Tačiau tema verta atidesnio panagrinėjimo ir vertinimo – senstanti ir po truputį pasitraukianti 1990-ųjų Atgimimo politikų karta neišvengiamai turės būti pakeista. Tačiau kas tie naujieji?

Pati geriausia jaunoji karta

Esu tikras, jog Lietuva savo istorijoje niekada neturėjo geresnės ir tokios perspektyvios jaunimo kartos – išsilavinusios, drąsios, atviros, matančios visą pasaulį. O svarbiausia – laisvos!

Kodėl esu tuo tikras? Šiandien mokyklose ir universitetuose galime sutikti labai daug jaunuolių – nebent paskutiniais LTSR metais šis skaičius buvo didesnis. Tačiau akivaizdu ir nepaneigiama, jog šiandienos karta yra nepalyginamai laisvesnė – tiek dėl realios demokratinės valstybės santvarkos, tiek dėl interneto, sugriovusio ribas, tiek ir dėl realios, o ne fasadinės kiekvieno jaunuolio teisės kurti savo gyvenimą.

Šiandien jaunimas turi žymiai daugiau galimybių, nei „smetoniniai“ vaikinai ir merginos, nes gali naudotis Europos Sąjungos teikiamais privalumais, ieškoti kelių į geriausius pasaulio (!) universitetus. Paskolų sistemos, įvairūs fondai duoda tai, kas gabiam, tačiau neturtingam tarpukario jaunuoliui buvo neįsivaizduojama. Ką jau bekalbėti apie šovinistinio režimo vienpusiškumą ir trumparegystę.

Sveikas pragmatiškumas

Kita išskirtinė šiandienos jaunimo savybė – tai sveikas pragmatiškumas, kai jaunimas suvokia principus ir jų vertę, tačiau nemato poreikio radikaliai aukotis ar kitaip ginti savo tiesas, kol tai tiesiogiai nekenkia gyvenimo kokybei.

Kiekvienas šiandienos jaunuolis turi bent bazinius matematikos įgūdžius ir puikiai suvokia, ką siūlo politika jaunam ir nepatyrusiam – metų metus krapštymosi prie nesvarbių užduočių ir ribotas galimybes daryti politinę karjerą.

Dar svarbiau, korupcijos vėžio pažeistą politinę erdvę geriausiai simbolizuoja aukščiausios politinės karjeros laiptelio – Seimo nario – statusas, vertinimas visuomenėje ir atlyginimas už darbą. Koks perspektyvus užsienio universitetą baigęs specialistas galėtų siekti tapti Seimo nariu, kurio oficialus atlyginimas dažnai palyginimas su tokio profesionalo laukiančiais pasiūlymais verslo aplinkoje? Juk darbas Seime, tai žymiai didesnė atsakomybė, kaltinimai būtais ir nebūtais dalykais, per padidinamąjį stiklą matomas privatus gyvenimas ir kiti tikrai ne Seimo naudai liudijančios aplinkybės.

Todėl nieko keista, kad ne kartą ir ne du teko girdėti atvejus, kai mano pažįstami, gavę pasiūlymą užimti visai aukštą postą valstybė tarnyboje jo atsisako dėl paprastos priežasties – oficialus atlyginimas būna mažesnis už jų gaunamą versle. Visi tarp eilučių supranta, jog tą skirtumą galima padengti darant susitarimus su sąžine, tačiau kodėl savo principus turėtų aukoti tie, kurie turi puikias perspektyvas versle?

Sėkmės istorijų stoka

Bene didžiausia problema, kurią jaunimas patiria politikoje – tai būtinybė integruotis į veikiantį mechanizmą, kur interesų atstovavimas dažnai ribojasi su korupcija, kur demokratinė išorė dažnai tik pridengia lyderių grupės diktatą, kur principingi sprendimai dažnai pralaimi real politik susitarimams.

Visa tai veda prie ant rankos pirštų suskaičiuojamų jaunųjų politikų sėkmės istorijų. Radvilė Morkūnaitė? Padėjo tik sąrašas. Artūras Zuokas? Teistumas yra teistumas. Mantas Adomėnas? Švietimo reforma nepavyko. Algirdas Paleckis? Radikalus sukvailėjimas. Vytautas Gabšys? Dirba žmogui, iš Maskvos keikiančiam Lietuvą. Ir taip toliau..

Nepaisant sėkmingų pavyzdžių trūkumo, esu tikras, kad situacija keisis ir kiekvienais metais turėsime geresnių istorijų. Tiesiog reikia palaukti, kol senoji karta išeis pati arba ją pašauks į ten, iš kur niekas nebegrįžta.

Kodėl mokysimės? Tokią išvadą gauname logiškai analizuodami naujosios Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo redakcijos, įsigaliosiančios 2010 metų kovo 1 d. sąvokas.

Kritikams labiausiai kliūva įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 14 punktas, kuris kaip neigiamą poveikį nepilnamečių psichikos sveikatai, fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi darančia pripažįsta ir tokią viešąją informaciją, kuri propaguoja homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius. Palikime biseksualius ir poligaminius santykius ateičiai, nagrinėkimte toliau.

Lietuvių kalbos žodynas žodį propaguoti aiškina taip: „skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda“. Taigi, turime tris alternatyvas, kas, galiojant tokiai įstatymo redakcijai, būtų pripažįstama pavojinga nepilnamečiams:

1. idėjų apie homoseksualius santykius sklaida;
2. homoseksualių santykių mokymo sklaida (tokių santykių mokymas);
3. homoseksualių santykių propagandos veiksmai (t.y. didelės visuomenės dalies veikimas)

Jeigu Lietuvos įstatymų leidėjas pritartų tokiai Europos Parlamento narių minčiai, tai gautume loginę išvadą, jog tokie veiksmai taps teisėti ir legalūs, eo ipso, laikui bėgui turėsime pradėti mokytis tokių santykių…

Savo ruožtu, norėčiau atkreipti dėmesį į keletą svarbių akcentų:

• minėtas įstatymas nedraudžia tokios informacijos, tačiau aiškiai atriboja, jog ji gali daryti netinkamą poveikį nepilnamečiams, kurie visą, ypač kontraversišką, informaciją priima ir vertina neadekvačiai;
• minėtas įstatymas ir jį papildantys poįstatyminiai teisės aktai tik nustato tvarką, kaip tokia informacija gali būti naudojama suaugusių asmenų, tačiau kartu įtvirtina apsaugos mechanizmus ir priemones, kurie užtikrina nepilnamečių interesus;
• atskiro dėmesio reikalauja šiandien Vaiko teisių kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės Seime išdėstyta nuomonė, jog įstaigos daryti tyrimai patvirtina, jog būtent nepilnamečiai berniukai dažniau patiria seksualinę prievartą.

Radikalūs Lietuvos pasirinkimo šalininkai galėtų pradėti svaidytis kaltinimais, jog daugumą iš šešius klausimus (1, 2, 3, 4, 5, 6) formalavusių ir rezoliucijos projektą rengusių europarlamentarų patys yra homoseksualai (ir tai beveik tiesa, yra tai atvirai deklaruojančių), tačiau Lietuvai žymiai svarbiau būtų atsakyti į klausimą, ar mes tikrai norime atviros homoseksualių santykių propagandos. Šiuo atveju, kaip ir imigracijos ribojimo reikalingumo, esu itin konservatyvios pozicijos šalininkas. Galbūt po 20 ar 30 metų tai taps ir mūsų kultūros dalimi, tačiau šiandien akivaizdu, jog tai visiška svetimybė.

Matyčiau keturias pagrindines priežastis, kodėl šie rinkimai buvo neįdomus. Pirma, tai rinkimų pasikartojimas. Rinkimai – ne alkis, reikia tam kažkiek subręsti, išlaukti. O čia – tik 3 savaičių pertauka. Antra, tai pačių kandidatuojančiųjų pasyvumas. Galiu drąsiai teigti, jog partijos iš esmės neinvestavo į šiuos rinkimus, todėl iniciatyva liko tik pačių asmeniškai suinteresuotų kandidatų rankose.

Trečia priežastis – tai, sakyčiau, nusususi Briuselio atstovų komunikacija. Paradoksalu, tačiau ji kartu yra puiki – akcentuojamos vertybės, Europos Parlamente svarstomi klausimai ir pan., tačiau 90 proc. šių problemų eiliniam lietuviui yra visiškai neįdomios (tiksliau – toli nuo kasdienių rūpesčių, kuriuos valdo nulūžę Zvonkės nagai ir panašaus lygio problemos). Beje, tai Europos Komisijos atstovybės nariams kalbėjau dar praėjusių metų rudenį. Rezultatas – išlaidos padarytos, raginimai šmėkščiojo viešoje erdvėje, tačiau naudos – nulis.

P.S. mane nustebino naujas dalykas – bene pirmą kartą tarp delfi.lt komentarų radau ir pritariančių piliečių

Nėra ką ginčytis – visuomenės nuomonė jai skiria Prezidento postą jau pirmajame rate. Ką daryti oponentams? Kokia rinkimų taktika gali būti taikoma?

Dvi esminės sąlygos: a) šiandien galima spėti, jog įveikti Gryvauskaitę pirmajame rate praktiškai neįmanoma – jos lyderystė prieš grupę pavienių kandidatų akivaizdi, todėl visų oponentų uždaviniai sutampa – tapti antruoju(-ąja) ir neleisti Grybauskaitei surinkti 50%+1 balsą; b) Prezidento rinkimų kampanija vyks kartu su Europos Parlamento rinkimų kampanija, todėl viena kitą papildys ir/ar trukdys.

Tikslas – antras turas

Iš dalies Grybauskaitės situacija yra sudėtinga, nes visi kiti kandidatai ją sutartinai laikys blogybe. Kodėl? Nes būti panašiu ir kalbėti taip pat būtų savižudiška – rasti „geresnį“ tautos atstovą gali tikėtis tik ortodoksai konservatoriai. O „prastesnis“ kandidatas ar kandidatas, kalbantis palankiai apie Grybauskaitę tik didintų jos galimybes laimėti pirmajame ture, t.y. didintų galimybę neįgyvendinti savo tikslo – patekti į antrąjį.

Visa tai reikštų, jog daugelis Grybauskaitės oponentų turėtų sudaryti įvairiaspalvį balsų „prieš“ chorą ir atskirose srityse kritikuoti Grybauskaitės silpnąsias vietas (apie tokias – žemiau).

Ar jie visi kartu gali pasiekti tikslą ir neleisti favoritei laimėti pirmuoju turu? Manau, tai gana realu, nes vien dėl finansinių išteklių, dėl formalių debatų ir diskusijų laiko paskirstymo argumentų santykis bus N prieš 1.

Žinoma, kai kurių viražų gali imtis ir Grybauskaitės komanda. Vienas realiausių – tai netikrų konkurentų sukūrimas, kurie prieš finišo tiesiąją pripažintų Grybauskaitės pranašumą ir jai atiduotų savo palaikymą. Tokiems personažams sukurti reikia išsamių rinkėjų korpuso analizės duomenų – pagal juos būtų galima kurti tokius kandidatus, kurie atitrauktų balsus nuo potencialių oponentų ir juos bent laikinai neutralizuotų ar priverstų apskritai nepasirodyti prie rinkimų urnų.

Grybauskaitė kaip „garvežys“

Dviejų rinkimų sudvejinimas reiškia, jog dalyvaujantys rinkimuose stengsis optimizuoti išlaidas, padidinti efektyvumą, išnaudoti galimą sinergiją  ir kampanijas integruos

Ką tai reiškia Grybauskaitės atveju? Tikriausiai, net kelios partijos bandys EP rinkimų kampaniją sieti su Grybauskaitės palaikymu. Suprantama, ši visaip stengsis laviruoti tarp aiškaus EP sąrašo palaikymo ir neprarasti konkrečių partijų paramos.

Išskirčiau Liberalų sąjūdžio situaciją, kai, atrodo, abi rinkiminės kampanijos, bus pakabintos ant dviejų nepartinių visuomenės lyderių – Dalios Grybauskaitės ir Leonido Donskio. Kaip tai apibūdina politinės partijos svorį, veiksmai kalba už save.

Dviejų rinkimų sudvejinimas ir prezidentinių kandidatų privalomas oponavimas Grybauskaitei reikš, jog konkretus EP sąrašas turės laikytis tos pačios pozicijos kaip ir kandidatas į Prezidentus. O čia jau daug komunikacinių spąstų – turėsime daug įdomybių.

„Piliečių Lietuvos“ programa ir skeletai spintoje

Man asmeniškai gana įdomus klausimas, kaip Dalia Grybauskaitė formuluos savo poziciją Europos Parlamento atžvilgiu – tiek dėl savo ankstesnės veiklos Europos Komisijoje (kuri, iš esmės, gali ir prasitęsti, jeigu Prezidento postas nutols), tiek dėl būsimo Prezidento pozicijos ES plėtros atžvilgiu ir kitų klausimų, kurie visą reikalą daro panašų į voratinklį.

Kaip Grybauskaitė sakė spaudos konferencijoje, programa suksis apie „piliečių Lietuvą“ ir jos kūrimą. Programos ašis pasirinkta tinkamai – tai itin stipri vertybinė nuostata, prie kurios galima sieti daugelį konkrečių programinių priemonių. Įdomu, kas bus realūs programos rašytojai?

Konkurentams bus sunku – kalbėti prieš „piliečių Lietuvą“ bus sunku, tačiau ką galima spėti šiandien? Kokie skeletai spintoje bus skaičiuojami?

1. homoseksualumas – pasipiktinimo neetišku klausimu Lietuvai nepakaks, tiesus klausimas vis tiek bus paklaustas „Ar jūs lesbietė?“. Reikia itin išsamaus visuomenės grupių tyrimo, norint surasti idealų atsakymą. Atskiro dėmesio reikalauja ir santykis su konservatorių propaguojama griežta šeimos samprata;
2. komunistinė praeitis – Grybauskaitės biografijoje itin platus kompartijos užnugaris. Nors atėjusi į Finansų ministeriją kaip technokratė, Grybauskaitė vis tiek buvo LDDP/LSDP/… žmogus;
3. liustracija – 19 metų personalo skyriaus specialistė tikrai galėjo būti ir spec. tarnybų darbuotoja. Ar Grybauskaitė yra praėjusi liustracijos procedūrą?
4. kritikos, o ne pasiūlymų ekspertė – koks didžiausias Grybauskaitės nuopelnas Finansų ministerijos vadovavimo istorijoje? ką Grybauskaitė siūlė, kritikuodamas Kirkilo ministrų kabinetą? kritikuoti lengva, siūlyti sunku;
5. atitolusi nuo Lietuvos – klausimas dėl lietuviškų šlepečių jau buvo užduotas. Tikrai bus pakartotas. Ir ne dėl adamkiškų teisinių priemonių, bet dėl realaus nuotolio nuo Lietuvos problemų.
6. … (spėju, apie tikruosius skeletus spintoje dar išgirsime)

Nepasisydamas visų šių skeletų, atvirai teigiu – jeigu reikėtų rinktis šiandien, neabejodamas balsuočiau už Dalią Grybauskaitę. Jeigu galėsiu padėti – prisidėsiu.

<…>
AH.   kadangi naujas svarbus būdas prisidėti prie raiškos laisvės – tinklaraščiai, kuriuos vis labiau naudoja profesionalūs žiniasklaidos darbuotojai ir privatūs asmenys,

<…>
3.   pažymi, kad Europos žiniasklaidos aplinkoje pastebima vis didesnė žiniasklaidos sričių ir rinkų konvergencija;

<…>
9.   mano, kad pagrindinis valstybinių valdžios institucijų tikslas turėtų būti sudaryti sąlygas, pagal kurias būtų užtikrinta aukštos kokybės žiniasklaida (įskaitant visuomeninę žiniasklaidą), saugoma žiniasklaidos įvairovė ir užtikrinama visiška žurnalistų nepriklausomybė;

<…>
24.   palankiai vertina naujosios žiniasklaidos paskatintą žiniasklaidos priemonių kaitą ir įvairovę ir ragina atsakingai naudotis visomis naujausiomis technologijomis, pvz., mobiliąja televizija – komercinės, visuomeninės ir bendruomenės žiniasklaidos platforma;

25.   ragina atvirai svarstyti visus su tinklaraščių padėtimi susijusius klausimus;

26.   pritaria, kad būtina autorių teisių, susijusių su internetine žiniasklaida, apsauga ir kad trečiosios šalys turi pateikti nuorodą į informacijos šaltinį;

27.   rekomenduoja išprusimą žiniasklaidos srityje įtraukti į pagrindinės Europos kompetencijos sąrašą ir remia pagrindinės mokymo programos Europos išprusimo žiniasklaidos srityje plėtrą pabrėžiant žiniasklaidos vaidmenį kovojant su bet kokio pobūdžio skaitmenine atskirtimi;

<…>
48.   reiškia susirūpinimą dėl to, kad dominuoja keli stambūs interneto dalyviai, nes tai riboja naujus rinkos dalyvius ir todėl slopinamas šio sektoriaus kūrybiškumas ir verslininkystė;
<…>