  • netikėtumo (kai anksčiau numatytas komandos veikimo kelias pakeičiamas/tampa neįmanomas dėl specialiai pakeistų išorinių sąlygų);
  • laiko trūkumo (kai būtina pasiskirstyti funkcijas ir vykdyti jas lygiagrečiai).

Iššūkis Nr.3 – kūrybiškumo ir masto balansas

Kiekvieną kartą vadovaujant simuliacijos eigai kyla ta pati dilema – kaip ir kiek skatinti kūrybiškumą, tačiau nerizikuojant eigoje suplanuotomis situacijomis?

Jeigu pernelyg atverti veikimo galimybes, kūrybiški žmonės greitai sugalvos tokių idėjų ir sprendimo būdų, kurie padarys neįmanomomis iš anksto suplanuotas komandų situacijas. Taip nukentėtų atskirų kompetencijų ugdymo sritys. Tačiau pernelyg suspaudus veiklos erdvę dingsta simuliacijos žaismingumas ir realumo iliuzija.

Kartu pernelyg atviros kūrybiškumo ribos kelia pavojų, jog simuliacijos koordinavimas gali užtrukti gerokai per ilgai. Pavyzdžiui, reaguojant į simuliacijos dalyvių kūrybinius sprendimus visada tenka koreguoti simuliacijos eigą/turinį. Todėl dalyviams teikiant pernelyg daug kūrybiško turinio kyla pavojus, jog simuliacija gali gerokai užsitęsti laike.

Iššūkis Nr.4 – techninė logistika

Kompiuterinių žaidimų kūrėjams dažnai kyla klausimas, kaip surasti balansą ir suteikti tokias valdymo priemones žaidimo dalyviams, kad mokymasis netruktų pernelyg ilgai, tačiau ir kad galimybės dalyvauti žaidime būtų realios.

Lygiai taip ir krizės simuliacijoje idealus naudojamų įrankių sąrašas visada palieka abejonių. Ar užtenka pagrindinę informaciją pateikti raštu? Ar reikalinga audiovizualiniai priedai? Ar reikalauti asmeninių kompiuterių naudojimo iš visų dalyvių ar tik komandos lygiu? Ar leisti tiesioginį bendravimą, ar tik su koordinacinio centro priežiūra? Ar gali dalyviai derėtis gyvai? Ar naudotini realių įvykių formatai (pavyzdžiui, gyva spaudos konferencija)? Ir taip toliau.

Multiplikuojant ir didelėse organizacijose plačiau diegiant simuliacijų praktiką kaip mokymų proceso dalį dėl kaštų taupymo dažnai naudojami virtualūs kompiuterizuoti modeliai. Tačiau tai, kas tinka tiesiniams procesams (pavyzdžiui, pardavimo), gerokai sudėtingiau gali būti pritaikoma sunkiau nuspėjamų situacijų modeliavimui. Juo labiau, kad komunikacijos mokymuose būtinas intelektualus grįžtamasis ryšys – t.y. simuliacijos koordinatorius turi įvertinti kuriamą turinį ir pagal jį koreguoti bendrąjį scenarijų.

Kas toliau?

Pirmojoje LRVS krizės simuliacijoje dalyvavo net 13 komunikacijos specialistų. Iš asmeninės praktikos – 12-16 dalyvių yra optimalus skaičius, kai galima suformuoti 3-5 komandas. Taip kiekvienas dalyvis priverčiamas dalyvauti idėjų ir turinio kūrimo procese.

LRVS_krizės_simuliacija_MRU_visi

Didėjant dalyvių skaičiui reikia ne tik sudėtingesnio koordinacinio mechanizmo, bet ir daugiau dėmesio skirti atskirų komandos narių indėliui/kontrolei – kitaip simuliacijos nauda telkiasi tarp kelių veikiančių komandų lyderių.

Kokias pamokas verta prisiminti iš pirmosios simuliacijos patirties?

  1. Galimas išankstinis komandų paskirstymas (problema – dėl registruotų, bet neatvykusių dalyvių gali susidaryti netolygios komandos);
  2. Būtų naudingos smulkiau detalizuotos taisyklės apie informacijos judėjimą tarp komandų ir tarp simuliacijos centro;
  3. Galimas privalomas kompiuterizavimas (t.y. visi dalyviai turėtų turėti asmeninius įrenginius, kuriais gautų/siųstų informaciją);
  4. Įmanoma dalies informacijos skelbimą perkelti tik į virtualią erdvę (be popierinės kopijos), minimaliu atveju – el.paštu;
  5. Aiškesnis realaus ir simuliacijos laiko derinimas (tariamo simuliacijos laiko kaitos atvaizdavimas realiu laiku).

Ačiū kolegoms už dalyvavimą, o MRU už suteiktą galimybę pasinaudoti puikia auditorija.