Šią savaitę Lietuvos žiniasklaida pradėjo su „metų naujiena“ – istorija apie neva netikslingai panaudotus 20 tūkst. litų. Nesiimu spręsti, ar, net ir jei tai būtų pagrįsta problema, 20 tūkst. litų yra pagrindinė Lietuvos žinia (tokiu atveju bendras „Lietuvos ryto“ pirmųjų puslapių „problemų biudžetas“ per metus sudarytų vos apie 5 mln. litų – švelniai tariant, mažokas). Vėliau istoriją dienraštis tęsė su straipsniu apie premjero patvirtinimą, jog tokių kelionių, besiruošiant pirmininkavimui ES 2013-ųjų antrą pusmetį, tik daugės.
Ši Pietų Korėjos istorija nėra naujiena – žiniasklaida Lietuvoje pastaruoju metu pamėgo istorijas apie „milžiniškas“ lėšas, …

Anądien prieš išbraukdamas mane iš savo „Facebook“ draugų sąrašo vienas amato kolega paklausė rimtą klausimą: „Nors kažkas tau šventa yra?“. Klausimas mintyse sukosi į Lietuvos pokarį ir jo dalyvius – klasikinę mūsų laikų asmeninių pykčių ašį. Kada nors vėliau panagrinėsiu, kaip partizanų (arba banditų) ir stribų (arba liaudės gynėjų) vertinimas užkerta kelia diskusijoms apie šiandienos Lietuvos ateitį. Šį kartą susitelksiu į klausimą, nes ilgokai mąsčiau, kol radau SAVO atsakymą. Verta tai užfiksuoti ateičiai, nes spėju, jog atsakymas, bėgant metams, gali gana stipriai keistis.
Pradėkim nuo apibrėžimo
Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo …

Ko tikėtis iš prancūzų pirmininkavimo Europos Sąjungai? Ar prancūzai bent teoriškai galėtų sukaupti tiek drąsos, jog trinktelėtų kumščiu į Putino-Medvedevo carinį staliuką? Maskvos autokratai kažkokiu būdu sugeba užhipnotizuoti savo pašnekovus – iš pradžių buvo Džordžas Bušas, paskui anglai, vokiečiai, dabar vargšas Nikolajus iš Paryžiaus…
Kai perskaičiau Artūro Račo ir Česlovo Iškausko mintis, supratau, jog kažkas negerai. Pirma, jau pradinė reakcija į Rusijos-Gruzijos konfliktą rodė viena – Europa bijo ir dreba dėl rusiškų dujų ir naftos. Buvo galima suprasti, nes 100-150 JAV dolerių kainavęs barelis (ir atitinkamai nuo jo priklausanti dujų kaina) …

Pirmiausia, norėčiau padėkoti Tarybų Sąjungai, kuri šalia daugybės problemų Lietuvai padarė ir vieną gerą darbą – į kaimynus vyžotiems valstiečiams atgrūdo kokį dešimtį tūkstančių aukščiausios kvalifikacijos tarybinių specialistų ir tik dėl jų dabar Lietuva gali vadintis atominės energetikos valstybe.
Kad ir kokius rožinius paveikslus piešia vėjo, saulės ar bio energetikos šalininkai, tačiau galutinės eilutės (t.y. gauta energija / įdėta energija) rezultatu absoliučiai pirmauja atomas. Tarybų Sąjungos dėka gavę atominės energetikos know-how tiesiog privalome šį žinių kapitalą išnaudoti – investuodami mažiausiai galime gauti didžiausią grąžą.
Todėl man yra visiškai nesuprantamos abejonės tų bendrapiliečių, …

Teigiama, jog šalies BVP augo beveik 3 proc. sparčiau nei tikėtasi iki įstojimo į ES. O šiandien skaitau Raimundo Kuodžio mintį: „įsiliejimo į ES nauda gali būti pervertinta“. Dar daugiau – kai kuriais atvejais yra sudėtinga įvertinti integracijos įtaką.
Belieka prisiminti Gedimino Kirkilo mintis, jog būtent ES struktūrinių fondų lėšos sukėlė nekilnojamojo turto bumą, neproporcingai padidino statybininkų atlyginimus ir iškreipė rinką.
O aš suradau, ką 2000-ųjų kovą siunčiau į savaitraščio „Veidas“ laiškų skiltį (buvo atspausdinta sutrumpinta ES temai skirta dalis):