XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: JAV (Page 1 of 2)

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

„15min“ apie „WikiLeaks“

Pirmadienį Gediminas Gasiulis iš „15min“ atsiuntė klausimus, kaip iš interneto teisės pozicijų vertinu „WikiLeaks“ situaciją ir valstybės paslaptį sudarančios informacijos viešą skelbimą. Internete galima rasti visą straipsnį „WikiLeaks“ – taro tiesos ir žalos“, jam skirtas ir pirmasis spausdintinio gruodžio 1 d. numerio laikraščio puslapis (sutrumpinta versija). Žemiau pridedu pilnus savo atsakymus.

Daugybė valstybių piktinasi „Wikileaks“ vykdomais slaptos/konfidencialios/riboto naudojimo informacijos paviešinimais, tačiau negali to sustabdyti. Kodėl? Kurios valstybės įstatymai galioja „Wikileaks“ atžvilgiu? Jei informacija yra išties žalinga, ar tokios valstybės kaip JAV neturi techninių galimybių to sustabdyti?

Pirma, jeigu kalbant supaprastintai, tai slaptos informacijos skelbimas – viena iš nusikaltimų rūšių. Visos valstybės kovoja prieš nusikalstamumą, tačiau vis tiek jo nepanaikina. Taip ir šiuo atveju. Tiesiog neįmanoma užkirsti kelio visiems nusikaltimams.

Antra, konkrečiai paskutinio paviešinimo atveju pažeisti JAV teisės aktai, nes dažniausiai valstybės įstatymai nustato, jog paslaptimi laikoma tik tos pačios valstybės informacija. Todėl svetimoje valstybėje viešinant kitos valstybės slaptą informaciją iš esmės nusikaltimas nedaromas, nes skelbiama informacija, kuri nesudaro valstybės paslapties.

Trečia, WL atveju svarbi ekstradicijos procedūra (plačiau čia), t.y. ar prieglobstį suteikianti valstybė WL veikla vertina (t.y. baudžiamieji įstatymai tai apibrėžia taip) kaip nusikaltimą. LR atveju būtų sprendžiamas klausimas tiek  LT teisės aktų ir tarptautinių sutarčių pagrindu. Jeigu šalis X su JAV nėra sudariusi tokių sutarčių, tai iš esmės nebūtų pagrindo WL įkūrėjus perduoti JAV.

Ketvirta, atsakant į klausimą, kurios valstybės teisės aktai galioja WL atžvilgiu, reikėtų atsižvelgti į keletą faktorių:

  • domeno registracija;
  • serverio vieta;
  • naudojama kalba;
  • naudojama valiuta, laiko juosta ir pan.;
  • pateikiamos informacijos skaitytojus (WL atveju tai dažniausiai JAV piliečiai);

Informacijos srautą internete kontroliuoti praktiškai neįmanoma, nes tam reikėtų neįtikėtinai didelių išteklių (t.y. reikėtų analizuoti visus siunčiamus duomenis), tuo tarpu P2P tinklais visą WL turinį galima perduoti itin sparčiai ir konfidencialiai (pvz., užkodavus bent kiek stipresniu raktu).

Kodėl puolama būtent „Wikileaks“, tačiau informaciją skleidžianti žiniasklaida paliekama ramybėje?

Tiek JAV, tiek LT galioja nuostata dėl informacijos šaltinio paslapties. LR Konstitucinis teismas yra labai aiškiai pasisakęs, kokiais atvejais informacijos šaltinio paslapties principas gali būti pažeidžiamas. JAV atveju itin garsi yra Judith Miller byla, kai Pulicerio premijos laureatė atsisakė teismui atskleisti šaltinį, atskleidusį CIA agentės tapatybę.

Kitas aspektas – svarbiais ir piliečiams rūpimais klausimais žiniasklaida turi teisę ir net privalo skelbti valstybės paslaptis, jeigu jų atskleidimas sutampa su viešuoju interesu viešinti korupcinius ar kitokius nusikaltimus. Būtent tai WL ir argumentuoja savo pozicija – t.y. kritikuoja netinkamą ir nesąžiningą JAV diplomatų taktiką, dviveidišką valstybės politiką ir pan. Tokiu atveju žiniasklaida elgiasi kaip whistle-blower‘iai, t.y. praneša apie nusikaltimus ir tai laimi prieš kito principo (valstybės paslapties) atskleidimo daromą žalą.

Jei „Wikileaks“ būtų paviešinta su Lietuva susijusi jautri informacija (kad ir, tarkim, kokie nors įrodymai apie CŽV kalėjimus), kokių veiksmų valstybė galėtų imtis?

Kiltų tas pats klausimas, kurį valstybės vertybė svarbesnė – ar visuomenės teisė žinoti apie galimai daromus nusikaltimus, ar valstybės suvereniteto apsauga ir saugumas. VSD pažymų atveju jas paviešinęs subjektas turėtų rimtai ruoštis ilgam teisiniam procesui, o informaciją nutekinę asmenys – lygiagrečiai vykstančiam tyrimui dėl jų atsakomybės.

Procedūrų prasme ir interneto atžvilgiu sistema gana aiški – Konstituciniame teisme nagrinėta Kavkazcenter.com byla buvo itin išsamiai išnarstyta, o dabar galiojanti Vyriausybės 2007 m. nutarimu nr. 881 patvirtinta tvarka detaliai nustato tokios procedūros etapus. Galimybės interneto paslaugų teikėjams nesutikti su teisėsaugos institucijomis yra, tačiau teismai, beveik neabejotina, palaikytų VSD pusę.

Ar Lietuvoje galimas „Wikileaks“ atvejis? Tarkime, kad atsirastų tinklalapis, kuris paviešintų „12 VSD pažymų“, kitą operatyvinę informaciją. Ar saugu būtų to tinklalapio administratoriui/redaktoriui (kaip J.Assange‘ui) skelbtis viešai? Kas Lietuvoje gresia už slaptos informacijos paviešinimą?

Manyčiau, atvejis iš tiesų įmanomas, juo labiau, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai kas nors randa įdomius dokumentus kur nors troleibuse. Tai ir šiuo atveju tokia praktika galėtų pasitaikyti, nors atsakomybė už sąmoningą slaptos informacijos paviešinimą tikrai būtų reali ir tikėtina. Dėl tos pačios priežasties WL įkūrėjai ir valdytojai sunkiai kada gali tikėtis ramiai apsilankyti JAV. Todęl Lietuvoje skelbti Lietuvos slaptą informaciją būtų netikslinga. Jau geriau Baltarusijoje ar kokioje nors Ukrainoje.

„Žinių radijas“ apie „WikiLeaks“

Vakar „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ (visas įrašas, mano mintys paskutinėje laidos dalyje) Agnė Skamarakaitė kalbino saugumo politikos ekspertą Igną Stankovičių, dienraščio „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Marių Laurinavičių, Seimo Užsienio reikalų komiteto narį Egidijų Vareikį, portalo „Slaptai.lt“ vyriausiąjį redaktorių Gintarą Visocką ir mane apie vieną įdomesnių šių dienų tarptautinių reiškinių – „WikiLeaks“ platinamus JAV diplomatinės tarnybos vidaus susirašinėjimo tekstus.

Laidoje išdėsčiau bent keletą minčių ir jas, atrodo, kol kas visiškai patvirtina toliau WL skelbiamų dokumentų turinys

Pirma, minia autobuso stotelėje tikrai norėtų pamatyti daug slaptų duomenų, tačiau ar tikrai sugebėtų tą informaciją panaudoti prasmingai ar tik džiaugtųsi pigiais skandalais? Štai vakar pagrindine žinia tapo Putino pavadinimas „alfa patinu“. Ji skelbta kartu su Saudo Arabijos siūlymais JAV kariauti prieš Iraną. Šios dvi žinios viešoje erdvėje sutapantintos – tikrai abejotina, ar tai prasmingas slaptos informacijos panaudojimas.

Antra, skelbiami vienos pusės duomenys – tai sudaro sąlygas ir pavojų netolygiai konkurencijai. Tai ypač akivaizdu karo veiksmų frontuose Afganistane, Irake. Balanso nebuvimas ne tik pakeis situaciją kare, bet ir privers keisti komunikacijos formą, informacijos naudojimo tvarką.

Trečia, su Lietuva susiję keli šimtai dokumentų. Minia norėtų gyventi valstybėje be paslapčių, tačiau tai tikrai nėra naudinga visais atvejais. Pavyzdžiui, kai kada visuomenės noras žinoti yra prasmingas – pavyzdžiui, pranešėjų apsaugos principo atvejais, kai valstybė (JAV) elgtųsi neetiškai, remtų nusikalstamus režimus ar pan.

Ketvirta, ilgalaikė duomenų įtaka priklausys nuo paviešintos medžiagos turinio. Turim lietuvišką analogą – 12 VSD pažymų, tačiau puikiai suvokiame, jog esminis klausimas, kiek jose yra darbinė informacija, kiek jos paviešinimas gali turėti įtakos sprendimų priėmimui. Tarpusavio supratimo, neformalia, darbine, dalykine prasme WL dokumentai pakenks LT bendradarbiavimui su JAV, nes mūsų strateginės partnerės svoris mažės. Kita vertus, JAV valstybės departamentas jau pasiruošęs ir vykdo atitinkamą kampaniją (beje, tą patvirtina ir vieša URM reakcija). Diplomatiniais kanalais turės būti panaikintas šaltukas, jeigu skelbiami neigiami atskirų asmenų vertinimai. Visgi, tai tėra darbinė medžiaga, o ne politiniai pareiškimai, tai nėra sprendimai, informacija turi tik rekomendacinį pobūdį. JAV turės pasitelkti sveiką humoro jausmą ir taisyti situaciją.

Šešta, jeigu LT atveju paviešinta informacija iš tiesų bus vertinga, tai ji gali tapti politinės kovos įrankiu ir ateinančių rinkimų į savivaldybių tarybas fone. Pavyzdžiui, būtų įdomi situacija, jeigu WL dokumentai patvirtintų gandus apie JAV finansinę paramą Baltarusijos opozicijai, kuri neva dingo LT diplomatiniame korpupse. Tai būtų rimtas smūgis tuo metu pareigas ėjusiems asmenims ir politinei vadovybei. Tačiau konkretūs veiksmai bus nulemti paskelbtos informacijos turinio.

Iliustracijai panaudota Ryčio Daukanto karikatūra „CŽV juodoji katė

„Žmogiškas“ lyderio veidas: gyvi pavyzdžiai

Lyderis eilinio kailyje – būtinas kontrastas gyvenimo realybe mintims pravėdinti ar prie sienos pastatytų komunikacijos specialistų padlaižiavimas?

Lyderiai, sėdintys už kremlių ar n-tųjų rūmų durų, demokratinėje visuomenėje turi nuolatinę problemą – tai atstumas iki „eilinio“ piliečio. Dažniausiai vidutinių mąstymo gabumų ir su vidutiniais finansiniais ištekliais. Lietuvoje, reikėtų pridėti, TV vergo ir prasto skonio info-šou mėgėjo. Koks tas rinkėjas bebūtų, tačiau jo balsas tiek pat vertingas kaip ir kokio atskirai paimto Numavičiaus ar Lubio.

Todėl komunikacijos specialistams nuolatos reikia ieškoti situacijų, kaip „elitaz“ galėtų tapti „saviaku“. Karštymečiu lyg tyčia tokių pavyzdžių užderėjo į valias – ir mūsų liaudies mylimiausia Prezidentė pavažinėjo pas audros nukankintuosius, ir Barakas Obama (Barack Obama) viešai prieš objektyvus pasimaudė, ir Vladimiras Putinas (Владимир Путин) gaisrams gesinti skirtą BE-200 pilotavo. Tarybiniais laikais žmonės propagandą gliaudė žymiai lengviau, todėl ir sklandė anekdotai apie pripučiamus Iljičiaus rąstus. Beje, Aurelijui tų vaizdelių gausa lygiai taip pat užkliuvo.

Lietuvoje pavyzdžių irgi lengvai rastume – tai ir ministrai, pasifilmuojantys Širvintų rajone sprogusio dujotekio fone, ir „Swedbank“ vadovai, kasmet įsitaisantys eilinės kasininkės darbo vietoje, tie patys Grybauskaitės bandymai dainuoti kartu su Varėnos miškų grybautojomis.

Išsamus „macho“ veiksmų ir iliustracijų sąrašėlis – jau minėtame Theunis Bates tekste.

RsV problema – strateginis lygmuo ir „realaus darbo“ takoskyra

Eilinio rinkėjo mąstymas paprastas – tai „mes čia“ ir „jie ten“. Mes čia turim begalę kasdienio sunkaus darbo rūpesčių, o jie ten kavutę geria, į susitikimus skraido ir korupcinius sandėrius rezga.

Klasikinis problemos sprendimo variantas – perkelti strategą(-ę) į eilinio piliečio darbo vietą. Tą veiksmą intensyviai vaizdžiai apipavidalinti (garsu, vaizdu, gyvais komentarais ir pan.) ir masiškai paskleisti. Cinizmas visiems aiškus – tai iliuzija, esą vadovas dirba tokį darbą. Visiems aišku, jog tai žiauriai neefektyvu (pavyzdžiui, per liaunas(-a) rąstui tempti), kainuoja papildomus kaštus (pavyzdžiui, darbo rūbai, transportas), netikros sąlygos (pavyzdžiui, JAV Prezidento apsaugos atrinktas ir saugomas paplūdimys), dažnai visas veiksmas trunka tik tiek, kiek  veikia kameros ir stebi žurnalistai.

Nepaisant cinizmo – labai didelė dalis politikų tai daro. Kodėl? Nes šiuolaikinis vis mažiau mąstantis informacijos vartotojas neanalizuoja informacijas (kaip buvo priverstas tarybiniais metais), jis „suvalgo“ vaizdinį, neva vadovas(-ė) taip pat sunkiai dirba.

Paradoksalu, tačiau tokie reportažai niekada nerodo „lengvai fiziškai dirbančio vadovo“ – nėra ten rūkančio statybininko, nėra kavutę geriančios mokytojos ar per naktinę pamainą snaudžiančios slaugytojos. Visuose reportažuose „veiksmas“ vyskta pilnu tempu, generuojamas PRAKAITAS.

Yra ir racionalus tokios priemonės grūdas – kontrastas (tą dažniausiai akcentuoja jau minėta „Swedbank“ komunikacija, kai valdybos pirmininkas dieną per metus dirba eiliniu kasininku). Tačiau tam visiškai nereikalingos kameros ir fotoaparatui. Šių buvimas ir atskleidžia, jog realiai tai tik ryšių su visuomene veiksmas, o ne paprasta vadybos priemonė, supažindinti vadovus su realaus darbo įspūdžiais.

Kaip išspausti naudą?

Ilgu laikotarpiu tokios akcijos turi dvejopą poveikį: aukojami „protingi“ pašnekovai, laimimas „kvailių“ palaikymas. Visa tai patvirtina, jog tai puiki populistinė priemonė. Jeigu vertinčiau optimistiškai, tai sakyčiau, kad tokios akcijos pasiekia tikslą mažiau nei tarp 80% rinkėjų, tačiau ir tai – didžiulė masė, kuri politiko gyvenime neišvengiama. Lygiai tos pačios taisyklės galioja ir su masiniais vartotojais dirbančių įmonių atveju – neatsitiktinai tokią priemonę naudoja masėms skirtas „Swedbank“, o ne koks nors į verslą orientuotas finansų lyderis.

Galbūt įmanoma ir vilką pamaitinti, ir avį palikt sveiką? Kaip būtų galima tokios priemonės nesuvulgarint ir nepadaryt primityviai populistine?

  • akcentuoti vadybos uždavinius – beje, tą antrosios kadencijos pradžioje akcentavo Valdas Adamkus, apsilankydamas Kalvarijų turguje (tiesa, vėliau tos linijos nepratęsė);
  • kalbėti turėtų ne pats lyderis, o personalo specialistai, idealiu atveju – klientas/rinkėjas;
  • tai turėtų būti grupinė, o ne vieno asmens praktika.

O koks būtų idealus kokteilis popiulistui?

  • pirmame plane – lyderis(-ė);
  • fizinis darbas, „prakaito kvapas“, susirūpinę/įsitempę veidai;
  • kiti personažai – tik fonas, „masuotė“;
  • pasakojimas baigiamas teigiama emocija – suvaldyta krizė, išspręstos (žmonių) problemos ir pan.

Ta proga siūlyčiau praktinę užduotį – panagrinėkite Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotraukų galeriją.

Tarp JAV, Antavilių, Baltarusijos ir Pociūno

Bent kažkiek besidomintiems viešu Lietuvos gyvenimu reikėtų perskaityti parlamentinio tyrimo dėl galimo Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos sulaikytų asmenų pervežimo ir kalinimo Lietuvos Respublikos teritorijoje išvadų projektą. Aišku, galima paklausyti ir spaudos konferencijos įrašo. Esmė – kalėjimo patalpos buvo, sąlygos į jas atvežti ir ten laikyti kalinius buvo, faktų, ar tie kaliniai buvo, nėra.

Man asmeniškai žymiai įdomesnė yra kita problema, nei viešai diskutuojami santykiai su JAV, galimi žmogaus teisių pažeidimai (nors čia pasigedau aiškaus LR vadovų pareiškimo, jog Lietuva pasiryžusi atlyginti savo veiksmais galimai padarytą žalą potencialiai čia kalintiems asmenims), atskirų pareigūnų asmeninė atsakomybė ar net sąmokslo prieš Rolandą Paksą tęsiniai.

Išvadų projekte itin įdomi išvada apie būtinybę reglamentuoti žvalgybinėje ir operatyvinėje veiklose naudojamus finansinius išteklius, jų apskaitą ir panaudojimo kontrolę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog kalėjimui naudotos lėšos galimai buvo vagiamos procesą prižiūrinčių asmenų…

Priminsiu, jog viena iš versijų, kodėl Baltarusijoje gyvybės neteko Vytautas Pociūnas, kalba apie JAV skirtus pinigus Baltarusijos „demokratizavimui“. Šiuos pusiau-gandus reikia sugretinti chronologine tvarka su Pociūno įdarbinimu Baltarusijoje (2005-ųjų ruduo), ten vykdytus nesėkmingus bandymus organizuoti oranžinių spalvų revoliucijas ir pulkininko žūtį 2006-ųjų rugpjūtį.

Įtarimus tik sustiprina faktai, jog su CŽV siejami lėktuvai Lietuvoje aktyviausiai leidosi 2005-aisiais. Taigi, tikėtina, jog ir oficialiai neskelbiamos neoficialių pinigų sumos taip pat buvo siunčiamos šiuo laikotarpiu. O tada tie pinigai kažkur buvo sėkmingai įsisavinti…

P.S. tai spėjimas, nagrinėtinas sąmokslo teorijos teisėmis 🙂

« Older posts