Aš vis tiek balsuosiu už Liberalų sąjūdį

Šie rinkimai į Seimą man bus labai panašūs į ankstesniuosius – aš ir vėl neturiu politinės partijos, kurią palaikyčiau visa širdimi ir tiesiog tikėčiau, todėl belieka rinktis racionaliai. Manau, tai demokratijos esmė ir pagrindas. Todėl apsispręsti buvo sunku, tačiau bene paskutinė paskata – tai itin stiprus (ir vienas iš paskutinių) išėjusio Leonido Donskio įrašas FB tinkle:

donskis-uz-lrls

Taip, būtent liberalų sąjūdis buvo ta politinė partija, kuri, atrodė, galėjo tapti gana greitų pokyčių Lietuvos gyvenime varikliu, tačiau netapo. Nepaisant to, alternatyvų iš esmės nėra. VRK siūlo rinktis iš šių rinkimuose dalyvaujančių jėgų, iš kurių dalis atkrenta be jokių diskusijų:

  • Lietuvos socialdemokratų partija
  • Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai
  • Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
  • S. Buškevičiaus ir Tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ (Partija „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga)
  • Partija Tvarka ir teisingumas
  • Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
  • Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
  • Darbo partija
  • „Drąsos kelias“ politinė partija
  • Lietuvos liaudies partija
  • Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
  • Lietuvos žaliųjų partija
  • Politinė partija „Lietuvos sąrašas“
  • Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partiją)

LSDP (visas sąrašas)

Kaip kairiųjų pažiūrų žmogus tarsi turėčiau balsuoti už lietuviškus socialdemokratus, tačiau kol partija tarp savo lyderių toleruoja Birutę Vėsaitę (Nr.18) arba Nr.5 įrašo niekada negirdėtą politikę, tai man nepriimtina. Aš jau nekalbu apie tuos šaukštus viešosios komunikacijos deguto, už kuriuos LSDP lyderius sėkmingai audžia visas FB. O ką kalbėti apie šios ketverių metų kadencijos rezultatą – vėl spartėjančią emigraciją, nulį darbų regionų politikoje ir nepradėtas švietimo, sveikatos apsaugos reformas?

Labai labai laukiu, kol jaunimas įvykdys perversmą ir LSDP taps išties kairiąja partija. Kol kas… deja, bet darbai to nepatvirtina…

TS-LKD (visas sąrašas)

Aš negaliu nesutikti su šiaip jau per dažnai į ramanauskų lygį nukrentančio Liudviko Andriulio vertinimu – TS-LKD paskelbtas ministrų sąrašas yra toks drymtymas, kokio Lietuva dar niekada neturėjo ir, deja, ilgai neturės. Arnoldas Pranckevičius URM’e, Ingrida Šimonytė SAM’e, Aivaras Abromavičius SM’e, Žygimantas Pavilionis KAM’e, Tadas Langaitis ŪM’e ir t.t.

Tačiau ambicijas ir tikslus į purvą murkdo nyki partijos realybė – toliau viduje palaikomi ir viešai besidergiantys ramanauskai, bačiuliai ir jų fanų komandos. O tuo pat metu partija sugeba prieštarauti Darbo kodekso atnaujinimui ar kiša pagalius partnerystės įteisinimo projektams.

LVŽS (visas sąrašas)

Turiu gerą atmintį, todėl graži komanda, kurią subūrė Ramūnas Karbauskis, manęs neužburia. Gražūs pažadai ir darbų planai man kertasi su pastangomis stabdyti Lietuvos integraciją į NATO, kartais net atvirą Kremliaus pozicijos palaikymą ir retransliavimą Lietuvoje.

Atrodo, jėgų yra, tačiau šįkart negaliu balsuoti – lauksiu, kad realybėje partija darbais įrodytų pasikeitusias savo nuostatas.

LŽP (visas sąrašas)

Noriu tikėti, kad žalioji ideologija taps Lietuvos atieties pamatu (prijungus ir priderinus kairiosios pusės programines nuostatas), tačiau šiandien partija per silpna, nesugebėčiau net surinkti penkių kandidatų, kuriuos būčiau girdėjęs ir galėčiau patikėti savo balsą.

LS (visas sąrašas)

Ilgai galvojau, kad balsuosiu už šį kandidatų sąrašą.

Tai atvejis, kai su puse kandidatų minčių pasirašyčiau iki gyvos galvos, o su kita – siųsčiau į durnyną. Geriausias to pavyzdys ir gyvas įsikūnijimas yra Aušra Maldeikienė – turi puikų matymą, sugebėjimą girdėti, kritišką protą, tačiau kartais tenka susidurti tokiose situacijose, kur net neturiu kaip gražiai apibūdinti.

Gaila, tačiau šį kartą negalėsiu savo balso atiduoti Dariui Kuoliui, Šarūnui Bagdonui (su abiem puikiai darbavomės Piliečių Santalkoje), Antanui Kalakauskui – visiems jiems ir Aušrai linkiu kuo geriausios kloties.

LRLS (visas sąrašas)

Savo santykį su vilties liberalais galiu apibūdinti jau minėtais Leonido Donskio žodžiais, „mušti suklupusį draugą, su kuriuo nesutinku, būtų žema“. Aš tikiu, kad šioje partijoje negandas pergyvenę politikai iš viso proceso išeis kaip nugalėtojai, įveikę sunkumus. Būtent todėl aš reitinguosiu ne partijos „lyderius“ ar „žvaigždes“, o tuos, kuriuos beveik kasdien matau žodžiais ir darbais ariant savo srities vagą (išdėstau palaikymo mažėjimo tvarka):

  • Martynas Nagevičius (Nr.84) už racionalų požiūrį į žaliąją energetiką – Lietuvos ateitį;
  • Egidijus Papečkys (Nr.141) už dalykines diskusijas apie krašto apsaugą, daug kur sutampantį požiūrį;
  • Romas Sadauskas (Nr.20) už nuosekliai ginamas liberaliąsias vertybes, nepamirštant Lietuvos visuomenės interesų;
  • Skirmantas Tumelis (Nr.98) už sveiką protą ir tinklaraštijos atstovavimą;
  • Marijus Kaukėnas (Nr.16) už pavyzdį, kad net kunigaikščių valdomoje mano gimtojoje Utenoje opozicija gali konstruktyviai dirbti.

Būtent šių kandidatų mintys ir darbai, kuriuos pamatau beveik kasdien, yra geriausias partijos programos įprasminimas. Ir tuo liberalų sąjūdis tolokai lenkia savo konkurentus.

Ką rinktis Vilniuje? Majauskas vs. Šimašius

Nors didelę laiko dalį savo laiko praleidžiu Vilniuje, tačiau nuo gimimo esu priregistruotas savo gimtojoje Utenoje ir sprendimas, kurį iš kandidatų turėčiau rinktis, bus lengvesnis. Tereikės apsispręsti tarp dabartinio mero socialdemokrato Alvydo Katino stabilumo ir buvusio klasioko Marijaus Kaukėno iniciatyvumo.

Tuo metu Vilniuje pasirinkimas sudėtingesnis – reikia rinktis tarp produktyviai Andriaus Kubiliaus komandoje dirbusio dar šviežio konservatoriaus Mykolo Majausko ir liberal-sąjūdiečio Remigijaus Šimašiaus. Uždavinys beveik neišsprendžiamas, jeigu reikėtų rinktis pagal programines nuostatas ir numatytus tikslus. Dar sudėtingiau spręsti, nes su abiem teko bendrauti tiesiogiai įvairiais, ne tik dalykiniais, klausimais.

Tačiau… pagal viešai nepatikrintus, bet žiniasklaidos drąsiai skelbiamus duomenis tikimybė abiems jiems kartu patekti į antrąjį turą yra beveik lygį nuliui. O tikimybė, kad nei vienas nepateks į antrąjį turą – maža, bet apčiuopiama.

Todėl BŪTINA IŠ ANKSTO SUSITARTI ir BALSUOTI UŽ VIENĄ IŠ JŲ. Tik taip galima garantuoti bent vieną normalų kandidatą antrajame Vilniaus miesto mero rinkimų etape.

Yra bent penkios rimtos priežastys, kodėl Mykolas Majauskas turėtų pasitraukti, o jo rinkėjai balsuoti už Remigijų Šimašių:

  1. Delfi.lt (nenurodyti Šarūno Černiausko šaltiniai) skelbia, jog išankstinių visuomenės nuomonės apklausų duomenys (nuoroda š tekstą aukščiau) rodo, jog Remigijus Šimašius turi gerokai didesnes galimybes patekti į antrąjį turą. Todėl negalime rizikuoti I rinkimų ture balsuoti pagal asmenines pažiūras ir išskaidyti konservatorių ir liberalų sąjūdžio rinkėjų balsus. Privalome rinktis vieną, nes kitu atveju (pagal tuos pačius noname tyrimus) įmanomas yra tragikomedijos vertas variantas Artūras Zuokas prieš Valdemarą Tomaševskį.
  2. Kiek prisimenu iš ankstesnių tyrimų nagrinėjimo, liberalų sąjūdis (ir Remigijus Šimašius) visada yra gerokai dažniau minimas kaip „antras geriausias“ rinkėjo pasirinkimas (deja, šviežių ir viešų tyrimų šiuo pjūviu kol kas nemačiau). Tai reiškia, jog bendram kandidatui patekus į II rinkimų turą būtent Remigijus Šimašius turi gerokai didesnę galimybę sulaukti kitų „iškritusių“ kandidatų balsų ir jų pagalba tapti miesto meru. Nes Mykolas Majauskas (o dar labiau – TS-LKD) yra labai radikalių rinkėjų nuomonių epicentre – t.y. už konservatorius balsuoja tik prisiekę jų rinkėjai ir niekas (!) daugiau.
  3. Reikia atsiminti kvailas konservatorių intrigas Vilniuje, kurių metu net ir tradiciniai rinkėjai buvo mėtomi į šonus 4 ar 5 kartus besikeičiančių kandidatų maratono. Tokiame fone dalis bazinių rinkėjų gali būti emociškai nusivylę ir iš viso neateis į rinkimus. O būtent bendro jungtinio tikslo turėjimas vėl galėtų grąžinti nusivylusius TS-LKD rinkėjus prie balsadėžių.
  4. Atskirai verta paminėti, jog Remigijus Šimašius yra daugiau politinio turgaus patirties sukaupęs politikas, kai Mykolas Majauskas – administratorius/vadybininkas. O juk būtent Vilniaus mieste didelė dalis būsimo mero darbo dalis bus darbas teturint tikėtiną tarybos mažumos palaikymą. Todėl būtent lietuviško politinio lankstumo patirtis yra gerokai svaresnė, nei vadybiniai sugebėjimai ir Londono koridorių žinios. Tai tik patvirtina ir Mykolo Majausko kampanija, kurioje dažniau remiamasi kitų komandos narių svoriu – Andriumi Kubiliumi, Arvydu Sekmoku, Ingrida Šimonyte ar Bronislovu Burgiu.
  5. Liberalų sąjūdis yra geresnis pasirinkimas, nes jo lyderiai rečiau toleruoja tokius viešus radikalius remėjus kaip A.Bačiulis, A.Ramanauskas ar A.Užkalnis. Tai, kas leistina radikaliai politinei jėgai (konservatoriams), negali būti priimtina plataus palaikymo siekiančiam jungtiniam kandidatui.