„Spiral of Silence“: lietuviški pastebėjimai

Rugpjūčiui baigiantis „Pew Research Center“ paskelbė platesnio dėmesio vertą tyrimą „Social Media and the ‘Spiral of Silence’“. Nors juo nagrinėta situacija NSA/Snowden temos kontekste, tačiau išvados sukrečia, nes patvirtina įtarimus, kuriuos anksčiau kėliau ir lietuviškuose analoguose:

  • Diskutuoti sudėtingomis temomis socialiniuose tinkluose sudėtingiau, nei gyvai;
  • Socialiniai tinklai nėra alternatyva tiems, kurie nediskutavo gyvai;
  • Ir gyvai, ir socialiniuose tinkluose diskusija gyvesnė tada, kai diskutuojama pritariančioje auditorijoje;
  • FB vartotojai riboja savo nuomonių raišką, jei nejaučia, jog jų draugai ar sekėjai palaikytų jų nuomonę.

PewRC_NSA_SnowdenAr reikia lietuviškų pavyzdžių? Galiu priminti, kas atsitinka su tais, kurie drįsta turėti priešingą vyraujančiai nuomonei. Kiek trunka jų marginalizavimas? Artūro Račo, Mildos Dargužaitės atvejais? Ar radikali reakcija į kitokią nuomonę kuria pridėtinę vertę ir puoselėja žodžio laisvės privalumus? Ar mobingą taikanti dauguma tuo tik patenkina savo ego, ar kuria geresnę visuomenę?

Žinoma, žodžio laisvės nereikia painioti su sąmoningu kenkimu valstybei ar akivaizdžiai kvailomis idėjomis. Nieko bendro su žodžio laisve neturi Kremliaus kontroliuojamų TV kanalų retransliavimas Lietuvoje ar siūlymai mokyklose vietoj Darvino dėstyti Dievo sukūrimo versijas.

Idealūs lūkesčiai prieš realybę: traukiasi viešų diskusijų erdvė

Kartu su interneto (ypač – socialinių tinklų) plėtra daugelis tyrinėtojų džiaugėsi, jog elektroninė erdvė panaikino viešų diskusijų ribas, išnyko spaudos ploto, radijo ar TV eterio laiko, transliacijos dažnių bei kiti objektyvūs barjerai. Buvo tikėtasi, jog atsivėrusi neribota diskusijų erdvė taps žodžio laisvės pergale.

Deja, NSA/Snowden tyrimo duomenys rodo, jog realybė kitokia – internete (socialiniuose tinkluose) viešų diskusijų kokybė yra prasta, linkstama į uždaras vienminčių grupes, o ne atvirą ir argumentų diskusiją.

Iš tiesų padėtį papildomai apsunkina mūsų pasikeitę informacijos sklaidos įpročiai – vis rečiau vyksta gyvos diskusijos, vis rečiau jose galima pamatyti realius lyderius. Tarsi gaila laiko, tarsi tikimasi rezultato iš pigiau ir greičiau išnaudojamų elektroninių kanalų.

Deja, bet panašu, jog paaukoję gyvas diskusijas kokybiškų pakaitalų elektroninėje erdvėje kol kas nesugebėjome sukurti.

„Žinių radijas“ apie korupcijos suvokimo priežastis

Praėjusį penktadienį su Aurimu Peredniu šiek tiek padiskutavom laidos „Aktualusis interviu“ „Facebook“ profilyje ir sulaukiau kvietimo apsilankyti gyvai pirmadienį jau laidoje „Įvykiai ir komentarai“. Visą įrašą galite atsiųsti arba klausyti internetu čia. Laidoje Aurimas kalbino Seimo narį Egidijų Vareikį, ES reikalų žinovą Klaudijų Manioką, „Lietuvos žinių“ žurnalistę Jurgą Tvaskienę, apžvalgininką Saulių Spurgą ir mane.

Savaime suprantama, laidą pradėjo aktualija – rinkimų į Rusijos Federacijos Dūmą rezultatai, vėliau perėjome prie euro krizės ir aiškėjančios būtinybės peržiūrėti 2012 metų valstybės biudžeto pajamų/išlaidų prognozes. Man asmeniškai įdomiausi buvo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus paskelbti Korupcijos suvokimo indekso 2011 m. rezultatai.

Įdomu ir tai, kad daugelis aptartų temų siejasi – pagrindinė mūsų valstybės problema ne prasta valdžia, kvaila vadovai ar kitos priežastys. Daugiausia rūpesčių sukelia kiekvieno iš mūsų galvojimas, kad problemas spręs ir išspręs kažkas kitas (JAV, valdžia, mecenatai, caras, …). Kol pilietis X neįpras dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismą, kol nedalyvaus rinkimuose ir nereikalaus politikų atskaitomybės, kol nepriduos policijai naktį kieme rėkaujančio paauglio ir taip toliau – tol mažai kas keisis, liksim toje pačioje pasaulio vietoje, o viltys ir pažadai gyventi geriau liks tik klasikine politinių rinkimų kampanijų ašimi.

Tokią išvadą darau ne atsitiktinai, o remdamasis TILS paskelbtais KSI duomenimis. Pavyzdžiui, tą man sufleruoja nuo 2001 metų iš esmės nekintantis Lietuvos KSI rodiklis – esame užstrigę 4,8 santykinio taško riboje, nors per dešimtmetį situacija su korupcija (jos priežastimis, užkardymu ir pan.) kardinaliai keitėsi. Nekinta žmonių suvokimas? Tai rodo, kad nekinta žmonių požiūris į korupciją – ji yra sudėtinė gyvenimo dalis ir niekas neturi ryžto nebesiūlyti kyšio policininkui, nesitarti su gydytoju dėl dar vienos nemokamos rentgeno nuotraukos arba mielai tariasi su N-tosios tarnybos inspektoriumi šiam užsukus eilinio patikrinimo metu.

Problema musyse“, kaip yra sakęs vienas buvęs Prezidentas…

Pavydo demokratija – mazuronių „lygis“

Šią savaitę Lietuvos žiniasklaida pradėjo su „metų naujiena“ – istorija apie neva netikslingai panaudotus 20 tūkst. litų. Nesiimu spręsti, ar, net ir jei tai būtų pagrįsta problema, 20 tūkst. litų yra pagrindinė Lietuvos žinia (tokiu atveju bendras „Lietuvos ryto“ pirmųjų puslapių „problemų biudžetas“ per metus sudarytų vos apie 5 mln. litų – švelniai tariant, mažokas). Vėliau istoriją dienraštis tęsė su straipsniu apie premjero patvirtinimą, jog tokių kelionių, besiruošiant pirmininkavimui ES 2013-ųjų antrą pusmetį, tik daugės.

Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Ar „Facebook“ įrašai yra viešoji erdvė?

Socialiniai tinklai – jau nebeatskiriama mūsų visų gyvenimo dalis. Juose ne tik mūsų gyvenimo faktai, nuotraukos ir vaizdo ar garso įrašai. Juose mūsų nuomonės, teiginiai ir vertinimai. O kur saviraiškos laisvė, ten ir galimybė ja piktnaudžiauti.

Per pora mėnesių Lietuvoje „delfi.lt“ dėka nuskambėjo net du atskiro teisinio vertinimo reikalaujantys atvejai. Pirmasis – tai Aplinkos ministro patarėjos Lauros Dzelzytės pareiškimas „Facebook“ tinkle, jog ministeriją šantažuoja (įvardinant netiesiogiai) „Lietuvos rytas“. Antrasis – šviežias „Jaunųjų konservatorių lygos“ pirmininko Andriaus Vyšniausko pareiškimas tame pačiame „Facebook“ tinkle, jog Lietuvos atstovas Eurovizijoje yra išgama, nes dainą baigė rusų kalba. Read More