Neetiškos ryšių su visuomene technologijos

Neetiškos technologijos į Lietuvą aktyviau pradėtos importuoti iš rytų (Rusijos Federacijos) pastaraisiais metais. Pirmuosius veiksmus galima priskirti 2002-2003 metais Rolando Pakso vykdytai Prezidento rinkimų kampanijai, kai visuomenės dėmesys buvo tikslingai telkiamas išnaudojant iki tol Lietuvoje nematytas taktikas.

Labiau apčiuopiamu ir fundamentaliu žingsniu reikėtų laikyti Rusijoje dirbančio ryšių su visuomene specialisto Antono Vuimos reklaminius veiksmus ir pažintinius seminarus. Po jų bendrovė „RDI grupė“ lietuvių kalba išleido to paties autoriaus knygą apie neetiškų technologijų pradmenis „Juodieji viešieji ryšiai“.

Visgi, nereikia manyti, jog iki tol neetiškų ryšių su visuomene technologijų nebuvo naudota – pavyzdžių galime rasti praktiškai kiekvienoje srityje nuo kiekvieną pavasarį skelbiamo aliarmo apie bundančias erkes iki po rusų kultūros sklaidos priedanga veikiančių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų.

Kada ryšių su visuomene veiksmai tampa neetiški?

Etika – tai plona raudona linija, kurią peržengę elgiamės ne taip, kaip viešai tikėtųsi mūsų aplinka. Todėl tai, kas vienoje visuomenėje yra neetiška, kitoje gali būti laikoma normalia praktika. Pavyzdžiui, nesantuokiniai ryšiai katalikiškoje bendruomenėje būtų neginčytinai pasmerkti, tuo tarpu kokioje nors šiuolaikiškoje modernumo tvirtovėje kur nors Niū Jorko vidury monogamija būtų pajuokos objektas.

Lygiai taip pat ir ryšiai su visuomene – pavyzdžiui, prieš keletą metų teko ilgokai ginčytis su kolegomis iš Latvijos, kurie nematė nieko bloga, jog už atėjimą į spaudos konferenciją žurnalistams dalina labai apčiuopiamas dovanas (kartais – net grynaisiais), tai Lietuvoje tokia praktika būtų likusi nesuprasta. Dabar, tiesa, situacija ir Lietuvoje keičiasi – nors ir kilo skandalas dėl Lietuvos žurnalistų dovanų gautų nešiojamųjų kompiuterių vizito į Maskvą metu, tai visiems žinomas viešas anekdotas iš „Transparency International“ Lietuvos skyriaus veiklos, kai už tyrimo apie žiniasklaidos korupciją rezultatų analizę regioniniame laikraštyje buvo pasiūlyta susimokėti…

Bendru atveju aš raudoną ribą būčiau linkęs brėžti paprastai – ar buvo meluojama ir remiamasi su tikrove nieko bendra neturinčiais faktais? Ryšių su visuomene veikloje neišvengiamai tenka įvertinti klaidingus lūkesčius ir prielaidas, tačiau jeigu veiksmų sėkmė priklauso tik nuo to, kiek sėkmingas vienam ar kitam naudojamas blefas (ar nutylėjimai), tada etika tikrai pažeidžiama. Todėl neetiškoms technologijoms negali priskirti sąžiningos konkurencijos veiksmų, tarp kurių gali būti ir konkurentų klaidų bei ydų viešinimas. Todėl, pavyzdžiui, dažnai dabar Lietuvoje vykstantys ginčai dėl neskaidrių viešųjų pirkimų tikrai negali būti laikomi neetiškomis technologijoms.

Priedangos organizacija – kas tai ir kodėl naudojama?

Bendrieji komunikacijos principai skelbia, jog informacija tuo geriau priimama ir ja labiau pasitikima, kuo labiau pasitikima informacijos šaltiniu. Todėl visada turgaus prekeivio pažadai apie bulvių kokybę bus mažiau patikimi nei tas bulves valgiusio jūsų gero pažįstamo rekomendacijos.

Todėl priedangos organizacijos skleidžiama informacija visada bus geriau priimama tikslinėse auditorijose, nei kad tokią informaciją skleistų tiesiogiai suinteresuotas subjektas.

Priedangos organizacijos dviejų pagrindinių tipų:

• su viešais dalininkais/finansuotojais – oficialiai registruotos NVO su jose dalyvaujančiais ar finansiškai remiančiais dalininkais yra ilgalaikis priedangos organizacijos tipas, kuris leidžia vystyti ilgalaikę tam tikros orientacijos vertybių komunikaciją. Pavyzdžiui – „Transparency International“, Lietuvos laisvosios rinkos institutas;
  • (porūšis) vyriausybinės arba tarp-vyriausybinės organizacijos – tai tarpinė forma tarp NVO ir valstybės įstaigos. Pavyzdžiui, Rusijos Prezidento įkurtas fondas „Русский мир“ teoriškai užsiima rusų kultūros sklaida, o praktiškai veikia ir kaip Rusijos Federacijos vykdomos politikos populiarintojas;
• kurių dalininkai/finansuotojai nėra vieši – remiantis asociacijų laisve atskiros interesų grupės ar jų nariai gali jungtis ir kurti organizacijas ne visada viešindami savo dalyvavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiol labai reta praktika, jog NVO viešai skelbtų savo realių (!) rėmėjų (finansinių ir ne tik) sąrašus, todėl į šią grupę priskirčiau didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių politinių partijų. Paradoksalu, tačiau šiai priedangos organizacijų grupei galima priskirti didžiąją dalį Lietuvoje veikiančių uždarųjų akcinių bendrovių, nes tik reta iš jų viešai skelbia savo akcininkus.

Priklausomai nuo pasirinkto priedangos organizacijos tipo ji gali būti naudojama arba trumpalaikiams tikslams (pavyzdžiui, skandalui sukelti, fiktyviam veiksmui atlikti [pavyzdžiui, boikotuoti viešąjį pirkimą, pasiūlydama itin mažą kainą, kreipdamasi į teismus ir t.t.]), arba ilgalaikiams.

Faktai apie „Teo“ priskiriamą kovą dėl skaitmeninės televizijos

Pakankamai glaustai „Ekoinstituto“ istorija yra aprašyta Tomo Plaušinio straipsnyje „Konkurentai pasitelkė ekologiją?“. Reikia sutikti su kritikuojamųjų replika, jog aštri kritika pateikiama slapyvardžiu pasirašančio asmens, todėl kyla pagrįstų klausimų, kodėl, pavyzdžiui, straipsnyje nepateikiama oficiali „Teo“ pozicija.

Mobiliojo ryšio bendrovės teigia, jog priedangos organizacija šiuo atveju buvo pasitelkta siekiant sukelti visuomenėje baimę, nepasitikėjimą ir abejones (plačiau apie FUD – fear, uncertainity and doubt – technologiją) mobiliojo ryšio antenomis, t.y. jų neva skleidžiamomis ir sveikatai pavojingomis bangomis.  „Teo“ interesų šiuo atveju tikrai turi – mažesnis antenų skaičius reiškia prastesnį mobilųjį ryšį, menkesnes galimybes plėtoti mobiliojo interneto paslaugas, vystyti skaitmeninę antžeminę televiziją (DBV-T). Visa tai reikštų didesnes pajamas bazinėms telekomo paslaugoms – fiksuotam laidiniam telefono ryšiui, interneto paslaugoms, kabelinei skaitmeninei televizijai (DBV-C).

Akivaizdu, jog FUD taktika mobiliojo ryšio antenų atveju veikia ir finansiniu požiūriu turėtų turėti itin gerą ROI rodiklį. Net jeigu vieša baimė pakeis vos 1% mobiliojo ryšio vartojimo mastą, tai reikš milijonus litų daugiau pajamų fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjams, kurių didžioji dalis nusės „Teo“ monopolyje. Tad vienos ar kelių UAB, VšĮ ar kt. priedangos organizacijų formų steigimas – tikrai svarstytina ryšių su visuomene taktika. Kur brėžtina raudona linija? Remčiausi oficialiai skelbiamo „Teo“ etikos kodekso 5.1 – 5.2 straipsniais:

5.1. Bendrovė remia laisvą verslą bei konkurenciją ir nebando užkirsti kelio kitoms bendrovėms laisvai su jomis konkuruoti.

5.2. Bendrovė siekia konkuruoti sąžiningai, vadovaudamasi verslo etikos principais ir laikydamasi veikiančių įstatymų. Nugalėti konkurencinėje kovoje Bendrovė siekia efektyvindama valdymą, didindama našumą bei mažindama sąnaudas.

„Teo“ konkurentai teigia, jog telekomas su „Ekoinstitutu“ yra susijęs per ryšių su visuomene agentūrą „Andriuškevičiūtė, Kuras ir partneriai“, kurios vienas didžiausių klientų ir yra „Teo“, o „Ekoinstituto“ vadovė Silvinija Simonaitytė yra buvusi (?) agentūros darbuotoja ar artima bendražygė.

Oficialiai „Teo“ atstovai kaltinimus sąsajomis su „Ekoinstitutu“ atmeta, tačiau galutinį atsakymą pateiktų tik vieši atsakymai į paprastą klausimą – kas užmokėjo už filmo „Grėsmingas signalas“ atvežimą ir pristatymą Lietuvoje? Paprasti klausimai, kuriuos labiausiai turėtų trokšti viešai atsakyti patys „Teo“ (o gal tik „TeliaSonera“) vadovai?

Akivaizdžiai per šalį slenkantis sunkmetis visiems, dirbantiems komunikacijos sektoriuje, reiškia ne tik aršesnę konkurencinę kovą, bet ir vis didesnes pagundas imtis stumdyti raudoną liniją, ribojančią etiką ir užribį.

Retas galėtų ginčytis, jog Lietuvos viešoji erdvė traukiasi, nes tų erdvių mažėja tiek realybėje, tiek žiniasklaidoje, tiek virtualiai kiekvieno iš mūsų gyvenimuose (nes didėjantys reikalavimai mažina laisvo laiko kiekį). Pokyčiai žiniasklaidoje, ypač popierinėje, dar labiau akivaizdūs. Prenumeratoriai galėtų teisėtai piktintis, jog užsiprenumeravo vieną produktą, o gauna vos ne perpus sumažėjusį dienraštį, priedai išnyksta kaip dūmai ir tai tik optimistinė reikalo pusė – nemaža dalis spaudos apskritai gali dingti istorijoje…

Taigi, pirmas faktas – tai mažėjanti erdvė, kurioje galima skleisti ir platinti savo informaciją. Kaip ir transporto sektoriuje, kur gyvi likę vežėjai dabar džiaugiasi negirdėtomis pelno maržomis, taip ir žiniasklaidoje likę žiniasklaidos kanalai (ypač – šiuo metu užimantys pirmąsias vietas) gali diktuoti reklamos kainas – naujų projektų niekas šiuo metu nepasiūlys, o gyvuojantys plotai ir eterio sekundės tampa aukso vertės.

Antra tendencija – tai sumažintų biudžetų ar laikinai atidedami komunikacijos projektai (nuo paprastos reklamos iki didžiulių visuomeninių kampanijų). Rinkoje veikiančios reklamos, žiniasklaidos planavimo, ryšių su visuomene agentūroms tai reiškia mažėjančias pelno maržas, didesnį konkurentų skaičių.

Šis dvipusis spaudimas (auga komunikacijos rezultatų vertė, galimybės gauti teisę vykdyti klientų komunikaciją mažėja) daugelį privers persvarstyti etikos ribos sampratą.

Viešoje komunikacijoje, kur absoliučiai visi veiksmai turi šią ribą, tai pakeis labai daug. Jau senokai savąjį Rubikoną perkėlė kompiuterinės ir buitinės technikos gamintojai – tiesmuka erotika (net akivaizdžiai pavogta) naudojama reklaminėse kampanijose keliasi ir į telekomunikacijų erdvę.

Ryšių su visuomene rinkoje tai pasireiškia nevienareikšmiškai vertintinomis situacijomis, kai vieši konkursai (!) gali ribotis su atskirų klientų interesų gynimu, ekspertinės įžvalgos gali būti orientuotos į klientų poreikius ar tiesiog virsti paprasta nepažymėta reklama. Ką jau kalbėti apie personažus, kuriems garbė yra apskritai svetima kategorija.

Esu tikras, jog panašūs klausimai kils ir žiniasklaidos planavimo profesionalams, ir vaizdo ar garso kūrybinėms agentūroms, net santykinai tolokai nuo konkrečių sprendimų nutolusiems dalyviams kaip įvairūs subrangovai, net aktoriai.

Aišku, galima būtų sakyti, jog kelrodžius turime, jų privalome laikytis, tačiau neabejoju, jog kiekvienas būsime priversti anksčiau ar vėliau naujai pasvarstyti patys, išklausyti ne vieną tiesioginę ar po užuominą paslėptą kliento mintį. Kur liks stumtelėtas Rubikonas ir kas žengs tą žingsnį, pamatysime gyvai. Norėtųsi, jog sunkmetis netaptų tuo likimo vingiu, kurį vėliau reikėtų trinti iš atminties.

Priminsiu, jog pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 2 str. 1 punktą alkoholiniais gėrimais laikomi gėrimai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra didesnė kaip 1,2 procento (alaus – didesnė kaip 0,5 procento). „Easy Cola“ sudėtyje alkoholio daugiau nei 3 procentai, taigi – tai alkoholis.

Pagal to paties įstatymo 2 str. 4 punktą alkoholio reklama – tai bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. „Bet kokia forma“ reiškia, jog internete platinama informacija (vaizdo klipai) patenka į šią kategoriją, taip pat patenka ir informacija, kuri tikslingai ruošiama netiesioginiam skatinimui.

29 straipsnis numato alkoholio reklamos ribojimą. Konkrečiai Lietuvos Respublikoje draudžiama visų formų alkoholio reklama: 1) skirta vaikams ir paaugliams iki 18 metų; 2) kurioje dalyvauja asmenys iki 18 metų; <…> 8 ) siejanti alkoholio vartojimą su socialine sėkme, padidintu seksualiniu aktyvumu; <…>

Specialiai atrinkau tris straipsnio punktus, kuriais tiesiogiai pažeidžiamas įstatyme numatytas draudimas (apie reklamos etiką čia net nėra kalbos).

Pažymėčiau, jog specialiai pasirinkta tokia reklamos forma, kuri geriausiai pasiekia tikslinį vartotoją (jaunimą) – tai internetas, virusinis vaizdo klipas, kuriame pardavimų skatinimo priemonė yra aliuzija į seksą.

Ilgai nelaukdamas išsiunčiau e-skundą Lietuvos reklamos biurą, tačiau vakar gavau tokį atsakymą:

Laba diena,

mes negalime priimti Jusu skundo, nes neturime aiskiu rodymu kas yra sio klipo uzsakovas ir, kad tai tikrai yra reklama. Mes neturime igaliojimu tirti, tai gali atlikti tik Valstybines institucijos.

Su pagarba,
Renata

Iš dalies suprantu Lietuvos reklamos biurą, tačiau ar taip paprasta tiesiogiai paklausti „Kalnapilio“ atstovų? Jeigu viešas atsakymas būtų „Ne“, tada jau būtų galima pradėti teisines procedūras.

Iš tiesų, vertinant ryšių su visuomene požiūriu, komunikacija skiriasi gana ženkliai. Ir, drįstų gana drąsiai teigti, jog premjeras specialiai ėmėsi tirštinti spalvas, kad Seime galimi oponentai turėtų kuo mažiau galimybių reikšti alternatyvias idėjas. Tiesa, reikia pripažinti, jog tų alternatyvių idėjų nelabai ir kas turi – nėra potencialo tas idėjas generuoti …

Ar galima teigti, jog Vyriausybė padarė klaidą, panaudodama hiperbolizaciją ir taip manipuliuodama viešąja nuomone? Manyčiau, riba iki melo buvo nebetoli (čia reikėtų atviresnio pokalbio su Gediminu Kirkilu ir analizės, ar hiperbolizuodamas ministrų kabinetas kur nors neperlenkė lazdos). Tačiau riba neperžengta ir dabar esminis klausimas – ar Vyriausybė sugebės išsivalyti tą viešą purvą, kurį išmėtė?

O komunikacijos teorijos požiūriu toks taktinis planas – klasikinis. Hiperbolizuodami faktus kuriam emocinį foną ir jo paveikti priiminėjam sprendimus. Tai, kad faktinio pagrindo tokiems sprendimams priimti nepakanka, lieka nepastebėta arba pastebima per vėlai, kai vežimą pasukti atgal jau labai sunku.

• žinutė siunčiama itin dideliam gavėjui skaičiui, tikintis, jog jie sunerims ir ims patys ją platinti;
• autorius yra išgalvotas;
• el. pašto dėžutė sukurta kurioje nors nemokamoje el. pašto tarnyboje ne Lietuvos jurisdikcijoje;
• panaudojamas koks nors realus faktas;
• susiejama su bloga žinia (padėtis rinkoje, konkurento vieši veiksmai ir pan.).

Rezultatas – ant konkurento išpilamas pamazgų puodas. Jeigu konkurentas sureaguotų neadekvačiai, žalos pasidarytų dar daugiau. Pavyzdžiui, „ne, mes tikrai nebankrutuojame “ skambėtų tik kaip gando patvirtinimas.

Originali žinutė, nuasmeninus įmonę (pateikiu kaip [ĮMONĖ]), nes tai visiškai nesvarbu technologijos nagrinėjimui:

Iš: Vladimiras Fedotovas [vladimiras.fedotovas@gmail.com]
Išsiųsta: 2008 m. gruodis 23 d. 10:52
Kam: undisclosed-recipients:
Tema: gandas-[ĮMONĖ] kazka slepia

Sveiki,

po šalį sklando gandas, kad su [ĮMONE] kažkas negerai – iki šiol nepateikti 2007 metų finansinės atskaitomybės dokumentai ir prasidėjo labai keista kainodara, vos ne "dempinginės" kainos.

Ar jie slepia tikrąją padėtį?

Aišku, žinios iki galo nepatikrintos ir keliauja visų pirma iš sektoriuje dirbančių įmonių…

Anonimas:)

Kaip reaguoti? Patiems nereaguoti visiškai, kažkam paklausus – turėti paruoštą vieno sakinio paprastą ir aiškų atsakymą. Jeigu žinios paplitimas itin platus, tada reikalingas trumpas (vienos pastraipos, t.y. 3-5 sakinių) viešas pareiškimas, kuriame paneigiamas faktas ir melaginga interpretacija.

Balsas pradėjo trumpą pamokslą, jog reikia atsipalaiduoti nuo įtampos, pamąstyti apie malonius dalykus ir pan. ir t.t. Bandydama išpešti vieną ar kitą mano atsakymą, moteris kitame laido gale kalbino klausimais, kurie skambėjo kažkuo panašiai taip: „Kai tu, Liutaurai, guli lovoje su mergina, kas lieka stovėti?“ ar labai panašiai.

Aš, aišku, žmogus nepėsčias, tačiau truputį pasimečiau – kažkaip viskas tai jau labai panašu į spąstus. Vieną ar kitą murmesį išleidęs nenorėjau bovytis toliau ir atsisveikinęs baigiau pokalbį. Aišku, galima buvo pabandyti tiesiogiai ar per aplink išpešti, kas ten tie „draugai“, susirūpinę mano nuotaika ar savijauta, tačiau žymiai arčiau tiesos atrodo variantas, jog vienus ar kitus spąstus spendė kažkas kitas. Kandidatų sąrašą turiu

Kaip tokie spąstai gali būti panaudoti? Tokį pokalbį, ypač, jeigu tokie skambinėtojai pataikytų į liežuvio ir minčių nevaldančius, būtų laba lengva perdėlioti ir papildyti kitu turiniu. O tada jau tema kūrybai:

1. šantažas prieš šeimą;
2. šantažas prieš klientus/partnerius;
3. viešas šmeižtas;
4. reportažas žiniasklaidoje;
5. …

Ir įdomiausia, jog tokią medžiagą galima ramiai padėti į stalčių, o paskui ištraukti po metų, poros ar net daugiau – kai tokio žmogaus kompromitavimas bus naudingas dėl vienokių ar kitokių tikslų, o dirva tokiam grūdui tinkamai išpurenta.

Prieš pora mėnesių inspektorius pristatė „2007 metų veiklos ataskaitą“, kurios sudėtinė dalis – visuomenės informavimo veikla padarytų pažeidimų analizė.

Manyčiau, nesulaukėme diskusijų ir rimtesnių minčių, kodėl tų pažeidimų struktūra tokia, kokia yra. Be jokių išankstinių nuostatų – kodėl inspektoriaus veikla konstatuoja, jog daugiausia pažeidimų padaryta spaudoje? Ar tai leidžia teigti, jog spauda yra mažiausiai etiška žiniasklaidos rūšis? Kaip jaučiasi tokio reitingo „lyderiai“?

Atkreipčiau dėmesį, jog televizijose pažeidimų mažiausiai, tačiau absoliutus dydis nerodo tų pažeidimų daromos žalos dydžio. Pavyzdžiui, televizijos rodytą reportažą gali matyti dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų daugiau žiūrovų nei atskirame spaudos leidinyje.

Tačiau mane labiausiai domina, kodėl šiose „lenktynėse“ dėl daugiausiai pažeidimų padariusios visuomenės informavimo priemonės laimi vieni ar kiti. Kaip viešai gali paaiškinti, kodėl savo grupėse lyderiauja:

• TV3 (net 43,8 proc. visų televizijų padarytų pažeidimų);
• Lietuvos rytas (27,9 proc. visų spaudoje padarytų pažeidimų);
• lrytas.lt (24,5 proc. visų internete padarytų pažeidimų);
• ataskaita nepateikia duomenų apie pažeidimus radijuje.

Ne ką mažiau neramina ir kitų „lyderiavimas“ – LNK, Respublikos, L.T., skrastas.lt, delfi.lt. Beveik visose paminėtose žiniasklaidos priemonėse turiu dirbančių kolegų, pažįstamų, bičiulių ir net draugų – kaip tai vertinate Jūs patys? Klaidų vienu ar kitu konkrečiu atveju gali padaryti visi – t.y. ir Žurnalistų etikos inspektorius, tačiau kaip galima būtų paaiškinti, kodėl formuojasi tendencija? Galbūt kuri nors žiniasklaidos priemonė yra pateikusi savo oficialią poziciją ir vertinimą?

Ir svarbiausia – ar ruošiamasi imtis priemonių, kad padėtis pasikeistų?

Neišvengiamai kai kurie aspektai kartosis, ką buvau sakęs „Transparency International“ seminare beveik prieš metus apie neskaidrią žiniasklaidą.

Pagrindinė mano pranešimo tezė – žiniasklaidoje etikos pažeidimai daromi tyčia arba dėl neatsargumo. Tyčiniai pažeidimai tiesiogiai susiję su propagandos poreikais (pagal Noam Chomsky modelį) – finansavimu, informacijos šaltinių valdymu ar nuosavybės santykiais. Netyčiniai pažeidimai – dėl įvairių Lietuvos ydų. Ir vienus, ir kitus galima neutralizuoti suteikiant tiek savireguliacijos, tiek valstybinėms institucijoms REALIAS sankcijas. Pavyzdžiui, administracines baudas apibrėžiant ne absoliučiomis sumomis, bet procentais nuo apyvartos, skatinant aktyviau piliečius gintis nuo žiniasklaidos šmeižto, privatumo pažeidimų ir pan.

Nusitaikome – grobio vaidmenį atliks Vardenis Pavardenis. Žurnalistas X skambina Vardeniui Pavardeniui ir vyksta pokalbis:

– Gerbiamas Vardeni Pavardeni, Jums tikriausiai teko girdėti apie paskutinę teisėsaugos pareigūnų operaciją?
– Taip.
– Mus pasiekė informacija, jog pagrindinis įtariamasis esate Jūs! Ar galite tai patvirtinti/paneigti?

Tolesniems veiksmams tinka visi Vardenio Pavardenio atsakymai: a) „Vardenis Pavardenis neprisipažino, jog …“; b) „Vardenis Pavardenis patvirtino, jog …“.

Jeigu dar kokiu nors partiniu, giminystės ar kitu ryšiu galima susieti Vardenį Pavardenį ir teisėtvarkos institucijų veiksmų lauką – šmeižto paketas baigtas!

Realų įgyvendinimą galite stebėti vakar-šiandien.

Nepretenduodamas į statistikos mokslo gilumą, paprašiau savo tinklaraščio skaitytojus pažymėti etiškas ryšių su visuomene technologijas. Gauti rezultatai, tikiu, gali padėti ir vz.lt skaitytojams geriau suvokti, kokios tariamos, o kokios tikros vilkduobės gali pasitaikyti komunikacijos greitkelyje.

Apklausoje buvo pasiūlyta 20 skirtingų ir Lietuvoje taikomų (nors ir labai skirtingu mastu) priemonių. Apklausos rezultatai jas suskirstė į keturias gana aiškias grupes.

Pradėkime nuo tų, kurias absoliuti dauguma pripažino neetiškomis technologijomis. Žiniasklaidos priemonės palankumo sutartis (vos 10 proc. teigiamų vertinimų) – tai situacija, kai už reklamą, susijusių ūkio subjektų paramą ar kitą atlygį žiniasklaidos priemonė teigiamai vertina visas kliento iniciatyvas. Žurnalisto(-ės) palankumo skatinimas dovanomis, kelionėmis, etc. (8 proc.) – tai nemokamos kelionės, neterminuotam bandymui dovanojami produktai, paslaugos ir pan. Sutartis su žiniasklaidos priemone dėl neigiamos informacijos apie konkurentus (8 proc.) – tokiu atveju žiniasklaidos priemonė nuosekliai „tiražuoja“ neigiamą informaciją apie kliento konkurentus. Fiktyvių (melagingų) žiniasklaidos priemonių, žinių, įvykių kūrimas (6 proc.) – tarkim, Zvonkė iš tiesų susilaužė ranką, bet juk (tikslo prasme) būtų verta tai surežisuoti, ar ne? Fiktyvių žinių (naujienų) šaltinių imitavimas ar kūrimas (6 proc.) – labai retai patikriname kokio nors tyrimo ar užsienio eksperto kilmę, patikimumą. Žurnalisto(-ės) palankumo užsitikrinimas piniginiais įnašais (4 proc.) – jeigu žurnalistas būtų valstybės pareigūnas, tai situacija tiesiogiai patektų į baudžiamojo kodekso rėmus. Sutartis su žiniasklaidos priemone dėl konkurentų ignoravimo (4 proc.) – kliento konkurentus žiniasklaidos priemonė tiesiog ignoruotų (komunikacijoje tyla pavojingesnė nei kritika).

„Nešvarios technologijos“ susilaukė nuo 14 iki 27 proc. teigiamų vertinimų. Internetinių komentarų rašymas neprisistatant (27 proc.) – dažnai teigiama, jog internetiniuose komentaruose „pilamos pamazgos“ ir šis vertinimas tai patvirtina anoniminiams komentatoriams. Internetinių komentarų rašymas, imituojant aktyvią diskusiją (16 proc.) – vieša paslaptis, jog šis reiškinys ypač aktyvus tuose portaluose, kur IP adresas nėra skelbiamas viešai. Trečiųjų šalių įtraukimas, pašalinant pagrindinę suinteresuotą pusę (14 proc.) – Žilvinas Marcinkevičius pernelyg atpažįstamas „Leo LT“ interesų gynėjas, todėl jo argumentus geriau priimsime iš kokio nors „nepriklausomo“ eksperto. Statistinių duomenų naudojimas, neturint pakankamo pagrindimo dėl mokslinio nuoseklumo (14 proc.) – panagrinėkite, pavyzdžiui, TV reitingų nustatymo metodiką – ar ji buvo mokslininkų kritikuota ar bent tirta? Turinio leidyba/transliavimas/… nepristatant turinio užsakovo (14 proc.) – tiesiog paslėpta reklama.

„Švarios technologijos“ – tai nuo 45 iki 67 proc. teigiamų vertinimų sulaukę pasirinkimai. Žinios (naujienos) ekskliuzyvinių teisių suteikimas pasirinktai žiniasklaidos priemonei (67 proc.) – VSD skandalo metu VSD palankios naujienos „startuodavo“ vos poroje žiniasklaidos priemonių, po ko žinia „nubanguodavo“. Leidybinė/Transliavimo/… sutartis su žiniasklaidos priemone (63 proc.) – teoriškai klientas gauna teisę į dalį eterio, spaudos, praktiškai tai dažnai tampa paslėpta reklama. Asmeniniai ryšiai su žiniasklaidos priemonės vadovais, žurnalistais (55 proc.) – maža Lietuva, tiek pat daug asmeninių ryšių ir pažinčių. Trečiųjų šalių įtraukimas, pateikiant kaip ekspertus (51 proc.) – etiška priemonė, kai siekiama papildyti pagrindinį žinios autorių, o ne jį pakeisti. Žinios (naujienos, įvykio, etc.) svarbos sureikšminimas arba sumažinimas (45 proc.) – hiperbolizavimas padeda pardavimams, tačiau realybėje dažnai pastebimas plika akimi.

Patikimos technologijos susilaukė nuo 96 iki 100 proc. palaikymo. Internetinių komentarų rašymas (atvirai prisistatant) (100 proc.) – Petras Petraitis, organizacijos X atstovas, susilauktų rimtų pašnekovų pagarbos. Informacinių paketų (tekstų, garso, vaizdo) paruošimas ir teikimas žiniasklaidos atstovams (96 proc.) – nors Pentagonas už tai kritikuojamas kaip veikiantis žiniasklaidos nepriklausomumą, tačiau apklausos dalyviai tame nemato trūkumų. Statistinių duomenų naudojimas (96 proc.) – pasirodo, nėra visiškai teisingas statistikos atskyrimas nuo tiesos.

Paskelbta vz.lt