XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Lenkija

Profesinės RsV „lubos“ – ar tik kalbos barjeras?

Balandžio pradžioje savo Facebook paskyroje klausiau, ar kas žino bent vieną lietuvį – ryšių su visuomene specialistą(-ę) – kuris dirbtų su RsV ne Lietuvoje ir ne Lietuvai? (ES institucijų „kvotinės vietos“ netinka)

Anuomet sulaukiau kelių pavyzdžių, tačiau jie man tik sustiprino įtarimą, kad tai išimtys, iš Lietuvos išvykę dėl šeimos, studijų ar kitų gyvenimiškų aplinkybių. Tuo tarpu natūralios RsV (ar net plačiau – komunikacijos) karjeros laiptai į regioninius ar tarptautinius padalinius iš esmės smarkiai riboti.

Kai bandau pats peržvelgti savo projektus, kurie buvo bent kelių valstybių lygiu, susiduriu su tendencija, kad ryšiai ir patirtys dažniausiai sutampa su bendrais Lietuvos ekonominiais saitais. Todėl nieko nenustebinsi patirtimi Latvijoje ar Estijoje, rečiau galima sutikti vykdžiusių stambesnius ir ilgalaikius projektus Lenkijoje ar Baltarusijoje (tiesa, būtent iš pastarosios buvau gavęs įdomų ilgalaikį pasiūlymą šių metų pradžioje, bet teko atsisakyti dėl šeimos, kuriai svetingo autokrato šalis gali palikti dvejopą įspūdį).

Kita to paties klausimo pusė – tai Lietuvos RsV specialistų bandymai laimėti konkursus kaimyninėse šalyse. Šį klausimą priminė gegužę „Rosatom“ paskelbtas tarptautinis konkursas viešinimo paslaugoms Rusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Neteko girdėti, jog kurie nors kolegos būtų pasigyrę laimėtu panašaus pobūdžio konkursu kurioje nors kaimyninėje šalyje.

Vienu metu daug mūsų šalies ekspertų JAV ir susijusių organizacijų padedami važiavo į Ukrainą, Gruziją ir kitas revoliucijų eksporto teritorijas. Dabar vis dažniau komunikacijos (ir ne tik) specialistus galima sutikti reisuose į vėsaičių pamėgtas buvusias „broliškas TSRS respublikas“, turtingas dujomis ar nafa. Kiek tai rodo mūsų specialistų patirtį ir kompetenciją ex-TSRS teritorijoje, o kiek tiesiog mentališkai patogų ir pelningą įsitraukimą į autokratų režimų veiklos modelius bei jų pudravimą – klausimas atviras.

Taip, didelę dalį kaltės sudaro kalbos barjeras. Tačiau kodėl Latvijoje ir Estijoje tai praktiškai nesukelia jokių problemų? Ar RsV veikla taip smarkiai skiriasi Švedijoje, Suomijoje ar Norvegijoje (taip, ir pats pažįstu keletą specialistų, įleidusių šaknis Skandinavijoje dirbančiuose regioninių įmonių HQ, bet vėlgi – man tie atvejai labiau primena išimtis)? Net ir Baltarusija ar Lenkija dažnai yra tam tikras moralinis rubikonas.

Ar yra kitų priežasčių? Kol kas galiu tik paspėlioti:

  • pernelyg jauna RsV specialistų gildija (nespėjome žiluose plaukuose sukaupti pakankamai patirties);
  • neturime realių tarptautinių tinklų agentūrų (jeigu atmintis nepaveda, tai iš esmės neturime nei vienos RsV agentūros, kurią valdytų pasaulinis tinklas – daugelis teturi asociacijos sutartis ir todėl nėra formalių karjeros galimybių);
  • rinkos, kuriose tradiciškai sėkmingai „prigyja“ lietuviai vadybininkai – Rusija, Ukraina etc., HQ turi skirtingus, nei koordinuojantys veiklą Lietuvoje (todėl RsV specialisto „persikėlimas“ į kito regioninio HQ teritoriją pasunkėja dėl vidaus karjeros procedūrų);
  • tuo metu Lietuvą kontroliuojančiuose regioniniuose HQ prioritetas teikiamas skandinavų kalboms, kai mūsų specialistų „arkliukai“ dažniausiai yra slavų ir anglų kalbos (todėl įdomi kelių pastarųjų metų tendencija – jau juntamas specialistų migravimas į Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose įsikūrusius atskirų verslo įmonių štabus).

Ko nors neįvertinau ar praleidau?

Kada sulauksime rusiškų tankų?

Kaip ir Artūrui, ir man patiko Arūno Brazausko palyginimas apie prabėgusius dvidešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo.

Susimąsčiau ir pagalvojau – galbūt yra daugiau panašumų? Ir iš ties keletą radau – tai karinga pradžia (Tarybų Rusija, bermontininkai ir Lenkija prieš sausio 13-ąją ir Medininkus), politinių jėgų pokyčiai (pirmieji Seimei, A.Smetonos perversmas ir Sąjūdžio pralaimėjimas), ekonomikos bėdos (bankų griūtis, Rusijos ir JAV krizės, ekonominis sunkmetis).

Įdomiausias, žinoma, yra tarpukario Respublikos saulėlydis, kurį dabar ir galime projektuoti savo laikmečiui. Daug kam kyla noras ieškoti paralelių, tačiau akivaizdu, kad situacija pasaulyje kita, kitos ir agresijos priemonės. Kaip matyti iš tiesioginio palyginimo, dabar turėtume bijoti 2012-ųjų liepos, tačiau žymiai svarbiau būtų palyginti ūkio padėtį – kiek jis buvo (ne)priklausomas tarpukariu ir kokią situaciją turime šiandien?

Bendras sąrašas atrodo taip:

Įvykis Dienų po pradžios Data
Atkuriamasis Seimas -1 1990.03.10
LR įkūrimas/atkūrimas 0 1918.02.16
/
1990.03.11
LR pripažino Vokietija 272 1918.11.15
įkuriama LR kariuomenė 280 1918.11.23
sausio 13-oji 308 1991.01.13
LR pripažįsta Islandija 337 1991.02.11
sutartis su Rusija 505 1991.07.29
Medininkų žudynės 507 1991.07.31
LR tapo Jungtinių Tautų nare 555 1991.09.17
Steigiamasis Seimas 819 1920.05.15
sutartis su Rusija 877 1920.07.12
Sąjūdžio „pravalas“ 1992-aisiais 990 1992.11.25
paliaubos su Lenkija 1017 1920.11.29
išvyko paskutinis TSRS karys 1269 1993.08.31
LR tapo Tautų Sąjungos nare 1314 1921.09.22
sukilimas Klaipėdoje 1788 1923.01.09
pasirašyta Europos sutartis su ES 1919 1995.06.12
bankų krizės apogėjus 2110 1995.12.20
A.Smetonos perversmas 3226 1926.12.17
Rusijos krizė (defoltas) 3081 1998.08.17
JAV krizės pradžia 4269 1929.10.25
Lietuva tapo NATO nare 5132 2004.03.29
Lietuva tapo ES nare 5165 2004.05.01
ekonominis sunkmetis 6749 2008.09.01
šiandiena 7282 2010.02.16
Vokietijos ultimatumas 7702 1939.03.20
Vilnius grąžinamas LR 7906 1939.10.10
Rusijos ultimatumas 8154 1940.06.14
TSRS armija okupuoja LR 8155 1940.06.15
dabar TSRS okupacija būtų… … 8155 2012.07.08

Ką įdomaus galima pastebėt?

  1. antroji Respublika žymiai sunkiau gyveno pirmuosius metus – ir aktyviai kariavo, ir prarado dalį teritorijų;
  2. trečioji Respublika greičiau integravosi į tarptautinę erdvę – buvo pripažinta, tapo Jungtinių Tautų nare. Beje, abiem atvejais pirmiau tenka išsiaiškint su kaimynais, tik vėliau pradedama kalba su tarptautinėmis organizacijomis;
  3. abiejose Respublikose buvo „suvalgyti“ nepriklausomybės autoriai – abiem atvejais kalti buvo patys autoriai…
  4. praktiškai tuo pat metu Respublikas užklupo ekonominės krizės;
  5. antroji Respublika nesugebėjo sukurti regioninio gynybinio/ekonominio darinio, todėl į ją pradėjo kėsintis agresyvūs kaimynai…

Visi tikslūs skaičiai – „Excel“ byloje.

Klaida regiono lyderės žemėlapyje

Pastaraisiais metais, ypač – iki ekonomikos sunkmečio, dažnai galėjome iš valstybės vadovų lūpų išgirsti svajas apie Lietuvą kaip stiprią regiono lyderę. Esą jeigu ne de facto įgyvendintas, tai bent jau tikrai ranka pasiekiamas to tikrojo tilto tarp Kremliaus saugumiečių ir Jevrosojūzo biurokratų statusas. Aišku, tiltas tiltui nelygu – gal geriau būti vartais, kuriuos kam nori, tam atveri, nei tiltu, panašiu į visų mindomą troleibuso stotelę.

Tačiau tuo metu, kai vieniems gal dėl tuštokų ambicijų, kitiems gal tikslu neleisti ko nors aktyvesnio imtis šalies viduje, kartu su regiono valdovų karūna nuolatos plėtėsi ir ne tik išsiplėtė, bet tiesiog akivaizdžiai paaky įsūdyta stambi mėlynė. Tiksliau – tokia tuščia dėmė regiono lyderės žemėlapyje. Prasčiokiškai kalbant – mūsų kaimynė Gudija, dar ir Baltarusija vadinama. Continue reading

Stovint ant valstybės sienos

Lietuvos-Lenkijos valstybės sienaŠventės – gera proga pamatyti naujas vietas. O nematytų įdomybių Lietuvoje – begalės! Štai ir po vieno smagaus gimtadienio šventimo aplankėme Lietuvos-Lenkijos valstybės sienos riboženklį Nr. 197 🙂 Kaip pasakoja vietiniai, anksčiau šioje vietoje ėjo išorinė TSRS siena, todėl saugumas buvo atitinkamas, vielos tvora tęsėsi ar ne 14 tūkst. km… Ir dabar dar galima apžiūrėti sargybinių bokštelius, gaila, jog jų kopėčios nupjaustytos – puikūs vaizdai atsivertų.

Dabar siena eina tik žemėlapiuose. Spėju, galima būtų net kepsnį išsikepti ant valstybės sienos. Panašiai buvusio posto vietoje, tiesa, skysčius, vartojo sutikti broliai lenkai 🙂

Negaliu neprisiminti tarybinio laikmečio kelionių, kai sieną su Latvija, Baltarusija, Estija ar Rusija žymėdavo tik kelio ženklas. Sako, kad dabar vėl toks vaizdas tęsiasi iki pat pietinių Europos Sąjungos sienų.

Smagu, kol ekonominiai migrantai nesugadino mūsų kasdienio gyvenimo, ramios užutekio aplinkos. Tuo pat metu sienų vielos nutęstos Rytuose. Įdomu, ko bijo Rusija? Laisvės?