Ir taip toliau. Visa tai mes turime tikrovėje. Visa tai mes turime viešoje erdvėje. Visa tai mes turime žiniasklaidoje. Visa tai mes turime ir tinklaraščiuose, ir kitame virtualiame turinyje, kurį kuria vartotojai.

Kaip visa tai paveiks 2009 metų balandžio 20 dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas (nuasmenintą versiją „Microsoft Word “ formatu galite atsisiųsti iš čia – tiesa, gautą bylą reikės pervadinti, pridedant „.doc “)? Atsakyti bandysiu keliais aspektais. Pradėsiu nuo to, kaip ir kodėl teismas brėžė aiškią liniją, padalindamas tinklaraščių autorius į dvi grupes.

Su tinklaraščiais susijusių asmenų grupės

Tarptautinių žodžių žodynas sąvoką subjektas [lot. subjectum ] aiškina taip: „2. teisėje fizinis asmuo (pilietis) arba juridinis asmuo (įstaiga, įmonė, organizacija), kurį teisės normos įgalina turėti teisių ir prisiimti pareigų; “.

Teisių ir pareigų nereikia suprasti itin siaurai. Galimybė rašyti savo mintis tinklaraštyje – taip pat teisė. Sveika nuovoka suprantamas reikalavimas nepažeistų kitų asmenų teisių (pavyzdžiui, nešmeižti) – taip pat pareiga. Tad kas ir kaip tampa subjektais įvairiose tinklaraščių formose? Išskirčiau tokius veikiančius asmenis:

1. pagrindinio turinio autorius(-iai);
2. komentaro(-ų) (t.y. replikų) autorius(-iai);
3. diskusijos erdvės (interneto svetainės) prižiūrėtojas(-ai);
4. diskusijos erdvės (interneto svetainės) savininkas(-ai);
5. asmuo, teikiantis informacijos saugojimo (angl. hosting ) paslaugas.

Pagrindinio turinio autorius – tai asmuo, kuris renka informaciją, ją analizuoja (skaido ir tiria), papildo ar pakeičia savo įžvalgomis, paruošia viešam naudojimui skirtą variantą, galbūt vėliau jį tobulina. Būtent pagrindinio turinio autorius ir turėtų būti dažniausiai tapatinamas su naujadaru „tinklaraštininkas“. Pagrindinio turinio autorius gali atlikti ir kitus vaidmenis (ypač 3 ir 4), tačiau tai nėra būtina sąlyga.

Komentaro autorius – bene gausiausia tinklaraščiuose veikiančių asmenų grupė. Pagal įvairius Vakaruose atliekamų tyrimų duomenis tinklaraščius rašo iki 10-20% interneto vartotojų, tuo metu juos skaito daugiau nei pusė. Taigi, trumpo komentaro, replikos autorių tikrai daugiau nei tinklaraštininkų.

Ar komentaro autorius gali būti prilyginamas pagrindinio turinio autoriui? Teisine prasme teigčiau, jog tai priklauso nuo komentaro apimties ir turinio. Jeigu komentaras (replika) tampa gana išsami, joje kompetetingai analizuojama informacija, pateikiama tam tikra pozicija, faktai, tai atskiras komentaras tampa kokybišku informaciniu vienetu ir, manyčiau, galima būtų rasti situacijų, kai „etatiniai“ komentatoriai tinklaraščiuose atlieka kartais net svarbesnį vaidmenį, nei pagrindinio turinio autorius.

Diskusijos erdvės prižiūrėtojas – tradicinėje žiniasklaidoje analogas yra redaktorius, kuris virtualioje erdvėje dažniau vadinamas administratoriumi. Kokios jo funkcijos? Turinio pateikimas viešai prieigai (žargonu, „išleidimas “), turinio kokybės peržiūra (korektūros, kalbos taisyklių priežiūros funkcija), grįžtamojo ryšio su skaitytojais palaikymas (įskaitant ir netinkamų skaitytojų veiksmų neutralizavimą, juos šalinant, ribojant prieigą ir pan.), taip pat (pagal situaciją) galima turinio gairių formavimo funkcija.

Diskusijos erdvės savininkas – nėra statistinių duomenų, todėl sunku vertingi, kurių tinklaraščių Lietuvoje daugiau – įkurtų pavienėse interneto svetainėse (pavyzdžiui, nezinau.lt, racas.lt) ar veikiančių bendruomenėse (pavyzdžiui, blogas.lt, livejournal.com).

Pirmu atveju diskusijos erdvės savininkas – tai interneto srities vardo savininkas, valdantis virtualų turtą, t.y. interneto srities adresą, susietą su fizine informacijos saugojimo vieta. Antru atveju savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, valdantis pagrindinę tinklaraščių bendruomenės interneto svetainę (pavyzdžiui, www.blogas.lt atveju, jeigu neklystu, tai yra UAB „IMPartner“).

Informacijos saugojimo paslaugas teikėjas – teoriškai gali būti tinklaraštis, kuris būtų rašomas, pavyzdžiui, bendrovės „Teo LT“, kuri būtų ir tinklaraščio savininkė, ir tikrovėje pati saugotų šio tinklaraščio informaciją. Daugumoje kitų atvejų informaciją saugo kitas asmuo (dažniausiai, juridinis), kuris užtikrina, jog interneto vartotojams, naršyklėje surinkusiems tinklaraščio adresą, bus atsiųstas programinės įrangos sukurtas turinys.

Tiesmukai taikant analogiją iš tradicinės žiniasklaidos būtų galima sakyti, jog už kokį nors neteisėtą turinį, kurį saugo tokių paslaugų teikėjas, turėtų atsakyti ne tik tą turinį pateikęs asmuo, bet ir ją saugantis paslaugų teikėjas, tačiau tam ES elektroninės komercijos direktyra ir Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas daro specialią išimtį. Todėl paslaugų teikėjas atsakomybės išvengia, bet vis tiek lieka tiesiogiai dalyvaujančiu subjektu.

Visuomenės informavimo subjektų kategorijos

Visuomenės informavimo įstatymas 2 straipsnyje skiria šiuos pagrindinius su visuomenės informavimu susijusių asmenų grupes: [62 p.] „viešosios informacijos rengėjas“ ([17 p.] „informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas“), [63 p.] „viešosios informacijos skleidėjas“, [72 p.] „žurnalistas“.

Viešosios informacijos rengėjas –tai asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Tinklaraščių atveju rengėjais gali tapti pagrindinio turinio ir komentarų autoriai, diskusijos erdvės prižiūrėtojai. Įstatymas tiesiogiai nurodo, jog rengėjais yra ir informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojai, t.y. asmenys, faktiškai valdantys tinklaraštį. Taigi, tai apima ir diskusijos erdvės savininkus.

Viešosios informacijos skleidėjas – tinklaraščio valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą. Be abejonės, tai apima diskusijos erdvės savininką (jis rūpinasi, sudaro atitinkamas sutartis), tačiau informacijos saugojimo paslaugų teikėjas nepatenka į šią kategoriją, nes įstatymas numato privalomą sąlygą, jog skleidėjas turi atsakyti už informacijos teisėtumą, tuo metu informacijos paslaugų teikėjams jau minėtos įstatymo nuostatos daro atsakomybės išimtį.

Tad kurie su tinklaraščiais susiję asmenys gali būti pripažįstami žurnalistais teisine prasme? Tokie gali būti fiziniai asmenys, kurie profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui (paaiškinta aukščiau). LVAT sprendimas paaiškina, jog formaliai įstatyme reikalaujama sutartis informacinės visuomenės informavimo priemonių (tinklaraščiai – viena iš formų) atveju nėra būtina, kai fizinis asmuo yra ir viešosios informacijos rengėjas.

Tačiau VISAIS atvejais žurnalistu būtų pripažintas tik tas asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia turinį. Todėl visi teiginiai, esą „kiekvienas panorėjęs“ galės save vadinti „žurnalistu“ yra niekiniai. Tik profesionalus, t.y. kokybiškas, atitinkantis žurnalistikos reikalavimus, turinys leistų tinklaraščių autoriams pretenduoti į žurnalisto statusą. Kitu atveju tai lieka tas pats eilinių interneto vartotojų kuriamas turinys. Tai nėra žurnalistika. Nors tai yra žiniasklaida.

Deja, bet toks yra Antano Matulo ir Birutės Vėsaitės pataisos kompromisas… Aišku, gerai, jog reklamos nebus animacinių filmų, serialų ir žinių nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro metu. Žymiai blogesnis buvo Virginijaus Domarko pasiūlymas.

Vakar specialiai tiesiogiai internetu stebėjau šios pataisos priėmimo spektaklį iš Seimo salės. Įdomiausia dalis – kaip Matulo ir Vėsaitės pataisų priešininkas Algimantas Salamakinas tarp savo pasisakymų nuo mikrofono skuba prie Zigmanto Balčyčio ir pasilenkęs klausosi tolesnių nurodymų (deja, neįrašinėjau, o kol kas Seimo bazė įrašų viešai neteikia). Buvo akivaizdu, kuris socdemas yra pagrindinis sprendimų priėmėjas ir alkoholio pramonės šalininkas Apie Eligijaus Masiulio rolę komentarų apskritai nereikia…

Praėjusią savaitę gana tyliai nubangavo žinia, jog alkoholio reklama grįš į televizijų ekranus. Aurelijaus Verygos pasakojimai apie alkoholio ir televizijos pramonės lobistų poveikį Seimo nariams jau nieko nebestebina ir nebesulaukia paramos. Eilinį kartą (ypač, jeigu kas planuoja dalyvauti Seimo rinkimuose), verta panagrinėti balsavimo Seime rezultatus. Čia atrinkau, kurios frakcijos daugiausia narių balsavo prieš siūlomą įstatymo projektą (t.y. už dabartinės tvarkos – t.y. draudimų – tolesnį galiojimą). Visi kiti (už, susilaikę, nedalyvavę) prisidėjo prie tokio rezultato, todėl juos laikau pritariančiais.

• 13,04% – Darbo partija;
• 10,00% – Naujoji sąjunga;
• 9,09% – Tvarka ir teisingumas;
• 7,69% – valstiečiai liaudininkai;
• 5,26% – socialdemokratai;
• 0,00% – konservatoriai;
• 0,00% – liberalų sąjūdis;
• 0,00% – mišri grupė;
• 0,00% – liberalų centro sąjunga.

Taigi, už alkoholio valdžią Lietuvoje iš esmės balsavo visa naujoji dešinė, bandanti kurti judėjimą „Vardan Lietuvos“… Labai nekokia pradžia… Dar liūdniau, jog konservatoriai beveik vienbalsiai palaikė įstatymo projektą – 17 balsų už, 8 nedalyvavo balsavime.

Pranešime nagrinėsiu skirtingų lygių informacijos teisinį statusą, valstybės institucijų pareigą skelbti teisės aktų ir ne tik projektus, piliečių teisę gauti valstybės ir savivaldybių institucijų renkamą informaciją, kitas praktines problemas.

Kaip manote, kur turėtų būti riba, kada biurokratai gali nesidalinti informacija? Ne tik valstybės ar tarnybos paslapčių atvejais, bet ir atsižvelgiant į laiko (kiek greitai), geografines (interesanto gyvenamoji vieta), kitas sąlygas?

Akivaizdu, kad alkoholio reklamos temoje susidūrė kelios žaidėjų grupės: produktų (t.y. alkoholio) vartotojai, sveikatos apsaugos specialistai ir nevyriausybinės organizacijos, alkoholio pramonė, vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji (šį kartą jos užėmė skirtingas pozicijas) valdžia, alkoholio reklamos lėšomis suinteresuoti sporto verslininkai, žiniasklaida bei kiti tarpininkai. Visi jie nešė žinias, kurių rekomendacijos apėmė skalę nuo radikalių reikalavimų uždrausti alkoholį iš viso iki labai jau liberalių politikų siūlymų leisti žmonėms rinktis.

Pirmoji pamoka – viešoje diskusijoje alkoholis, tabakas, ginklai dažniausiai pralaimi. Sąrašą galima būtų praplėsti kai kuriomis neteisėtomis (prekyba žmonėmis, narkotinėmis medžiagomis) ir teisėtomis (prekyba medikamentais, maisto papildais) verslo sritimis. Vasarą alkoholio gamintojai padarė esminę klaidą – pabandė iškilių (iki tol) visuomenės veikėjų laiškais Prezidentą įtikinti grąžinti Seimo priimtą įstatymą. Prezidentas atsilaikė, veikėjai tapo parsidavėliais, o viešoje erdvėje patirtas fiasko (tą tik patvirtino UAB „Švyturys-Utenos alus“ korporatyvių reikalų vadovo Dainiaus Smailio pasitraukimas).

Skaudžiai išmokę pirmą pamoką, aludariai susitaikė su pralaimėjimu ir pasitraukė į viešumo privengiančio neteisėto lobizmo zoną (pavyzdžiui, paieškokit aludarių interesų gynimo oficialiose oficialių Lietuvos lobistų deklaracijose). O tuo metu juokaujama, kad šiomis dienomis bent vieną Lietuvos aludarių asociacijos atstovą Seime rasite bet kuriuo paros metu.

Antroji pamoka – pradėdami karą, nusibrėžkite fronto liniją ir paskirkite generolus. Nors TV3 vadovus galima suprasti (už teises transliuoti sporto varžybas sumokėti milžiniški pinigai, kuriuos turėjo kompensuoti reklamos pajamos), tačiau niekaip negalima pateisinti aplaidumo, ruošiantis viešam Seimo narių įžeidimui. Galima tik spėlioti, kokio rezultato tikėjosi TV3 vadovai, švenčių metu (tarsi specialiai laukę visą rudenį ir transliacijos teisių nepardavę dar tuomet) pradėję transliuoti su žurnalistikos ir reklamos etika nieko bendro neturintį vaizdo klipą. Dar keisčiau, kai viešo karo metu televizija lieka be vadovų ir nuomonės (vertybių). Į „Žalgirio“ klubo pareiškimą atsakinėja vyriausiasis prodiuseris, prisipažįsta laukiąs „aukščiausios vadovybės sprendimų“, pamiršta ir net keičia ankstesnę poziciją.

Paradoksalu, tačiau emocionalus TV3 tonas bumerangu smogė patiems alkoholio gamintojams. „Žinių radijo“ laidoje „Apskritas stalas“ aludariams dirbančios ryšių su visuomene bendrovės „Publicum“ atstovas kalbą pradėjo nuo to, jog alkoholio reklamos diskusijoje per daug emocijų. Taigi, alkoholio pramonės patirties TV3 neperėmė, o daro ir mokosi iš savo klaidų.

Trečioji pamoka – atviroje kovoje atsitraukti negalite. Nors kolega Artūras Jonkus teisingai nurodo, jog būna situacijų, kai vadovams gali tekti atsiprašinėti už savo klaidas, tačiau Birutės Vėsaitės siūlymas „atlaidžiau žiūrėti į susidariusią situaciją“ į tokį sąrašą nepatenka. Kodėl? Nes atviroje dvikovoje neįmanoma prisipažinti „tik truputį“ klydus. Visai kitaip skambėtų siūlymas taikyti laikiną moratoriumą (pavyzdžiui, tą padarė Algirdas Brazauskas Trigalvio slibino atveju).

Ketvirtoji pamoka – nemąstantys valdininkai lengvai tampa marionetėmis. Felikso Petrausko (pagrindinio mūsų visų – vartotojų – išlaikomo ir tarsi mums visiems dirbančio valstybės tarno) ir jo kolegų elgesys buvo paprastas kaip pradinukų sugebėjimas skaičiuoti 2×2. Ką rašo įstatymas? Reklama negalima. Ar skiriasi atvirai alų gerti skatinanti reklama ir ant sportininkų marškinėlių matomas prekės ženklas? Įstatymas tokio skirtumo nenumato, apribojimai vienodai griežti. Tokius valstybės tarnus tik imk ir naudok tendencingiems reportažams ar publikacijoms. Jų mąstymas ribojasi įstatymo raidės skaitymu ir, deja, neturi ryšių su realiu vartotojų teisių gynimu.

Penktoji pamoka – nuoseklus nevyriausybinių organizacijų veikimas duoda vaisių. Net ir tiesiogiai alkoholio pramonės pinigais suinteresuotos žiniasklaidos priemonės – „Lietuvos rytas“, „MG Baltic“ valdomos žiniasklaidos priemonės – rado vietos ir visuomenės interesus ginančioms organizacijoms. Aurelijaus Verygos, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento, pavyzdys ir tvirta pilietinė pozicija laimėjo viešumo mūšį (iki galutinės pergalės dar toli – pakanka įsigilinti į Vyriausybės bandymus proteguoti alkoholio pramonės interesus). Galiu spėti, jog rezultatai būtų visiškai kiti, jeigu Lietuvoje šiuo metu nevyktų karas kaliuose, diskusijoje nebūtų krepšinio temos.

Pabaigai verta priminti, jog interesų derinimas ir bendruomenės kompromisas – demokratinės visuomenės kasdienybė. Kalbėdami aiškiai, nuosekliai ir prasmingai lengviau įtikinsime abejojančius ar net prieštaraujančius. O melo kojos visada trumpos ir iš molio. Į sveikatą!

Paskelbta vz.lt

Kaip tiksliai pastebi Artūras Račas (beje, reikia pagirti Virginijų Valentinavičių už alfa.lt drąsą priimti ir skelbti kitokią, nei motininei bendrovei naudingą, nuomonę), šiuo atveju baisiausias yra Roberto Petrausko elgesys – pasirodo, už didelius pinigus šį savo srities profesionalą galima nupirkti…

O pati diskusija yra tuščia. Kaip jau rašiau anksčiau, nėra net menkiausios abejonės, jog būtinos radikalios priemonės mažinti alkoholio vartojimą Lietuvoje. Reklama – viena efektyviausių. Todėl alkoholio gamintojų nepabūgę parlamentarai tikrai verti pagarbos už pilietinę drąsą (kad ir smarkiai vėluojančią) prieš ateinančius rinkimus.

Norintiems paskaityti dabar galiojančią Alkoholio kontrolės įstatymo redakciją, pateiksiu pagrindinę lūžtančių iečių vietą, o tiksliau įsigaliosiančią nuo 2008 metų sausio 1 dienos:

29 straipsnis. Alkoholio reklamos ribojimas
<…>
2. Alkoholio reklama draudžiama:
<…>
3) Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų transliuojamose programose nuo 6 valandos iki 23 valandos;

Kas yra alkoholio reklama? To paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalis:

4. Alkoholio reklama – bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus.

Įdomu, kad panašiu klausimu – t.y, kas yra reklama – visai neseniai rašiau dėl Andriaus Tapino ginčo su Valstybine lošimų priežiūros komisija ir Azartinių lošimų reklamos sampratos. Nuomonė nesikeičia – reklama negalima laikyti atskiro veiksmo vien dėl to fakto, jog viešai dalyvauja ir ribojamo ar draudžiamo turinio veiksniai. Būtina nagrinėti jų subjektyviąją pusę, t.y. konkrečių subjektų (šiuo atveju – alkoholio gamintojų) veiksmų paskatas. Visiškai skirtingai turi būti vertinami tokie veiksmai:

• tiesioginis skatinimas pirkti ir vartoti („įsigyk 4 pakuotę už 3 kainą!“);
• galimybės pirkti ir vartoti egzistavimas;
• kitų vertybių vaizdavimas kartu su alkoholio produktais/paslaugomis („už Lietuvą, už pergales!“);
• konkrečių produktų vs. konkrečių įmonių logotipai;
• …

Sutinku, kad drausti remti sporto renginius alkoholio gamintojams – radikali pozicija. Tačiau drausti tiesiogiai reklamuoti alkoholį viešuose renginiuose – būtina priemonė.