R.Malinauskas mokosi iš V.Uspaskich: „Balsas.lt Savaitė“ skylės panaudotos „Mano Druskininkai“ istorijoje

Taip seniai, jog dar vaikai buvo visai maži, kaip VRK narys dariau niekieno dėmesio nesulaukusį tyrimą apie nuoseklią ir ilgalaikę neteisėtą Darbo partijos ir jos lyderių reklamą savaitraštyje „Balsas.lt Savaitė“ bei kitose grupės valdomose žiniasklaidos priemonėse. Visą tyrimą dar galima rasti čia (žr. nuo 4 psl.).

121104_atskirojiPolitinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 28 str. 1 d. 10 p. šiurkščiu įstatymo pažeidimu laikė ir tokią situaciją, kai skleidžiama paslėpta politinė reklama, jeigu išlaidos paslėptai politinei reklamai sudaro 10 ar daugiau procentų nustatyto didžiausio politinės kampanijos išlaidų dydžio. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. liepos 19 d. sprendimo Nr.Sp-120 priedą Nr.1 didžiausias politinės kampanijos išlaidų dydis, kai rinkimų apygarda apima visą šalies teritoriją, buvo 2,6 mln. Lt. Tai reiškia, jog šiurkščiu įstatymo pažeidimu turėjo būti laikoma situacija, jeigu Darbo partija paskelbtų paslėptos politinės reklamos už daugiau nei 260 tūkst. Lt.

balsas.lt-savaitė
Viktor Uspaskich atvira konfrontacija prieš Dalią Grybauskaitę neteisėtai finansuojamo leidinio puslapiuose nesulaukė VRK dėmesio, nes šio leidinio „lyg tyčia“ nepastebėjo monitoringo paslaugas teikusi TNS…

Vien „Balsas.lt Savaitė“ paskelbtos paslėptos politinės reklamos kiekis viršijo įstatymo numatytą maksimalią 10 procentų ribą (mano skaičiavimais, sudarė beveik 415 tūkst. Lt), todėl tai turėjo būti pripažinta šiurkščiu įstatymo pažeidimu, o pažeidimo mastas dėl plataus paskelbto turinio platinimo tiek įprastomis priemonėmis, tiek ir internetu buvo itin didelis. Ir tai apėmė tik vieno iš daugelio Darbo partijos neteisėtai finansuotų leidinių turinį!

Tragikomiška, jog visą šią mano tyrimo dėl „Balsas.lt Savaitė“ turinio veiklą tuometinis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažino neteisėta (neva, vykdyta be jo pavedimo) ir net nesiteikė už ją sumokėti bazinio darbo užmokesčio. Tokia pozicija niekam vėlgi neužkliuvo, todėl nusispjoviau ir palikau atvejį istorikams.

VRK leidinį „Mano Druskininkai“ pripažino ne politine reklama

Analogiška situacija susidarė 2015 metais, kai Druskininkų savivaldybės įstaigos leidžiamas vietos laikraštis „Mano Druskininkai“ kolektyviniu VRK sprendimu buvo pripažintas… normalia ne politinės reklamos praktika. Anot VRK, leidinyje spausdintos publikacijos nėra laikomos politine reklama. Publikacijos skelbia neva įprastinio pobūdžio informaciją apie Druskininkų savivaldybėje vykstančius renginius.

dauguma_Malinauskas
„Mano Druskininkai“ 2 puslapyje faksimiliniu būdu skelbia R.Malinausko pasirašytus politinės kovos raštus.

Toks VRK sprendimas buvo priimtas nepaisant jau žinomo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, jog tokio laikraščio leidyba yra neteisėta. Situacijos nepakeitė net ir vėlesni Druskininkų savivaldybės veiksmai, kai, jai atsiėmus skundus ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacijos nenagrinėjus, įsiteisėjo ŽLEK sprendimas.

VRK pozicija lieka nepajudinama net ir tuo metu, kai oficialiai pripažįstama, jog toliau laikraščio leidyba užsiima artimai su LSDP – t.y. Ričardo Malinausko partijos – bendradarbiaujančios ryšių su visuomene agentūros vadovas.

Įrankiai suvaldyti rajoninius carus yra, bet jie nenaudojami

Šios dvi istorijos puikiai iliustruoja, jog šalies politikai puikiai mato, kurios priežiūros institucijos vengia dirbti savo darbus. Dar daugiau – patirtis, jog tokia svarbi institucija kaip VRK neturi nei valios, nei savigarbos užkardyti net akiplėšiškus teisės aktų pažeidimus, lengvai perduodama tarp skirtingų partijų.

Viktor Uspaskich parankinių vokeliuose dalinamos algos žurnalistams liko tik Marijaus Širvinsko liudijimuose. Druskininkų atveju pinigai jau mokami ne vokeliuose – jie skaidriai ir atvirai siunčiami iš savivaldybės biudžeto į lojalių darbuotojų banko sąskaitas. Reguliariai leidžiamas ir nemokamai visų Druskininkų gyventojams platinamas leidinys darė bei daro ne tik esminę piniginę žalą. Dar svarbiau, jog šios lėšos buvo panaudotos prieš ir per savivaldybės tarybos rinkimus. O tokiuose mažuose miesteliuose kaip Druskininkai vietos laikraščiai yra itin galinga jėga. Ar taip buvo padarytas esminis poveikis, jog Ričardas Malinauskas būtų išrinktas Druskininkų meru?

Visi VRK nariai turi kolektyviai prisiimti atsakomybę (nebent buvo pateikta ir atskiroji nuomonė, tačiau viešai tokios nėra) už savo priimto sprendimo padarytą žalą Druskininkui miestui. Kartu ši atsakomybė tenka ir atitinkamus VRK narius delegavusioms politinėms partijoms bei nevyriausybinėms organizacijoms. Ar kuri nors atsiprašė už tokį savo indėlį į situaciją Druskininkuose?

O gal tokia ir yra Zenono Vaigausko & Co. funkcija – ignoruoti „reikalingų“ partijų nusižengimus?

„Snoras Snow Arena“ arba XXI a. Lietuvoje

„Wikipedia“ sufleruoja („Indoor ski slope“), kad šiuo metu pasaulyje yra apie 40 uždarų ir visus metus nepertraukiamai veikiančių slidinėjimo kompleksų. Dar 8 šiuo metu statomi.

Kaip žinia, rugpjūčio pabaigoje Druskininkuose atidarytos uždaros slidinėjimo trasos ilgis – 460 metrų. Šiuo metu tai 4-a ilgiausia uždara kalnų slidinėjimo trasa pasaulyje po „AlpinCenter“ Vokietijoje (640 m), „SnowHall“ Prancūzijoje (620 m) ir „SnowWorld“ Olandijoje (520 m). Garsusis „Ski Dubai“ Jungtiniuose Arabų Emyratuose teturi 400 m ilgio trasą.

Skaičiuojama, jog žiemos pramogų kompleksas atsipirks per 15 metų, jei per metus jame apsilankys 130-140 tūkstančių lankytojų – t.y. bent po 500 lankytojų per dieną.

Įspūdis

Man, žiemos sezono mėgėjui, sniegas ir šaltis yra žymiai labiau smagus laisvalaikis, nei karštis ir saulė, todėl nieko nuostabaus, kad po darbų užsukęs į Druskininkų slidinėjimo centrą likau nuoširdžiai sužavėtas. Neturiu ir nerandu nuotraukų to vaizdo, kai pasistatai automobilį, o virš tavęs – metalo konstrukcijų miškas. Vien jau tai daro įspūdį.

Dar didesnis šokas ištiko, kai atvažiuodamas turėjau dengtis nuo rugpjūčio pabaigos saulės ir automobilio termometras rodė +20 laipsnių, o kepinanti saulė vertė nejaukiai jaustis net su lininiais marškiniais. Ir nuo tos kaitros iki akivaizdaus noro kuo skubiau mautis pirštines – gal tik 15-20 minučių skirtumas, kol įsigyji bilietą, persirengi ir surandi įėjimą į trasą.

Tada ir atsiveria visas inžinierių darbo grožis – kai patenki į didžiulį šaldytuvą, kurio pradžios ir pabaigos nematai dėl „sningančio sniego“, o lempų šviesos kuriama prieblanda, atrodo, perkelia į kitą pasaulį.

Kur tobulėti?

Nors lengva ranka ir dabartinę „Snoras Snow Arena“ būklę įvertinčiau puikiai, tačiau mažos smulkmenos leistų dar labiau pagerinti lankytojų įspūdžius:

  1. nuorodos kelyje iš Druskininkų – nors nuo pirmosios „Statoil“ degalinės posūkio daugiau niekur nereikia keisti važiavimo krypties, tačiau visgi trūksta kelio ženklų ir atstumą rodančių skaičiukų prie tų 3-4 pagrindinių sankryžų (važiuojant iš Vilniaus), tai leistų ramiau jaustis visiems, važiuojantiems pirmą kartą;
  2. automobilių stovėjimo aikštelė – neaišku, kur ir kaip važiuoti, paprasta schema prie įvažiavimo šį nesklandumą išspręstų;
  3. slidinėjimo įrangos karučiai/vežimėliai – vienu metu tempti visą aprangą, specialius batus ir slides su pasparomis yra tikrai nepatogu, o atstumas nuo stovėjimo aikštelės iki galutinės persirengimo vietos ~400-500 metrų, todėl reikėtų pagalvoti apie specialių karučių (pavyzdžiui, kaip oro uostose) galimybę;
  4. informacija prie kasų – įėjus prie kasų tenka kalbinti pardavėjas ir klausinėtis bazinės informacijos, ką galėtų išspręsti paprastas info terminalas su specialiu vartotojo vedliu, sujungtas su automatizuotu bilietų pardavimu – tada kasininkės vykdytų tik mokėjimo priežiūros funkciją ir spręstų nestandartines situacijas;
  5. varteliai į persirengimo zoną – nepatogu su visa manta brautis, reikia keisti tvarką arba vartelius;
  6. persirengimo zonos/slidinėjimo zonos schema – pirmą kartą reikia spėlioti arba vadovautis nuojauta, kur pati zona yra, kodėl santykinai mažai persirengimo kabinų. Su tuo susijęs klausimas ir dėl tualetų bei dušų vietos – ji persirengimo zonoje nėra akivaizdi, todėl reikėtų aiškios ir matomos schemos. Tas pats galioja ir slidinėjimo zonai;
  7. „šlapi“ plėmai sniege – spėju, dėl galutinai nesuderintos įrangos 2-3 trasos vietose sniegas „nugremžtas“ ir susidaręs ledas – tai pavojinga ir kartu mažina malonumą slidinėti;
  8. keltuvas – pirmą kartą atvykstančius reikėtų instruktuoti, kaip teisingai sėstis (kad skaudžiai negauti į paslėpsnius), kaip užlenkti apsaugą, kaip susikelti kojas, kaip nulipti iš keltuvo;
  9. pati trasa – neužbaigta snieglenčių zona, nėra normalių tramplynų slidininkams, ką jau bekalbėti, jog ir pagrindinėje trasoje sniegu nepadengta ~ketvirtadalis trasos pločio;
  10. kavinių zona – nėra schemos, per sudėtingas nusileidimas (gal reikia lifto?) iš antro aukšto į pirmąjį.

Tiek viduje, tiek išorėje dar daug nepabaigtų darbų – darbininkai dar pluša prie gerbūvio, įrenginėja viršutinę kavinę (apatinė ir viršutinė trasos neveikia), daug kur kabo atviri laidai ir pan.

Kaip šiek tiek kvanktelėjusiam dėl technologijų, gana apčiuopiamas trūkumas – menka mobiliojo ryšio kokybė, nėra jokio bevielio tinklo (išskyrus mokamą Zebra kažkur toli prie kavinių ar kasų, t.y. normaliu būdu nepagaunamą), todėl iš trasos siųsti nuotraukas, pavyzdžiui, į „Facebook“, yra tikra kančia.

Vietoj išvadų

Šiuo metu slidinėjimo kompleksui priekabus vertintojas duotų kokius 6-7 balus, tačiau man, mėgėjui, tai tikrai dėmesio verta pramoga. Sudėjus su antrosios pusės noru mėgautis SPA malonumais, mūsų vizitai į Druskininkus dabar taps tikrai dažnesni, jeigu ne reguliarūs. Slidinėjimo pusdienio kaina su sava įranga sieks apie 60 Lt, o visą komplektą (net rūbus) nuomojantis – apie 100 Lt.

Reikia tikėtis, jog mano paminėtus ir kitus trūkumus komplekso valdytojai sugebės deramai išspręsti ir tai bus tikrai viso regiono traukos objektas (beje, jau dabar tarp lankytojų girdėjau ir lenkiškų, ir latviškų pokalbių).

Komplekso statybos kaina siekia apie 110-120 mln. litų, iš kurių beveik pusė yra ES paramos lėšos. Kovojantys prieš korupciją specialistai neoficialiai skaičiuoja, jog šio projekto finansavimo schema – dar viena juoda dėmė Druskininkų mero Ričardo Malinausko biografijoje (su tuo susiję ir statybinės bendrovės finansinės problemos). Neva reali projekto kaina siekė apie 50-60 mln. litų, o likusi dalis nusėdo Druskininkų mero pasirinktose įmonėse. Nežinau, kiek tame tiesos, tačiau jeigu objektas pasiteisins, tai kartu ši sėkmė nuplautų ir pačius kaltinimus merui.

Pirmas šerkšnas

žiema, šerkšnas, 2008Pirmadienį pirmą kartą šiais metais pamačiau krentantį sniegą, o vakar, važiuodamas keliu į Druskininkus, smagiai stebėjau apšerkšnijusius medžius.

Šeštadienio rytas – kaip visada puikus metas ramiai ir tyliai ką nors daryti. Šį kartą tai buvo proga pažiūrėti į vaiskų dangų ir šerkšnu padengtus pakelės medžius. Deja, sustoti ir išlipti iš automobilio patingėjau ir šaltuko pabijojau, todėl nuotrauka ne pati geriausia…

O ramiai judant į seminarą būna laiko ko nors įdomaus pasiklausyti. Šį kartą – tai Vladimiro Visockio kūrybos kompaktinis diskas (MP3 formatu). Kol nuvažiavau, perklausiau ne vieną dešimtį, siūlau paklausyt bent vieną – „Мы вращаем землю“.