Aš vis tiek balsuosiu už Liberalų sąjūdį

Šie rinkimai į Seimą man bus labai panašūs į ankstesniuosius – aš ir vėl neturiu politinės partijos, kurią palaikyčiau visa širdimi ir tiesiog tikėčiau, todėl belieka rinktis racionaliai. Manau, tai demokratijos esmė ir pagrindas. Todėl apsispręsti buvo sunku, tačiau bene paskutinė paskata – tai itin stiprus (ir vienas iš paskutinių) išėjusio Leonido Donskio įrašas FB tinkle:

donskis-uz-lrls

Taip, būtent liberalų sąjūdis buvo ta politinė partija, kuri, atrodė, galėjo tapti gana greitų pokyčių Lietuvos gyvenime varikliu, tačiau netapo. Nepaisant to, alternatyvų iš esmės nėra. VRK siūlo rinktis iš šių rinkimuose dalyvaujančių jėgų, iš kurių dalis atkrenta be jokių diskusijų:

  • Lietuvos socialdemokratų partija
  • Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai
  • Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)
  • S. Buškevičiaus ir Tautininkų koalicija „Prieš korupciją ir skurdą“ (Partija „Jaunoji Lietuva“, Tautininkų sąjunga)
  • Partija Tvarka ir teisingumas
  • Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
  • Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis
  • Darbo partija
  • „Drąsos kelias“ politinė partija
  • Lietuvos liaudies partija
  • Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
  • Lietuvos žaliųjų partija
  • Politinė partija „Lietuvos sąrašas“
  • Antikorupcinė N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija (Lietuvos centro partija, Lietuvos pensininkų partiją)

LSDP (visas sąrašas)

Kaip kairiųjų pažiūrų žmogus tarsi turėčiau balsuoti už lietuviškus socialdemokratus, tačiau kol partija tarp savo lyderių toleruoja Birutę Vėsaitę (Nr.18) arba Nr.5 įrašo niekada negirdėtą politikę, tai man nepriimtina. Aš jau nekalbu apie tuos šaukštus viešosios komunikacijos deguto, už kuriuos LSDP lyderius sėkmingai audžia visas FB. O ką kalbėti apie šios ketverių metų kadencijos rezultatą – vėl spartėjančią emigraciją, nulį darbų regionų politikoje ir nepradėtas švietimo, sveikatos apsaugos reformas?

Labai labai laukiu, kol jaunimas įvykdys perversmą ir LSDP taps išties kairiąja partija. Kol kas… deja, bet darbai to nepatvirtina…

TS-LKD (visas sąrašas)

Aš negaliu nesutikti su šiaip jau per dažnai į ramanauskų lygį nukrentančio Liudviko Andriulio vertinimu – TS-LKD paskelbtas ministrų sąrašas yra toks drymtymas, kokio Lietuva dar niekada neturėjo ir, deja, ilgai neturės. Arnoldas Pranckevičius URM’e, Ingrida Šimonytė SAM’e, Aivaras Abromavičius SM’e, Žygimantas Pavilionis KAM’e, Tadas Langaitis ŪM’e ir t.t.

Tačiau ambicijas ir tikslus į purvą murkdo nyki partijos realybė – toliau viduje palaikomi ir viešai besidergiantys ramanauskai, bačiuliai ir jų fanų komandos. O tuo pat metu partija sugeba prieštarauti Darbo kodekso atnaujinimui ar kiša pagalius partnerystės įteisinimo projektams.

LVŽS (visas sąrašas)

Turiu gerą atmintį, todėl graži komanda, kurią subūrė Ramūnas Karbauskis, manęs neužburia. Gražūs pažadai ir darbų planai man kertasi su pastangomis stabdyti Lietuvos integraciją į NATO, kartais net atvirą Kremliaus pozicijos palaikymą ir retransliavimą Lietuvoje.

Atrodo, jėgų yra, tačiau šįkart negaliu balsuoti – lauksiu, kad realybėje partija darbais įrodytų pasikeitusias savo nuostatas.

LŽP (visas sąrašas)

Noriu tikėti, kad žalioji ideologija taps Lietuvos atieties pamatu (prijungus ir priderinus kairiosios pusės programines nuostatas), tačiau šiandien partija per silpna, nesugebėčiau net surinkti penkių kandidatų, kuriuos būčiau girdėjęs ir galėčiau patikėti savo balsą.

LS (visas sąrašas)

Ilgai galvojau, kad balsuosiu už šį kandidatų sąrašą.

Tai atvejis, kai su puse kandidatų minčių pasirašyčiau iki gyvos galvos, o su kita – siųsčiau į durnyną. Geriausias to pavyzdys ir gyvas įsikūnijimas yra Aušra Maldeikienė – turi puikų matymą, sugebėjimą girdėti, kritišką protą, tačiau kartais tenka susidurti tokiose situacijose, kur net neturiu kaip gražiai apibūdinti.

Gaila, tačiau šį kartą negalėsiu savo balso atiduoti Dariui Kuoliui, Šarūnui Bagdonui (su abiem puikiai darbavomės Piliečių Santalkoje), Antanui Kalakauskui – visiems jiems ir Aušrai linkiu kuo geriausios kloties.

LRLS (visas sąrašas)

Savo santykį su vilties liberalais galiu apibūdinti jau minėtais Leonido Donskio žodžiais, „mušti suklupusį draugą, su kuriuo nesutinku, būtų žema“. Aš tikiu, kad šioje partijoje negandas pergyvenę politikai iš viso proceso išeis kaip nugalėtojai, įveikę sunkumus. Būtent todėl aš reitinguosiu ne partijos „lyderius“ ar „žvaigždes“, o tuos, kuriuos beveik kasdien matau žodžiais ir darbais ariant savo srities vagą (išdėstau palaikymo mažėjimo tvarka):

  • Martynas Nagevičius (Nr.84) už racionalų požiūrį į žaliąją energetiką – Lietuvos ateitį;
  • Egidijus Papečkys (Nr.141) už dalykines diskusijas apie krašto apsaugą, daug kur sutampantį požiūrį;
  • Romas Sadauskas (Nr.20) už nuosekliai ginamas liberaliąsias vertybes, nepamirštant Lietuvos visuomenės interesų;
  • Skirmantas Tumelis (Nr.98) už sveiką protą ir tinklaraštijos atstovavimą;
  • Marijus Kaukėnas (Nr.16) už pavyzdį, kad net kunigaikščių valdomoje mano gimtojoje Utenoje opozicija gali konstruktyviai dirbti.

Būtent šių kandidatų mintys ir darbai, kuriuos pamatau beveik kasdien, yra geriausias partijos programos įprasminimas. Ir tuo liberalų sąjūdis tolokai lenkia savo konkurentus.

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.