XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Kremlius (Page 1 of 2)

Lietuvos užsienio politikos vertybės – prieš eilinio Lietuvos piliečio norą aukotis?

Ar yra bent vienas sveiko proto ir jau suaugęs Lietuvos pilietis, kuris norėtų pasaulyje mažiau demokratijos, mažiau žmogaus teisių ir teisės viršenybės? Akivaizdu, kad ne. Todėl išties malonu, kad pasaulyje Lietuva įvardinama kaip drąsi šalis, nebijanti ginti savo vertybių net nuo didžiausių tironų – ar tai būtų nusikaltėlių gauja Kremliuje, ar kone milijardu durtuvų mosikuojantis Kinijos komunistų vadas.

„Lietuva – drąsi šalis“. Tokį šūkį ir pagrindinį skiriamąjį požymį mūsų valstybei siūlė dar 2008 metais Vyriausybėje suburti prekių ženklų kūrimo profesionalai. Anuomet idėjos autoriai teigė, jog istorinėje išlikimo kovoje susiformavo drąsaus ir ryžtingo, tvirto ir kovingo, užsispyrusio ir atkaklaus, tiesmukiško, nors kiek ir stačiokiško, lietuvio būdas.

Galima būtų pasidžiaugti, kad šį rudenį Lietuva žengė nuoseklų žingsnį ir pagaliau bando tokią idėją įtvirtinti pasaulio bendrijos sąmonėje. Diplomatinių santykių su Taivanu intensyvėjimas ir atšalimas su Kinija – realiai drąsus ir principingas nepriklausomos valstybės elgesys. Ar jį galime lyginti su Islandijos drąsa 1991 metų vasarį? Atsakymo pirmiausia reikia ieškoti JAV pozicijoje. Nereikia būti orakulu, norint suvokti, kad Lietuva – tik pėstininkas epinėje JAV ir Kinijos priešpriešoje. Todėl dėsningas aukščiausio lygio JAV lyderių dėmesys, pagyros ir įvertinimai mūsų užsienio politikos veidams.

Visgi, yra dalykai, kurie kelia rimtų abejonių, ar Vyriausybė, imant bendrai, suvokia žaidimo mastą ir realiai (o ne teoriškai) vertina lietuvių liaudies patarlę „Mišką kerta – skiedros lekia“? Kokio masto „skiedras“ Lietuva yra pajėgi toleruoti? Kokius namų darbus mes atlikome, ruošdamiesi įbrėžimams ir žaizdoms? Kiek būsimą ir kiekvienam asmenišką žalą supranta, priima ir ruošiasi eilinis Lietuvos pilietis?

Štai šią savaitę interviu naujienų agentūrai ELTA Ekonomikos ir inovacijų (sic!) ministrė Aušrinė Armonaitė sakė, kad Lietuvos verslai turėtų artimiausiu metu sulaukti tam tikrų valstybės pagalbos priemonių (a) apyvartinių lėšų užtikrinimui ir (b) rinkų diversifikavimui. Tuo pat metu ministrė atskleidė tokių priemonių pagrindinį tikslą – „kad Lietuva išsaugotų savo vietas tiekimo grandinėse“. O būtent į tai ir taikosi Kinijos komunistai, kaip kad „Continental“ atveju, spausdami užsienio investuotojus ar tiekimo grandinių partnerius atsisakyti lietuviškų komponentų ar produktų.

Tai, kad bent kažkokios priemonės planuojamos – puiki žinia. Tačiau kodėl jos nebuvo paruoštos ir nepradėtos įgyvendinti dar iki prasidedant konfliktui su Kinija? Juk rimto konflikto užuomazgos – dar demonstratyviame Lietuvos demarše 2021-ųjų gegužę pasitraukiant iš 17+1 formato susitikimų su faktiniais Kinijos valdovais. Deja, bet Kinijos konflikto planavimo klaidos liūdnai kartoja baltarusiško kalio trąšų eksporto istoriją, kai užsienio politikos strategai neturėjo jokio ryšio su susisiekimo sektoriaus vadovais ir savo veiksmų nederino.

Ar buvo galima tikėtis, kad Kinija nereaguos į drąsius ir demokratines vertybes ginančius Lietuvos veiksmus? Taip galima buvo viltis arba iš kvailumo, arba iš nusikalstamo aplaidumo, arba tikintis nematomos pagalbos rankos (kurios šiandien nėra – beje, ar neprimena tai tuščių mūsų pokario partizanų vilčių sulaukti JAV įsitraukimo?). Akivaizdu, kad šiandien mes jau turime spręsti daugiau nei realius, o atskiruose sektoriuose net ir gyvybiškai reikšmingus verslo tęstinumo klausimus. Ką jau kalbėti apie galimybes sulaukti bent kiek didesnių su aukštosiomis technologijomis dirbančių investuotojų dėmesio.

Todėl norėtųsi matyti aiškius ir skaidrius atsakymus – kokios yra realios Lietuvos Vyriausybė prognozės, kokie optimistiniai ir, žinoma, patys pesimistiškiausi Kinijos komunistų ekonominių sankcijų poveikio scenarijai? Kokio masto BVP kritimui mes turime ruoštis ateinančius 5, o gal ir 10 metų? Tuščios deklaracijos apie „rinkų diversifikaciją“ gal ir būtų vertos dėmesio vidutiniu laikotarpiu, tačiau šiandien, pandemijos situacijoje, kai visos tiekimo grandinės laikosi ant garbės žodžio, tokia bravūra nėra drąsa – tai yra nacionalinių interesų nepaisymas.

Ir taip, teisūs bus Vyriausybės fanai, jog negalime toleruoti psichopato Minske, jog negalime užmerkti akių prieš komunistų nusikaltimus Tibete ar prieš uigūrus. Drąsi šalis turi apie tai kalbėti ir tiesmukai kelti šiuos klausimus. Tačiau kodėl tai darome nepasiruošę, nesubūrę bent kiek platesnės partnerių koalicijos, kodėl neturime paruoštų, čia ir dabar galinčių jau pilna apimtimi veikti „saugos pagalvių“? Tai ne vertybių klausimas, tai planavimo ir deramo pasiruošimo ilgam ilgam karui klausimas.

Toks pasiruošimas gyvybiškai svarbus ne tik ir ne tiek išoriniam konfliktui, o kaip ir kiek tokią iniciatyvą palaiko Lietuvos piliečiai. Visi mes už laisvę, tačiau pasitikėjimas kuriamas ant abipusio atvirumo pagrindo. Kai šiandien, deja, visas planas (jau drįsčiau abejoti, ar toks apskritai yra) slepiasi kelių „pašvęstųjų“ galvose. Pasitikėjimo kreditą ši Vyriausybė turi labai ribotą, todėl jos laisvas mandatas nėra jau toks stiprus ir garantuotas – pakaktų, kad vokiečių investuotojų raštai virstu vos vienos kitos stambesnės investicijos uždarymu bei iškėlimu, ir jaunųjų konservatorių Vyriausybė griūtų į prarają be teisės sugrįžti.

Kaip bebūtų gaila, bet tokios bazinės Vyriausybės planavimo klaidos – nei išimtis, nei pabaiga. Galima prisiminti tiek praėjusios, tiek šios Vyriausybės nesugebėjimą apginti šalies transporto sektoriaus. Pokyčius kol kas matome tik verslo plėtros brėžiniuose Lenkijoje. Lietuvoje uždarymai ir atleidimai kol kas paslėpti, bet, neabejokite – jau per artimiausius pora metų mes juos pajusime kasdienybėje, vos tik Poznanėje ar kitose vaivadijose architektų vizijos virs plytomis ir asfaltu.

Ir tokių pavyzdžių vardinimą galima būtų tęsti ir tęsti. Vyriausybės kompetencijos stoka ir buka bei melaginga teisės aktų projektų formuluotė „neigiamų pasekmių nenumatoma“ kerta ne tik ir ne tiek per ekonomiką. Tokios klaidos ir atvirumo baimė (nes patiems tai akivaizdu, kad daromos nesąmonės) griauna mūsų visų pasitikėjimą savo valstybe, savo visuomene, mūsų vis dar drąsiai ginamomis demokratinėmis vertybėmis. Ir taip, tai labai sumažina norą aukotis kiekvienam iš mūsų asmeniškai.

Komentaras skelbtas interneto portale delfi.lt/m360.

G.Kulikausko „Respublika prieš Maskvą“ – 8/10

Praėjusią žiemą su Gedimino parašu gautą knygą baigiau prieš pat metų pabaigą. Esu pažadėjęs būtinai sureaguoti, todėl dabar, kai jau įspūdžiai truputį susigulėjo, galiu ir pabandyti įvertinti.

Pirma, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos kovomis prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę domiuosi gerokai daugiau nei 10 metų, todėl esu prastas vertintojo lygmuo – kabinėjuosi prie smulkmenų, preciziškai siekiu nuoseklumo ir dėmesį kreipiu į niuansus, o ne esmę.

Visa tai atmetęs turiu pažymėti – tai vienas pirmųjų lietuviškų (!) bandymų apžvelgti visus Lietuvos (tiksliau – Vilniaus ir LDK) karus prieš Maskvą. Vien tai reiškia, jog bandymas yra pagirtinas, sėkmingas ir tiksliai į taikinį.

Antra, Gediminas Kulikauskas yra puikus pasakorius – Redaktoriaus priverstas rašyti ne tik tinklaraštyne, bet ir viešai, Gediminas palaipsniui tobulino savo stilių, kuris knygoje yra puikiai atpažįstamas. Skaityti lengva, paprasta, įdomu! Tai puikus kokteilis, kuris skaitytoją įtraukia ir nepaleidžia. Jeigu tokią knygą būčiau po ranka turėjęs savo domėjimosi mūsų istorija pradžioje, ji būtų sutaupiusi galybę laiko ir iš karto nuvedusi prie tų temų, kuriose verta skęsti valandų valandas.

Trečia, knyga pasižymi puikiomis iliustracijomis. Kai kurios iš jų nustebino net mane patį – nors LDK istorijos vaizdiniai šaltiniai daugeliui net pradedančiųjų mėgėjų žinomi mintinai, tačiau Gediminas Kulikauskas sugebėjo atrasti tokių, kuriuos išties galima laikyti nauju kokybiniu žingsniu (ir kuriems būtina tolimesnė diskusija – pavyzdžiui, pas mus itin menkai tyrinėtas Iliustruotasis metraščių sąvadas, kurį, beje, dabar jau lengvai rasite netgi pilnai suskaitmenintoje versijoje).

Ketvirta, knygą sudaro dešimt karinių konfliktų istorijų – nors galima būtų ginčytis dėl jų atrankos lygiavertiškumo, tačiau gal tik vienu-kitu atveju galima būtų kelti klausimą, ar atitinkama tema nėra esminis Vilniaus-Maskvos kovos epizodas. Todėl knyga yra puikus įvadas visiems Lietuvos istorija besidomintiems – pasirinktas literatūrinio pasakojimo stilius įtrauks ir vidurinės mokyklos moksleivius, ir laisvalaikiu skaitantį vidurinio amžiaus pilietį.

Penkta, tikriausiai leidyklai ir knygos redaktoriui reikėtų pasakyti pirmąjį priekaištą – tai tarp knygos poskyrių pasiklystančią pasakojimo liniją. Kartais vos ne sakiniais ir pastraipomis kartojamas pasakojimas, prieš tai analogiškai pasakotas kitu aspektu. Žinant Gedimino Kulikausko rašymo įdirbį kyla klausimas, ar tai nėra tiesiog atskirų straipsnių rinkinys, gana prastai apjungtas į kalendorinę įvykių seką.

Ta pati problema sietina ir su atskiromis „potemėmis“, kurios tinkamai išskiriamos, tačiau pats išskyrimas netampa atskira įtraukiančia šaka, o labiau tik formalia priemone vieną ar kitą aspektą sustiprinti.

Šešta, kritiškai reikėtų vertinti ir dalies svarbių karinių konfliktų nutylėjimą, kai svarbūs kariniu požiūriu santykių etapai paminimi arba nežymiai, arba visai nesulaukia dėmesio. Pavyzdžiui, Algirdo kampanijos prieš Maskvą, santykiai su Naugardu, Pasienio karas, Tvano epopėja, Radomo-Baro-Targovicos konfederacijos, Kosciuškos ir 1831/1863 sukilimai, Napoleono kampanija, 1919-1920-ųjų karas prieš bolševikus. Šie ir kiti atskiri svarbūs konfliktai likę už knygos puslapių ir tai yra rimtas formalus priekaištas dėl jos turinio prioritetų akademiniu požiūriu.

Septinta, knygos populiarumas ir patrauklumas yra jos didžiausia stiprybė ir kartu trūkumas. Skaitydamas ją nuolat nejučia lygindavau su baltarusio Анатолий Ефимович Тарас darbu Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовским и Речью Посполитой в XIV-XVII веках (išleista 2013 metais). Jeigu pirmu atveju stiprybė – pasakojimo patrauklumas, tai antru – pasakojimo išsamumas. Tuo pat metu pirmojo trūkumas – pasakojimo šuoliai, tai antru – šališkumas ir dalies šaltinių nekritiškas vertinimas.

Trys išvados

  1. Knyga turi atsidurti privalomuose vidurinio išsilavinimo programų skaitiniuose – tiek istorijos, tiek literatūros;
  2. Pasižadu asmeniškai 🙂 lipti Gediminui Kulikauskui ant nuospaudų, kad rašytų toliau ir pildytų šioje knygoje likusias praleistas temas;
  3. Lietuvos istorikai ir literatai privalo daugiau dėmesio skirti šių mūsų istorinių pasakojimų gaivinimui, puoselėjimui ir populiarinimui – tai didžiulė erdvė patriotiškumo ugdymui ir jo išnaudojimui kiekvieno piliečio kasdienybėje.

Propagandos technologijos – kaip meluoja Kremlius?

Pamačiau įdomų, matyt, pseudoniminio autoriaus Gintauto Baranausko tekstą apie propagandos technologijas ir negalėjau atleisti, kad žmogus išvertė tik dalį naudingos informacijos. Vienas iš daugybės pradinių tekstų rusų kalba yra čia, kitas – čia. Tačiau šie eiliniam skaitytojui per platūs ir turi kai kurių sisteminimo klaidų. Todėl prisėdau ir išverčiau. Verčiant kilo keletas minčių, tad ateityje šį įrašą pildysiu.

Metodo pavadinimas Technologija Pavyzdys Ukrainoje
Įpiršimas Reguliarus kartojimas. Ypač paveiku, kai auditorija neturi alternatyvių šaltinių. Ukrainą valdo dešiniųjų ir žydų chunta
Kartojimas Simbolio, šūkio, frazės, vaizdo ar kito turinio kartojimas siekiant jo geresnio (ypač – pasąmoninio) įsiminimo. Gali būti muzikinis ar vaizdinis. La la la la la la laaaaaaa… PTN PNX
Išankstinė nuomonė Nauja idėja grindžiama susiformavusia išankstine dominuojančia nuomone. Ukrainoje rusai gali būti ginami, nes Maskva yra „rusų pasaulio“ kūrėja ir gynėja
Meilės ataka Didelės grupės neutralaus ar priešiško nuomonių lyderio garbinimas, šiam pareiškus bent kažkiek kitokią nuomonę.
Aforizmai Diskusijos uždarymas naudojant apibendrinančius ir supaprastinančius argumentus (pavyzdžiui, „karas neturi alternatyvų“)
Blizgutis Objektas aprašinėjamas teigiamomis, tačiau labai išplaukusiomis savybėmis, kurių ginčyti neįmanoma Barnumo efektas (Forerio reiškinys)
Dezinformacija Klaidinimas teikiant nepilną informaciją arba pilną, tačiau jai nereikalingą siekiant konteksto ar dalies informacijos iškraipymo Ukrainos karių vadovybė „nuleido“ infomaciją Kremliui
Priešo demonizavimas Kitos grupės, jos požiūrio vaizdavimas kaip nežmogiško, amoralaus hiperbolizuojant ar falsifikuojant trūkumus, veiksmus Melas apie Ukrainos karių neva „nukryžiuotą“ berniuką
Gerybiniai požymiai Pozityvių emocijų kėlimas objektą siejant su gerybiniais požymiais – taika, laimė, saugumas, laisvė, teisybė, stabilumas DNR/LNR – kovotojai už laisvę ir prieš …
Dalinė tiesa Dalinės tiesos sakymas, nutylint nenaudingą tiesos dalį. Atrankinė dalis turi būti maloni klausytojui, tai ko jis tikisi
Pusiau tiesa Keli susiję teiginiai, iš kurių bent dalis yra visuotinai žinoma ar lengvai patikrinama tiesa. Nuvertėjus rubliui Kremliaus pajamos rubliais netgi padidės, nes nafta parduodama už dolerius
Sąmoningas neapibrėžtumas Tikslingas bendrų frazių naudojimas, kad auditorija pati sugalvotų savo versiją, kuri paremta ne analize, o pageidautina linkme JAV gali pavirsti atominėmis dulkėmis
Kognityvinis disonansas Vidinio prieštaravimo sukūrimas, kurį sąmonė turėti spręsti pageidaujama linkme Maskvos patriarchas palaimina karą prieš Ukrainos chuntą
Atpirkimo ožys Atsakomybės perkėlimas asmeniui ar grupei, pašalinant iš dėmesio pagrindinius kaltininkus ar perkeliant dėmesį nuo problemos sprendimo paieškų Strelkovas numušė MH-17
Socialinė kontrolė Socialinio spaudimo pagalba reikalaujama palaikymo ir garantuojamas pritarimas. Į nepasiduodančius nukreipiamas smerkimas Požiūris į totorius Kryme po okupacijos
Asmenybės kultas Idealizuoto asmens įvaizdio kūrimas – viską galinčio, viską valdančio.
Kalbinė propaganda Meninės kalbos išraiškos ir tropų naudojimas keičiant informaciją ir jos emocinį poveikį  
Logikos klaidos Loginio argumentavimo klaidos. Visi tokie argumentai yra klaidingi, nors kai kuriuos žmones jie vis tiek gali įtikinti  
Melas Iškreiptų faktų, duomenų, neatitinkančių tikrovės, teikimas  Maidno dalyviams mokėjo JAV
Skirtukų kabinimas Siekiant supaprastinti atskirų asmenų vertinimą jie priskiriami grupėms, kurios jau turi charakterizuojančius požymius. Diskusija apie konkretaus asmens požymius nebelieka Porošenko – žydas banderovcasUkropas
Neišvengiama pergalė Įtikinus tam tikrų pokyčių neišvengiamumu dingsta motyvas tokiems pokyčiams priešintis. Rusijos armija vis tiek nugalės sugriuvusią Ukrainos armiją
Neakivaizdus teiginys Kai tiesiogiai išreiškta idėja nesusilauktų pritarimo, tai keletą kartų netiesiogiai užsimenama Ukraina taiką pasiektų atidavusi Donecką ir Krymą
Pateisinimas Bendrųjų frazių naudojimas paaiškinant abejotinus veiksmus ir tvirtinimus  Krymas – „rusų pasaulio“ dalis
Mojavimas vėliava Savo veismų teisinimas patriotizmu ir tautos interesais. Kryme Maskva atkuria „rusų pasaulio“ dalį
Dėmesio nukreipimas Nesvarbių duomenų ar argumentų skaičiaus naudojimas, siekiant pagrįsti savo poziciją diskusijoje kiekybe, o ne kokybe
Juodinimas Racionalių argumentų keitimas iracionaliais, siekiant pasinaudoti baime, nuogastavimais ar kitais emociniais vertinimais
Perkėlimas (susiejima) Žmonių, daiktų, simbolių ir kitų objektų vaizdavimas ant kitų, siekiant teigiamo ar neigiamo požymio susiliejimo Svastika ant Ukrainos vėliavos
Įprastinė sąlyga Dviejų objektų rodymas kartu, su tikslu parodžius vieną nesąmoningai tikėtis antrojo pasirodymo Maidaną laimėjo Pravyj Sektor. Kijevą valdo … Pravyj Sektor!
Įsakymas Klausytojai ne visada nori rinktis pati, jai lengviau, kai diktuojama atleidžiant nuo atsakomybės
Nepritarimo provokacija Supažindinimas su idėja pristatant ją kaip neigiamai vertinamo asmens ar grupės idėją Minsko taikos susitarimus pasiūlė Kijevas
Liudijimas Pripažįstamo autoriteto (mokslininko, eksperto, gerbiamo žmogaus) citata liudijima užkoduoto teiginio teisingumą
Savas žmogus Problemų ir interesų bendrumas leidžia tikėtis didesnio pasitikėjimo skleidžiama idėja Donecke kovoja buvę traktoristai ir šachtininkai
Šūkiai Trumpos, taiklios frazės, kurios gali apimti stereotipus ir skirtukus. Dažniausiai naudojami kaip emociniai šaukiniai
Stereotipai Išankstinių nuostatų, skirtukų, keliančių baimę, neapykantą, pasibjaurėjimą, priskyrimas Kijevą remia Geiropa – gėjų Europa
(Ne)šališkumas Turinys perteikiamas nešališko profesionalo (žurnalisto, mokslininko etc.), kuriuo bus labiau patikėta, nei šališka konflikto dalimi Buvusi med.slaugė pasakojo, kad …
Baimė, nežinomybė, abejonė Negatyvios ar ginčytinos/melagingos informacijos sklaida, siekiant pakirsti jo reputaciją arba iššaukti nepasitikėjimą Porošenko/Muženko Debalceve palaidojo 3 tūkst. Ukrainos karių
Laimingi žmonės Žinomi ar gerai atrodantys žmonės natūraliai kelia norą sekti jais, vadovautis jų pavyzdžiu. 500 Rusijos kultūros veikėjų viešas laiškas, palaikantis Kremlių
Naujienų kontrolė (darbotvarkė) TV ar kitos medijos žiūrovai linkę tikėti, jog pirmiausia jiems pranešama apie svarbiausias žinias, o pabaigoje – mažiau svarbios
Supaprastinimas Pagal prasmę tinkančios bendros frazės, kuriomis bandomi duoti paprastus atsakymus į sudėtingas socialines, politines, ekonomines ar karines problemas Rusija savo armiją gali per dvi dienas įvesti ne tik į Kijevą, bet ir į Varšuvą, Vilnių ar Bukareštą
Citatos be konteksto Iš konteksto išimtos citatos su pasikeitusia prasme leidžia diskredituoti jų autorius
Suvokimo plotis Abejotina ar diskutuotina pozicija atrodys gerokai normaliau radikaliame ekstremalios pozicjos fone Jau geriau nusikaltėlis Janukovičius, nei žydo-banderovas Porošenko
Euforija Įvykių, renginių, švenčių teigiamos emocijos iš dalies persiduoda ir objektui, ir organizatoriams Putinas – rusų žemių vienytojas
Anoniminis autoritetas Neįvardinto autoriteto panaudojimas padidina pasitikėjimą. Tai gali būti mokslininkai, gydytojai, artimas Prezidentui asmuo ir t.t.
Pasakojimas be ar su emocijomis Norint pripratinti prie aiškiai neigiamos, atstumiančios informacijos ji nuosekliai pateikiama monotonišku pasakojimu be emocijų. Arba atvirkščiai – dirbtinai emocingai reaguojant į ne tiek svarbų turinį
Sensacija „Skubumas“, „skandalingumas“ dažnai tampa pretekstu išskirti žinią, reikalauja didesnio dėmesio ir didina klausytojo emocijų laipsnį. Tai naudojama arba siekiant padidinti dėmesį,arba kaip tik nukreipti dėmesį nuo kito įvykio ar žinios

Kremliaus įtaka Lietuvos ryšių su visuomene agentūroms

2012 m. birželį VSD paskelbė veiklos apžvalgą, kurioje bene pirmą kartą viešai įvardino Kremliaus įtaką Lietuvos viešajai erdvei (čia ir toliau paryškinimai – mano):

2011 m. prieš Lietuvą buvo vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų. Prieš šalyje vykdomus strateginius energetikos projektus nukreipta informacija buvo skelbiama užsienio ir Lietuvoje leidžiamose žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvai [..] nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. [..] Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai.

Po metų skelbtoje veiklos ataskaitoje visuomenei VSD iš esmės kartojo savo įžvalgas:

Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos  instrumentus,  energetinių  ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.

2014 m. kovą VSD pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą (veiklos ataskaita liko formaliu biurokratiniu dokumentu). Kategorijomis (ir konkrečiais pavyzdžiai) įvardinti prieš Lietuvą dirbantys subjektai:

Prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, „nevyriausybinės“ organizacijos, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos RsV agentūrų rolė

Naują viešos diskusijąos etapą liepos 3 dieną pradėjo 15min.lt žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kai portale buvo paskelbtas jo tekstas „Lietuvos viešųjų ryšių agentūros dievagojasi Rusijai nedirbančios, bet Kremliaus pinigų neatsisako“. Į jį sureagavo Mykolas Katkus savo Facebook įrašais – pirmuoju-šmaikščiuoju, ilgesniu paaiškinimu. Temperatūra kilo ir Skirmantas reagavo, kai sulaukė užuominų apie teismus, į ką Mykolas reagavo trumpai ir tikslingai. Panašu, kad tema Skirmantą sudomino ir jis pradėjo kapstyti toliau.

Skirmantas savo komentaruose teigia, jog teksto ašis – žinia/klausimas Lietuvoje viešuosius pirkimus perkančiosioms organizacijoms, kurios pirkimo sąlygose nekreipia dėmesio į galimus esminius RsV ir kitų paslaugų tiekėjų interesų konfliktus, kai tuo pat metu dirbama ir su valstybine Lietuvos organizacija, ir su strategiškai priešingus interesus turinčiais Kremliaus kontroliuojamais subjektais.

Mykolas perfrazuoja tiesiai – kaip tekstą supras vidutinis skaitytojas: „žurnalistas ieškojo ir surado Rusijos šnipų“. Esą tie asmenys dirba ir kenkia Lietuvai. Vertas dėmesio situaciją paaiškinantis Mykolo retorinis klausimas:

Aš laikausi nuostatos, kad mūsų darbas nėra toks nekaltas, mat taisyklės nėra tokios aiškios, o galimybės – didžiulės. Kaip ir darbo su politinės partijoms atveju, dirbdamas su kompanija su ja susitapatini. Kadangi politizuotų Rusijos kompanijų sėkmė dažniausiai reiškia Lietuvos nesėkmę – pajutau, kad to daryti negalėsime. Tačiau aš nesu tikras, kad tai vienintelis teisingas atsakymas. Kartais gal būtų geriau, kad net priešiškai nusiteikusi kompanija teiktų informaciją, o ne užsiimtų agresyvia propaganda. Kita vertus – kas bus tas kompanijos patikimumo vertintojas? Politikai? VTEK? VSD? Skirmantas Malinauskas? Taigi tai kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kaip Mykolas savo komentaruose pastebi, su Rusijos organizacijomis dirba daugybė skirtingų sektorių lietuviškų įmonių – teisininkai, lobistai, žiniasklaidos priemonės ir daugybė kitų. RsV sektorius – vienas iš dažniausiai minimų, tačiau tikrai ne pats svarbiausias ginant užsakovų interesus.

Kas ir kaip turėtų dėti brūkšnį? Ar rusiškas kapitalas automatiškai yra velnio sėkla? Kaip tada vertinti visus į Rusiją eksportuojančius ir/ar jai paslaugas teikiančius? O Rusijos satelitams iš Azijos ar Baltarusijos?

„Rosatom“ („PR Inc.“) konkursas

Diskusijos ištakos – dar 2013 m. gegužės BNS žinia, jog „Rosatom“ pradėjo ieškoti paslaugos tiekėjų viešojo pirkimo būdu. Tuo metu akcentuota, jog konkursas yra išbandymas žiniasklaidai, nes neva pagrindinės paslaugos bus informacijos sklaida.

Daugiau kaip po metų – 2014-ųjų gegužės 30 d. delfi.lt (Šarūno Černiausko) tekstas apie Rusijos įmonės laiškus Lietuvos RsV agentūroms. Kaip FB rašo Skirmantas:

Šiandien tris kartus pasikalbėjau su Rusijos agentūros “PR Inc.” vadovu. “Rosatom” tikrai ruošėsi rengti konkursą Lietuvoje, tačiau ši agentūra nusprendė visiems užbėgti už akių ir pati savo iniciatyva išplatino su “Rosatom” nesuderintą siūlymą. Mano žiniomis “Rosatom” iš viso Lietuvoje konkurso neberengs po kilusios audros, o šiai agentūrai radosi labai daug problemų. Dėl to neliūdžiu. Nors prašė, agentūros pavadinimo neišėmiau. Manau, rašyti buvo verta.

Kada Kremliaus įtaka Lietuvos RsV agentūroms yra žalinga valstybei?

Į šį klausimą gali atsakyti tik tiesiogiai dirbantys (arba vidinę informaciją turintys) specialistai, nes tai priklauso nuo kelių aplinkybių:

  • užduočių pobūdis (techninis darbas ar strateginės konsultacijos);
  • realus ar tariamas interesų konfliktas su Lietuvos interesais;
  • bendradarbiavimas su Lietuvos saugumo institucijomis.

Skirmanto tekste Arvydas Anušauskas suabsoliutina, jo manymu, visi Kremliaus kontroliuojami projektai yra ir minkštosios galios naudojimo projektai. Tokią mintį palaiko ir buvęs RsV agentūrų asociacijos veidas Linas Kontrimas:

Noriu labai aiškiai pasakyti – Rusija beveik visuose projektuose, jei tik turės galimybę, užsiims propagandine veikla. Tai valstybė, kuri propagandą savo užsienio politikoje naudoja nuo neatmenamų laikų. Ji propagandiniais įrankiais ne tik sugeba išlaikyti savo imperinę sudėtį, bet dar ir kelti didžiulę grėsmę kaimynėms.

Ar tikrai? Lengva būtų užimti priešingą naivuolio poziciją, tačiau visus Rusijos bendrovių interesus sieti su politiniais Kremliaus tikslais – manyčiau, irgi per didelė paranoja. Tiesa, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės tokių projektų metu šį pavojų visada turėti omenyje.

Kas iš tiesų dirbo ir dirba su Kremliaus projektais?

Skirmanto tekste įvardintos viešai apie savo bendradarbiavimą skelbiančios agentūros – VRP ir Integrity PR, vykdančios projektus, galimai sietinus su Kremliumi – atitinkamai „Nukem“ (per „Rosatom“) ir „Nord Stream“ (per „Gazprom“). Mykolas FB diskusijoje kelia teisingą klausimą – ar tikrai Rusijos bendrovės pirkdamos neteisėtos įtakos paslaugas apie tai pasiskelbia viešai?

Akivaizdu, kad tokių dirbančių ar dirbusių yra gerokai daugiau ir juos verta suregistruoti į vieną sąrašą. Čia skelbiu tai, ką pavyko per gerą pusvalandį surasti viešai ir prisimindamas vieną kitą mažiau viešą faktą. Jeigu/kai gausiu daugiau informacijos – gyvai papildysiu.

Kremliaus kontroliuojama (bent iš dalies) organizacija Lietuvos RsV agentūra, bendradarbiavimo laikotarpis, nuorodos į pranešimus, pastabos
Darbo partija Pro group (taip pat „Filipavičius ir partneriai“, dabar „Maniac“) – bent nuo 2006 vasario (Darbo partijos bylos medžiaga, kurioje juodosios buhalterijos čekiuose įvardinta vardu ir pavarde) bent iki 2012 Seimo rinkimų
Dujotekana Publicum – bent nuo 2001 (tikrai nuo 2003) bent iki 2007-ųjų NSGK tyrimo (15 išklotinė)
Viešųjų ryšių technologijos“ (dabar – „INK agency“) – bent 2007
Avenire – bent nuo 2010 bent iki 2013
Gazprom Publicum – nuo 2001 bent iki 2004 – Lietuvai finansiškai nenaudingas „Lietuvos dujų“ privatizavimas (2003-2004 metais)
Inter Rao Lietuva Publicum FComm2012-2013, naujo “Dujotekanos” tipo tarpininko, skirstančio Kremliaus pinigus, IPO Varšuvos biržoje kampanija
Lukoil Viešųjų ryšių technologijos – bent 2008
Ad Verum – bent 2012 bent iki 2014 birželio
Nord Stream
(„Gazprom“ kontroliuojama bendrovė)
Integrity PR – bent nuo 2010 birželio iki dabar, tuo pat metu dirba su URM Baltijos regiono valstybių projektu (URM „Nord Stream“ projektą yra įvardijusi kaip pavojingą Lietuvai). Mykolas Katkus teigia, jog VRP šio pasiūlymo atsisakė, nes matė, kad jis kertasi su Lietuvos interesais.
Nukem
(„Rosatom“ kontroliuojama bendrovė)
VRP Hill+Knowlton Strategies – bent nuo 2012 kovo – iki dabar, tuo pat metu (2012 m.) VAE uždarymo projektas, 2014 m. laimėjo LESTO viešąjį pirkimą
Rolandas Paksas DDB & Co. ir Katkevičius – 2002-2003, LRP rinkimų kampanija
Rosatom Mykolo Katkaus teigimu, „Rosatom“ RsV agentūrą Lietuvoje samdė ~2011 metus, kai agentūra platino interviu su Seimo nariais žiniasklaidai
Avenire – bent 2013

Į šį sąrašą, manau, neverta traukti tokių įmonių kaip „Kazmunaygaz“, TNK-BP ar „Yukos“, nes Kremlius jų veiklos Lietuvoje metu darė/daro tik ribotą netiesioginę įtaką. Taip pat nenagrinėju pavienių ekspertų, nes tai sunkiai atsiejama nuo in-house darbo pagal darbo sutartį ir daugeliu atvejų neturiu pakankamai duomenų.

Reziume

Ne tik šiai temai yra žiaurus Lino Kontrimo lūpose nuskambėjęs bendros Lietuvos RsV agentūrų situacijos apibendrinimas:

Norint išgyventi mūsų rinkoje reikia galvojant ne apie metus ar dešimtmečius į priekį, o apie šiandien ir rytoj. Kai kurios agentūros neturi net galimybės svarstyti, kokios pasekmės laukia imantis vieno ar kito užsakymo.

Tai ir atsako į klausimą, kodėl ir kas dirba su Kremliaus kontroliuojamomis organizacijomis. O ar to darbo metu Lietuva patiria (ir kokio masto) žalą – jau tampa kiekvieno besidarbuojančiojo sąžinės reikalu.

Kaip ir visada sąžinės klausimų atveju, šią problemą geriausiai sprendžia viešumas. Tam ir skirtas šis mano tinklaraščio įrašas.

Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?

Jeigu susiduriate su žiniasklaida, tai nevargsiu ir neįtikinėsiu, jog Kremlius pastarosiomis savaitėmis vykdo aktyvius informacinio karo veiksmus, kurie tyčia ar netiesiogiai nukreipti ir prieš Lietuvą.

Informacinis karas yra sudėtinė modernios karybos dalis, todėl kaip Lietuvos Respublikos pilietis turiu teisėtus lūkesčius, jog Lietuvos kariuomenė tai supranta, įvertina ir imasi reikalingų gynybinių veiksmų.

Deja, kaip daugiau nei dešimtmetį dirbantis ryšių su visuomene (propagandos) srityje galiu tik konstatuoti, jog informaciniame kare Lietuva nesiima jokių aktyvių veiksmų, nesiima priemonių užkardyti agresoriaus informacijos sklaidos. Galiu tik viltis (negaliu patikrinti), jog vyksta situacijos stebėsena.

Priminsiu, jog kol kas vis dar turime veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios XIII skirsnio 135 straipsnio II dalyje yra esminė teisės norma, leidžianti imtis aktyvių priemonių, stabdant agresoriaus informacinio karo veiksmus:

 Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

Galima tik priminti, jog to paties skirsnio 139 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.

Norintiems pasiginčyti, kas yra „karo propaganda“, galima atsidaryti Tarptautinių žodžių žodyną, kur „propaganda“ apibrėžiama kaip:

filos., moksl., rel. ir kt. teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną „karas“ yra (pirmoji ir šiuo atveju reikalinga reikšmė):

ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar didelių visuomenės grupių

Taigi, „karo propaganda“ šiandienos situacijos atveju yra:

ginkluoto susidūrimo tarp valstybių (Rusijos federacijos ir Ukrainos) teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus

Kitaip tariant, visi Kremliaus kontroliuojamų žiniasklaidos kanalų veiksmai, kuriais siekiama veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus, yra draudžiami.

Turint tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtiną draudimą tokius veiksmus atlikti, vienintelis klausimas, kuri(-ios) valstybės institucijos privalo šį draudimą įgyvendinti.

Todėl galiu ne tik retoriškai klausti – ką jau padarė ir daro Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos Prezidentė, Valstybės saugumo departamentas, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios teisėsaugos institucijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ir kitos šiuo klausimu reikalingą kompetenciją bei funkcijas turinčios valstybės institucijos?

Papildymas, 12:51
LR Konstitucinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.

Papildymas 14:16
Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Papildymas 16:16
Pagal Karo padėties įstatymo 2 str. 4 p. karas – tai paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Po vakar dienos Vladimiro Putino spaudos konferencijos, kurioje jis tiesiogiai įvardino Lietuvą kaip padedančią Ukrainai, Lietuva faktiškai tapo tarptautinio ginkluoto konflikto dalyve.
Papildymas 2014 m. kovo 10 d., 15:40
Kovo 5 d. Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavome ar ir kokiomis priemonėmis būtina riboti Kremliaus propagandą. Laidos įrašas čia, mano pasisakymas apie 26:45.

« Older posts