Liutauras Ulevičius

XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: istorija

„Galia ir tradicija. LDK giminių istorijos“ – pagaliau mūsų istorija ir „Facebook“ stiliumi

R.Petrauskas Galia ir tradicijaRimvydo Petrausko LDK istorijos populiarinimo darbas „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“ yra tai, ko senokai laukiau iš šalies istorijos profesionalų. Tai bandymas prisiminti užmirštą istorikų luomo pareigą ne tik nuosekliai gilinti profesionalias žinias, bet tuo pat metu jas naudoti švietimui, mūsų pačių šaknų pažinimui.

Dešimtys įtraukiančių istorijų

Ši knyga – tai galimybė naujai pamilti savo praeitį. Nors laikau save istorijos mėgėju ir galiu be enciklopedijos lyginti Radvilas su Sapiegomis, tačiau šioje knygoje kas antrame skyriuje manęs laukė iki šiol negirdėtos įdomybės. Viduramžių riterių turnyrų pažibos, mokslo vyrai, religiniai fanatikai, neištikimieji ir neištikimosios, išduotieji ir išdavikai – tai tik keli pasakojimai, kurie įtraukė ir išlaikė įtampą iki pat paskutinio puslapio.

Ir tai tik pradžia – kiekviena istorija pagardinama išsamiu detalių šaltinių sąrašu, todėl atsiveria galimybė susidomėjusiems vienu ar kitu vingiu lengvai keliauti ir kasti gylyn savarankiškai – šiais laikais tam pakanka Google paieškos ir vienos kitos didesnės torrent bibliotekos.

Šios knygos privalumas – informacijos dozavimas. Tai knyga, kurią galima perskaityti vienu ypu, tačiau nekyla problemų, jeigu ją skaitysi po keletą puslapių ar po pora skyrių – žinios įtraukia, istorijos nuosaikiai ne per ilgos, tarsi pritaikytos XXI amžiaus socialinių tinklų stilistikai. Imi įdomybę – še tau įrašas, tikrai sudominsiantis daugybę bendraminčių.

Naratyvai (pasakojimų gijos) valstybės propagandai

Galbūt dar svarbiau, jog autoriaus surinkti pasakojimai – tai nacionalinių istorinių mitų ruošiniai. Būtent istorikai turi pakankamai informacijos apie tai, kokie įvykiai buvo pagrindinių istorijos dramų pagrindu. Tačiau visa tai reikia paruošti ir pateikti eiliniam piliečiui – čia kamuolys atsiduria jau kultūros, švietimo, jaunimo, bendrai komunikacijos ir kitų sričių profesionalų rankose, kurie iš pradinio istorijų vaško turi lipdyti jau kasdienius veiksmų planus savo darbų baruose.

Šiais laikais tokios istorijos tampa itin svarbios dėl savo taikymo galimybių strateginės komunikacijos srityje. Knygoje pateikiamų personažų gyvenimo istorijos – tai puiki medžiaga braižant „Lietuvos CV“ rėmus ir vėliau juos pildant turiniu. Savo laikmečių lyderiai gali ir turi tapti kasdienio Lietuvos piliečio savimonės vaizdiniais. Kaip tai pasiekti – vėlgi uždavinys patriotiškumo ugdymo darbuotojams.

R.Petrauskas Lietuvos diduomenė
Būtina tiesti tiltus su šiandienos Baltarusija ir Lenkija

Skaitant knygą įspūdingai atsiveria LDK elito atstovų minties polėkio plotis. Jis ne tik įspūdingas savo galimybėmis, tačiau kartu iškelia ne ką mažiau svarbius klausimus. Tarp tokių pasikartojanti nuoskauda – kodėl šiandien nesugebame kartu džiaugtis šiais herojais, kodėl bendrus istorijos populiarinimo projektus su Lenkija, Baltarusija, Latvija, Ukraina, net Karaliaučiumi galime skaičiuoti ant rankos pirštų?

Neatsiejama nuo pamatinių tyrimų

Istorijos populiarinimas neįmanomas be nuoseklių fundamentalių mokslo tyrimų, kurie po kruopelytę atranda ir sudėlioja praeities paveikslą. Rimvydo Petrausko atveju – tai leidyklos „Aidai“ dar 2001 metais išleista „Lietuvos diduomenė“, kurią galima pavadinti ne tik naujosios knygos pirmtake, bet ir savotiška to paties turinio hardcore versija. Būtent tai buvo tikra LDK šaknų enciklopedija – ankstesnis ir gerokai išsamesnis autoriaus darbas, be kurio, matyt, sunkiai būtų galėjusi pasirodyti ir naujoji knyga.

Sausio 13-oji: proga valstybės propagandai

Sausio 13-osios proga Lietuvoje vyko daug viešų renginių. Parinkau ir pabraukiau tik kai kuriuos:

  • Laisvės gynėjų diena
    • akcija „Atmintis gyva, nes liudija
    • „Sausio įvykiai mūsų atmintyje“
    • Praeisiu skausmą ir tave surasiu. Tada aš laimę tau ir sau atnešiu“
    • Krauju aplaistyta laisvė“
    • „Sausio 13-osios atminimui
    • Žuvę už Tėvynę – amžinai gyvi“
    • „Sausio 13-ji – džiaugsmas ir kančia…“
    • „Dek, žvakele
    • Žuvusiųjų pagerbimas prie Sausio 13-osios kryžiaus
    • „Gyvi už laisvę žuvę
    • „Kas mes būtume be jų“
    • Didelė laisvės kaina
    • Gėlių padėjimas prie Nežinomo kareivio kapo
    • „Sausio skausmą ir viltį prisiminus“
  • Seimas:
    • renginys „Sausio 13-oji. Ko galime pasimokyti?“
    • Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte
    • bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu
    • Atminties valanda „Nerimo mintys“
  • Alytus – [..] Kviečiame alytiškius kartu su visais prisiminti skaudžius 1991 m. sausio 13 d. įvykius ir pagerbti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. [..]
  • Vilnius – Eisena Sausio 13-osios aukoms atminti
  • ir t.t. ir pan.

Dar penktadienį FB paskyroje rašiau: „maža pastaba visiems, organizuojantiems su 01.13 siejamus renginius. pavadinimai turi būti POZITYVŪS, t.y. pvz. ne “aukoms atminti”, o “taikios pergalės”, “laisvės triumfui”, “tautos vienybės” ir pan. smulkūs dalykai, bet iš esmės viską keičiantys. taip, kartu tai ir NLP“.

Istoriją rašome mes patys ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar ji bus sektinas, ar vengtinas pavyzdys.

Ar 1991-aisiais Lietuva nelaimėjo esminio karo prieš Tarybų Sąjungą? Laimėjo.

Ar beginkliai žmonės triumfavo prieš tankus? Triumfavo.

Ar tauta buvo unikaliai vieninga. Buvo.

Kodėl renginių pavadinimai siejami su neigiamomis asociacijomis? Taip mes patys rašom savo istoriją kaip niūrią ir rezultatų nepasiekusią. O juk yra visai kitaip:

  • Lietuva sausio 13-ąją laimėjo Vilniaus mūšį;
  • Lietuviai sausio 13-ąją susitelkė kaip kumštis ir vožė juo per supuvusią Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą taip, kad ta subyrėjo;
  • Sausio 13-ąją triumfavo demokratija;
  • ir t.t. ir pan.

Pradėti reikėtų nuo pagrindinio sausio 13-osios pavadinimo, kuris įtvirtintas Atmintinų dienų įstatyme, naikinant pesimistinį ir gynybinį „Laisvės gynėjų“ pavadinimą į Tautos vienybės, Komunizmo sutriuškinimo, Vilniaus mūšio ar kitą, programuojančio teigiamas emocijas ir skatinančio tai kartoti bei tuo džiaugtis.

Ši diena turi būti proga visiems šėlti, šūkauti, rodyti špygas burokevičiams, laidyti fejerverkus, organizuoti masines eisenas, sniego ir barikadų mūšius Gedimino prospekte, vaikų ir suaugusiųjų varžybas, daryti šimtus kitų smagių ir uždegančių dalykų.

Šalin nuo mūsų istorijos surūgusius veidus ir rimtį bei susikaupimą!

„Iliustruotoji istorija“: pirmojo numerio įspūdis

Nesu didelis žurnalų ekspertas. Paskutinę prenumeratą baigiau, berods, 2010-ųjų pradžioje. Iki tol esu prenumeravęs „Time“ (JAV versiją), „Playboy“ (JAV ir LT versijas), „Вокруг света“ (RU versiją). Visgi, gana dažnai perku pavienius atskirų žurnalų numerius, todėl manau galįs daryti kai kuriuos vertinimus.

Su kuo lyginame?

„Iliustruotoji istorija“ (toliau – ILIS) konkuruoja ne tik su savo nišos kolegomis, bet ir bendrosios auditorijos skaitiniais:

Neatmesčiau kaip konkurentų ir tų leidinių, kurie turi gana reguliarias istorijos skiltis ar nagrinėja įvairius istorinius klausimus: Veidas (istorijos skiltis), Lietuvos žinios (Aro Lukšo straipsniai).

Nors ir specifiniai, tačiau itin kokybiška analize pasižymi periodiniai moksliniai žurnalai, leidžiami Lietuvoje:

Su istorijų tematika artimai susiję kelionių žurnalai:

Kokią liniuotę naudojame?

Norint daryti vertinimą, reikia apsibrėžti, kokį rodiklį imsime ir matuosime. Man žurnalas – tai proga paskaityti, panagrinėti ir pasigilinti į temą, kuri kažkuo domina, suteikia netikėtų įžvalgų ar leidžia greitai ir nesudėtingai sužinoti tai, ką kitu atveju reikėtų ilgokai ieškoti specializuotoje literatūroje.

Atskirai pažymėsiu, jog ILIS nėra žaidėjas tarp sau lygių ar tik specializuotų leidinių (toks vertinimas būtų tik tada, kai sprendžiamas prenumeratos klausimas). Dabar nagrinėju pirmojo įspūdžio, t.y. apsisprendimo įsigyti prekybos centro spaudos skyriuje, kur konkurentai – ir „Top Gear“, ir „IQ“, ir „Tik Vyrams“. Bendrai skaitytojai gali turėti visiškai skirtingų poreikių, tačiau mano asmeninis vertinimas remiasi šiais kriterijais (ir jų lyginamaisiais svoriais):

  1. patraukianti viena iš pagrindinių temų (su naujomis daugiausiai kelerių metų senumo įžvalgomis) – 30%;
  2. didelės ir kokybiškos iliustracijos, infografika (ko nerasi pirmąja paieška internete) – 30%;
  3. įdomūs pašnekovai (autoriai), netikėtas „laisvas vietas užpildantis“ turinys – 10%;
  4. pakankamu dažnumu besikeičiantis turinys (kad užtektų laiko senajam turiniui perskaityti, o naujojo pasigesti) – 10%;
  5. protingas kainos skirtumas nuo specializuotos spaudos (pavyzdžiui, knygų) – 20%.

Pirmasis ILIS numerio ir pagrindiniai konkurentai

Jeigu vertiname per istorijai prioritetą teikiančio skaityto nuomonę, galime daryti tokius vertinimus:

Leidinys Pagrindinė tema (30%) Iliustracijos (30%) Papildomas turinys (10%) Reguliarus atnaujinimas (10%) Kaina (20%) Suma
National Geographic 50 100 80 80 90 79
Verslo klasė 20 70 100 80 70 59
Вокруг света 80 90 100 80 70 83
Veidas 10 30 50 90 90 44
Lietuvos žinios 5 10 50 100 90 37,5
Acta Historica Universitatis Klaipedensis 100 10 20 30 10 40
Archeologia Lituana 100 10 20 10 100 56
Istorija 100 10 20 30 100 58
Kauno istorijos metraštis 100 10 20 10 100 56
Lietuvos istorijos studijos 100 10 20 30 100 58
Parlamento studijos 70 10 20 20 100 48
Geo 20 90 100 80 70 65
Kelionės ir pramogos 20 50 50 80 70 48
Kelionių magija 20 50 50 n/d 70 n/d
Šeima ir pasaulis n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж и отдых n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Вояж n/d n/d n/d n/d n/d n/d
Iliustruotoji istorija 100 90 80 80 70 87

Reikia pažymėti, jog toks vertinimas tik sąlyginis, nes remiasi mano asmeniniu subjektyviu požiūriu į atskirų žurnalų turinį ir gali būti visiškai klaidingas, o juo labiau – varijuoti atskirų žurnalų numerių atveju. Kartu tai reiškia, jog pasilieku teisę šią lentelę atnaujinti pagal skaitytojų pastabas dėl padarytų vertinimo ir (ar) faktinių klaidų.

P.S. po antrojo numerio bus galima vertinimą atlikti ir aptartais idealių lūkesčių kriterijais.

Lietuvos kariuomenės propaganda – kukli gera pradžia

ltkariuomene.jpgIlgai laukiau šios pradžios. Galima būtų kritikuoti, kad pernelyg kukliai, tačiau geriau padaryti gerą tylią pradžią ir vėliau drebtelėti rimtai, garsiai ir plačiai.

Ne paslaptis, kad esu Lietuvos istorijos mylėtojas, todėl Lietuvos kariuomenės vadovų idėja atkurti Gedimino laikų karių aprangą, ginklus – puikus propagandinis žingsnis (beje, beveik tik teigiamus vertinimus, su retomis išimtimis, galiu skirti ir apskritai visai krašto apsaugos komunikacijai – spėju, NATO mokymų rezultatas). Skeptikais galėtų būti nebent radikalūs pacifistai ir visi Lietuvos priešai, kuriems tokia propaganda kaip peilis į šnipų širdis 🙂

Vaizdo klipo originalas – Krašto apsaugos ministerijos interneto svetainėje.