„Žinių radijas“ apie nykstančius laikraščius

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema – WIPO vadovo Francio Guri (Francis Gurry) mintis, paskelbta interviu Šveicarijos dienraštyje „La Tribune de Genève“, jog iki 2040-ųjų nebeliks tokių laikraščių, kokius juos įsivaizduojame šiandien. O šis procesas JAV jau bus akivaizdus dar ansčiau – 2017-ais metais.

Žurnalistė Agnė Skamarakaitė kalbino dienraščio „Lietuvos žinios“ vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską, savaitraščio „Veidas“ leidėją,  publicistą Algimantas Šindeikis, Žurnalistikos instituto direktorių prof. Žygintą Pečiulį ir mane kaip tinklaraštininką.

Iš laidos internetinio archyvo galėsite atsisiųsti laidos įrašą, o čia trumpai pagrindinės mano mintys:

  • spauda yra tik viena technologija, kuria perduodamos žinios;
  • vyksta natūrali visų technologijų konkurencija, jos konkuruoja patogumu (sparta, išraiška, etc.) ir kaina, plačiąja prasme – kokybės ir kainos santykiu;
  • skaitytojai renkasi tai, kas jiems patogiau – jie neturi išankstinių nuostatų, išskyrus pripratimą, kuris keičiasi tik keičiantis kartoms, todėl tie, kurie priprato prie laikraščio, jį ir naudos kaip pagrindinį šaltinį, kol gyvens (tai susiję ir su sarginio funkcijos svarba – skandalai dažniausiai kyla dėl informacijos laikraščiuose tik kol kas, kol sprendimų galia sutelkta tos nueinančios kartos rankose);
  • laikraštinės formos ateitis – nišos, kuriose ji gali suteikti pridėtinę vertę, kokybiškas analitinis turinys yra viena iš tokių nišų;
  • nepaisant galimybių nišose, žiniasklaida kuo toliau, tuo labiau konverguos ir tas pats turinys bus pateikiamas visose formose, todėl neturi ateities tokios žiniasklaidos priemonės, kurios prisiriš prie vienos formos – pavyzdžiui, leidinių grupė be internetinio portalo ar TV kanalas be internetinio archyvo.

Teisė „atšaukti“ Seimo narį – už ir prieš

Šiandien „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ teko diskutuoti apie galimybę atšaukti išrinktą Seimo narį. Retas yra girdėjęs, jog būtent po šios procedūros Kalifornijos gubernatoriumi tapo Arnoldas Švarcnegeris.

Anglų kalba išrinkto asmens atšaukimo procedūra dažniausiai įvardinama „recall election“, t.y. „atšaukimo rinkimai“. Atskirose JAV valstijose nustatytas rinkėjų skaičiaus barjeras, kurį peržengus organizuojami nauji rinkimai į tą patį postą. Iniciatyvą pareiškusi grupė turi imtis rinkti rinkėjų parašus ir, juos surinkus, naudojamasi peticijų procedūromis, t.y. patikrinamas parašų autentiškumas, startuoja atitinkamos rinkimų procedūros.

Vertinant galimybes tokį mechanizmą diegti Lietuvoje, būčiau už, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir jas tinkamai neutralizuoti reikalingais saugikliais:

  • tai neturi tapti politinės kovos priemone, t.y. politiniai oponentai neturi iš to pasidaryti naujos politinės platformos išrinkto asmens kritikai;
  • turi būti numatytas tam tikras laiko tarpas po rinkimų ir (ar) paskutinės tokios procedūros, kada ją vėl galima inicijuoti;
  • reikia deramai įvertinti rinkėjų barjero ribą – ar dažniausiai naudojama 25% riba yra pagrįsta, kaip ji turi būti skaičiuojama daugiamandatės rinkimų apygardos atveju;
  • ar sėkmingai surinktų parašų atveju postą užimantis asmuo turi teisę dalyvauti per-rinkimuose?
  • finansinė procedūros pusė – ar tai turi būti tik biudžeto lėšos, ar verta numatyti pareigą, jog nesurinkus bent minimalaus parašų skaičiaus iniciatoriai turėtų padengti dalį kaštų?

Taigi, procedūra reikalinga ir verta dėmesio, tačiau velnias slypi detalėse ir konkrečioje tvarkoje.

Kaip minėjau kalbėdamas per radiją, šiuo metu tokia procedūra daugeliui Lietuvos piliečių pernelyg didelis ginklas. Daugelis nepatenkintųjų dažnai negalėtų įvardinti, kuo konkrečiai neįtinka Seimo narys, negalėtų argumentuoti, kurie sprendimai neatitiko jų lūkesčių. Kol kas man neteko girdėti, kad kurio nors Seimo nario rinkėjai apskritai kaip nors apsijungę būtų reiškę bendrą nepasitenkinimą. Manau, daugeliu atveju tokios neformalios poveikio priemonės ir viešumas būtų žymiai galingesnė kontrolės priemonė, nei sudėtinga ir brangi per-rinkimo procedūra.

„Žinių radijas“ apie „WikiLeaks“

Vakar „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ (visas įrašas, mano mintys paskutinėje laidos dalyje) Agnė Skamarakaitė kalbino saugumo politikos ekspertą Igną Stankovičių, dienraščio „Lietuvos ryto“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją Marių Laurinavičių, Seimo Užsienio reikalų komiteto narį Egidijų Vareikį, portalo „Slaptai.lt“ vyriausiąjį redaktorių Gintarą Visocką ir mane apie vieną įdomesnių šių dienų tarptautinių reiškinių – „WikiLeaks“ platinamus JAV diplomatinės tarnybos vidaus susirašinėjimo tekstus.

Laidoje išdėsčiau bent keletą minčių ir jas, atrodo, kol kas visiškai patvirtina toliau WL skelbiamų dokumentų turinys

Pirma, minia autobuso stotelėje tikrai norėtų pamatyti daug slaptų duomenų, tačiau ar tikrai sugebėtų tą informaciją panaudoti prasmingai ar tik džiaugtųsi pigiais skandalais? Štai vakar pagrindine žinia tapo Putino pavadinimas „alfa patinu“. Ji skelbta kartu su Saudo Arabijos siūlymais JAV kariauti prieš Iraną. Šios dvi žinios viešoje erdvėje sutapantintos – tikrai abejotina, ar tai prasmingas slaptos informacijos panaudojimas.

Antra, skelbiami vienos pusės duomenys – tai sudaro sąlygas ir pavojų netolygiai konkurencijai. Tai ypač akivaizdu karo veiksmų frontuose Afganistane, Irake. Balanso nebuvimas ne tik pakeis situaciją kare, bet ir privers keisti komunikacijos formą, informacijos naudojimo tvarką.

Trečia, su Lietuva susiję keli šimtai dokumentų. Minia norėtų gyventi valstybėje be paslapčių, tačiau tai tikrai nėra naudinga visais atvejais. Pavyzdžiui, kai kada visuomenės noras žinoti yra prasmingas – pavyzdžiui, pranešėjų apsaugos principo atvejais, kai valstybė (JAV) elgtųsi neetiškai, remtų nusikalstamus režimus ar pan.

Ketvirta, ilgalaikė duomenų įtaka priklausys nuo paviešintos medžiagos turinio. Turim lietuvišką analogą – 12 VSD pažymų, tačiau puikiai suvokiame, jog esminis klausimas, kiek jose yra darbinė informacija, kiek jos paviešinimas gali turėti įtakos sprendimų priėmimui. Tarpusavio supratimo, neformalia, darbine, dalykine prasme WL dokumentai pakenks LT bendradarbiavimui su JAV, nes mūsų strateginės partnerės svoris mažės. Kita vertus, JAV valstybės departamentas jau pasiruošęs ir vykdo atitinkamą kampaniją (beje, tą patvirtina ir vieša URM reakcija). Diplomatiniais kanalais turės būti panaikintas šaltukas, jeigu skelbiami neigiami atskirų asmenų vertinimai. Visgi, tai tėra darbinė medžiaga, o ne politiniai pareiškimai, tai nėra sprendimai, informacija turi tik rekomendacinį pobūdį. JAV turės pasitelkti sveiką humoro jausmą ir taisyti situaciją.

Šešta, jeigu LT atveju paviešinta informacija iš tiesų bus vertinga, tai ji gali tapti politinės kovos įrankiu ir ateinančių rinkimų į savivaldybių tarybas fone. Pavyzdžiui, būtų įdomi situacija, jeigu WL dokumentai patvirtintų gandus apie JAV finansinę paramą Baltarusijos opozicijai, kuri neva dingo LT diplomatiniame korpupse. Tai būtų rimtas smūgis tuo metu pareigas ėjusiems asmenims ir politinei vadovybei. Tačiau konkretūs veiksmai bus nulemti paskelbtos informacijos turinio.

Iliustracijai panaudota Ryčio Daukanto karikatūra „CŽV juodoji katė

Neišvengiamai atviro gyvenimo baimė

Vasaros karščiai ir ištaikyta viena kita poilsio akimirka leido pamąstyti apie asmeninę atsakomybę ir galimybę kritikuoti vienur ar kitur esančius. Dažniausiai girdima to forma – viskuo kalta valdžia ir niekuo nekaltas kyšius siūlantis reguliarus kelių eismo taisyklių pažeidėjas.

Labai artimai su šiuo klausimu susijęs ir praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ užduotas klausimas, ar asmeniniai duomenys internete neatsigręš prieš mus pačius. Žurnalistė Agnė Skamarakaitė pagavo ir mane, todėl turėjau perskaityti „Google“ vadovo mintis apie galimai ilgalaikę žalą itin atviriems interneto vartotojams. Visą laidos įrašą galite rasti „Dienos klausimo“ archyve.

Kaip ir minėjau laidoje, „Google“ pastaruoju metu eina vis didesnės interneto kontrolės keliu ir man labai dera ši Eriko Šmito (Eric Schmidt) mintis bei radikalus bendrovės pozicijos pasikeitimas dėl interneto neutralumo turiniui. Manyčiau, jog tai reiškia, kad „Google“, jausdamas didėjantį įvairių konkurentų spaudimą, nusprendė užkonservuoti savo lyderio poziciją. Tą geriausiai padaryti įgyjant didžiulį konkurencinį pranašumą turinio tiekimo etape (todėl – sprendimas dėl paramos interneto neutralumo principui atsisakymo), o baimių dėl asmeninių duomenų didinimas padėtų rasti daugiau palaikymo, siūlantiems įvairius kontrolės mechanizmus.

Privatumas kaip atviro gyvenimo baimė

Tačiau palikus „Google“ šone, klausimas dėl privatumo ribų internete vis tiek išlieka. Tradiciškai yra dvi radikalios nuomonės:

  • Šiuolaikiniame globaliame kaime galimybės išsaugoti privatumą, koks jis buvo anksčiau, nėra. Jo ribos neišvengiamai sumažėja, jeigu tik asmuo X nusprendžia naudotis šiuolaikinių technologijų galimybėmis.
  • Privatumas yra nekintanti kategorija – naujųjų technologijų problemos yra susijusios tik su šių technologijų vystymo klaidomis, kai sąmoningai arba ne ignoruojami privatumo pažeidimai.

Tačiau net ir asmeniškai nesinaudojant naujaisiais įrankiais, aplinkinių aktyviai naudojamos technologijos neišvengiamai įsibraus į asmeninę zoną (paprasčiausias pavyzdys – Jūsų atvaizdai draugų viešai paskelbtose nuotraukose). Taigi, akivaizdu, kad privatumo mažėjimo klausimas yra keliamas dėl dviejų priežasčių – naujų technologijų galimybių ir žmogiškojo faktoriaus, kai dėl vienų ar kitų asmenų klaidų privatumo ribos peržengiamos.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame daugelis sienų atviros tiek realiame, tiek ir virtualiame pasauliuose, neišvengiami informacijos mainai. O realiame pasaulyje skirtingų rūšių informacija (asmeninės nuotraukos ir naujienų agentūros pranešimas) savo forma yra visiškai tapati virtualiame. Šis formos tapatumas ir lemia pagrindines privatumą saugančiųjų baimes:

  1. visa virtuali informacija yra itin patogi tiražavimui ir saugojimui, o eksponentiškai didėjantys saugojimo pajėgumai reiškia, jog praktiškai visa virtualizuojama informacija yra išsaugoma. Taigi, išsaugoma visa informacija apie asmens X klaidas.
  2. sienų nebuvimas ir itin efektyvių paieškos sistemų veikla reiškia, jog prieigos kaštai prie išsaugotos informacijos yra itin maži. Kitaip tariant, informacija ne tik saugoma, bet ir lengvai pasiekiama. Taigi, asmens X klaidas gali lengvai rasti bet kas.
  3. kartu veikiant [1] ir [2] baimėms susiformuoja realus pavojus, jog asmens X klaidos nebus pamirštos. O kaip rašo Šventraštis, kas iš mūsų be nuodėmės?

Todėl atviras pasaulis yra baisus kiekvienam iš mūsų. Ar tai būtų nenusisekusi jaunystės meilė, ar gydytojo priimtas kyšis, ar darbovietės sąskaita praleista savaitė sanatorijoje. Katalikiškas mūšimasis į krūtinę yra smagus, kol tarp asmens X ir Dievo – tik už klausyklos langelio sėdintis kunigas. Sakyti mea culpa viešai laukiančiai miniai – tikroji, tačiau žymiai baisesnė, atgaila.

Atvirumo baimė = asmeninės atsakomybės baimė?

Paradoksalu, tačiau klausimas apie privatumo mažėjimą savo esme yra klausimas apie demokratiją – kiek mes kiekvienas asmeniškai esame pasiruošę priimti sunkius sprendimus. Kiek mes patys nusiteikę mokėti didesnius mokesčius, kad pensijos padidėtų? Ar mes sutiksime turėti trumpesnes atostogas, vardan noro įsivesti eurą kuo anksčiau?

Man rodos, jog pagrindinė Lietuvos problema – tai idealizuotas valstybės vertinimas, kuriame asmens nuostatos ir veiksmai esą neturi jokios reikšmės, o vienintelis apčiuopiamas pagrindas – vadovų sprendimai. Ašgi manyčiau visiškai priešingai – tik nuo kiekvieno iš mūsų asmeninių sprendimų priklauso, kaip seksis visiems mums – tiek kiekvienam atskirai, tiek grupelėse (šeimose, darbuose ir pan.), tiek visai Lietuvos visuomenei.

P.S. šio tinklaraščio rašymas, įsitraukimas į įvairius socialinius tinklus ir aktyvus naudojimasis atviromis interneto tarnybomis – tai mano atsakymas, jog nebijau viešo teismo, tačiau kartu suvokiu ir turiu tam tikras ribas net ir šio atviro pasaulio realybėje. Bene pagrindinė iš jų – tai kitų asmenų teisė turėti platesnio privatumo supratimą. Todėl vis dar neturiu atsakymo, ar teisingai elgiamės atvirai skelbdami, pavyzdžiui, savo vaikų informaciją – tebūnie tai mūsų rizika ir tikėjimo atviru pasauliu kaina.