Pusiausvyros paieška: valstybės paslaptys ir būtinybė (smalsumas) visuomenei žinoti

Pagal klasikinę sampratą įprasta manyti, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Ir jeigu tarp pirmųjų trijų LR Konstitucijoje nustatytas pakankamai aiškus tarpusavio svertų mechanizmas, tai žiniasklaidos sąveika su pirmosiomis valdžios šakomis nėra tokia aiški.

Žiniasklaida turi pareigą ir ją gana aktyviai vykdo, stebėdama ir kritikuodama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių darbą. Tuo pat metu, nors ir lėtesniais apsisukimais, šios trys valdžios šakos taip pat turi svertų žiniasklaidai. Pavyzdžiui, „naktinės mokesčių reformos“ metu Andriaus Kubiliaus Vyriausybė smogė didžiosioms žiniasklaidos grupėms padidindama mokestinę naštą. Vykdomoji valdžia skiria lėšas įvairiausių sričių viešinimui ir taip naudoja finansinių pajamų svertą. Tuo tarpu teisminė valdžia labai retai naudojasi (tiksliau – vykdo pareigą) galimybe kištis į žiniasklaidos darbą.

Būtent teismo bandymas įsikišti į žiniasklaidos darbą ir davė pradžią BNS-STT skandalui.

Dėl ko ginčas?

Formali ginčo pradžia – tai spalio 31 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) kreipimasis į generalinę prokuratūrą (GP), kad ši ištirtų, ar nebuvo atskleista valstybės paslaptis. Taigi, viena teisinė vertybė aiški ir suprantama – valstybės saugumas ir konkreti jo išraiška, t.y. konkrečios informacijos patekimas į viešąją erdvę. Kaip matyti iš G.Grinos pasisakymo – BNS pranešimo atveju kilo grėsmė agentūriniam tinklui – kuruojamam Lietuvos VSD ar mūsų partnerių. Galime tik spėti, jog konkrečiai RU spec.tarnybos po pažymos paviešinimo sužinojo, jog toje grandyje, kuri turėjo informaciją apie šią informacinę operaciją rubaltic.ru ar kt. portaluose, yra mūsų pusės agentas(-ai).

Kitoje barikadų pusėje – viena iš pagrindinių žiniasklaidos darbo garantijų, t.y. informacijos šaltinio apsauga. Praradus šią garantiją daugelis visuomenei svarbią informaciją turinčių asmenų jos žiniasklaidai neperduotų, nes būtų neapsaugoti nuo formalaus teisinio persekiojimo.

Visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nustatyta taisyklė, kaip šios dvi vertybės siejasi tarpusavyje. Jas sverti ir lyginti pavesta teismui. Būtent teismas vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 80 ir 80-1 str. įtvirtintomis taisyklėmis sprendžia, kas konkrečiu atveju (t.y. konkrečios informacijos atveju) yra svarbiau – valstybės saugumo interesai ar informacijos šaltinio anonimiškumas.

Kada informacijos šaltinio garantija yra mažiau svarbi už valstybės saugumą?

VIĮ 8 str. suformuluota išimtis: [..] išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas.

Apie žurnalisto teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį 2002 m. spalio 23 d. nutarime yra pasisakęs LR Konstitucinis teismas: [..]  Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso. Vadinasi, atskleisti informacijos šaltinį nėra būtina, jei teismas nusprendžia, kad interesas atskleisti informacijos šaltinį nėra svarbesnis už interesą neatskleisti informacijos šaltinio. Tais atvejais, kai informacijos šaltinis atskleidžiamas, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali priimti sprendimą dėl atskleistos informacijos paplitimo į viešumą apribojimo [..].

Skelbdama valstybės paslaptį žiniasklaida prisiima atsakomybę ir rizikuoja susilaukti teisminės valdžios prieštaravimo

Teismo rolė sveriant konkuruojančias vertybes atsiranda tik kilus ginčui, t.y. pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Todėl būtent žiniasklaidai (redaktoriams, žurnalistams) tenka profesinė atsakomybė, įvertinti, kiek skelbiama informacija gali pakenkti valstybės saugumui bei kitiems Konstitucijos saugomiems interesams. Skelbdama tokią informaciją žiniasklaida rizikuoja sulaukti teismo nepritarimo – t.y. teismo gali nuspręsti, jog kitas Konstitucijos saugomas interesas yra svarbesnis. Ir taip pasireiškia teisminės valdžios įtaka ketvirtajai valdžiai!

Konflikto atveju žiniasklaida turi rinktis – arba aukoti savo pasitikėjimą būsimų informacijos šaltinių akyse ir atskleisti informacijos šaltinį, arba reikalaujamos informacijos nesuteikti ir susilaukti teisinės atsakomybės už nukentėjusį konkuruojantį Konstitucijos saugomą interesą (pavyzdžiui, atskleistą valstybės paslaptį).

Įgyvendinimo problemos

Nepaisant teorinio modelio BNS-STT situacija palieka daug svarbių klausimų be atsakymų:

  • Kodėl tokia informacija tampa valstybės paslaptimi – t.y. ar tikrai G.Grinos versija apie informacinį šaltinį yra teisinga?
  • Kažkas suvokė, ką daro, ir vis tiek paviešino valstybės paslaptį – ar tame buvo viešojo intereso? Jei taip – koks jis šiuo atveju?
  • Kaip žurnalistai įvertino viešąjį interesą gautos informacijos atveju – kokiais argumentais rėmėsi?
  • Kaip žiniasklaida užtikrina, kad viešinant valstybės paslaptis nebūtų aukojami saugumo agentai ar daroma kita žala agentūrai?
  • Kodėl VSD kreipėsi į GP dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo menkavertės informacijos atveju?
  • Kaip argumentuotas teismo sprendimas paviešinti informacijos šaltinį – kokie valstybės interesai? Kodėl žurnalistai/žiniasklaida iki šiol neapskundė šio teismo sprendimo?
  • Kuo argumentuotas teismo sprendimas daryti kratas žurnalisčių namuose/garaže?

Vietoj pabaigos – išsami teisinė diskusija su argumentais ir nuorodomis į teisės aktus yra mano „Facebook“ profilio įraše.

„Užsidirbta pensija“. Cinizmo dekonstrukcija

Žinau, jog įrašas daug kam nepatiks, todėl pradėsiu nuo dviejų principų. Pirma, valstybė turi rūpintis socialiai pažeidžiamais asmenimis. Antra, parama šiems asmenims gali pasiekti tik tokį gerovės lygį, kiek finansinių išteklių tam gali skirti socialiai aprūpinti asmenys.

Šiandien dažnai galima girdėti kalbant ir argumentuojant, neva pensininkai savo pensijas „užsidirbo“. Bet palaukit, ponai, … tai jeigu užsidirbot, tai kažkur savo turtą kaupėt ir prižiūrėjot? Arba, reiškia „kažkam“ dirbot ir iš jo (jų) dabar kažko laukiat? Kodėl nesirūpinote anksčiau, kur ir kaip jūsų pinigai buvo investuojami ir laikomi? Kodėl aš šiandien ir mano vaikai rytoj turėčiau sumokėti už jūsų jaunystės ir ne tik kvailumą ir (ar) nesugebėjimą kontroliuoti patikėtų pinigų?

Analogišką klausimą lapkričio pabaigoje užrašiau ant savo „sienos“ „Facebook“ socialiniame tinkle. Diskusija užvirė nemenka, ją pagaliau susisteminau ir pateikiu nuosekliai.

„Užsidirbti“ vs. „įgyti teisę į išmoką“

Ginčo pradžia galima laikyti 2010 metų balandžio 20 dienos Konstitucinio teismo sprendimą, kuriuo išaiškintos ankstesnių aktų nuostatos, susijusios su pensijų ir atlyginimų mažinimu per ekonomikos krizę. Kaip teisingai pastebi WU, pagrindinė dėmesio susilaukusi mintis kildintina dar iš 2002 metų nutarimo, kuriame pensija (teisė į atitinkamo dydžio piniginę išmoką) įvardinta kaip teisė į nuosavybę.

LRKT pozicija leido užsiliepsnoti diskusijai ir gaunamą pensiją suprasti kaip neatimamą nuosavybę. Daugelis pamiršo, jog esminė pensijos sampratos dalis – tai jos dydžio apskaičiavimo taisyklės. Be to, „nuosavybė“ dažniausiai suprantama kaip neatimamas objektas, kuriam, juo net ir visiškai nesirūpinant, grėsmės neturėtų kilti. Tuo tarpu realybė su valstybės administruojamu turtu yra visiškai kita. Manyčiau, jog piliečiai turi aktyvią pareigą rūpintis ir prižiūrėti, kaip naudojamos pensijų išmokoms skirtos lėšos.

Tarybinio „įdirbio“ įtaka senatvės pensijoms

Yra teigiančių, jog dabartinių pensininkų turtas iš dalies yra iš tarybinio laikotarpio paveldėtos įmonės, kurioms žmonės beveik vergavo. Esą iš šių įmonių privatizacijos gautos lėšos turėjo būti investuojamos ir gaunamas pelnas taptų pensijos dalimi.

Manau, ši logika visiškai nesiderina su investicinių čekių sistema. Jos principas buvo tas, jog santykinis vienetas leido bent apytiksliai lygiai padalinti galimybes gauti naudą iš tarybinio turto. Kaip kas panaudojo savo turėtų investicinius čekius – laisvo apsisprendimo reikalas ir už tai tikrai negali būti atsakingi šiandien socialinio draudimo fondo pajamas generuojantieji (t.y. visi dirbantieji). O už privatizuotą turtą gautos piniginės lėšos kaupiamos Privatizavimo fonde. Jo lėšų panaudojimo efektyvumas ir tolygumas atskirų socialinių grupių atžvilgiu – atskiras klausimas.

Ši mintis dar svarbi ir tuo, jog šiandien didelė dalis dirbančiųjų visiškai nesinaudoja „tarybiniu“ paveldu – daugybė gamybinių pajėgumų yra sukurta nepriklausomoje Lietuvoje.

Tarybinių soc.draudimo įmokų investavimas ir perėmimas nepriklausomoje Lietuvoje

Kalbantys apie „užsidirbimą“ nesąmoningai remiasi prielaida, jog tai, kas buvo sumokama tarybiniais laikais, yra kažkokia forma paveldėta ir perimta dabartinėje nepriklausomos Lietuvos Sodros sistemoje. Tai visiška nesąmonė, tiesa, iš dalies palaikoma simbolinės „darbo stažo“ sąvokos, kuri leidžia diferencijuoti šiandien išmokamos pensijos dydį.

Neva „uždirbtos“ pensijos kažkur turėjo būti saugomos – kažkodėl niekas nenurodo banko sąskaitos, kurioje tas sukauptas turtas buvo saugomas. Niekas negali nurodyti ir to, ar tinkamai tas turtas buvo investuojamas, kokia tų investicijų vidutinė metinė grąža ir pan.

Kas dėl to kaltas? Šiandien dirbantieji ar anuomet pasyviai stebėję, kaip svetimas agresorius iš jų atiminėja pinigus? Į tokį klausimą dažnai pateikiamas pasiteisinimas, jog tais laikais dirbantieji neturėjo pasirinkimo, tai buvo force majeure, kurios eiliniai piliečiai pakeisti negalėję. Jeigu taip, tai apie kokį turto sukaupimą t.y. „užsidirbimą“ galima kalbėti? Galima kalbėti tik apie anuometinių dirbančiųjų moralinę teisę iš šiandienos dirbančiųjų reikalauti kompensacijos už to režimo priespaudos kentėjimą.

Šią situaciją hiperbolizuodamas palyginčiau su tokia situacija: jeigu pilietis X kasdien valosi dantis, tačiau paskui juos daužo į sieną, tai kvaila būtų jo viltis, kad senatvėje bus likę sveikų dantų, ar ne? O dabartiniai pensininkai nori, kad trečiųjų asmenų iššvaistytas lėšas dengtume mes, šiandien mokesčius mokantys.

Į tai oponentai dažnai argumentuoja, jog pensininkai mąsto, jog ne jų kaltė, kad pasikeitė santvarka. Esą Lietuvos Respublika prisiėmė LTSR įsipareigojimus, vienas iš jų – senatvės pensijos. Taip teigiantieji gina „pensininkų galimybę daryti klaidas“ – esą balsuodami už Sąjūdžio kandidatus ir naująją LR Konstituciją šiandienos pensininkai nesuprato, ką tai reiškia jų senatvės pensijoms. Tai mažai ką bendra su realybe turinti logika – aš nei galiu, nei aš noriu atsakyti už svetimų žmonių klaidas. Minimalus pragyvenimas (socialinė parama) – prasminga parama, bet daugiau – nė už ką. Kvailą ir bažnyčioj muša. Kitu atveju greitai galima rasti analogų ir sakyti, jog 2006-07-ųjų bumo metu brangius butus pirkusieji ir įsiskolinę yra nekalti, už juos turime susimokėti mes visi kiti, šiek tiek dar mąstantys…

Pajamos ir išlaidos – pensininkų, dirbančiųjų ir ateities konfliktas

Šiandien mokamų senatvės pensijų nepadengia šiandien dirbančiųjų mokamos įmokos. Tai reiškia viena – šiandienos pensininkai reikalauja per daug iš šiandien dirbančiųjų. Skirtumas padengiamas ateities kartų sąskaita primityviai skolinantis trūkstamą lėšų dalį.

Ar pensininkai elgiasi moraliai reikalaudami didinti savo pensijas? Taip valstybė lieka prie dviejų galimybių: a) didinti socialinio draudimo įmokas (t.y. skurdinti dirbančiuosius); b) skolintis, skolą perkeliant ant ateities kartų. Ar kiekvienas didesnės pensijos reikalaujantis tą suvokia?

Reikia įvertinti ir šalutinius faktorius – „užsidirbę pensijas“ dažniausiai pamiršta, jog tuo metu nemokamai gaudavo sveikatos apsaugos paslaugas, nemokamas buvo mokslas mokykloje ir aukštojoje, dažniausiai nemokamai buvo skiriami būstai. Dabar ir ateityje dirbantieji to turės vis mažiau.

Ką daryti? „Nulinis variantas“

Sistemai matau tik vieną logišką ir paprastą sprendimą – sistema turi būti subalansuota taip, jog bet kokios ekonominės ir demografinės sąlygas neverstų vienų ar kitų sistemos dalyvių tapti cinikais. T.y. turi būti nustatyta, jog bendra laikotarpio X senatvės pensijų suma atitinka analogišką laikotarpį surinktų įmokų sumą. Taip kiekvieną mėnesį pensijos dydis nuolatos keistųsi, bet būtų panaikinta su realybe nieko bendra neturinčios sąsajos, esą valstybė kažkodėl turi finansuoti kažkieno niekuo nepagrįstas svajones.

Tai nereiškia, jog valstybė turi nematyti socialinių tokios sistemos ydų – savaime suprantama, jog socialiai pažeidžiamiems turi būti teikiama parama, tačiau ji turi būti teikiama tik iki tokio gerovės lygio, kurį gali užtikrinti valstybės (t.y. visos visuomenės) galimybės. Į tai reikia įtraukti populiacijos didėjimą/mažėjimą, galimybes skolą ateityje grąžinti, etc.

Dar svarbiau, „nulinis variantas“ yra itin patrauklus, nes diskusija „pensininkas vs. bloga valstybė“ pavirstų į diskusiją „pensininkas vs. dirbantysis ir anūkas“. Tai leistų suprasti, kaip susijusi mokesčių nemokanti mėsos pardavėja turguje ir kitą mėnesį sumažėjusi pensijos suma.

Pabaigai labai tinka vienas kolegės pastebėjimas – pyktis „užsidirbau pensiją“ iš pensininkų skamba tada, kai jiems išmoka mažinama. Kai ji didinama, niekas nesako „o, aš, pasirodo, daugiau užsidirbau“. Tai tik parodo mąstymo netolygumą ir trumparegišką poziciją.