Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, kurias šalis skiria savo biurokratų kompetencijai kaupti (pavyzdžiui, vizitas į Naująją Zelandiją, JT konferencija Kolumbijoje ir kt.). Sukasi uždaras ratas, kai biurokratai kritikuojami dėl prastų sprendimų, o kai kažkas pabando tuos biurokratus mokyti, parodyti, kaip pasaulis gyvena, tai kritikuojama, jog kažkas bando mokytis.

Simptomatiškas to pavyzdys – Seimo narės Agnės Zuokienės (beje, Seimo sesijos metu bene mėnesį keliaujančios po JAV) komentaras rugsėjo 9 dieną jos „Facebook“ profilyje, kur ji rašo: „[..] Ar įsivaizduojate, kokio masto bus renginiai 2013 metų antrą pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai – tam iš Lietuvos biudžeto bus skirta 213 mln lt, ES dar prisidės 20 mln.lt. Jei dabar šventė šaliai, tai ateity – šventė biurokratams. Už mokesčių mokėtojų pinigus įvyks 5511 KOMANDIRUOČIŲ – suskaičiavau ir išsižiojau. Esu tikra, jog be manęs dar niekas to nesuskaičiavo… Ar suskaičiuoti konferencijas, vizitus? [..]“.

Bent kažkiek kritiškai mąstančiam skaitytojui tai yra varguolių titulo verta informacija ir lyginimas su nepalyginamu – 5511 komandiruočių, 213 mln. Lt (~38 tūkst. Lt už komandiruotę). Ir ką? O kiek posėdžių, kokia trukmė? O kiek pasitarimų, kiek neformalių susitikimų? O kiek būtų protingas lygis – 3428 ir 175 mln.? Prieš kritikuojant ir pradedant rašyti, reikėtų tokioms kritikėms (ir apskritai visiems Seimo nariams) bent puse akies pasinagrinėti, kas per daiktas yra pirmininkavimas Europos Sąjungai. Aš jau nekalbu apie paties įvykio, formalių ir neformalių kontaktų bei žiniasklaidos dėmesio vertę ilgu laikotarpiu – t.y. dar ilgai ilgai pasibaigus oficialiems kontaktams.

Prizą dalijasi… Mazuronis ir TV3 žinių tarnyba

Visgi, pagrindinės savaitės žvaigždės – tai TV3 žinių tarnyba, sugebėjusi pagrindine pirmadienio dienos naujiena (t.y. verta Dienos komentaro per Vakaro žinias, įrašas apytiksliai nuo 5:20) pasirinkti tą pačią varguolių lengviausiai „valgomą“ temą ir kalbinti ne ką kitą, o dar kazakų ir butkevičių kyšiais smirdintį Valentiną Mazuronį! Nesuprantu, kodėl iki šiol mano gerbta žurnalistė Jolanta Svirnelytė apskritai bendravo su tokio lygio politiku? Kas tai? Televizija nesuvokia, kaip mazuroniai ja naudojasi?

Lyg to būtų negana, Valentinas Mazuronis atviru tekstu siūlo Lietuvos biurokratus siųsti stažuotis ne į pasaulinio lygio renginius, o į kaimyninę Lenkiją. Jeigu 2013-ųjų metų darbotvarkė būtų nežinoma, tai būtų galima sutikti su vieno iš opozicijos lyderio teiginiais neva dykumų klausimai Lietuvai kaip kiaulei debesys, bet gal opozicijos lyderis turėtų prieš darydamas tokius teiginius šiek tiek pasidomėti ir bent internete atsiversti renginio darbotvarkę?

Tada ir kyla klausimas, ko siekia tokie mazuroniai? Totalaus Lietuvos kompromitavimo 2013-aisiais, kai Lietuvos biurokratai nebus pasiruošę tinkamai vykdyti pirmininkaujančios šalies funkcijų? Manyčiau, tikrasis mazuronių tikslas yra pernelyg žemiškas – kiršinti visuomenę, kalbant apie neva astronomines komandiruočių kainas ir jas lyginti su valstybinio masto išlaidomis kaip kad pensijų didinimas, valstybės tarnautojų atlyginimai ir pan. Tai primityvus ir žemo lygio populizmas, orientuotas į su matematika nieko bendra neturinčius piliečius – jiems tūkstančiai ir milijonai dažnai yra tos paties eilės skaičiai. Būtent tokia ir yra mazuronių taktika – kelti žemo intelekto lygio piliečių pavydą ir jo pagrindu sau krautis politinį kapitalą. Gaila, jog tam talkina mano iki šiol gerbta TV3 žinių tarnyba…

Klausydamas „tarp eilučių“ galėčiau tik padėkoti Dievui, nes pagal Valentino Mazuronio logiką (jog Lietuvos biurokratų pirmininkavimui ES ruošti nereikia) jis atskleidžia, kad nesitiki laimėti kitų metų rinkimų (nes kitu atveju norėtų pasiruošusių ir kompetentingų biurokratų) ir 2013-aisiais nebus valdančioje koalicijoje. Kitaip tariant, ir tada ruošiasi kritikuoti poziciją už tarptautinę gėdą?!

Visgi galvoju, kad Valentinas Mazuronis situaciją puikiai supranta ir primityviai žaidžia kvailų piliečių emocijomis. Ir pirmu (naivumo), ir šiuo atveju tai žema ir visą partiją stato į primityvių apgavikų gretą. Kas nėra jau taip keista po kazakų ir butkevičių šou…

Patirties matas – ne suma komandiruotėms, o įgūdžiai

Galiu drąsiai tvirtinti, jog turiu tikrai daugiau patirties už vidutinį Lietuvos biurokratą dalyvaujant tarptautinėse darbo grupėse, bendraujant oficialiai ir neformaliai, derinant pozicijas ir pan. Todėl nebijau sakyti savo nuomonės – viena ar dvi komandiruotės į tarptautinius renginius yra ne ką daugiau nei bandymas pirštu pajausti vėjo kryptį. Tai suteiks tik tokių renginių kvapą, tačiau reikalingą patirtį  juose galima pradėti kaupti tik pradėjus vardais sveikintis su kolegomis, po ne vienos ir ne dviejų aštrių diskusijų, didžiulių ir sistemingų pastangų prieš ir po oficialių renginių.

Bandau prisiminti, kiek iš mano Lietuvoje matytų biurokratijos profesionalų laisvai kalba bent dvejomis (be gimtosios ir neskaitant nykštukinių) ES šalių kalbomis, sugeba strateguoti (ne tik orientuotis) savo srities ES darbotvarkės klausimais, valdyti darbo grupes nuo 10 iki poros šimtų žmonių ir visa tai daryti realiu laiku, vykstant įtemptoms diskusijoms? Iš atminties kyla daugiausiai 5-7 pavardės ir tai jos beveik visos susiję su užsienio reikalų ministerijos darbų sritimi. O ką darys kitos ministerijos? Temps laiką ir lauks pagalbos iš Lukiškių aikštės ar komandiruotų ES darbuotojų? Tokiu atveju Lietuva praras beveik VISĄ tokios progos netiesioginę naudą – naujos progos pasinaudoti neformaliais ir netiesioginiais svertais ES viduje turėsime laukti labai ilgai.

Baisiausia, jog tokiems mazuroniams (neduokdie, esu teisus ir dėl TV3 klaidų sąmoningumo, darbo kokybės ir principų – iki šiol šią televiziją laikiau žinių lydere) vienodai rodo – jiems po tarptautinių skandalų 2013-aisiais tik dar kartą bus proga populistiškai pašnekėt nesusigaudantiems (?) žurnalistams į mikrofonus.

P.S. Šis įrašas – tai mano asmeninė nuomonė apie Lietuvos viešosios erdvės ir politikos plačiąja prasme problemą. Nežinančius skaitytojus galimo interesų konflikto neutralizavimo tikslu įspėju, jog šiuo metu kartu su partneriais laimėtojo viešojo pirkimo konkurso pagrindu teikiu paslaugas Aplinkas ministerijai.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

• Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
• LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
• Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
• patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
• krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
• tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
• ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
• Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
• … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

1. pagarbą žmogaus gyvybei;
2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.

Kai perskaičiau Artūro Račo ir Česlovo Iškausko mintis, supratau, jog kažkas negerai. Pirma, jau pradinė reakcija į Rusijos-Gruzijos konfliktą rodė viena – Europa bijo ir dreba dėl rusiškų dujų ir naftos. Buvo galima suprasti, nes 100-150 JAV dolerių kainavęs barelis (ir atitinkamai nuo jo priklausanti dujų kaina) buvo diiiidelis kranelis, galėjęs užsukti ne vienos ES valstybės biudžeto balansavimo svajones. Tačiau ko drebama dabar, kai nei nafta, nei dujos nebėra derybų įrankis?

Tad eilinį kartą įsitikinau, jog verta skaityti pirminius tekstus. Štai pirmadienį vykusio ES gynybos ir užsienio reikalų ministrų pasitarimo išvadų dokumentas (prancūzų kalba – nesuprantu, kodėl nėra bent angliško). Atkreipčiau dėmesį į 9 puslapį, kuriame Europos Sąjungos minstrai sutarė (!):

1. Rusija privalo vykdyti savo įsipareigojimus pagal paliaubų sutartis; (ohoho kaip „stipru“ – ministrai sutarė, kad susitarimai galioja!)
2. Europos Komisija ir Tarybos sekretoriatas atliko išsamią Rusijos elgesio analizę, į kurios išvadas bus atsižvelgta derybų su Rusija metu; (tuo pačiu nebeginami susitarimai, t.y. derybų faktas pripažįsta susitarimų nesilaikymo galimybę)
3. Dialogas ir derybos yra geriausios priemonės siekti ES tikslų, kurie jau anksčiau patvirtinti bendru sutarimu (turima mintyse derybų su Rusija mandatas), tai nė kiek nepripažįsta status quo tarp Gruzijos-Rusijos;
4. Ministrai prisipažįsta laukiantys deramo Rusijos elgesio pagal pasiektus susitarimus, kuris atstatytų pasitikėjimą.

Trečiojo punkto paryškinta dalis yra tobulas real politik pavyzdys – mes nesutinkame ir prieštaraujame, tačiau savo interesų tenkinimo dėl kitų valstybių neatsisakysime. Kitaip tariant, spjaunam į Gruziją, duokit mums dujų ir naftos.

Geriausiai viską pasako originali prancūziško dokumento ištrauka (4 punktas): „<…> nous attendons de la Russie un comportement responsable, fidèle à l’ensemble de ses engagements, propre à rétablir la nécessaire confiance <…>“. Prisimenant, jog ir rugsėjo 1-ąją buvo priimtas bedantis pareiškimas, viską galima perfrazuoti labai paprastai – mes norėtumėme, jog elgtumėtės gražiai, tačiau neturim jokių poveikių priemonių jus priversti taip elgtis…

Šiuo atveju aš tikrai didžiuojuosi Lietuvos URM’u, kuris išdrįso likti 1 prieš 26. Suprantu Artūro abejones dėl galimų pasekmių ir pritariu, jog tai pralaimėjimas, tačiau geriau jau pralaimėt su ginklu rankoj, nei klūpant ant kelių ir ištiesus ranką.

Kad ir kokius rožinius paveikslus piešia vėjo, saulės ar bio energetikos šalininkai, tačiau galutinės eilutės (t.y. gauta energija / įdėta energija) rezultatu absoliučiai pirmauja atomas. Tarybų Sąjungos dėka gavę atominės energetikos know-how tiesiog privalome šį žinių kapitalą išnaudoti – investuodami mažiausiai galime gauti didžiausią grąžą.

Todėl man yra visiškai nesuprantamos abejonės tų bendrapiliečių, kurie menkina referendumo idėją. Sutinku, teisinis kazusas būtų didžiulis, tačiau ar tauta neturi teisės išreikšti savo nuomonės? Ar bene didžiausias Lietuvos konkurencinis pranašumas regione nėra vertas sutelktų visos Lietuvos pastangų?

Dar prieš stojant į ES atvirai sakiau, jog iš ES mums naudos bus nedaug – ES struktūrinių fondų lėšų vogimas, biurokratijos suklestėjimas, vietinės valios nebuvimas tai tik patvirtina. Iki šiol taip ir nemačiau nei vieno normalaus tyrimo, kuris parodytų, kokią REALIĄ naudą Lietuvai davė ES. Todėl referendumas yra gera proga tokį klausimą užduoti.

P.S. penktadienį „Verslo žinios“ skelbė Agnės Pačkauskaitės straipsnį „Atominės elektrinės pratęsimui turi 7 000 Lt“, kuriame trumpai dėsčiau mintis apie tai, kodėl neatsiranda atvirų referendumo priešininkų. Žinoma, populizmo progą politikai išnaudoja, tačiau ar tai paneigia bazinį atominės energetikos pranašumą?

Belieka prisiminti Gedimino Kirkilo mintis, jog būtent ES struktūrinių fondų lėšos sukėlė nekilnojamojo turto bumą, neproporcingai padidino statybininkų atlyginimus ir iškreipė rinką.

O aš suradau, ką 2000-ųjų kovą siunčiau į savaitraščio „Veidas“ laiškų skiltį (buvo atspausdinta sutrumpinta ES temai skirta dalis):

Sveiki,

Esu priskirtinas turbūt jauniausiajai jūsų skaitytojų grupei, nes dar visai neseniai įkopiau į trečią dešimtį, tačiau nemanau, kad tai sąlyga, neleidžianti reikšti savo nuomonės.

Pirmiausia norėčiau padėkoti, kad esate vienas iš Lietuvos ateities elementų. Kitokia nuomonė retai kada ir Lietuvoje, ir užsienyje gauna palankius vertinimus, tačiau ji gyvybiškai svarbi “duonos ir reginių” visuomenei. Jūsų situacija dviprasmiška – lyg ir švietėjai, tačiau pernelyg lengvai galite pasiduoti įvairių grupių interesams, todėl kiekvieną “Veido” numerį įvertinu kritiškai ir kartais suabejoju, ar kokia gėrimų reklama nėra kažkadais buvusių straipsnių pasekmė.

Nesu tikintis, tačiau dažnai mano nuomonė sutampa su krikščioniškaisiais principais. Vienas jų teigia, kad “jei tau suduos į dešinį veidą, atsuk jam kairijį”. Jūsų ginčas su didžiausio šalies dienraščio vadovais užsitęsė. Tris savaitiniai numeriai su ta pačia tema – savęs skandinimas. Kartojasi argumentai, faktai, prasideda emocijos. Siūlau baigti beprasmę žodžių dvikovą ir geriau panagrinėti tokias temas:

1. Europos Sąjunga, jos nauda Lietuvai. Kol kas nė viena valstybinė ar privati įstaiga nepaskelbė visuomenei apytikslių skaičiavimų, ką Lietuva gauna, stodama į ES. Politikai užsižaidė su “įvairių fondų pagalba”. Nesu ekonomistas, tačiau suprantu, kad tikslius skaičius pasakyti būtų pernelyg sunku. Visgi per metus į pasaulį išleidžiame bent šimtą porimčių ekonomistų. Tarp jų turi būti ir tokių, kuriems tokios prognozės – įkandamos. Galų gale vyriausybė ar kuri kita institucija galėtų užsakyti tarptautinių kompanijų analizę, kurios išvada vienprasmiškai (skaitinėmis išraiškomis) įvertintų visus “Už” ir “Prieš”, o rezultatus pateiktų visuomenei. Tada visi politikų pasvaičiojimai, kaip bus gerai, nublanktų prieš teiginius, kad Vokietijos lygio kelius turėtume tik (tarkim) 2025-aisiais metais vienu atveju ir 2045-aisiais kitu.
2. Valstybės prioritetai apskritai, ypač visuomenės lavinimas. Manyčiau, kad bet kurios ateitį planuojančios valstybės reikalas – susikurti tam tikrą tolimą (20, 30 metų, dar ilgesnį) veiksmų planą, nusistatyti prioritetines raidos kryptis. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti buvusios Ryšių ir informatikos ministerijos priimtą “Lietuva 2000” (nesu tikras, ar tikslūs pavadinimai) projektą, kurį kaip pavyzdinį pripažino net JAV pareigūnai. Deja, šiuo metu jis beveik žlugęs. Įdomu būtų žinoti, ką apie tokį planą mąsto įvairių polinių srovių atstovai.

Pagarbiai
Liutauras Ulevičius
VU TF II kurso studentas, laisvas žurnalistas, programuotojas