„Login 2010“: mūsų pagalba žiniasklaidai

Kaip teisingai pastebi Renata, šiųmetė „Login 2010“ konferencija startuoja su tikrai ambicinga žinia apie ateitį. Tie kurie dalyvaus, turėtų pamatyti vertų dėmesio dėdžių ir tetų iš už geografinės šalies ribos. Labai abejoju, ar bent pusė iš jų galės papasakoti apie mūsų – gyvenančių šiapus tos ribos, t.y. Lietuvoje – ateitį.

Todėl mane asmeniškai labiausiai traukia vienas paprastas klausimas apie mūsų Lietuvos ateitį – tai tradicinės žiniasklaidos (spaudos, radijo ir televizijos) ateitis. Labai paprastai jos šiandienos būseną pamatavo Vilhelmas, kurio išvada akis bado plonėjančiais leidiniais ir retėjančiu reguliarumu.

Pilki horizontai tradicinei žiniasklaidai

Tradicinę žiniasklaidą kankina tiek laisvų lėšų, tiek specifinio išsilavinimo, tiek ir sugebėjimų detaliai analizuoti nišines temas trūkumas. Visa tai pasireiškia menkos kokybės turiniu ir prastėjančiais tradicinės žiniasklaidos vartotojų įspūdžiais. Tik keletas atsitiktinių pastebėjimų:

  • nykus regionų ir rajonų spaudos turinys, temdomas nuolat didėjančio nežymėtos reklamos srauto;
  • bazinių žinių stoka nacionalinėje žiniasklaidoje nagrinėjant specifinio išsilavinimo reikalaujančias temas;
  • grįžtamojo ryšio su skaitytojais (t.p. jų pasitikėjimo) stoka, dėl ko žiniasklaida itin retai „iškasa“ ką nors verto visuomenės dėmesio;

Taip įsisuka uždaras ratas, kuris menkina turinį, verčia riboti investicijas ir neleidžia tikėtis kylančios saulės horizonte. Daug kartų minėta Deivido prognozė apie spaudos mirtį tik vaizdžiai iliustruoja artimiausio laikotarpio pokyčius.

Tinklaraščių autoriai gali padėti

Nors objektyvių statistinių duomenų nėra, tačiau retas kuris ginčytųsi, jog Lietuvos interneto vartotojų sukuriamo turinio (vertingo!) daugėja ir jau retas kas galėtų imtis pakartoti Džiugo titaniškas pastangas daryti kasdienes tinklaraščių autorių sukuriamo turinio apžvalgas. Tiesiog to turinio jau per daug!

Daugelis tinklaraščių nėra komerciniai, t.y. turinį kuria dėl saviraiškos, žinomumo didinimo, profesinės diskusijos ar kitų asmeninių tikslų, kurie nėra pajamų užtikrinimas trumpuoju laikotarpiu. Daugeliu atvejų tinklaraščių autoriai mielai dalinasi sukurtu turiniu, leidžia jį skelbti kitose interneto svetainėse.

Siūlymas!
Sukurti automatizuotą sistemą, kuri leistų dalyvaujančių autorių turinį nemokamai teikti tradicinės žiniasklaidos priemonėms.

Kaip sistema galėtų veikti, pavyzdį pateikia „Project Syndicate“. Tai savanoriška, narių išlaikoma organizacija, kurios misija – suteikti pasaulinio lygio įžvalgas ir komentarus vietos bendruomenėms. Taip stiprinama spaudos ir elektroninės žiniasklaidos priemonių nepriklausomybė, suteikiant galimybę gauti kokybišką ir nemokamą turinį.

Tokiam projektui sukurti ir paleisti į gyvenimą reikėtų:

  1. sukurti interneto svetainę;
  2. teisinio mechanizmo sąlygų (autorių nuorodos, honorarų, jei tokie yra, apskaita ir pan., kurių daugelį galima spręsti „CreativeCommons“ priemonėmis);
  3. bent 10-20 kokybiškų tinklaraščių autorių sutikimo dalyvauti;
  4. mokymų galimiems vartotojams (tradicinės žiniasklaidos priemonėms);
  5. minimalios priežiūros veikimo metu.

Tai toks paprastas siūlymas, kaip keisti dalį Lietuvos ateities. Yra norinčių prisidėti?

Lietuviški „Nokia“, „Brainstorm“ ar „Skype“?

Vakarykščiai mano skaičiavimai pasiekė tikslą – į paryškintą 350 mln. litų sumą sureagavo ne tik Džiugas, bet ir geras tuntas aktyvesnių lietuviškų tinklaraščių skaitytojų.

Iš karto pabrėšiu – nematau galimybių rasti objektyviai pamatuojamą sprendimą dėl atskirų kintamųjų verčių. Vienintelis būdas – daryti išsamius tyrimus, kurių nei aš, nei Džiugas neturim. Jeigu kas suras tarptautinių analogų – mielai panagrinėsiu. Jeigu kada nors Informacinės visuomenės plėtros komitetas ar kita valstybinė įstaiga to imsis – tik sveikinsiu.

Iki tol visa diskusija yra subjektyvi ir atitinkamai subjektyvios išvados dėl galutinės sumos, kurią kūrybinė pramonė galėtų gauti, jeigu Lietuvos vartotojai nepiratautų. Intervalas tarp maniškės 350 mln. litų ir Džiugo 8,5 mln. litų sumų iš tiesų didžiulis, todėl erdvė diskusijai didelė. Atsikirsdamas tiesiog smarkiai suabejočiau Džiugo išvada – 8,5 mln. reiškia ~12 litų piratinio turinio kiekvienam kompiuteriui. Mažoka? 😉

Šįkart pabandysiu nesigilinti į atskirų formulės kintamųjų vertes, o žvelgti šiek tiek plačiau, t.y. iš vartotojų ir pramonės atstovų pozicijų. Iš karto pabrėžiu, jog pasirenku tik tris pradines temas, kurios susijusios su piratavimu, tačiau nepretenduoju, jog jos yra pagrindinės ir vienintelės.

A. Parama lietuviškai kūrybinei pramonei, joje dirbantiems Lietuvos piliečiams

Kūrybinė Lietuvos pramonė iš tiesų didelė. Elektroninėje erdvėje vykstantis piratavimas veikia ne tik programuotojus, dar daugiau – drįstu teigti, jog Lietuvos piliečiai programuotojai nuo šio reiškinio kenčia mažiausia, nes daugelis iš jų yra iš tiesų pasaulinio lygio profesionalai, todėl lengvai konkuruoja tarptautinėje rinkoje, kurdami ne lietuvių kalba.

Kalbėdamas apie piratavimo įtaką kaip pavyzdį galiu atkreipti dėmesį į daugelio jau minėtą puikų „Verslo žinių“ vedamąjį, kuriame dienraščio vadovas rašo: „<…>Analitiniams straipsniams parengti reikia daugiau išteklių, todėl jie internete bus prieinami tik „Verslo žinių“ prenumeratoriams arba slaptažodį įsigijusiems vartotojams <…>“.

Tai, apie ką rašo lietuviškas dienraštis yra pagrindinis klausimas, kurį sprendžia pasaulio žiniasklaidos koncernai – beribis jų autorinio turinio kopijavimas gresia jų gyvavimo pabaiga. Ir Deivido paminėtas „The Wall Street Journal“ yra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę, galiojančią visoms žiniasklaidos priemonėms.

Tačiau žiniasklaida yra tik vienas iš daugybės elektroninės erdvės kankinamų rinkos segmentų. O noras gauti turinį nemokamai (dažnai virstantis piratavimu) tikrai keičia šių segmentų pajamų struktūrą.

Dažnas garso įrašų piratų argumentas – moku atlikėjui už realų darbą (koncertus), o ne iš namų kompiuterį sklindantį garsą. Bent šiek tiek su muzikos verslu susijusiems norėtųsi iš tokių oponentų išgirsti, kas turėtų sumokėti garso įrašų studijoms, kompozitoriams, tekstų autoriams ir kitiems, tiesiogiai dalyvaujantiems muzikos kūrybos procese?

Ar ne tuo reikėtų paaiškinti ant rankos pirštų skaičiuojamus kokybiškus lietuviškos muzikos vaizdo klipus? Galų gale, ką daryti atlikėjams, kurie „masine šlove“ džiaugiasi vos kelias savaites ar, geresniu atveju, pora mėnesių po kiekvieno išleisto naujo albumo?

Nemanau, jog verta plėstis argumentais iš kino pramonės, kuriančių poeziją ar prozą, dailės ar foto menininkų gyvenimo.

Laisvoji rinka pagrįsta pamatine prielaida, jog vyksta mainai. Viena pusė suteikia vertę, už kurią kita pusė atiduoda savo vertę. Mainų atveju abi šalys sutaria, jog gaunamą objektą vertina ne mažiau nei atiduodamą. Piratavimo atveju nebelieka mainų, lieka tik vienos pusės noras gauti. Tiesa, kai kuriais atvejais (pavyzdžiui, ankstyvosios „Microsoft“ programinės įrangos) tas gobšumas tampa priklausomybe, kuri vėliau pasireiškia noru vartoti tą patį ir gal net didesniais mastais už tai susimokant.

Atskirai reikia paminėti ir „pirk prekę lietuvišką“ sąlygą – šiandienos globaliame pasaulyje jau retai galima būtų surasti grynai lietuvišką produktą. Pavyzdžiui, mūsų visų tautinis džiaugsmas – UAB „Teltonika“ produktai yra tik iš dalies tautiniai. Lygiai taip pat ir užsienio šalyse pagaminti produktai yra „truputį lietuviški“. Lietuviai programuoja „Microsoft“, kuria „Intel“ ir kitose kompanijose, kurių produktus naudojame ir mes Lietuvoje. Todėl lietuviškų programų skaičiavimas negali prasidėti ir sustoti ties žodynais.

B. Skirtumai tarp programinės įrangos, garso ir vaizdo įrašų bei kitų kūrinių piratavimo

Akivaizdu, jog kaip kūriniai teatro vaidinimas ir naujienų žinutė gerokai skiriasi. Tačiau ir vienam, ir kitam reikia patirties, kvalifikacijos ir kūrybinio veiksmo. Todėl teisūs piratavimo šalininkai siūlydami rečiau naudojamus pajamų šaltinius, atkreipdami dėmesį į galimybių teisėtai įsigyti autorinius darbus stoką.

Tačiau čia reikia ir būtina grįžti prie laisvų mainų idėjos. Kūriniai yra jų autorių nuosavybė ir be šių sutikimo negali būti jokios kalbos ir pateisinimų tol, kol tai nėra gyvybiškai svarbūs objektai. Tokie, tarkim, galėtų būti vanduo, maistas ir pan. – beje, būtent dėl šios priežasties kai kuriais atvejais galėjo būti ginama būtinybė naudoti nelegalią programinę įrangą tais atvejais, kai viena ar kita paslauga (galimybė) buvo tiesiogiai susieta su vienu ar kitu produktu (pavyzdžiui, pradinės VMI elektroninio deklaravimo sistemos reikalavo tik  „Microsoft“ programinės įrangos palaikomų standartų).

Būtent mainai ir nustato, kaip gali ir turi būti vertinama piratavimu padaryta žala. Autoriaus pasiūlyta kaina – tai jo pasiūlymas visiems rinkos dalyviams naudotis kūriniu už tam tikrą atlygį. Negali būti nei „dalinio sutikimo“, nei valstybės reguliuojamų kainų. Ypač šiuo metu, kai praktiškai kiekvienai užduočiai galima rasti tiek komercinių, tiek ir nemokamų alternatyvių įrankių.

Džiugo pateikta „kibiro obuolių“ analogija tik išryškina skirtumą tarp mainų ir vagystės. Tikrai teisingai, jeigu kaimynas siūlo obuolius nemokamai, tai viskas tvarkoj – rinkoje iš tiesų yra nemokamai platinamų autorinių darbų. Tačiau jeigu kaimynas obuolius kibire siūlo ant staliuko, kur šalia guli lapelis su užrašu „10 Lt už kibirą“ ir dėžutė su monetomis, tai pasiėmę visą kibirą į namus jau tikrai neturėtume teisintis, jog obuolius tik apžiūrėjome ir grąžinome…

Kitas svarbus skirtumas – tai autorinių darbų naudojimo intensyvumas. Jeigu profesionalus dizaineris „Adobe“ produktus ir jų leidimų skirtumus dažnai galėtų išvardinti mintinai, tai daugelis vidutinių vartotojų nerastų skirtumų tarp „Reader“ ir „Illustrator“. Grįžtant prie kibiro obuolių pavyzdžio – žalos požiūriu tai neturi reikšmės, nors visi suprantame, kad intensyviai naudojant piratinį produktą gauname žymiai didesnę neteisėtą naudą (šįkart nesiplėsiu apie tokia veikla sukuriamą nesąžiningą konkurenciją).

C. Lietuvių kalbos, istorijos ir kitų nacionalinių žymių naudojimo puoselėjimas

Ar dėl patirties trūkumo, ar tiesiog informacijos stokos daugelis nuomonių itin ribotai vertina galimybes kurti unikalius tik Lietuvai skirtus programinės įrangos produktus.

Pateiksiu tik keletą pavyzdžių, kuriuos teko matyti kitose šalyse ir kurie galėtų būti tiesiogiai susiję ir su lietuvių kalba:

  • žodynai (dvikalbiai, sinonimų, aforizmų, citatų ir t.t.);
  • gramatikos, leksikos, stiliaus ir t.t. tikrinimo programos;
  • priemonės neįgaliesiems (skaitymo, rašymo);
  • dokumentų šablonai (oficialūs valstybiniai, verslo, asmeniniai ir pan.) ir skaičiuoklės (mokesčių, sąskaitų, darbo laiko ir pan.);
  • įgūdžių lavinimo priemonės (pavyzdžiui, spausdinimo kompiuterio klaviatūra treniruokliai);
  • geneologijos (šeimos medžių) tyrimų įrankiai;
  • žinynai/enciklopedijos (meno, istorijos, turizmo ir pan.);

Sąrašas tikrai nėra baigtinis, dalį iš paminėtų priemonių šiuo metu įvairiomis programomis bando finansuoti valstybė, tačiau akivaizdu, kad nei kūrybos sparta, nei kokybė nėra patenkinama.

Kalbant ne apie programinę įrangą sunku būtų nepaminėti knygų vertimų į lietuvių kalbą kokybės. Nors pastaruoju metu situacija buvo pagerėjusi, tačiau dažnai skaitant lietuvių kalba išleistą žinomo pasaulio rašytojo knygą negali nepykti, kai skaitai apie JAV gyventoją, važiuojantį į šalia esančią degalinę piltis dujų… Žinoma, negalima šio reiškinio absoliutinti, tačiau faktas, jog ne vienas ir ne du vertimai klaidžioja lietuviškame internete kartu mažindami mokėti 20 ar 30 litų knygyne.

Kitas pavyzdys – interneto svetainė apie Lietuvos piliakalnius www.piliakalniai.lt. Džiugu, jog valstybė remia tokius projektus, tačiau ar tokie projektai yra išimtinai tik valstybės rūpestis? Tarybiniais metais susiformavusią tradiciją šeimoje turėti bent vieną kitą Lietuvos gamtovaizdžių albumą tik iš dalies atnaujina „Neregėta Lietuva“. Kur elektroninės priemonės, filmai, interviu, istoriniai žaidimai vaikams?

Vietoj pabaigos

Džiaugčiausi, jeigu mūsų su Džiugu diskusija priverstų pamąstyti ne tik apie savęs pateisinimą, bet ir apie reikalingus pokyčius. Esu tikras, kad dar ne kartą teks prie šios temos grįžti ir grįžti.