Vartotojai vs. programuotojai, muzikantai, …

Prieš mėnesį, gruodžio 3 dieną, „Microsoft“ iniciatyva Lietuvoje pirmą kartą organizuota „Consumer Action Day“ – proga vartotojams pasidalinti patirtimi apie (ne)legalią programinę įrangą.

„Žinių radijo“ diskusijoje, į kurią pakvietė „Microsoft“, teko sudalyvauti kartu su Deividu Bargaila („Itex“), padiskutuoti tiek su „Rakto“ laidos vedėju Audriu Antanaičiu, tiek su laidos klausytojais gyvame eteryje. Negirdėjusius kviečiu atsisiųsti (~16 Mb) ir įvertinti argumentus.

Atsiribodamas nuo kvailokų vartotojų pasakojimų apie neoriginalios įrangos (per ją – virusų, nuotoliniu būdu užvaldomų kompiuterių ir pan.) realiai daromą žalą, atkreipčiau dėmesį į kitą labai paprastą ir visiems (!) Lietuvos vartotojams svarbią problemą – kokią lietuvių autorių sukurtą ir palaikomą programinę įrangą naudojate? Aš, deja, nenaudoju jokios… Ar tai yra dėl to, jog ji: a) per brangi; b) nekokybiška; c) yra nemokamų alternatyvų; d) …?

Pradėčiau iš kitos pusės – ar galėtumėt išvardinti žinomesnius lietuvių programuotojų kuriamus programinės įrangos produktus? Bandau iš atminties:

  • Tildė IT („Tildės biuras“ ir kt.);
  • Fotonija („Alkonas“ ir kt.);
  • 1000s (ir kiti „Ivolgamus“ kurti žaidimai);
  • dar keletas dabar jau užmirštų žaidimų (ne adaptuotų, o originaliai sukurtų Lietuvoje);
  • vietinės buhalterinės apskaitos programos (su išlyga, jog daugelis iš jų yra tailor-made (konkrečiam klientui pritaikomi) produktai, o ne baigtiniai produktai „dėžutėse“);

Ar tai pakankama? Akivaizdu, jog ne ir priežastis labai aiški – programuotojai neturi jokių laisvos rinkos dėsniais paaiškinamų motyvacijos svertų. Daugelis Lietuvoje sukurtų programų yra daugiau ar mažiau susijusios su akademine veikla, valstybinių lėšų panaudojimu lietuvinant ar nuo nulio programuojant atitinkamą produktą.

Galėčiau lažintis, jog padėtis analogiškai kartojasi ir lietuviškos garso bei vaizdo produkcijos srityse.

Apytiksliai paskaičiuokime/paspėliokime:

  1. interneto vartotojų Lietuvoje ~1 mln.;
  2. aktyviai naudojamų kompiuterių Lietuvoje ~0,7 mln.;
  3. vidutiniškai viename naudojamame kompiuteryje nelegalaus turinio apimtys:
    • programinė įranga – 3 programos (pagal naujausius skelbtus 2008 metų BSA duomenis, Lietuvoje nelegalios programinės įrangos dalis siekia 54 proc.);
    • garso įrašai – 150 dainų;
    • vaizdo įrašai – 5 filmai;
    • kitas turinys – nuotraukos, tekstai, …
  4. tarkim, vidutinė vienos programos kaina ~350 Lt (100 EUR);
  5. tarkim, vidutinė vienos dainos kaina ~2 Lt (lietuviškas CD / 10 dainų);
  6. tarkim, vidutinė vieno filmo DVD kaina ~15 Lt;
  7. padauginę ir sudėję gauname viename vidutiniškame lietuviškame kompiuteryje nelegaliai naudojamo turinio mažmeninę vertę – 1 425 Lt;
  8. tarkim, lietuviškas turinys sudaro ~1/3 viso turinio, tai atitinkamai negautos lietuviškos pramonės pajamos – apie 350 mln. Lt.

Palyginimui galima priminti „Tilde IT“ pirmojo 2009 metų pusmečio pajamas – 1,48 mln. litų. Tarkim, jeigu metai buvo sėkmingi, įmonė per metus uždirbo 3 mln. Lt.

Šis skirtumas tarp vieno iš geriausių lietuviškų programinės įrangos pavyzdžių gamintojos metinių pajamų ir potencialiai vartotojų kaupiamo turinio įvertinimo pernelyg bado akis. Dar blogiau – ankstesnio sąrašo skurdumas tik parodo, jog sukamės uždarame rate. Vieni nenori mokėti, kiti nenori dykai dirbti. Ir tada tiek vieni, tiek kiti pradeda ieškoti argumentų, kodėl jų pozicija geresnė…

Mano vertinimu, sprendimas paprastas ir jis mūsų – eilinių vartotojų – rankose bei piniginėse.

P.S. atskirai paminėtinas vienas iš dokumentų, kurį „Microsoft“ paskelbė kartu su kita informacija žiniasklaidai – Summary of Enforcement and Education Initiatives Around the World (Dec. 2, 2009). Itin įdomi ištrauka apie Lietuvą: „<…> In Lithuania, Microsoft worked with local authorities to announce the first civil search in a hard-disk loading case and the first civil claim against the owner of a peer-to-peer network. <…>“. Ar šituo bendrovė pripažįsta, jog aktyviai prisidėjo prie kauniečio studento nuteisimo ir/ar LANVA 106-ių bylos?

Byla „106“: palikus teisę nuošaly

vagysDžiugas dėlioja rimtus argumentus ir prašo nenaudoti teisinių argumentų. OK, tada pereikim prie būties filosofijos ir laisvosios rinkos idėjų.

Pradėkim nuo pradinių prielaidų, dėl kurių nesutarus nelabai yra ką ginčytis. Pirma, privačią nuosavybę galima atimti tik išimtiniais atvejais (ir tai tik visuomeniniams poreikiams tenkinti ir deramai atlyginant). Antra, autoriniai kūriniai yra privati autorių nuosavybė ir jų nesankcionuoto naudojimo atvejų baigtinį (!) sąrašą numato ATGTĮ. Trečia, autoriai turi vienašališką teisę nustatyti atlyginimo už naudojimosi jų kūriniais dydį.

Kopijavimo lengvumas – žalos konkretumo stoka

Džiugas iš dalies teisus teigdamas, jog nėra taip paprasta apskaičiuoti, kokią žalą patiria autorius, jeigu be jo sutikimo kažkas naudojasi kūriniu. Apčiuopiamų daiktų panaudojimo ar sunaikinimo atveju galima įvertinti susidėvėjimą, daikto atkūrimo kaštus ir jais remtis apskaičiuojant žalą.

Elektroninio turinio kopijų atveju žala nėra tiesioginė. Ji gali pasireikšti (sąrašas atviras):

  1. sumažėjusiais pardavimais, t.y. mažesnės autoriaus pajamos;
  2. mažesnės autorių pajamos mažina paskatas kurti originalius produktus, nes mažesnės pajamos reiškia mažesnę motyvaciją pajėgas skirti turinio kūrybai;
  3. padidėjusias konkurencija teisėtiems kūrinio vartotojams (pavyzdžiui, nelegalią programinę įrangą naudojantis dizaineris rinkoje savo paslaugas gali siūlyti mažesne kaina);
  4. galimų produkto vartotojų perėmimu (pavyzdžiui, informacijos skaitytojų perėmimas – perskaitę informaciją viename šaltinyje, retas kuris ieškos originalaus šaltinio);

Reikia pastebėti, jog neteisėtas elektronini turinio kopijavimas gali turėti ir teigiamą įtaką (šiek tiek kitu kampu – atskiras Džiugo įrašas):

  1. didinti autoriaus žinomumą, profesinį pripažinimą (ypač, kai jis yra pradedantis arba nežinomas), kas gali turėti teigiamą asmeninį efektą autoriui ateityje;
  2. didinti susijusių produktų/paslaugų paklausą (pavyzdžiui, nelegalios programinės įrangos veikimui aptarnauti gali būti reikalinga specifinė kompetencija, konsultacijos);
  3. didinti užimamą rinkos dalį, kurią ateityje galima išnaudoti kaip bazę pajamų generavimui (pavyzdžiui, yra teigiančių, jog tokią taktiką išnaudojo „Microsoft“);

Piratavimo šalininkai teigia, esą kopijuojant programinę įrangą nedaroma žala, nes darantys ir naudojantys neteisėtas kopijas nebūtų reali rinkos paklausos jėga – esą jie turi norą, bet neturi finansinių galimybių produktą įsigyti. O pagal ekonomikos teoriją be šių dviejų prielaidų negalima kalbėti apie realią paklausą.

Šiuo atveju piratų šalininkai daro loginę klaidą, laikydami, jog programinės įrangos kopijų begalybėje viena konkreti kopija yra nykstamai mažo dydžio reikšmė. Tačiau tai nėra tiesa. Yra labai konkretus skaičius asmenų, naudojančių konkretų produktą. Tų asmenų nėra begalybė kaip nėra begalinis ir programinės įrangos produktų skaičius. Kitaip tariant, egzistuoja baigtinė programinės įrangos vartotojų rinka, todėl yra ir labai konkrečiai apibrėžiama dalis, tenkanti vienam vartotojui. Ar čia galima daryti analogiją su baigtiniu, tarkim, poilsio vietų prie Viduržemio jūros skaičiumi, klausimas nėra toks paprastas.

Šiuo metu žengiama kitu keliu – remiamasi mūsų sutarta prielaida, jog tik autorius turi teisę nustatyti savo kūrinio naudojimo sąlygas.

Nesu tikras dėl dažniausiai pasitaikančių atvejų Lietuvoje, tačiau spėju, jog absoliučioje daugumoje atvejų autoriams nėra priteisiama kažkokia papildoma žala, nei dydis, atitinkantis mažmeninę produkto kainą. Tokiu būdu autorių kova už savo teises virsta tiesiog prievartiniu būdu įtikinti susimokėti už naudojamą produktą.

Elektroninis komunizmas arba „noriu vartoti“

Akivaizdu, jog technologijas suteikia galimybę greitai keistis ir dauginti elektroninį turinį. Teigiama, jog nepasinaudoti šiomis galimybėmis tolygu nepasinaudoti galimybėmis pasaulį padaryti žavesnį, turtingesnį ir protingesnį.

Iš tiesų, kas galėtų būtų geriau nei visiems pasaulio varguoliams išrasti ir dalinti beribio vandens šaltinius ar duoną iš nieko materializuojančius įrenginius?

Deja, nei vienas elektroninis turinys nėra „gyvybiškai svarbus“ ir nesukurs rojaus nutolusiame Afrikos kaime. O visais kitais atvejais neteisėtai naudojamas turinys arba tampa priemone dempinguoti paslaugų kainas, arba tampa dar vienu pavyzdžiu, jog turime dalinti meškeres, o ne žuvį. Jeigu tokią „nemokamai“ dalinamą turinį gavę jo nenaudos tolesniam turiniui kurti, tai tokios dovanos vertė bus niekinė. Kitu atveju, kai kažkas vertę pradės kurti, kyla klausimas, kodėl jie savo sukurtos vertės sąskaita negali kompensuoti autoriui už jo pastangas?

Atskiro atvejo vertas ir dabartinės visuomenės pomėgis vienadienėms pramogoms. Įdomūs dėmesio objektai dažnai mėgaujasi vienadiene šlove, todėl ta akimirka galbūt yra vienintelė galimybė monetizuoti savo ilgalaikes pastangas. Nes kuo daugiau turinio, tuo didesnė konkurencija, tuo mažiau dėmesio ir pajamų „nulipus nuo scenos“.

Kainos neatitinka lietuviškų galimybių

Šis argumentas ypač populiarus buvo ankstyvojoje „BSA Lietuva“ veikloje, kai buvo teigiama, jog Lietuvos verslai neturi galimybių deramai atlyginti už naudojamą programinę įrangą. Esą programinės įrangos kainos JAV, Vakarų Europoje atitinka tų šalių ekonomikos lygį ir turėtų būti perskaičiuojamos Lietuvoje – esą viskas turėtų būti vertinama pagal pragyvenimo lygį.

Aišku, būtų galima tokį mąstymą perkelti lietuvių eksportuojamiems produktams – kodėl, pavyzdžiui, afrikiečiams neturėtume pardavinėti lietuviško pieno produktų už „afrikietišką“ kainą? Iš kitų reikalaujama, o patys sau to pritaikyti nenorime?

Kitas dalykas, jog tokia minčių seka akivaizdžiai subiro į šiupulius, kai įsitikinta gyvai, jog technologijos leidžia dirbti sparčiau, efektyviau. Visa tai kuria pridėtinę vertę tiek versle, tiek ir asmeniniame gyvenime (pavyzdžiui, ar galite prisiminti, kada paskutinį kartą vartėte savo popierinių nuotraukų albumą?).

Nėra kur pirkti?!

Bene rimčiausias Džiugo priekaištas autoriams ir jų tarpininkams – tai galimybių teisėtai įsigyti intelektinės nuosavybės turinį Lietuvoje stoka. Čia galima įtraukti ir atsiskaitymo sunkumus, ir atskirų regionų diskriminaciją, ir prekybos technologijų/sistemų trūkumus.

Džiugas teigia, jog pirmieji privalo veikti autoriai ir jų kūrinių platintojai – jie turėtų investuoti į naujas sistemas, kurios būtų patogios, aiškios ir lengvai pasiekiamos. Realybėje už viską reikia mokėti. Kiek kainuotų naujų sistemų kūrimas? Ar vartotojai pasirengę už tai mokėti? Kiek daug vartotojų Lietuvoje moka už teisėtą DVD nuomą? Kiek nuomoja filmus per „Gala“? Net ir kalbant apie turinį iš Vakarų Europos ar JAV – ar tikrai daug turinio (filmų/serialų? muzikos? programinės įrangos?) nėra galimybių įsigyti teisėtai?

Šis argumentas, visgi, daugiau panašus į atsikalbinėjimą, nes, pirma, tai autorių teisė spręsti, kur jie turėtų investuoti. Antra, jeigu tų galimybių nėra – kodėl neatsiranda šią perspektyvią (?) nišą matančių verslininkų ir jie neinvestuoja savo lėšų/pastangų?

LANVA vs. „Linkomanija“: teisiniai aspektai

linkomanijaPraėjusią savaitę Gediminas Gasiulis savo tinklaraštyje paklausė klausimų, į kuriuos nepatingėjau platokai atsakyti. Skaitytojai ginčijosi, argumentavo ir gavosi gana nebloga diskusija. Verta pabandyti susisteminti ir pabandyti sudėlioti tarpinius taškus teisės požiūriu, nes ir tinklaraščių grandai gina kitokią nuomonę.

Lietuvos tinklaraščiuose didžiausio dėmesio susilaukė LANVA veiksmai prieš 106 IP adresų savininkus. Teigiama, jog LANVA perdavė policijai šiuos adresus ir teigia, jog jie vienaip ar kitaip susiję su „Microsoft“ teisių į „Windows 7“ programinę įrangą pažeidimais.

Faktinės aplinkybės

Pirma, „Linkomanijos“ tinklo vartotojai neteisėtai keitėsi „Microsoft Windows 7 Ultimate“ operacinės sistemos programine įranga (nėra skelbiama, tačiau spėju, jog įdiegimo disko kopija).

Antra, LANVA nustatė 106 IP adresus, kuriuose registruoti įrenginiai atsisiuntė šią programinę įrangą, ir juos perdavė policijai.

Trečia,  „Microsoft“ atstovų teigimu, programinės įrangos diegimo diskus gali kopijuoti gali arba „Microsoft“, arba tokią teisę turintys partneriai.

Teisinė bazė

Šių metų liepos 15 dieną Seimas priėmė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimus, kurie įsigaliojo liepos 28 dieną. Ginčo atveju svarbi naujoji 21410 straipsnio 1 dalis, kuri nustato:

Neteisėtas <…> meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) <…> arba jų dalies <…> atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais <…> –

užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu

Taigi, bet kokiais būdais neteisėtai atgaminama programinė įranga (t.y. kopijuojama) gali kainuoti tokią veiklą vykdančiam asmeniui mažiausiai 1 tūkst. litų baudą ir papildomai – civilinį ieškinį iš autorių ir (ar) gretutines teises turinčio asmens.

Ginčui svarbūs ir Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 12-15 straipsniai, kurie nustato sąlygas, kada paslaugų tiekėjai (perduodantys informaciją, laikinai ar nuolatos ją saugantys) neatsako už neteisėtą veiklą. Bendru atveju galioja taisyklė, jog paslaugų tiekėjai privalo per protingą laiko tarpą, kai tik gauna informaciją, panaikinti neteisėtą turinį ar prieigą prie jo. Detaliai įspėjimų reikalavimus, reagavimo į juos procedūrą, sąlygas ir terminus reglamentuoja Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarka.

„Internete taip įprasta“ nebūtinai yra teisėta

Nauja ATPK redakcija Lietuvos teisėje sukūrė naują situaciją, kai pirmą kartą kilo reali teisinė atsakomybė ir už internetu daromus pažeidimus, kuriuos atlieka paprasti interneto vartotojai nekomerciniais tikslais.

Kylančius klausimus galima suskirstyti į tokias grupes pagal teisės teorijoje naudojamą teisės pažeidimų struktūrą: subjektas (kas atsako?), subjektyvioji pusė (ar buvo valia/aplaidumas elgtis neteisėtai?), objektas (ar ir kieno teisės buvo pažeistos?), objektyvioji pusė (ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp subjekto veiksmų ir padarytos žalos?).

A. Subjektas (kas atsako)

  1. Įrenginys priklauso organizacijai (darbovietei, mokyklai, nemokamą interneto ryšį siūlančiam paslaugų tiekėjui, etc.), kas atsakytų už tuo ryšiu padarytą teisės pažeidimą?
    ATPK 21410 straipsnyje nėra detalizuojama, koks asmuo daro neteisėtą veiklą, todėl ginčo atveju pažeidėjais laikytini abu susiję asmenys – organizacija (juridinis asmuo) ir organizacijos turtu besinaudojantis fizinis asmuo. Pirmajam asmeniui (organizacija) tenka pareiga užtikrinti, jog jos valdomas turtas (įrenginiai ir ryšio linija) nebūtų naudojami neteisėtiems veiksmams. Praktiškai dažniausiai tai įtvirtinama organizacijos vadovo patvirtintomis taisyklėmis, įsakymais, su kuriais privalomai turi būti supažindinami vartotojai (nemokamo bevielio ryšio atveju tam naudojamas pirmasis įspėjimo puslapis, kur išdėstomos naudojimosi sąlygos). Tokia išankstinė sąlyga leidžia naudotis IVPĮ 12 straipsnio apsauga, panaikina neatsargumą kaip organizacijos vadovo galimą kaltės formą. Jeigu tokios tvarkos nėra, neįmanoma nustatyti paslaugos vartotojų, tai atsakomybė už neatsargumą tenka tokios organizacijos vadovui arba jo paskirtam įgaliotam asmeniui.
  2. Ar galioja nemokamą interneto ryšį teikiančios organizacijos sutarties sąlyga, kuria ji už nieką neatsako, o visa atsakomybė tenka paslauga besinaudojantiems?
    Tokia sąlyga yra taikytina tik paslaugos tiekėjo ir paslaugos vartotojo santykiuose. Tokia sąlyga remdamasis paslaugos tiekėjas galės įrodyti savo dėmesį galimiems teisės pažeidimams ir kartu tai reikš paslaugos vartotojo kaltę.
  3. Kas atsako, jeigu įrenginys ir (ar) interneto ryšys buvo panaudotas be savininko žinios?
    Subjekto požiūriu tokiu atveju turto savininkui atsakomybė nekyla, tačiau būtent turto savininkams turėtų pateikti įrodymus (jam tenka įrodinėjimo pareiga), jog jis ėmėsi priemonių ir saugojo savo turtą nuo nesankcionuoto panaudojimo (pavyzdžiui, naudojo antivirusines programas, bevielį tinklą buvo apsaugojęs slaptažodžiu, etc.), pastebėjęs įsilaužimą, jį neutralizavo, kreipėsi į specialistus ir pan. Tuo pat metu šios aplinkybės turėtų būti papildomai paremtos ir paslaugų tiekėjo informacija, patvirtinančia galimą nesankcionuotą prisijungimą ir pasinaudojimą kaltinamo vartotojo turtu. Teismų praktikos nėra daug, todėl nėra aišku, kokių faktinių aplinkybių visuma teismo būtų pripažinta pakankama. Šiuo atveju teismas turi spręsti (fakto klausimas), ar vartotojas meluoja, ar yra sąžiningas. Taikant „nuvaryto automobilio“ analogiją – nuvarytu automobiliu padarytos žalos kompensavimui turi įtakos policijos tyrimo dėl pranešimo apie automobilio vagystę išvados.
  4. Jeigu kompiuterio vartotojas yra nepilnametis ir negali deramai vertinti savo veiksmų?
    Pagal ATPK 12 straipsnį administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako šešiolika metų. Dažniausiai interneto paslaugų tiekėjai nesudaro sutarčių su jaunesniais nei 18 metų asmenimis, todėl šiuo atveju atsakomybė tektų tėvams, kurie dėl neatsargumo sudarė sąlygas teisės pažeidimui.
  5. Ar gali atsakomybė tekti interneto paslaugų tiekėjui, pateikusiam neapsaugotą įrangą ir tinkamai neinformusiam vartotojų apie gresiančius pavojus?
    Pavyzdžiui, „Teo LT“ teikiami bevielio ryšio skirstytuvai dažnai yra įdiegiami be slaptažodžių, atvira prieiga, jokios išsamios informacijos apie tinklo saugumą vartotojams dažniausiai nepateikiama. Nors svarbi aplinkybių visuma, tačiau iš tiesų įmanoma būtų ginčyti, jog tokiu atveju paslaugų tiekėjas nesiėmė visų priemonių saugumui užtikrinti.

B. Subjektyvioji pusė (ar yra kaltė)

  1. Ar iš to, jog asmuo „siuntėsi“ programinės įrangos kopiją, galima daryti išvadą, jog jis padarė teisės pažeidimą tyčia ar dėl neatsargumo?
    Vartotojai gali teigti, jog siųsdamiesi programinę įrangą jie nepadarė nusikaltimo tyčia, nes „Linkomanijoje“ nėra įspėjama, jog šis ar kitas turinys yra neteisėtas. Esą vartotojai nežinojo, jog tai autorių teisių ginamas kūrinys ir jo neteisėtai kopijuoti (atgaminti) negalima. Tai vėl fakto klausimas ir tik teismų praktika suformuos taisykles, kada bus pripažįstama, jog nėra vartotojų kaltės. Deja, spėju, jog „Linkomanijos“ ir kitais panašiais atvejais formuosis praktika vienareikšmiškai ginanti autorių teisių savininkus, t.y. turėtų formuotis taisyklė, jog jeigu nėra aiškaus autorių teisių turėtojo leidimo, tai atitinkamos turinio atgaminimas nėra teisėtas. Tai būtų prasminga, nes tyrimų duomenys atskleidžia, jog pagrindinis tokių sistemų naudojimo tikslas – keitimasis autorių teisių saugomu turiniu.
  2. Ar interneto paslaugų tiekėjai (IPT) privalo pasirašyti LANVA siūloma bendradarbiavimo sutartį?
    Geros praktikos požiūriu tai rekomenduotina ir gali būti vertinama IPT naudai, jeigu kiltų ginčas. Tačiau nesutikimas kurti specialių santykius su LANVA (bendradarbiauti) negali turėti jokios neigiamos įtakos. Vienintelis teisės aktas, kurio IPT turi „šventai“ laikytis – tai jau minėta Vyriausybės nutarimu patvirtinta tvarka.
  3. Kaip vartotojas galėtų įrodyti savo nekaltumą, jeigu jo turtu buvo pasinaudota nesankcionuotai (t.y. be jo žinios)?
    Prisimenant „automobilio vagystės“ analogiją reikėtų teismui pateikti įrodymus, kurie patvirtintų turto savininko rūpinimąsi savo turtu, taikytas priemones (pavyzdžiui, naudotą nemokamą ar komercinę antivirusinę programinę įrangą, tinklo slaptažodžius, specialistų konsultacijas, etc.), o taip pat – tinklo paslaugų tiekėjo patvirtintus duomenis apie tinklo naudojimą, galimai kenkėjiškų asmenų pėdsakus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendimą priimtų teismas, įvertinęs visą aplinkybių visumą.
  4. „Microsoft“ leidžia 30 dienų bandyti „Windows 7“ programinę įrangą, todėl daugeliui savaime suprantama, jog galima ir keistis diegimo kompaktų kopijomis
    Tokia iliuzija gali būti, tačiau formaliai „Microsoft“ programinę įrangą galima atsisiųsti tik tiesiogiai internetu arba iš sertifikuotų partnerių. Visgi, galima būtų ginčyti, jog tokiais savo veiksmais ir tinkamai neįspėdama (?) „Microsoft“ sudaro prielaidas netinkamam vartotojų vertinimui susidaryti.
  5. Ar kopijavimas nekomerciniais tikslais yra neteisėtas?
    Taip, liepą įsigaliojus ATPK pakeitimams dabar baudžiamas ir nekomerciniais tikslais daroma veika.

C. Objektas (kam padaryta žala)

  1. Kiek ilgai tinklo savininkas privalo kaupti informaciją apie naudojimąsi tinklu?
    Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 6 dalį, 65 straipsnio 2 dalį viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti jų generuojamus arba tvarkomus įstatymo I priede išvardytus duomenis  6 mėnesius nuo ryšio datos. O priede duomenys išvardinti gana detaliai ir aiškiai.
  2. Kraunant bet kokį interneto puslapi, visa jo informacija yra kopijuojama į vartotojo kompiuterį, įskaitant ir foninę muziką – ar tai teisėta?
    Jeigu autorius nesuteikė teisės naudoti muzikinį kūrinį interneto svetainėje – tai būtų jo teisių pažeidimas. Vartotojo atveju būtų sunku įžvelgti kaltę (nei tyčios, nei neatsargumo), nebent būtų įrodyta, jog vartotojas pats specialiai ieškojo tokių interneto svetainių, jose skelbiamo neteisėto turinio. Aišku, praktikoje tai beveik neįtikėtina. Tačiau interneto svetainės savininkai tikrai būtų atsakingi už tokio kūrinio panaudojimą be leidimo.
  3. „Linkomanija“ yra privati grupės nepažįstamų žmonių erdvė – LANVA, rinkusi ten duomenis, pažeidė privatumą
    Jeigu formaliai pasiremtume CK 2.23 straipsnio 2 dalies norma, jog privataus gyvenimo pažeidimu laikomas <…> susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas <…>. Akivaizdu, jog LANVA surinko 106 asmenų IP adresus ir juos perdavė policijai. Šiuo atveju kyla klausimas, kuri teisinė vertybė yra svarbesnė – privatumas ar autorių teisių apsauga. Taip pat svarbus ir teisės principas, jog teisė iš teisės pažeidimo nekyla, taigi šiuo atveju vartotojai, pažeidinėjantys autorių teises negali slapstytis po savo privatumu. Tiesa, tais atvejais, kai LANVA suklysta ir policija nepateikia įrodymų, jog vienas ar kitas IP adresas neteisėtai atgamino programinę įrangą, atsiranda galimybė reikalauti žalos atlyginimo už pažeistą privatumą. Kita vertus, tokiu atveju dar reikėtų įrodyti, jog IP adresas yra privati asmens informacija. Juo labiau, kad ji viešai buvo prieinama dideliam „Linkomanijos“ lankytojų ratui. O viešoje erdvėje skelbiami asmens duomenys negali būti sutapatinami su privačia informacija.
  4. „Piratų partijos“ ideologiniai teiginiai, neigiantys nematerialaus turto kopijavimo žalą autoriams:
    1. Neteisėtai atgaminant programinę įrangą žala autoriui nepadaroma
      Teigiama, jog pavogus vieną traktorių iš įmonės X, kuri turi N traktorių, pas įmonę X lieka (N-1) traktorių. Tuo tarpu „Windows 7“ ar „Titaniko“ autoriams nesumažėja turimų pagamintų programų. Tokį samprotavimą paneigia baziniai laisvosios rinkos principai – joje viskas vyksta mainų pagrindu. Vienai pusei reikalinga vertė keičiami į kitos pusės siūlomą vertę. Piratavimo atveju viena pusė savo interesą patenkina, kita lieka pamiršta.
    2. Piratavimas yra viena pagrindinių programinės įrangos tobulėjimo paskatų
      Sunku įvertinti, tačiau tai nepaneigia fakto, jog pažeidimas padaromas, viena pusė nepelnytai nukenčia.
    3. Yra žalinga uždirbti už tai, kam neskiriama daug pastangų
      Esą autoriams visiškai užtektų pajamų už tai ką jie daro „gyvai“ ir kam deda pastangas, jeigu jie yra tikrai „geri“. Toks aiškinimas paneigia pats save – tai ką „gyvai“ turėtų daryti, pavyzdžiui, eilinis programuotojas?
    4. Piratavimas nėra vagystė
      Teigiama, jog faktas, jog kažkas siunčiasi kažką nemokamai, nereiškia, kad tą kažką būtų ir pirkęs. Taigi, autorius nebūtų gavęs tų pinigų, todėl jam nepadarytą ir žala. Esą net atvirkščiai, atlikėjams, gyvenantiems iš koncertų, piratavimas yra nemokama reklama, ateityje kurianti papildomas pajamas. Toks aiškinimas vėlgi atsiremia į tą pačią laisvosios rinkos mainų principą – viena pusė gauna naudą, kita ne..
    5. Programinės įrangos kaina yra neproporcingai didelė
      Esą kalbama apie pasekmes (piratavimą), bet nediskutuojama apie priežastį (programų kaina). Toks aiškinimas vėlgi atsiremia į gaunamą vertę. Jeigu dalis verslų veikia neefektyviai ir negali nusipirkti brangaus įrankio, tai turi arba skolintis investicijoms ir būsimomis pajamomis dengti investicijas, arba atsisakyti modernių darbo priemonių.
  5. LANVA pati darė neteisėtą veiklą, nes pati siuntė/platino
    Šiuo atveju „Microsoft“ yra visų autorių teisių savininkė ir turi teisę atitinkamas teises suteikti kam tinkama. Todėl LANVA veiksmai ir buvo teisėti – ji turėtų teisę atgaminti programinę įrangą, tam jokių papildomų Lietuvos institucijų ar teismų leidimų nereikia.
  6. Ar gali būti baudžiamas asmuo platinęs ne visą bylą, o tik jos dalį?
    P2P programinės įrangos veikimo principas toks, kad jie siuntėsi iš tų visų 106 adresų po tam tikrą dalį – minėtas ATPK straipsnis tiesiogiai ir įvardina, jog pakanka neteisėtai atgaminto dalies autorių teisėmis ginamo kūrinio.
  7. Jeigu būtų apsaugota autorių teisių saugoma programinė įranga, nebebūtų įmanoma atsisiųsti legalių torrent bylų.
    Creative Commons“ pateikia paprastą automatizuoto turinio valdymo sistemą – turinys pažymimas specialia licencija, pagal kurią galima atskirti, kokiais atvejais kūrinių autoriai leidžia naudotis savo kūrinius (pavyzdžiui, „Google“ vaizdų paieškoje galima pasirinkti, kokių licencijų vaizdus norima matyti paieškos rezultatuose).

D. Objektyvioji pusė (veiksmas -priežastinis ryšys – žala)

  1. Fakto klausimai:
    1. IP ir (ar) MAC adresai gali būti dirbtinai perimami, galima juos imituoti
      Taip, techninės galimybės yra, tačiau IP ir (ar) MAC adresas – tik vienas įrodymas, teismas vertina jų visumą
    2. IP adreso prisijungimas/paskelbimas neįrodo, jog byla buvo atgaminama (kopijuojama)
      Norint įrodyti, kad byla buvo atsisiųsta/išsiųsta, interneto paslaugų tiekėjas dubliuoti visus įeinančius ir išeinančius paketus, visa tai saugoti. Praktiškai tai būtų pernelyg didelė sistemų apkrova, tenkinamasi jau minėto ERĮ įstatymo priede išvardintomis duomenų kategorijomis. Manyčiau, tai rimčiausias gynybinis argumentas vartotojų pusėje. Akivaizdu, jog šia dalimi įrodinėjimo pareiga tenka LANVA’i, o policijai nesiėmus jokių veiksmų, nepaimant įrenginio ir neatliekant jo ekspertizės įrodymai nėra pakankami teigti, jog siuntimas vyko. Tiesa, galima būtų bandyti fiksuoti bylos dalis, kurios atsisiųstos iš atitinkamų IP adresų ir, logiška, tai reikštų, jog atitinkama byla yra atgaminta ir ten saugoma.
    3. Norint nustatyti „Windows 7“ licencijavimo pažeidimą, turi būti tikrinami kompiuteriai
      Taip, kompiuterių ekspertizė suteiktų galutinius atsakymus, tačiau ATPK pakanka ir dalinio atgaminimo (t.y. siuntimosi) fakto.
    4. „utorrent“ nėra sertifikuota ir jos pagalba gauti duomenys negali būti laikomi patikimais
      Svarstytina gynybos taktika – ginčyti LANVA’os policijai pateiktų duomenų teisingumą, t.y. reikalauti papildomų įrodymų, jog šie duomenys tikri. Faktiškai LANVA į tai galėtų pasinaudoti antstoliais, kurie fiksuotų programos naudojimą ir raštu fiksuotų parodymus įrenginiuose.
  2. Lietuvoje nėra biurokratinio mechanizmo, koks dabar jau veikia Prancūzijoje
    Visiška tiesa, Prancūzijoje nerasite nemokamos prieigos, kurioje nebūtų nustatinėjama asmens tapatybė. Taip užkertamas kelias „neidentifikuotų“ interneto vartotojų gyvavimui.
  3. LANVA teigia, jog greitai vartotojas turės įrodyti, jog jo tinklu byla nekeliavo
    LANVA atstovų argumentai šiuo atveju man yra nesuprantami.
  4. Nėra teisės aktų, nustatančių tinklo įrangos (įskaitant bevielio ryšio taškus) naudojimo ir priežiūros tvarką
    Neminėsiu daugybės RRT iniciatyva, pacituosiu to paties ATPK 214 straipsnio 3 dalį: „Prieigos prie viešųjų kompiuterių tinklų (interneto) vietose privalomų filtravimo priemonių naudojimo tvarkos pažeidimas – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų“. Žinoma, reikėtų sulaukti Vyriausybės įpareigotos institucijos patvirtintos tvarkos, tačiau mechanizmas baudimui jau yra..
  5. LANVA neturėjo teisės registruotis ir tapti „Linkomanijos“ vartotojais
    Paradoksalu, tačiau tai iš tiesų gali būti „Linkomanijos“ narystės reikalavimų pažeidimas. Gali būti ginčijamasi, kiek tokia taisyklių sąlyga yra teisėta, tačiau LANVA’os ir Lietuvos vartotojų ginčui tai neturi jokios reikšmės – LANVA’i svarbu fiksuoti faktus, kam ji ir panaudojo galimai neteisėtą vartotojo abonentą. Šiuo atveju aiškiam teisiniam įvertinimui reikia tirti: a) taikytiną teisę; b) jurisdikciją; c) „Linkomanijos“ taisykles. Jeigu taisyklių sąlygos nėra negaliojančios, tai „Linkomanija“ turėtų teisę imtis atitinkamų veiksmų prieš LANVA, tačiau tai apsiribotų taisyklėse numatytomis sankcijomis.

P.S. Nei dabar, nei iki šiol nesu niekaip susijęs su LANVA, šis įrašas sukurtas remiantis žiniomis iš MRU dėstomo Interneto teisės kurso.

P.P.S. kai kurie subjektyvūs vertinimai susiję su mano paties darbu, kuriant intelektinę nuosavybę ir norą ją saugoti, taip pat – 2002-2004 metų laikotarpiu ryšių su visuomene konsultacijomis asociacijai „BSA Lietuva“.

siųsdamasi LANVA iš torentų pati pažeidė įstatymus