XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Konstitucija

Rinkimų kodekse – neteisėtas konstitucinės teisės apribojimas

Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. įtvirtintas draudimas viešinti užpildytą (-us) rinkimų biuletenį (-ius). Poįstatyminiuose teisės aktuose, detalizuojančiuose šios normos įgyvendinimą nueita dar toliau ir rinkimų patalpose jau galite pamatyti įspėjimus, kad fotografuoti negalima, rinkimų komisijų nariai ir stebėtojai daro atitinkamas pastabas balsuojantiems.

Manau, tai rimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų piliečių teisių ir laisvių apribojimas, kuris yra neteisėtas.

Konstitucijos 34 str. 1 d. įtvirtintas bazinis principas, jog piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Konstitucijoje įtvirtina, kad Seimas (55 str. 1 d.), Prezidentas (78 str. 2 d.) ir vietos savivalda (119 str. 2 d.) renkami slaptu balsavimu.

Tačiau slaptas balsavimas yra sudėtinė rinkimų TEISĖS dalis. Tai nėra piliečio pareiga. Kitaip tariant, pilietis gali pasinaudoti savo teise, tačiau tai nėra pareiga. Lygiai taip pat pilietis gali naudotis slapto balsavimo galimybe, o gali ja ir nesinaudoti.

Pilietis gali pasirinkti balsuoti neslaptai. Todėl Rinkimų kodekso 142 str. 7 d. prieštarauja LR Konstitucijai.

Tai, kad dalis piliečių parduoda savo balsą ir biuletenių fotografavimą naudoja įrodyti savo balsavimo versiją, visiškai nesusiję su normalių piliečių teisių apimtimi. Nusikaltimai turi būti persekiojami ir užkardomi normaliomis priemonėmis, o ne ribojant ir paminant konstitucines sąžiningų piliečių teises.

Sąmoningai dedu savo paskutinio balsavimo biuletenį (jeigu rasiu, vėliau papildysiu ir ankstesnių biuletenių nuotraukomis). Su malonumu lauksiu, kol VRK surašys man administracinio nusižengimo protokolą ir jį skųsiu teismui prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Rinkimų kodekso normos atitikties Konstitucijai ir jos principams patikros.

Kur Lietuvos kariuomenės ir kitų valstybės institucijų gynybiniai veiksmai?

Jeigu susiduriate su žiniasklaida, tai nevargsiu ir neįtikinėsiu, jog Kremlius pastarosiomis savaitėmis vykdo aktyvius informacinio karo veiksmus, kurie tyčia ar netiesiogiai nukreipti ir prieš Lietuvą.

Informacinis karas yra sudėtinė modernios karybos dalis, todėl kaip Lietuvos Respublikos pilietis turiu teisėtus lūkesčius, jog Lietuvos kariuomenė tai supranta, įvertina ir imasi reikalingų gynybinių veiksmų.

Deja, kaip daugiau nei dešimtmetį dirbantis ryšių su visuomene (propagandos) srityje galiu tik konstatuoti, jog informaciniame kare Lietuva nesiima jokių aktyvių veiksmų, nesiima priemonių užkardyti agresoriaus informacijos sklaidos. Galiu tik viltis (negaliu patikrinti), jog vyksta situacijos stebėsena.

Priminsiu, jog kol kas vis dar turime veikiančią Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios XIII skirsnio 135 straipsnio II dalyje yra esminė teisės norma, leidžianti imtis aktyvių priemonių, stabdant agresoriaus informacinio karo veiksmus:

 Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama.

Galima tik priminti, jog to paties skirsnio 139 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.

Norintiems pasiginčyti, kas yra „karo propaganda“, galima atsidaryti Tarptautinių žodžių žodyną, kur „propaganda“ apibrėžiama kaip:

filos., moksl., rel. ir kt. teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus.

Pagal Lietuvių kalbos žodyną „karas“ yra (pirmoji ir šiuo atveju reikalinga reikšmė):

ginkluotas susidūrimas tarp valstybių ar didelių visuomenės grupių

Taigi, „karo propaganda“ šiandienos situacijos atveju yra:

ginkluoto susidūrimo tarp valstybių (Rusijos federacijos ir Ukrainos) teorijų, idėjų skleidimas siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus

Kitaip tariant, visi Kremliaus kontroliuojamų žiniasklaidos kanalų veiksmai, kuriais siekiama veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus, yra draudžiami.

Turint tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtiną draudimą tokius veiksmus atlikti, vienintelis klausimas, kuri(-ios) valstybės institucijos privalo šį draudimą įgyvendinti.

Todėl galiu ne tik retoriškai klausti – ką jau padarė ir daro Lietuvos kariuomenė, Lietuvos Respublikos Prezidentė, Valstybės saugumo departamentas, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžios teisėsaugos institucijos, Ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ir kitos šiuo klausimu reikalingą kompetenciją bei funkcijas turinčios valstybės institucijos?

Papildymas, 12:51
LR Konstitucinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis.

Papildymas 14:16
Komentaras paskelbtas portale 15min.lt

Papildymas 16:16
Pagal Karo padėties įstatymo 2 str. 4 p. karas – tai paskelbtas karas ar bet kuris kitas tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Po vakar dienos Vladimiro Putino spaudos konferencijos, kurioje jis tiesiogiai įvardino Lietuvą kaip padedančią Ukrainai, Lietuva faktiškai tapo tarptautinio ginkluoto konflikto dalyve.
Papildymas 2014 m. kovo 10 d., 15:40
Kovo 5 d. Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ diskutavome ar ir kokiomis priemonėmis būtina riboti Kremliaus propagandą. Laidos įrašas čia, mano pasisakymas apie 26:45.

Apkalta Nr.3: politika nėra teisė

Vakar futbole tarp Vilniaus ir Marijampolės mačiau Aleksandrą Sacharuką – šalia Artūro Zuoko, Gintauto Babravičiaus ir dar kelių daugiaplanių politikos dalyvių. Turint omeny, kad „Krikščionių“ partija turi dar ir žiemelių užnugarį, tai balsavimo dėl apkaltos rezultatai ne tik nestebina, bet netgi labai dėliojasi į lentynėles.

Tačiau apie viską iš eilės. Buvo teigiančių, jog Seimas pasirinko patį prasčiausią variantą. Kiti apibendrino, jog visas šis Seimas jau nebeteisėtas. Dar kiti situaciją įvardino pačiu didžiausiu parlamento nuopoliu.

Nieko panašaus. Derėtų įsisąmoninti, ką reiškia apkalta ir kaip ji pas mus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje suguldyta į teisines lentynėles. Pirma, teisinį kaltinamųjų veiksmų įvertinimą atlieka Konstitucinis teismas. Antra, Seimas, remdamasis Konstitucinio teismo sprendimu kaip rekomendacija, paskiria arba ne bausmę.

Seimo balsavimas dėl apkaltos – laisvas nuo teisės

Konstitucijos 74 straipsnyje naudojamas žodelis „gali“, todėl bet kokie teiginiai apie Seimo nesusikalbėjimą su teise ir Konstitucinio teismo išvada yra, švelniai tariant, keistoki. Taip, galima sutikti, jog teisinė logika reikalautų, jog Seimo nariai balsuotų laikydamiesi nuoseklių principų ir tam tikros sistemos, tačiau laisvas Seimo nario mandatas ir, dar svarbiau, Konstitucijoje numatytas slaptas balsavimas reiškia ne ką kitą, o politinį balsavimo dėl apkaltos pobūdį.

O kur politika – ten teisė tėra vienas iš kelių įrankių. Trečiosios apkaltos atveju tuo akivaizdžiai įsitikinome visi, kai tapo akivaizdu, kad sveikas protas reikalavo Scharukui bent jau ne mažesnės bausmės nei Karaliui, tačiau politinės logikos taisyklės skirtingos nei sveiko proto.

„Smūgis“ Seimo įvaizdžiui?

Ne daug ką bendro su realybe turi ir teiginiai, neva toks Seimo sprendimas iš esmės sumažins pasitikėjimą Seimu. Ar gali nusikaltėlių visuomenė pasitikėti nusikaltėliais? Štai beveik oficialūs LLRI tyrimo duomenys – kas antra (49 proc.) surūkyta cigaretė yra kontrabandinė. Kuo tai skiriasi nuo Seimo? Seime bent 80 narių (57 proc.) iš 140 turi bent konformistinio moralumo.

Jeigu eiliniai piliečiai leidžia sau vogti iš mūsų visų (visuomenės, valstybės), tai kodėl mes galim kelti didesnius reikalavimus Seimo nariams? Ar tie vagys-rūkoriai balsuos kitaip prie rinkimų urnų? Utopija.

Apie 9 Seimo narių skirtumą (80 vs. 89)

Man asmeniškai įdomiausias apkaltos rezultatas – tai 9 Seimo nariai, kurie skyrė bausmę Linui Karaliui, o Aleksandrui Sacharukui – ne.

Sklando gandai, neva buvęs Lietuvos saugumo tarnybų darbuotojas Aleksandras Sacharukas dalį Seimo narių šantažavo ir privertė už jį nebalsuoti. Kitus tarsi tiesiogiai ar netiesiogiai nupirko. Tą tarsi patvirtintų ir po apkaltos rezultatų paskelbimo replikavęs Jurgis Razma – dėl specialiai pažymėtų (sugadintų) balsavimo biuletenių, kur pagal žymėjimą galima nustatyti, jog atitinkamas asmuo apkaltos nepalaikė.

Optimistinis skirtumo aiškinimas – tai galiojanti Seimo narių praktika. Tokiu atveju už svetimus balsuojantys Seimo nariai Aleksandro Sacharuko elgesį pateisino savo asmeniniu pavyzdžiu – t.y. jeigu aš taip dariau, tai kodėl turėčiau nubausti Aleksandrą Sacharuką? Tuo tarpu Lino Karaliaus padaryti pažeidimai iš esmės kitokie – žmogus sąmoningai praleidinėjo posėdžius ir ne tai, kad tuo metu būtų „susitikinėjęs su rinkėjais“, o realiai atostogavo ne Lietuvos teritorijoje. Nors formali logika abu pažeidimus sulygintų, tačiau pagal politinę logiką tai jau iš esmės skirtingi pažeidimai.