VRK ledkalnio problema – ne atskirų atvejų, o sistemos brokas

Jau pora savaičių Lietuva bando aiškintis, kuriame VRK stalčiuje guli kurio tyrimo ruošiniai. Iš tų žaliavų, kurias politinio teatro aktoriai maloniai traukia ir dalina priklausomai nuo meilių ir pykčių, gaunasi smagios temos, intriguojantys tekstai ir siūbuoja pasitikėjimas „mūsų jauna demokratija“.

Konsultuodamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą neišvengiamai esu šališkas. Tačiau 2012-2013 buvau liberalo Teisingumo ministro deleguotas VRK narys ir jau tada, prieš penkerius metus, kėliau esmines VRK veiklos ir sąrangos problemas, kurios šiandien vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Todėl netgi būdamas šališkas šiandien galiu priminti savo pristatymą žiniasklaidai 2012-ųjų lapkričio 6 dieną „Kas valdo Vyriausiąją rinkimų komisiją?“.

VRK problemas ir tada, ir šiandien galima jungti į 4 dideles grupes – politinių partijų deleguotų VRK narių veiklą nuolatinėje interesų konfliktų būsenoje, VRK analitinių ir tyrimų funkcijų parodiją, rinkimų teisinio reglamentavimo sistemos ydas, rinkimų apygardų ir apylinkių kompetencijos trūkumą ir interesų konfliktus.

Šiandien visuomenės dėmesys rinkimų prievaizdų kasdienybei vėl stebi atskirus atvejus, ignoruoja įsisenėjusias sistemos problemas ir veikiančio biurokratinio mechanizmo klaidas. Jas gerokai lengviau pastebėti, kai esi kažkiek gyvenimo matęs ir gali asmeniniu pavyzdžiu palyginti, jog VRK stalčiuose dūla gausybė svarbių ir neatsakytų klausimų.

Penki pavyzdžiai.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo Artūro Zuoko vadovaujama partija „Taip“. Visai šalia VRK centrinės būstinės prabangioje vietoje veikė visuomeninio judėjimo „Taip“ būstinė, kurią finansavo neaišku kas ir neaišku kaip. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu inicijuoti finansinį patikrinimą, klausimas atgulė į VRK stalčių.

2012 metais į Seimo rinkimus ėjo linksmas būrys dar nebaustos Darbo partijos kandidatų. Jos veidas – irgi linksmo būdo Viktor Uspaskich – kartu su Darbo partijos Seimo rinkimų kampanijos šūkiais ir medžiaga nuolatos šmėžavo vieno lyderiaujančio interneto portalo dešinėje. Pasirodė, kad tam naudotos ne tokios ir menkos Europos Parlamento nario veiklai skirtos lėšos, kas nėra įrašyta Lietuvos teisės aktuose kaip leidžiamas šaltinis. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pateikė ją VRK su prašymu klausimą svarstyti posėdyje ir taikyti sankciją – pagal tuometinius teisės aktus, gal net šalinimą iš rinkimų – ir šį klausimą priglaudė VRK stalčiai.

Į tuos pačius Seimo rinkimus ta pati dar nebausta Darbo partija ėjo mojuodama neva nesusijusiais „balsas.lt“ leidinių grupės laikraščiais ir portalais. Kai vienas tos grupės žurnalistas viešai papasakojo, kad atlyginimą gauna vokeliuose ir juos jam dalina tos pačios partijos to paties linksmo veido lyderio dešinioji mergina, kilo nemažas šaršalas. Kai vienas toks VRK narys surinko medžiagą ir pastraipsniui sudėliojo tos žiniasklaidos grupės leidiniuose skelbtą paslėptą politinę reklamą, gavosi suma, gerokai viršijusi maksimalią politinei reklamai leistiną sumą (kas vėlgi būtų grėsę šalinimu iš rinkimų). Tačiau medžiaga ne tik surado VRK stalčių, bet tam VRK nariui administracija netgi pasakė nemokėsianti už šitą darbą, nes oficialaus pavedimo tokį tyrimą daryti… nebuvo!

2012 metais tos pačios dar nenubaustos partijos renginiai regionuose vykdavo smagiai. Ne tik su koncertais, bet ir su tos pačios partijos lyderio valdomų įmonių mėsos gaminių ir saldumynų degustacijomis. Žurnalistai netgi smagiai filmuodavo, VRK netgi buvo pradėjusi specialų tyrimą, tačiau ir tokio masinio dėmesio susilaukęs klausimas kol kas… laukia savo eilės VRK stalčiuje.

2012 metais rinkėjų balsų pirkimas buvo tapęs savotiška pramone ir netgi Konstitucinis teismas vėliau pripažino, kad net keli aritmetiškai išrinkti kandidatai tokiais tapo dėl esminės finansinės ar kitokios pagalbos rinkėjams apsisprendžiant balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tai tuo kartu išrinktų narių sąrašas pasikeitė, bet tolesnis atvejo įvertinimas, pavyzdžiui, skirstant valstybės dotacijų dydžius vis dar guli kažkuriame VRK stalčiuje.

Žinoma, gali būti, kad kažkur VRK viduje visi šie ir kiti klausimai yra prisimenami, jais įtemptai domisi ir nagrinėja slaptos darbo grupės ir, vos tik turės 100% aiškų atsakymą, kels ir nagrinės viešuose VRK posėdžiuose.

Tačiau gali būti ir kitaip. Tai tradicija, jog tyrimai VRK prasideda ir niekam neįdomu, ar jie kada baigiasi, nesilaikoma jokios sistemos, ignoruojama teisės aktuose numatyta tvarka, terminai. Tai situacija, kai nėra ir neformuojama jokia aiški praktika, vertinimo principai ir sprendimų gairės. Tai būsena, kai vienos ar kitos politinės partijos gyvavimas yra sprendžiamas ne teisės principais, o tiesiog „kaip išeis“, remiantis momentine nuotaika, subjektyviu „myliu-nemyliu“ ir ad hoc susidariusia VRK dauguma.

Ar tai leidžia dabartinė VRK formavimo tvarka, galiojantys teisės aktai? Deja, taip. Galiu tik priminti, jog praėjusiais metais Seimo neįtikino siūlymas depolitizuoti VRK sudarymą, dar kartą susitaikyta su nuolatinėje interesų konflikto būsenoje dirbančiais ir sprendimus priimančiais partiniais delegatais. Būtent šių – akivaizdžiai politiškai angažuotų – atstovų veikla sudaro prielaidas VRK veiklą sabotuoti, kelti abejones dėl visų vykdomų tyrimų (kokie ir apie ką jie bebūtų), sprendimus priiminėti ne pagal aiškius ir skaidrius teisės principus, o pagal politinę situaciją.

Tad galiu tik vėl, po daugiau nei penkerių metų grįžti prie savo siūlymų:

  1. VRK sudėtyje turi nelikti partijų deleguojamų atstovų;
  2. likę VRK nariai turi skaidriai deklaruoti galimus interesų konfliktus su politinėmis partijomis ir jų vengti;
  3. VRK turi tapti analitiniu rinkimų centru;
  4. būtina kodifikuoti visą eklektišką rinkimų organizavimo ir politinių partijų veiklos priežiūros teisinį reglamentavimą;
  5. bent dalis apygardų ir apylinkių darbuotojų turi būti nuolatiniai.

Komentaras paskelbtas interneto portale 15min.lt.

7 retoriniai klausimai saugumiečiams ir kontržvalgybininkams

Vakar AOTD paskelbė metinę ataskaitą ir kartu su VSD – bendrą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Joje teisingai identifikuotos Kremliaus keliamos grėsmės. Tačiau yra nepateisinama, kodėl šie analitinio darbo centrai visiškai ignoravo kitas, gerokai svarbesnes rizikas Lietuvos ateičiai.

Ar vėl didėjantis piliečių emigracijos srautas nėra grėsmė Lietuvos saugumui?

Q1 - emigracija

Ar 24 mln. litų „juodų“ pajamų, kurių padedama Darbo partija tapo valdančiąja, nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q3 - DP_juodoji buhalterija

Ar Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko teiginiai apie Darbo partijos ir „Tvarkos ir teisingumo“ ryšius su Rusijos spec.tarnybomis nėra pakankamas signalas apie realizuotą grėsmę nacionaliniam saugumui?

Q2 - Paulauskas apie Uspaskich

Ar socialdemokratų merų Alytuje, Druskininkuose, Utenoje elgesys ir socialdemokratų partijos dangstoma korupcija nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q4 - LSDP_plakatas

Ar valdančiosios partijos lyderio derybos dėl 15 tūkst. eurų nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q5 - Paksas 15k

Ar valdančiosios partijos visų (!) deleguotų ministrų vizitai į STT su specialiu statusu nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q6 - Skaisgirys

Ar valdančiosios koalicijos veiksmai Seime izoliuojant įtariamas partijas nuo teisinio persekiojimo nėra grėsmė nacionaliniam saugumui?

Q7 - BPK pakeitimas Seime pateikimas 160322

 

 

Kai pranešimo žiniasklaidai negana: kaip trys teisėjai išlaisvino Viktorą Uspaskich nuo kalėjimo ir tikėjosi prasmukti tyliai

Faktas: 2016 m. vasario 1 d. Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė savo nuosprendį Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byloje:

Liteko_Uspaskich

Byla truko beveik dešimtmetį – jos oficialia pradžia galima laikyti 2006 m. gegužės 19 d., kada VSD ir Generalinės prokuratūros darbuotojai atliko kratą Darbo partijos būstinėje ir kelių susijusių asmenų namuose.

Pirmosios instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismas) 2013 m. liepos 12 d. pripažino Viktorą Uspaskich, Vytautą Gapšį, Vitaliją Vonžutaitę ir Mariną Liutkevičienę kaltais. Vytautaui Gapšiui skirta 35 750 litų bauda, o kitiems – laisvės atėmimo bausmės: V.Uspaskich – 4 metai, V.Vonžutaitei – 3 metai, M.Liutkevičienei – 1 metai.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismo teisėjų kolegija (pirm. Violeta Ražinskaitė, Albinas Bielskis ir Svajūnas Knizleris) nusprendė, jog sukčiavimas nėra įrodytas ir laisvės atėmimo bausmes panaikino, palikdamas tik baudas už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendra baudų suma – 16,1 tūkst. €, nors pats teismas pripažino, jog neteisėtai apskaityta apie 7 mln. € pajamų ir apie 6,6 mln. € išlaidų.

apeliacinio_teisėjai

Kodėl pranešimo žiniasklaidai – negana?

Darbo partijos byla tiesiogiai siejo ne tik ir ne tiek pačius kaltinamuosius, kiek visą Lietuvos politinę sistemą, visus pilietiškus ir valstybės ateitimi besirūpinančius piliečius. Todėl esminės politinės sistemos rakšties – Viktor Uspaskich ir Darbo partijos – ateities klausimas yra vienas svarbiausių. Todėl apeliacinės instancijos spendimas buvo pasmerktas dideliam rezonansui.

Teisėjai suvokė, jog sprendimas neskirti laisvės atėmimo bausmės susilauks didžiulio neigiamo visuomenės dėmesio. Jie puikiai suprato, jog už tai kaltė pirmiausia teks jiems ir tik vėliau jiems pavyks „nustumti“ savo kaltę ant prastai dirbančių prokurorų, ydingų baudžiamųjų įstatymų ar dar ko nors.

Tačiau „kaltės stumdymo“ žaidimas turėtų visiškai nerūpėti atsakingam teisėjui. Jo darbo tikslas – priimti teisingą ir teisėtą sprendimą. Aš tikiu, jog šie trys teisėjai tiki savo sprendimo teisingumu. Tad kas sutrukdė jiems paprasta žmonių kalba (o ne ištraukomis iš sprendimo, kas padaryta pranešimo žiniasklaidai atveju – beje, net ir pranešimas žiniasklaidai išplatinamas 16 val. 53 min., kai iš esmės du trečdaliai žiniasklaidos jau baigę savo darbus ir turinys paruoštas..) viešai paaiškinti savo pagrindinių sprendimo elementų motyvus?

Ar kalti situacijos sprogumo neįvertinę Lietuvos apeliaciniame teisme dirbantys komunikacijos specialistai? Ar teismo vadovai? Ar teisėjų kolegijos pirmininkė? Ar dar kas nors?

Šiuo kartu žala padaryta ir, deja, jau sunkiai atstatoma. Tačiau ko bus imta, kad tokios klaidos daugiau nesikartotų ir būtų rūpinamasi teisinės sistemos ilgalaikiu įvaizdžiu, pasitikėjimu visoje visuomenėje?

Kremliaus įtaka Lietuvos ryšių su visuomene agentūroms

2012 m. birželį VSD paskelbė veiklos apžvalgą, kurioje bene pirmą kartą viešai įvardino Kremliaus įtaką Lietuvos viešajai erdvei (čia ir toliau paryškinimai – mano):

2011 m. prieš Lietuvą buvo vykdomos informacinės kampanijos, joms skiriama vis daugiau lėšų. Prieš šalyje vykdomus strateginius energetikos projektus nukreipta informacija buvo skelbiama užsienio ir Lietuvoje leidžiamose žiniasklaidos priemonėse.

Lietuvai [..] nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. [..] Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai.

Po metų skelbtoje veiklos ataskaitoje visuomenei VSD iš esmės kartojo savo įžvalgas:

Siekdamos savo tikslų užsienio valstybės naudoja tradicinės galios politikos  instrumentus,  energetinių  ir ekonominių resursų kontrolę, siekia Lietuvoje suformuoti įtakos grupes, galinčias paveikti Lietuvos politinių jėgų sprendimus. Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.

2014 m. kovą VSD pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą (veiklos ataskaita liko formaliu biurokratiniu dokumentu). Kategorijomis (ir konkrečiais pavyzdžiai) įvardinti prieš Lietuvą dirbantys subjektai:

Prieš Lietuvą nukreiptą Rusijos informacinę bei ideologinę politiką vykdo Rusijos Prezidento administracija, vyriausybė, valstybinės arba jos remiamos informacinės agentūros bei žiniasklaidos priemonės, akademiniai centrai, „nevyriausybinės“ organizacijos, saugumo ir žvalgybos tarnybos, atskiri žurnalistai, politologai, istorikai, viešųjų ryšių specialistai.

Lietuvos RsV agentūrų rolė

Naują viešos diskusijąos etapą liepos 3 dieną pradėjo 15min.lt žurnalistas Skirmantas Malinauskas, kai portale buvo paskelbtas jo tekstas „Lietuvos viešųjų ryšių agentūros dievagojasi Rusijai nedirbančios, bet Kremliaus pinigų neatsisako“. Į jį sureagavo Mykolas Katkus savo Facebook įrašais – pirmuoju-šmaikščiuoju, ilgesniu paaiškinimu. Temperatūra kilo ir Skirmantas reagavo, kai sulaukė užuominų apie teismus, į ką Mykolas reagavo trumpai ir tikslingai. Panašu, kad tema Skirmantą sudomino ir jis pradėjo kapstyti toliau.

Skirmantas savo komentaruose teigia, jog teksto ašis – žinia/klausimas Lietuvoje viešuosius pirkimus perkančiosioms organizacijoms, kurios pirkimo sąlygose nekreipia dėmesio į galimus esminius RsV ir kitų paslaugų tiekėjų interesų konfliktus, kai tuo pat metu dirbama ir su valstybine Lietuvos organizacija, ir su strategiškai priešingus interesus turinčiais Kremliaus kontroliuojamais subjektais.

Mykolas perfrazuoja tiesiai – kaip tekstą supras vidutinis skaitytojas: „žurnalistas ieškojo ir surado Rusijos šnipų“. Esą tie asmenys dirba ir kenkia Lietuvai. Vertas dėmesio situaciją paaiškinantis Mykolo retorinis klausimas:

Aš laikausi nuostatos, kad mūsų darbas nėra toks nekaltas, mat taisyklės nėra tokios aiškios, o galimybės – didžiulės. Kaip ir darbo su politinės partijoms atveju, dirbdamas su kompanija su ja susitapatini. Kadangi politizuotų Rusijos kompanijų sėkmė dažniausiai reiškia Lietuvos nesėkmę – pajutau, kad to daryti negalėsime. Tačiau aš nesu tikras, kad tai vienintelis teisingas atsakymas. Kartais gal būtų geriau, kad net priešiškai nusiteikusi kompanija teiktų informaciją, o ne užsiimtų agresyvia propaganda. Kita vertus – kas bus tas kompanijos patikimumo vertintojas? Politikai? VTEK? VSD? Skirmantas Malinauskas? Taigi tai kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kaip Mykolas savo komentaruose pastebi, su Rusijos organizacijomis dirba daugybė skirtingų sektorių lietuviškų įmonių – teisininkai, lobistai, žiniasklaidos priemonės ir daugybė kitų. RsV sektorius – vienas iš dažniausiai minimų, tačiau tikrai ne pats svarbiausias ginant užsakovų interesus.

Kas ir kaip turėtų dėti brūkšnį? Ar rusiškas kapitalas automatiškai yra velnio sėkla? Kaip tada vertinti visus į Rusiją eksportuojančius ir/ar jai paslaugas teikiančius? O Rusijos satelitams iš Azijos ar Baltarusijos?

„Rosatom“ („PR Inc.“) konkursas

Diskusijos ištakos – dar 2013 m. gegužės BNS žinia, jog „Rosatom“ pradėjo ieškoti paslaugos tiekėjų viešojo pirkimo būdu. Tuo metu akcentuota, jog konkursas yra išbandymas žiniasklaidai, nes neva pagrindinės paslaugos bus informacijos sklaida.

Daugiau kaip po metų – 2014-ųjų gegužės 30 d. delfi.lt (Šarūno Černiausko) tekstas apie Rusijos įmonės laiškus Lietuvos RsV agentūroms. Kaip FB rašo Skirmantas:

Šiandien tris kartus pasikalbėjau su Rusijos agentūros “PR Inc.” vadovu. “Rosatom” tikrai ruošėsi rengti konkursą Lietuvoje, tačiau ši agentūra nusprendė visiems užbėgti už akių ir pati savo iniciatyva išplatino su “Rosatom” nesuderintą siūlymą. Mano žiniomis “Rosatom” iš viso Lietuvoje konkurso neberengs po kilusios audros, o šiai agentūrai radosi labai daug problemų. Dėl to neliūdžiu. Nors prašė, agentūros pavadinimo neišėmiau. Manau, rašyti buvo verta.

Kada Kremliaus įtaka Lietuvos RsV agentūroms yra žalinga valstybei?

Į šį klausimą gali atsakyti tik tiesiogiai dirbantys (arba vidinę informaciją turintys) specialistai, nes tai priklauso nuo kelių aplinkybių:

  • užduočių pobūdis (techninis darbas ar strateginės konsultacijos);
  • realus ar tariamas interesų konfliktas su Lietuvos interesais;
  • bendradarbiavimas su Lietuvos saugumo institucijomis.

Skirmanto tekste Arvydas Anušauskas suabsoliutina, jo manymu, visi Kremliaus kontroliuojami projektai yra ir minkštosios galios naudojimo projektai. Tokią mintį palaiko ir buvęs RsV agentūrų asociacijos veidas Linas Kontrimas:

Noriu labai aiškiai pasakyti – Rusija beveik visuose projektuose, jei tik turės galimybę, užsiims propagandine veikla. Tai valstybė, kuri propagandą savo užsienio politikoje naudoja nuo neatmenamų laikų. Ji propagandiniais įrankiais ne tik sugeba išlaikyti savo imperinę sudėtį, bet dar ir kelti didžiulę grėsmę kaimynėms.

Ar tikrai? Lengva būtų užimti priešingą naivuolio poziciją, tačiau visus Rusijos bendrovių interesus sieti su politiniais Kremliaus tikslais – manyčiau, irgi per didelė paranoja. Tiesa, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės tokių projektų metu šį pavojų visada turėti omenyje.

Kas iš tiesų dirbo ir dirba su Kremliaus projektais?

Skirmanto tekste įvardintos viešai apie savo bendradarbiavimą skelbiančios agentūros – VRP ir Integrity PR, vykdančios projektus, galimai sietinus su Kremliumi – atitinkamai „Nukem“ (per „Rosatom“) ir „Nord Stream“ (per „Gazprom“). Mykolas FB diskusijoje kelia teisingą klausimą – ar tikrai Rusijos bendrovės pirkdamos neteisėtos įtakos paslaugas apie tai pasiskelbia viešai?

Akivaizdu, kad tokių dirbančių ar dirbusių yra gerokai daugiau ir juos verta suregistruoti į vieną sąrašą. Čia skelbiu tai, ką pavyko per gerą pusvalandį surasti viešai ir prisimindamas vieną kitą mažiau viešą faktą. Jeigu/kai gausiu daugiau informacijos – gyvai papildysiu.

Kremliaus kontroliuojama (bent iš dalies) organizacija Lietuvos RsV agentūra, bendradarbiavimo laikotarpis, nuorodos į pranešimus, pastabos
Darbo partija Pro group (taip pat „Filipavičius ir partneriai“, dabar „Maniac“) – bent nuo 2006 vasario (Darbo partijos bylos medžiaga, kurioje juodosios buhalterijos čekiuose įvardinta vardu ir pavarde) bent iki 2012 Seimo rinkimų
Dujotekana Publicum – bent nuo 2001 (tikrai nuo 2003) bent iki 2007-ųjų NSGK tyrimo (15 išklotinė)
Viešųjų ryšių technologijos“ (dabar – „INK agency“) – bent 2007
Avenire – bent nuo 2010 bent iki 2013
Gazprom Publicum – nuo 2001 bent iki 2004 – Lietuvai finansiškai nenaudingas „Lietuvos dujų“ privatizavimas (2003-2004 metais)
Inter Rao Lietuva Publicum FComm2012-2013, naujo “Dujotekanos” tipo tarpininko, skirstančio Kremliaus pinigus, IPO Varšuvos biržoje kampanija
Lukoil Viešųjų ryšių technologijos – bent 2008
Ad Verum – bent 2012 bent iki 2014 birželio
Nord Stream
(„Gazprom“ kontroliuojama bendrovė)
Integrity PR – bent nuo 2010 birželio iki dabar, tuo pat metu dirba su URM Baltijos regiono valstybių projektu (URM „Nord Stream“ projektą yra įvardijusi kaip pavojingą Lietuvai). Mykolas Katkus teigia, jog VRP šio pasiūlymo atsisakė, nes matė, kad jis kertasi su Lietuvos interesais.
Nukem
(„Rosatom“ kontroliuojama bendrovė)
VRP Hill+Knowlton Strategies – bent nuo 2012 kovo – iki dabar, tuo pat metu (2012 m.) VAE uždarymo projektas, 2014 m. laimėjo LESTO viešąjį pirkimą
Rolandas Paksas DDB & Co. ir Katkevičius – 2002-2003, LRP rinkimų kampanija
Rosatom Mykolo Katkaus teigimu, „Rosatom“ RsV agentūrą Lietuvoje samdė ~2011 metus, kai agentūra platino interviu su Seimo nariais žiniasklaidai
Avenire – bent 2013

Į šį sąrašą, manau, neverta traukti tokių įmonių kaip „Kazmunaygaz“, TNK-BP ar „Yukos“, nes Kremlius jų veiklos Lietuvoje metu darė/daro tik ribotą netiesioginę įtaką. Taip pat nenagrinėju pavienių ekspertų, nes tai sunkiai atsiejama nuo in-house darbo pagal darbo sutartį ir daugeliu atvejų neturiu pakankamai duomenų.

Reziume

Ne tik šiai temai yra žiaurus Lino Kontrimo lūpose nuskambėjęs bendros Lietuvos RsV agentūrų situacijos apibendrinimas:

Norint išgyventi mūsų rinkoje reikia galvojant ne apie metus ar dešimtmečius į priekį, o apie šiandien ir rytoj. Kai kurios agentūros neturi net galimybės svarstyti, kokios pasekmės laukia imantis vieno ar kito užsakymo.

Tai ir atsako į klausimą, kodėl ir kas dirba su Kremliaus kontroliuojamomis organizacijomis. O ar to darbo metu Lietuva patiria (ir kokio masto) žalą – jau tampa kiekvieno besidarbuojančiojo sąžinės reikalu.

Kaip ir visada sąžinės klausimų atveju, šią problemą geriausiai sprendžia viešumas. Tam ir skirtas šis mano tinklaraščio įrašas.