XXI a. kasdienybės dienoraštis

Tag: Emilija Pliaterytė

Kaip Juozapas Ulevičius paskui Emiliją Pliaterytę išėjo

Šiuo tekstu pradedu savo protėvių gyvenimo istorijų užrašymus. Carinės ir tarybinės okupacijos metai trynė giminės atmintį, naikino LDK laikų liudijimus, dokumentus ir prisiminimus. Iš atskirų nuotrupų ir giminės legendų tenka lipdyti mozaiką, kurioje dalis bus teisinga, kita – padailinta ir Tau – skaitytojui – pritaikyta. Istorija verta tik tiek, kiek ji moko mus šiandien.


– Pan Dunten! – kaip įpratęs, į Nendrijos šeimininką pro pravertas duris kreipėsi Juozas. Nors baronas tebuvo matęs tris dešimtis vasarų, tačiau viršugalvyje žilstelėję plaukai priminė jo amžinatilsį tėvą – senąjį kovų bičiulį – ir Juozas kartais sugaudavo save galvojant, koks anas būtų dabar. Kaip būtų gyvenęs ir kuo būtų rūpinęsis, jeigu ne tas noras kovoti už laisvą Lietuvą, nuvedęs paskui Napoleoną iki pat bendro kryžiaus laukuose prie Borodino.

1831 m. kovo 25 d. Emilija Pliaterytė Antazavėje parašė prisijungianti prie sukilimo

1831 m. kovo 25 d. Emilija Pliaterytė Antazavės dvare parašė prisijungianti prie sukilimo

– O, Juozapai! Užeik užeik, laukiau, – savo seną prietelių ir bažnyčioje neužrašytą krikštatėvį pasitiko lietuviškai taip pat lengvai kaip vokiškai, lotyniškai ar lenkiškai žodžius beriantis baronas Adomas Duntenas. Metai, nuo gimimo praleisti Vilkmergės paviete, papildė infliantiškas šaknis, tik bajorams skirtą lenkų kalbą gimnazijoje dar teko plėsti lotyniškų raštų mokslais.

Juozapas Ulevičius nuo pat pirmo karto, kai atjojo į senąjį Duntenų dvarą, susilaukdavo įvairių klausimų: kodėl taip gerai sutariąs su Duntenais, kodėl mokąs lenkiškai ir kodėl jo gryčia ne tokia, kaip visų. Atsakymų niekas taip ir nesugebėjo išpešti. Nors tais neramiais laikais, kai daug kur galima buvo sutikti po Vilniaus, o vėliau ir Kosciuškos kapituliacijos Varšuvoje pasklidusius sukilėlius, niekas pernelyg ir nesigilino, įmantriais klausimais nekėlė ginčų.

1805 m. Antalieptės bažnyčioje Juozapas vedė Kristiną Rupinskaitę

1805 m. Antalieptės bažnyčioje Juozapas Ulevičius vedė Kristiną Rupinskaitę

Per tuos kelerius metus, kai Rupinskų Adomas priėmė atsikėlusį Juozą pas save, jam niekaip ir nepavyko išsiaiškint, kaip čia jam gyvenimas pasisuko. Net ir savo vienturtę Kristiną išleidęs, Adomas ilgais vakarais išpešdavo tik vieną kitą sakinį apie Kosciuškos būrius, mūšius prie Vilniaus ir draugystę su Duntenais. Ir tik savo žmonai Kristinai kartais netyčia Juozas atskleisdavo daugiau, kai, nuo Žvirbliakalno žvelgdamas šiaurės pusėn, pradėjo pasakoti apie gimtuosius namus – laukų tolius, kur žvilgsnis paklysta, ir kaimynus už kelių varstų Infliantuose, šnekančius ne vokiškai, bet ir ne lietuviškai.

Į tėvus Adomui tinkantis Juozas pirmasis padavė ranką ir, netaręs žodžio, atsisėdo. Pokalbis turėjo būti trumpas, bet sunkus, todėl baronas, tarsi tempdamas laiką, išsitraukė pypkę, prisikimšo visų apylinkės vyrų pripažintos Čepėnų tabokos ir užsirūkė.

– Žinau, Juozai, dėl ko atėjai. Mane irgi ta pati mintis kankina. Pats matei, kad Emilios žmogus užvakar buvo atjojęs. O šiom dienom iš jos tik viena navyna… Vakar Cezarį Antalieptėj po mišių pas kleboną sutikau – sako, rytoj, antradienį, visus vyrus vidurdienį renka Dusetose šventoriuj.

1831 m. kovo 29 d. Emilija Pliaterytė su savo adjutante Marija Prušinskaite ir Cezariu Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį, kurį sudarė 280 šaulių, 60 raitelių ir keli šimtai dalgiais ginkluotų vyrų, daugiausia valstiečių. Kitą dieną anksti rytą su savo būriu užpuolė Daugailių arklių pašto stotį, paėmė 30 arklių ir kasą. Balandžio 2 d. būrys susidūrė su rusų pėstininkų kuopa, vykusia slopinti sukilimo Žemaitijoje ir ją sumušė. Balandžio 4 d. kartu su Cezario Pliaterio ir Juozapo Horodeckio daliniais užėmė Zarasus. (pagal sartai.info)

XVIII a. statyta Dusetų bažnyčios varpinė

XVIII a. pirmoje pusėje statyta Dusetų bažnyčios varpinė

Po to, kai iš viešnagės Varšuvoje į Dusetų Didžvarį sugrįžo Pliaterių Emilija, apylinkėse žaibu sklido žinia, kad ji kalbina apylinkių vyrus rinktis ir prisidėti prie Varšuvos sukilėlių. O atmintį visi turėjo puikią – jaunesni dar buvo gyvi vos už keliolikos varstų žygiavusiais Napoleono pulkais, prisiminė savo tėvus, dar anksčiau išėjusius ginti savo laisvės.

Juozas puikiai prisiminė savo draugą, Adomo tėvą, su kuriuo kartu ėjo tuo pačiu keliu, prasidėjusiu tą kruviną 1794-ųjų vasarą, kai jau visiems buvo aišku, jog kitos galimybės išgelbėti Respubliką, nebebus. Juozas į pulką pateko iš Biržų, palydėtas savo tėvo ir brolių. Tuo metu Varšuvoje studijavęs baronas Jonas Duntenas davė priesaiką ir, gavęs asmeninį Kosciučkos paskyrimą, prie būrio prisijungė Vilniuje. O toliau sekė žygių ir mūšių metai. Pulko klajonės baigėsi tik lapkritį Radošicuoe, sukilimo vadovybei pripažinus galutinį pralaimėjimą.

– Prisimeni, Adomai, aš esu pasakojęs, kaip su tavo tėvu Jonu kartu nusprendėm nebėgti į Vakarus, Ameriką, o grįžti ir įsikurti Lietuvoje? Pasakojau, kaip prisiekėm, kad daugiau su ginklu nekariausim ir kaip tavo amžinatilsį tėvas išėjo su prancūzais? Klausiau aš Emilijos ir žodis žodin prisiminiau, ką man išleisdamas Biržuose kalbėjo mano tėvas: „Tik jaunas ir karštas kraujas gali nuplauti Respublikos nuodėmes. Eik, Juozapai, tai jaunų ateitis ir gyvenimas“. Šiandien man jau ne ta jaunystė, ne tas įsiūtis ir ne tos jėgos. Žmona, vaikai, ūkis, Vėlaikiai. Bet dažną vakarą bluosto nesudedu – už savo ateitį, už vaikų, už Lietuvą reikia kovoti.

– Prisimenu, kaip gi! Vakar to ir klebono klausiau. Jeigu vyrai kils, jeigu ne tik Varšuva, bet ir visa Lietuva, gal net Infliantai ir kazokai pakiltų – visi kartu išvytumėm maskolius. Pusbrolis iš Rygos rašo, kad pas juos visi irgi kruta, nerimsta, ginklus ruošia. Tik už ką mes kariausim? Už prūsus ar austrus? Kaip man vyrams paaiškint, kuo jiems mūsų caras už Nikolajų bus geresnis? Žemę duos ar paleis nuo dvaro? Pats matai, kad jiems tik degtinė ir sava troba rūpi, – lėtai svarstė Nendrijos savininkas.

Temo, tačiau taip palengva, kad dar galėjai jausti įšalą paleidusio pavasario gaivą, neužgožtą įšilusios krosnies. Vyrai pritilo ir užsižiūrėjo į Vasaknų pusę, pro kur ir vedė kelias į Dusetas, Pliaterių Didžiadvarį. Pirmas neišlaikė Juozas:

Juozapas Ulevičius gimė Tryškiuose (dab. Biržų raj.) 1786 metais

Juozapas Ulevičius gimė Tryškiuose (dab. Biržų raj.) 1786 metais

– Kai vakar paklausiau Kristinos, tai ji tik atsisuko ir žiūrėjo, ilgai žiūrėjo man į akis. Supranta ji viską. Supranta, kad neišeiti negaliu. Ne mano čia žemė, ne mano kalnai ir miškeliai. Liko jie prie Rastauskynės ir nežinau, ar kada bepamatysiu. Nežinau, ar net noriu pamatyt – tiek visko ten pasiliko. Užtat žinau, ko vertas mano žirgas, kardas ir jėga. Yra dalykų, už kuriuos verta mirti.

– Juozai, neskubėk. Tu visada pirmas į kautynes, bet kokia pačiam nauda? Ir net jei reikalas teisingas, tai ar verta prieš vanagą be ginklo šokt? Atsiųs iš Dinaburgo tvirtovės pora kazokų pulkų ir sukapos visus be gailesčio. Atmuši vieną, du, bet tų maskolių vis tiek daugiau. Prisimink, kaip baigėsi mano tėvui, – bandė stabdyti sau į tėvus tinkantį Juozą Adomas.

1829_Nendrya_300

1829 m. baronas Adomas Duntenas jau buvo vedęs Rožę Karvovską iš Mukulių dvaro

Nuo Indrajų pusės pasigirdo kelių vyrų traukiama daina. Abu sukluso ir įsiklausė. Nors žodžių nesigirdėjo, bet melodija buvo abiem pažįstama ir abu būtų galėję prisijungti – tai buvo žygio daina.

Patylėjęs Juozapas atsistojo, tylėdamas pažiūrėjo Adomui į akis, paspaudė ranką ir, netaręs nė žodžio, išėjo. Baronas dar ilgokai girdėjo per kiemą tolstančius žingsnius, besimaišančius su svetainėje kabančio laikrodžio tiksėjimu.

O anksti rytą, dar saulei nepakilus, abu vėl susitiko prie Dapkaus ąžuolo, kur susirinko tuzinas kaimo vyrų, ir išjojo į Dusetas. Po poros metų Vėlaikių gyventojus surašinėjęs klebonas nei vieno iš jų neberado.

„Wilno nasze!“ vs. „Vilnius mūsų visų!“

Ar pusantro šimtmečio gali pakeisti žmonių mąstymą? Ar pusantro šimtmečio pakanka suprasti ir pripažinti savo pačių klaidas?

Beveik 30 tūkst. (15 proc.) Vilniaus rajono gyventojų yra valstybės priešai? Kodėl dalis valstybės vadovų nesuvokia mūsų valstybės esmės ir toliau eina keliu, 1919-aisiais vedusiu prie bene kvailiausio Lietuvos valstybės karo? Prieš ką kovoja tokie piliečiai? Prieš savo kaimyną, kalbantį lenkiškai? Prieš savo kaimyną, kurio Horodlėje gautas herbas nemylimas vien todėl, kad perimtas iš sau lygaus lenko?

Kuo sergame? Ko bijome? Aš galiu suprasti, kad XIX amžiaus pabaigoje nepamatuotas iš kaimo kilusio „elito“ šovinizmas buvo tiesiog iš siauro kaimietiško pasaulio supratimo. Tačiau kodėl ir kaip plačiau nesugebama žiūrėti XXI amžiuje, nuo kudirkų ir basanavičių darbymečių prabėgus beveik 150 metų?

Lenkai, baltarusiai, žydai, karaimai – Lietuvos valstybės dalis

Kuo skiriasi Ulevičius, Улевич, Ulewicz, Ulewiczius ar net GD Ulewicz? Ultrapatriotams, matyt, lietuvis galėtų būti tik pirmasis. Tuo tarpu realybėje Ulevičius – tai 1980-ieji, Улевич – tai 1886-ieji, Ulewicz – tai 1832-ieji, Ulewiczius – tai 1771-ieji.

Ar verta ginčytis, kuris iš jų yra tikras lietuvis? Ar pokario partizanų maitinimas jau būtų pakankama atsvara tarybinių ar hitlerinių rinkliavų mokėjimui? Ar prisijungimas prie Emilia Plater (daugeliui girdėta sulietuvinta versija – Emilija Pliaterytė) būrio Dusetose būtų pakankama „cenzas“ lietuviškumui įrodyti? O gal reikia patekti generosus dominus dokumentus, kurių iš papročiais gyvenančių laisvų lietuvių pareikalavo Maskvos caro sraigteliai XIX amžiaus pradžioje?

Lietuvai lemtingais 1795-aisiais kiekvienas iš šiandien gyvųjų turėjo ne mažiau 64 protėvių (t.y. bent 6 kartos protėviai), tarp kurių ne tik garantuoti lenkai, gudai, bet, tikėtina, ir latviai, rusai, gal net švedų ar žydų palikuonys.

Tad iš kur tas paikas noras „išvalyti“ tautą? Kas per kvailas nesusivokimas istorijoje, net ne šalies, o savo paties, savo šeimos, savo giminės? Ar mes taip nemylim savo protėvių, kad pasiruošę juos pasmerkti dėl lenkiškos ar lotyniškos abėcėlės, o dar dažniau – dėl lietuviškai nemokančio ar negalinčio rašyti Romos katalikų bažnyčios tarno?

Dar viena laikraščių skaitymo pamoka

Diskusija „kas į ką integruosis“ man sukelia tik eilinį apgailestavimą, jog lietuviai nesugeba analizuoti žiniasklaidoje platinamos informacijos. Juo labiau – tokiame dienraštyje, kuris pasižymi ultranacionalistiniais pareiškimais ir ne kartą buvo ujamas už tautinės neapykantos kurstymą.

Tą geriausiai iliustruoja paties Valdemaro Tomaševskio konstatavimas, jog garsusis Olavos Strikulienės straipsnis surašytas šališkai, o kai kurie pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nepilnai cituojami. Realią politiko poziciją atskleidžia ir papildo jo atsakymai alfa.lt portalui. Tačiau niekas neįpratęs kritiškai vertinti informacijos, kitos žiniasklaidos priemonės neatsakingai platina nepatikrintus suradikalintus pareiškimus ir jų pagrindu kursto nesantaikos židinį.

Kvailai paprastas nekritiškas informacijos vertinimas tampa tiesmuku nesusikalbėjimu. Į diskusiją įsijungia tokie savo sričių ekspertai kaip Zigmas Zinkevičius ir vienos pusės minčių iškraipymus atmušinėja savo ilgamečių darbų rezultatais. Ugnis liepsnoja, važinėja parlamentų nariai ir TV kameros filmuoja visus, norinčius pasididinti reitingus šovinistiškai nusiteikusių piliečių sąskaita.

Ar negras ar arabas šalia lenko ir gudo?

Aukščiau išdėstytos mintys visgi negali būti ekstrapoliuojamos šiandien ES populiaria „visų lygių meilės“ kryptimi. Tradicinės vertybės remiasi tautos ir šalies istorija, patirtimi. O ji tiesiogiai susijusi su mums artimomis etninėmis grupėmis – baltarusiais, lenkais, žydais, latviais, prūsais, ukrainiečiais, karaimais, net keliais kėdainių škotais.

Lietuvos patirtyje nėra ir nebūta gryno arabo ar negro. Tai atskiri egzotiniai atvejai, kuriuos kultūros savastimi galima bus pripažinti tik ne vienai kartais pasikeitus.

Sprendimas?

Paprasta kaip 2×2 tiesa ta, jog skaitykim originalius šaltinius, kritiškai vertinkim tarpininkų pateikiamą informaciją ir patys darykim išvadas. Ši istorija – net ne raudonoji silkė, tai tiesiog informacinis neišprusimas. Kurio rezultatas – nesusikalbėjimas su viena didžiausių valstybės etninių grupių ir jos lyderiais. Nesusikalbėjimas dėl mūsų pačių kaltės.