Tačiau tuo metu, kai vieniems gal dėl tuštokų ambicijų, kitiems gal tikslu neleisti ko nors aktyvesnio imtis šalies viduje, kartu su regiono valdovų karūna nuolatos plėtėsi ir ne tik išsiplėtė, bet tiesiog akivaizdžiai paaky įsūdyta stambi mėlynė. Tiksliau – tokia tuščia dėmė regiono lyderės žemėlapyje. Prasčiokiškai kalbant – mūsų kaimynė Gudija, dar ir Baltarusija vadinama.

Ir tas „fanaras“ regiono lyderiams neišdygo nei per dieną, nei per mėnesį ar net ne per dešimtmetį. Jam lietuviško šovinizmo propaganda gerą dirvą paruošė ir sėklas pasėjo tie patys modernios, t.y. žemdirbių, Lietuvos tėvai. Iš kur pas juos tolerancija kitoms etninėms grupėms? Iš kur pas juos regiono problemas vertinantis ir galimybėmis verčiantis žvilgsnis? Čia tik smulkaus masto žuvelės su ta pačia žagrės rankena rankogaly. Vienas iš jų tesugebėjo mirtinai susipykti su vienintele bent kiek jėgų priešintis Kremliui turinčia ir tą patį paraką galėjusia uostyti Lenkija. Tiesa, kartu sugebėjo sukurti ir savo vietinio prūdo žuvelės kultą…

Žemėlapyje skylę kiekvienas bent kiek matantis galėjo tiesiogiai pamatuoti taip vadinamojo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga. Ar kas nors galėtų prieštarauti, jog valstybinių saitų ir bendro gyvenimo istorija mus veda į pietryčius – ir net labiau į Gardiną, Vitebską, Polocką, Oršą, Gomelį, Naugarduką ir Krėvą, nei į Liubliną, Krokuvą, Varšuvą ar net tą patį Griunvaldą? Ką jau kalbėti apie krauju brolišką Latviją, su kuria istorija daugiau skiria, nei jungia? Kaip minėti Prūsiją, kurios vietą ne tik žemėlapyje, bet ir realiuose žmonių gyvenimuose kariškai-laikinu 50-ies metų termino trintuku ištrynė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga kartu su kitais Antrojo pasaulinio laimėtojais?

Žinoma, teisūs ir sulaikantys nuo stipresnio apsikabinimo su buvusių bendrapiliečių Batka. Tai jo dalyvavimas bent kiek solidesniame renginyje žada nesibaigiančias problemas organizatoriams ir savigarbos turinčių svečių demaršus. Tačiau ar toks „lyderis“ regione nėra kas kita, o regiono žlugimo ženklas? Žlugimo, kuris šiais laikais išreiškiamas to paties ekonomikos sunkmečio skaičiais. Juk regiono lyderė turėtų turėti drąsos ir atsakyti ne tik už gražius patapšnojimus per petį, siunčiamus žodžius mėgstančių draugų iš kitos Atlanto pusės? Juk regiono lyderė turėtų prisiimti ir sunkią sprendimų ir, galimai neigiamų, rezultatų naštą?

Šiandien Lietuva nėra ta regiono lyderė, kuri sugebėtų rodyti kelią klaidžiojantiems. Paradoksalu, tačiau drąsos tokia bandyti būti iš tiesų galime rasti. Galime rasti ir vieną kitą litą tokios lyderės rūmų įrengimui ir kartais čia sustojančių pakeleivių maitinimui. Bėda, jog lyderiu būti savo prūde – gana lengva, daug sunkiau – bent sugebėti blaiviai pažvelgti anapus sienos. Mat reikia ir sugebėjimų, ir raumenų. Amžiną atilsį Gintaro Beresnevičiaus taikliai įžvelgto alkio, deja, nepakanka.

O anapus sienos – šiandienos Baltarusija. Su bene tris kartus daugiau gyventojų. Su bene tris kartus didesne teritorija. Su bene penkiolika metų atsiliekančiu ūkio vystymusi. Su bene dar labiau sovietmetyje paskendusia piliečių mąstysena. Su dar labiau nuo Kremliaus užgaidų priklausančia vidaus politine padėtimi.

Gali likti šiek tiek nejauku, kai dėl klaidų žemėlapiuose vietoj regiono karūną besimatuojančios Lietuvos visas šias galimybes atras ir išnaudos kiti.

Šiame kontekste britų dienraščio „The Times“ archyvas, kuris kol kas pateikiamas visiems nemokamai, yra sunkiai išsemiamas žinių srautas apie Lietuvos praeitį. Kur kitur galima rasti amžininkų mintis apie padėtį Lietuvoje ir kaimynėse nuo pat 1785 metų sausio 1 dienos? Ar dažnai skaitėme, ką amžininkai galvojo apie Gegužės 3-osios Konstituciją? Kaip buvo vertinamas Kosciuškos sukilimas ar Vilniaus universiteto uždarymas? Kaip buvo sukurta Lietuvos Respublika 1918-aisiais?

O dar įdomiau, ką apie Lietuvą ir kaip kalbėjo patys lietuviai – paveikslėlyje 1925 metais vasario 10 dieną „The Times“ priedo „Annual Financial and Commercial Review“ xix puslapio Lietuvos reklama. Ir palyginimui puslapyje virš jos – dienraščio korespondento pranešimas apie 65 proc. padidėjusį Lietuvos eksportą!

Dabar siena eina tik žemėlapiuose. Spėju, galima būtų net kepsnį išsikepti ant valstybės sienos. Panašiai buvusio posto vietoje, tiesa, skysčius, vartojo sutikti broliai lenkai

Negaliu neprisiminti tarybinio laikmečio kelionių, kai sieną su Latvija, Baltarusija, Estija ar Rusija žymėdavo tik kelio ženklas. Sako, kad dabar vėl toks vaizdas tęsiasi iki pat pietinių Europos Sąjungos sienų.

Smagu, kol ekonominiai migrantai nesugadino mūsų kasdienio gyvenimo, ramios užutekio aplinkos. Tuo pat metu sienų vielos nutęstos Rytuose. Įdomu, ko bijo Rusija? Laisvės?

Močiutė Anelė Kučinskaitė teturėjo 6 su puse metų. Tai buvo ketvirtas prosenelio Liudviko ir pirmasis jo trečios žmonos Veronikos Musteikaitės vaikas. Kiti broliai buvo vyresni – Pranas (20), Domas (16), Vladas (13) ir visi gyveno Radeikių kaime.

Iki senelio Broniaus Bislio pasirodymo Ažulaušių kaime dar likę laukti 7 metus. Prosenelis Petras, matyt, dar Peterburge, tarnauja caro armijoje (paimtas 1914-aisiais) ir yra atšventęs 24-ąjį gimtadienį. Ažulaušyje laukia proprosenelis Jonas (55) ir proprosenelė Elžbieta Kruopytė (?). Į Peterburgą užsidirbti išvažiavusi į gimtąjį Padusinės kaimą, matyt, dar irgi negrįžusi, bet jau gal su proseneliu ir pažįstama jau 29 metų prosenelė Ona Musteikytė. Tėviškėje jos laukia proprosenelis Silvestras (56) ir proprosenelė Elžbieta Janulionytė (?). Bet abu proseneliai sugrįš ir 1922-ųjų vasarą susituoks Vyžuonyse.

Močiutė Vitalija Raslanaitė gims po 9 metų, kai prosenelis Nikodemas (<33) prosenelę Konstanciją Šavinytę (?) ves už poros metų – 1920-aisiais. O kol kas prosenelis Narkūnuose, visai Narkūnų piliakalnio papėdėje, gyvena (kartu su 5 sesėmis!) su proproseneliu Silvestru ir arba labai gera pamote, arba dar nemirusia proprosenele Uršule Tamošiūnaite. O Kaliekiuose dar ketverius metus gyvens proprosenelis Petras Šavinis (~54), kai mirdamas jau pavadinamas našliu, tad greičiausiai nėra ir proprosenelės Veronikos Gaidamavičiūtės.