Mūsų profesijos metai (2016/2017 sezonas ryšių su visuomene rinkoje)

Ilgokai svarsčiau, kaip galėčiau pasveikinti mano mylimos profesijos kolegų bendruomenę – Lietuvos ryšių su visuomene sąjungą – 17-ojo gimtadienio proga. Apgailestaudamas, kad paslaptingąją Norviliškių pilį teks aplankyti kitą kartą, nusprendžiau, jog geriausia tada būtų trumpai apžvelgti, kuo gyveno mūsų profesija šį darbų sezoną (jį laikau prasidedančiu rudenį ir besibaigiančiu pavasarį).

Fake News

Būtų sunku ginčytis, jog bene pagrindinė rudens žinia mūsų profesijai – tai nauja atrasta sena. Būtent taip vertinu „fake news“ fenomeną, kai nuo neatmenamų laikų naudojama propagandos technologija buvo sėkmingai panaudota JAV Prezidento rinkimų kampanijoje.

Galima iki negalėjimo ginčytis – ar tai etiška, ar tai naudotina, kada ir kas tai gali naudoti. Tačiau faktas yra akivaizdus – „fake news“ tapo bendrine viešo naudojimo kategorija, kuri gyvena savo gyvenimą. Po hibridinių ir/ar informacinių karų terminologijos ši kategorija tapo trumpu įvadu į XXI amžiaus komunikaciją eiliniam piliečiui. Kai melas (o kas daugiau yra „fake news“?) tampa vadybos įrankiu.

Mūsų profesijai tai reiškia įvairius dalykus, iš kurių išskirčiau šiuos iššūkius:

  • ar mes nuoširdžiai pasmerksime „fake news“ technologiją ir ją rausime su šaknimis?
  • jeigu naudosime – kada ir kaip ją galėsime pateisinti?
  • ką darysime su tais kolegomis, kurie sau taikys mažiau apribojančias etikos normas?
  • ir, manyčiau, svarbiausias klausimas – kaip mes kovosime prieš šią technologiją XXI amžiaus aplinkoje?

ES lėšų sausra

Tikriausiai būsiu labai nepopuliarus, tačiau vertinu tik teigiamai, jog ES lėšų naudojimas visuomenės informavimui yra nusekęs, o kai kur ir visai fiksuojama sausra. ES lėšų naudojimas žiniasklaidos palankumo pirkimui buvo įgavęs milžiniškus mastus ir tai sustojo. Tai yra gerai.

Naudą jau šiandien matome ir ji daro gerą poveikį visoms susijusioms grupėms:

  • valstybė taupo viešuosius finansus;
  • skaidrūs santykiai su žiniasklaida, medijų planuotojais, reklamos plotų pirkėjais, turinio gamintojais – mažėja paskatos korupcijai;
  • ryšių su visuomene profesionalai gali susitelkti į komercinius projektus arba atskirų valstybės lėšomis finansuojamų projektų viešinimą, kuriam taikomi konkretūs pamatuojami tikslinių grupių pasiekiamumo rodikliai, o ne hipotetiniai „ES lėšų įsisavinimo“ procentai;
  • nykstant reklaminiams plotams ir tekstams auga poreikis viešajame sektoriuje samdyti profesionalius ryšių su visuomene specialistus, kas savaime kuria teigiamą ilgalaikį efektą.

Taip, Lietuvoje tikrai yra bent kelios dešimtys žiniasklaidos priemonių vadovų ir komunikacijos verslo akcininkų, kuriems šios tendencijos formuoja visiškai priešingą nuomonę.

Profesinė bendruomenė – etikos iššūkiai ir kolektyvinė narių gynyba

Grįždamas prie LRVS aktualijų matau bent vieną klausimą, kuris šiais metais tapo aktualus ir akivaizdus. Prieš pusantrų metų LRVS bendru visų narių sprendimu patvirtino savo Etikos kodeksą. Teko garbė būti vienu iš jo autorių, todėl stebiu šią sritį gana akylai.

Jeigu iš pradžių daug kas prieštaravo, kad įtvirtintos nuostatos per griežtos, per aukštai keliančios profesinės etikos kartelę, tai šiais metais pradėjo ryškėti, jog kodeksas itin taikliai nuspėjo vykstančius pokyčius mūsų profesinėje veikloje:

  • ne metais ir mėnesiais, o savaitėmis ir dienomis auga supratimas, jog socialiniai tinklai keičia komunikacijos etiką. Jeigu prieš pora metų tik Kremliaus kontroliuojamoje erdvėje kalbėjome apie trolių fermas ar įvairias propagandos technologijas, tai šiandien tai jau turime ir Lietuvoje – reguliariai ir akivaizdžiai;
  • tapo įprasta, jog skaitydamas vieno ar kito nuomonės lyderio nuomonę (ar nacionalinio kanalo reportažą/publikaciją) vis rečiau pamatai atskleidimą, jog nuomonė finansuojama ar remiama vieno ar kito prekės ženklo;
  • ryšių su visuomene specialistai vis dažniau tampa žurnalistais ar net politikais ir imasi gvildenti atskiras viešosios erdvės temas užimdami aiškią poziciją, kuri neretai kartoja atstovaujamus prekės ženklus ir (gal ir atsitiktinai) gina jų interesus.

Ir tai tik keli pavyzdžiai – sudėtingų klausimų, į kuriuos konkrečiais atvejais galima atsakyti tik turint išsamią pradinę informaciją, daugėja. Būtent LRVS tenka pareiga imtis arbitro vaidmens ir teikti rekomendacijas. Kada ir kaip tokios pradės atsirasti – iššūkis ir dabartinei LRVS vadovybei.

Su rekomendacijų ir gerosios praktikos pavyzdžiais susijęs kitas klausimas – tai kolektyvinis ryšių su visuomene profesijos bei atskirų amato kolegų gynimas. Ir čia kalba ne tik apie Darbo kodekse numatytą šakinių kolektyvinių susitarimų galimybę (pavyzdžiui, šakinis LRVS kaip darbuotojų ir RSVA kaip darbdavių susitarimas), bet ir formaliai LRVS nepriklausančių, tačiau neabejotinai profesijai priskiriamų asmenų gynimą nuo viešo susidorojimo sudėtingais profesinės veiklos ir/ar etikos atvejais.

Gražios vasaros, LRVS kolegos!