Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: LDK

Venclovo Agripos Lietuvio laiškas Mikalojui Radvilai Rudajam (1578)

1558-1583 metais vykęs Livonijos karas įtraukė LDK į konfliktą, kuris grėsė valstybės tęstinumui. 1999 metais išleistoje monografijoje „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis – XVII a. pirmas dešimtmetis“ istorikė Ingė Lukšaitė pateikė 1578 metų lapkričio 9 dieną iš Krokuvos tuometinio LDK raštininko Venclovo Agripos rašyto laiško savo globėjui Vilniaus vaivadai ir tuometiniam Lietuvos didžiajam kancleriui Mikalojui Radvilai Rudajam vertimą iš lenkų kalbos. Laiško originalas saugomas Lenkų mokslų akademijos Kurniko bibliotekoje (archyvo nr. 1303, l. 19-20). Paryškinimai – mano.

Norėčiau, Mielaširdingas Kunigaikšti, kad būtų aprašyta visa šio šlovingo mūšio istorija […]; dabar yra daug medžiagos ir apie šį, ir apie anksčiau prie Ulos, Tervetės vykusius šlovingus mūšius, kuriems vadovavote Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista. O be to, ir tai, kas vyko Jūsų šviesios atminties tėvo laikais [reikėtų] atnaujinti ir aprašyti ir amžinam atminimui į spaudą atiduoti. Jeigu Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista norėtumėte ką nors apie tai atsiųsti, bet ir ten Jums nesunku su spauda, nes turite tam tinkamų žmonių, kaip ponas Vilniaus vaitas [Augustinas Rotundas] arba ponas [Andrius] Volanas, kurie galėtų lotyniškai parašyti ir kuriuos turėdamas šalia savęs Jūsų Kunigaikštiškoji Mylista lengvai galėtumėte papildyti tai, kas nebuvo kronikose parašyta, kadangi ne Lietuva rašė. [Reikia], kad vis dėlto žmonės žinotų, jog Lietuva, kol nebuvo ponų lenkų suplėšyta, gebėjo Maskvai priešintis, todėl iš tiesų trokščiau, kad [žemes] patys galėtume iš priešo atsiimti be svetimųjų pagalbos, kurie, mažai prisidėję, visas mūsų didžiausias pastangas ir kraujo praliejimą užtemdo, o mūsų dvarams stipriai kenkia. O kad įvyktų toks stebuklas – kaip kažkada ponas Dievas regėjimą grąžino aklajam – kad mūsiškiai atsipeikėtų ir vieningai visi sutelktų pastangas iš Maskvos nelaisvės ir iš mūsų pusbrolių priespaudos išsilaisvinti, savo krauju ir turtais širdingai prie to prisidėtų, tada iš Dievo malonės mes dar galėtume išsigelbėti, savo senovinę šlovę susigrąžinti; bet vienus užvaldė mamona, kitus tinginystė, trečius pavydas, o pagaliau prakeikta nesantaika įsivyravo, ir visai panašu, kad mūsų akis valktis aptemdys ir turėsime vaikščioti kaip akli, ir tada mus kiti ves ne ten, kur mes patys norime, bet tik ten, kur jie panorės; tad geriau, kol dar turime akis, jomis ir patarimais naudotis ir justi, jog dar nesame visai pažaboti, kol dar sunkesnės dalios nesulaukėme. Ir tai, kas jau beveik buvo prie durų ir stovi, kad dar ponas Dienas [sulaikytų] ir tą pralaimėjimą [siųsdamas] atviriems ir slaptiems priešams rikiuočių nesupainiotų…

Laiškas galėtų būti privaloma mūsų ryšių su visuomene studijų dalis – tiek dėl savo strateginės komunikacijos įžvalgumo, tiek ir kaip pavyzdys, jog šimtmečiai keičiasi, o mūsų kasdienybės ir strateginiai iššūkiai – labai jau panašūs.

„Galia ir tradicija. LDK giminių istorijos“ – pagaliau mūsų istorija ir „Facebook“ stiliumi

R.Petrauskas Galia ir tradicijaRimvydo Petrausko LDK istorijos populiarinimo darbas „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ yra tai, ko senokai laukiau iš šalies istorijos profesionalų. Tai bandymas prisiminti užmirštą istorikų luomo pareigą ne tik nuosekliai gilinti profesionalias žinias, bet tuo pat metu jas naudoti švietimui, mūsų pačių šaknų pažinimui.

Dešimtys įtraukiančių istorijų

Ši knyga – tai galimybė naujai pamilti savo praeitį. Nors laikau save istorijos mėgėju ir galiu be enciklopedijos lyginti Radvilas su Sapiegomis, tačiau šioje knygoje kas antrame skyriuje manęs laukė iki šiol negirdėtos įdomybės. Viduramžių riterių turnyrų pažibos, mokslo vyrai, religiniai fanatikai, neištikimieji ir neištikimosios, išduotieji ir išdavikai – tai tik keli pasakojimai, kurie įtraukė ir išlaikė įtampą iki pat paskutinio puslapio.

Ir tai tik pradžia – kiekviena istorija pagardinama išsamiu detalių šaltinių sąrašu, todėl atsiveria galimybė susidomėjusiems vienu ar kitu vingiu lengvai keliauti ir kasti gylyn savarankiškai – šiais laikais tam pakanka Google paieškos ir vienos kitos didesnės torrent bibliotekos.

Šios knygos privalumas – informacijos dozavimas. Tai knyga, kurią galima perskaityti vienu ypu, tačiau nekyla problemų, jeigu ją skaitysi po keletą puslapių ar po pora skyrių – žinios įtraukia, istorijos nuosaikiai ne per ilgos, tarsi pritaikytos XXI amžiaus socialinių tinklų stilistikai. Imi įdomybę – še tau įrašas, tikrai sudominsiantis daugybę bendraminčių.

Naratyvai (pasakojimų gijos) valstybės propagandai

Galbūt dar svarbiau, jog autoriaus surinkti pasakojimai – tai nacionalinių istorinių mitų ruošiniai. Būtent istorikai turi pakankamai informacijos apie tai, kokie įvykiai buvo pagrindinių istorijos dramų pagrindu. Tačiau visa tai reikia paruošti ir pateikti eiliniam piliečiui – čia kamuolys atsiduria jau kultūros, švietimo, jaunimo, bendrai komunikacijos ir kitų sričių profesionalų rankose, kurie iš pradinio istorijų vaško turi lipdyti jau kasdienius veiksmų planus savo darbų baruose.

Šiais laikais tokios istorijos tampa itin svarbios dėl savo taikymo galimybių strateginės komunikacijos srityje. Knygoje pateikiamų personažų gyvenimo istorijos – tai puiki medžiaga braižant „Lietuvos CV“ rėmus ir vėliau juos pildant turiniu. Savo laikmečių lyderiai gali ir turi tapti kasdienio Lietuvos piliečio savimonės vaizdiniais. Kaip tai pasiekti – vėlgi uždavinys patriotiškumo ugdymo darbuotojams.

R.Petrauskas Lietuvos diduomenė
Būtina tiesti tiltus su šiandienos Baltarusija ir Lenkija

Skaitant knygą įspūdingai atsiveria LDK elito atstovų minties polėkio plotis. Jis ne tik įspūdingas savo galimybėmis, tačiau kartu iškelia ne ką mažiau svarbius klausimus. Tarp tokių pasikartojanti nuoskauda – kodėl šiandien nesugebame kartu džiaugtis šiais herojais, kodėl bendrus istorijos populiarinimo projektus su Lenkija, Baltarusija, Latvija, Ukraina, net Karaliaučiumi galime skaičiuoti ant rankos pirštų?

Neatsiejama nuo pamatinių tyrimų

Istorijos populiarinimas neįmanomas be nuoseklių fundamentalių mokslo tyrimų, kurie po kruopelytę atranda ir sudėlioja praeities paveikslą. Rimvydo Petrausko atveju – tai leidyklos „Aidai“ dar 2001 metais išleista „Lietuvos diduomenė“, kurią galima pavadinti ne tik naujosios knygos pirmtake, bet ir savotiška to paties turinio hardcore versija. Būtent tai buvo tikra LDK šaknų enciklopedija – ankstesnis ir gerokai išsamesnis autoriaus darbas, be kurio, matyt, sunkiai būtų galėjusi pasirodyti ir naujoji knyga.

Kas TAU yra šventa?

Anądien prieš išbraukdamas mane iš savo „Facebook“ draugų sąrašo vienas amato kolega paklausė rimtą klausimą: „Nors kažkas tau šventa yra?“. Klausimas mintyse sukosi į Lietuvos pokarį ir jo dalyvius – klasikinę mūsų laikų asmeninių pykčių ašį. Kada nors vėliau panagrinėsiu, kaip partizanų (arba banditų) ir stribų (arba liaudės gynėjų) vertinimas užkerta kelia diskusijoms apie šiandienos Lietuvos ateitį. Šį kartą susitelksiu į klausimą, nes ilgokai mąsčiau, kol radau SAVO atsakymą. Verta tai užfiksuoti ateičiai, nes spėju, jog atsakymas, bėgant metams, gali gana stipriai keistis.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

  • Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
  • LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
  • Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
  • patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
  • krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
  • tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
  • ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
  • Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
  • … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

  1. pagarbą žmogaus gyvybei;
  2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
  3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

  1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
  2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
  3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.