Utena_gėlių_parduotuvėRubrika #prisiminimai

Buvo šilta vasaros savaitgalio popietė. Ėjo kokie 1993-1994 metai. Kaip ir daugelis anuomet, tėvai turėjo savo mažą „verslą“ – oficialiai tai buvo vadinama, berods, naryste gėlininkų draugijoje, o kasdienybėje gėlių (gvazdikų) auginimu ir pardavimu.

Taip jau šioje gamybos srityje nutinka, jog gėlės auga tam tikrą laiką ir pagrindinis derlius uždera po labai aiškiai apibrėžto laikotarpio. Pardavimo vietų skaičius Utenoje (ir ne tik) anuomet buvo ribotas (bene pagrindinė ir vienintelė vieta – tos pačios draugijos gėlių parduotuvė prie Basanavičiaus ir Aušros gatvių sankryžos). Todėl šalia pardavimo tiesiai „iš šiltnamio“ kildavo natūralus klausimas, kur galima parduoti dar daugiau tų užderėjusių gvazdikų?

Ir čia po ranka pasitaikiau aš – N-iolikametis paauglys. Todėl vieną popietę prie lietuviškojo „ZX Spectrum“ klono valdingu tėvų nurodymu teko iškeisti į pasisėdėjimą su gvazdikų kibiru potencialioje prekybos vietoje, prie tos pačios valstybinės gėlių parduotuvės, kuri savaitgalį, žinoma, nedirbo.

Darbo vieta nereikalavo ypatingų investicijų – specialus kibiras paaukštintais kraštais, pilnas gvazdikų, buvo pagrindinė ir bene vienintelė ilgalaikė investicija, ramiai atvežta kartu su naujuoju pardavėju ir pastatyta prie parduotuvės durų.

Iš karto paminėsiu, kad pardavimai tą dieną nėjudėjo.. Per tas kelias valandas, berods, pardaviau vos keletą gvazdikų iš planuotų kelių dešimčių. Šiandien daugelis nurodytų, kad pasirinkta vieta buvo netinkama, žmonių srautas per mažas, trūko aiškios nuorodos (ar pirkėjų skatinimo reklama), pardavėjas pernelyg pasyvus ir t.t.

Bet anuomet buvo gūdūs iki-Šleževičiniai metai, kai pagrindiniai daugumos besisukančių verslai buvo Lenkijos turguose, o aukštesnės lygos žaidėjams – ką nors nemokamai gauti ir pigiai prastumti į tolimus rytus ar vakarus.

Todėl pirmasis barjeras, į kurį atsitrenkiau visu smagumu – tai beviltiškumas, kai visi potencialūs pirkėjai ramiai praeina pro šalį, automobiliai nestoja, o ir tie galimi pirkėjai, kurie užsuka pažiūrėti, kiūtina tolyn palingavę galva. Pardavėjo pralaimėjimas (tiek nesudominimas, tiek nepirkimas) šiandien savaime suprantamas dalykas, o tą pirmąjį kartą kiekvienas pasakymas NE buvo kaip dar vienas asmeninis įžeidimas.

Tai šiandien būtų lengva tokioje situacijoje ir, kaip reaguoti, žinočiau beveik instinktyviai – keisčiau vietą, pradėčiau aktyviau siūlyti, laviruočiau kaina etc. O tada neigiamų sprendimų srautas buvo žlugdantis faktorius, tam tikras emocinis presas, pasodinęs ir neleidęs pajudėti nuo to gėlių kibiro. Tad antroji pamoka (tiesa, suvokta gerokai vėliau) – pardavėjas niekada nenuleidžia rankų. Atvirkščiai, kiekvienas neigiamas rezultatas yra tam tikras paskatinimas daryti geriau ir daugiau.

Kaip jau minėjau, anos popietės pardavimo rezultatai buvo nykūs. Žinoma, rezultatas buvo geresnis nei nulis (vien dėl įgytos patirties), tačiau jo taiklus įvertinimas būtų buvęs labai naudingas. Kaip pardavėjas turėjau suprasti trečiąją pamoką, jog gali labai stengtis, tačiau net ir didelės pastangos neduos rezultatų, jeigu jos nebus taiklios ir prasmingos. Kitaip tariant, galima šimtą metų praleisti bandant parduoti bent vieną gvazdiką, tačiau jį (tarkim, užaugintą kokybiškai) reikia pardavinėti jo norintiems žmonėms, jiems patogioje vietoje ir laiku.

Tačiau tuomet buvo gūdūs 1993-1994 metai. Nepaisant visų neigiamų emocijų, tai buvo gera pamoka, jog sunkumai visada neišvengiami, o pralaimėjimai neturi stabdyti siekti tikslo.