Darbo partijos taktika: įtraukti Dalią Grybauskaitę į nesibaigiančius ad hominem ginčus

Tai, kas vyksta Lietuvos viešoje erdvėje Seimo pirmininke spalio 3 d. tapus Loretai Graužinienei, yra naujas reiškinys Lietuvoje, tačiau ne toks jau naujas komunikacijos specialistams.

Komunikacijos technologijos idėja ir turinys yra gana paprastas. Bazinės prielaidos:

  • Darbo partija turi gana daug visuomenėje atpažįstamų lyderių, kurių pasitikėjimą galima aukoti pernelyg nerizikuojant ilgalaikiais organizacijos tikslais;
  • Tuo metu Dalia Grybauskaitė (pagrindinis Darbo partijos priešas teisiniuose ginčuose) – yra vieniša kovotoja, už kurios nugaros (komandoje) tik santykinai neryškios figūros ir jokios galimybės padaryti rokiruotę poste ar viešoje komunikacijoje;
  • Realūs Dalios Grybauskaitės šalininkai šiuo metu yra opozicijoje, todėl negali naudotis ex officio komunikacijos koziriais (t.y. vienintelė komunikacinė pozicija – galima opozicijos lyderio parama).

Tokioje situacijoje Loretos Graužinienės komunikacijos strategija ir taktiniai veiksmai sukasi apie nuolatinę ir įvairiapusę Dalios Grybauskaitės kritiką. Jau dabar galima nesunkiai prisiminti bent 2-3 verbalinius „užvažiavimus“, bent keletą formalių procedūrų (įskaitant VSD-STT-BNS ikiteisminį tyrimą) ir kitus mažiau viešus judesius.

Pop-kultūros praktikomis gyvuojanti Lietuvos žiniasklaida (t.y. žurnalistai) nesugeba įžvelgti tokių Darbo partijos kėslų ir, nors ir privačiai besityčiodami, tačiau faktiškai viešoje erdvėje yra tapę Darbo partijos technologiniais komunikacijos įrankiais. Galite pabandyti paskaičiuoti, kiek kartų Darbo partijos vienas ar kitas lyderis pastarosiomis savaitėmis gavo nemokamo prime-time televizijos eterio. Ar žurnalistai/žiniasklaida tai suvokia ir privačiai gailisi, ar tai tiesiog komerciniai santykiai, kai Darbo partiją šį viešumą perka – klausimas daugiau retorinis.

Tokio komunikacijos plano tikslas paprastas ir primityvus – įtraukti Dalią Grybauskaitę į bevertes ad hominem diskusijas, jas papildant jokia logika neparemtais teisiniais grasinimais bei biurokratiniais tyrimais/procedūromis. Visa tai daroma išnaudojant Seimo pirmininko ir kitus Darbo partijos valdomus oficialius postus. Valdančiosios koalicijos partneriai (LSDP) kol kas to arba nesuvokia, arba nuošalyje stebi vykdomą kampaniją ir tikisi išjoti ant balto žirgo pavasarį.

Iki pavasarį vyksiančių Prezidento rinkimų – dar geras pusmetis, todėl spalio-lapkričio mėnesių taktiniai veiksmai bus tęsiami ir papildomi naujais komunikacijos frontais. Rezultatų laukti ilgai nereikės – Dalios Grybauskaitės įvaizdis iš pradžių bus tik su „dėmelėmis“, vėliau jų daugės, nepavyks nusiplauti vienų ar kitų sąmokslo teorijų ir galutiniame finiše (II Prezidento rinkimų ture) alternatyvus kandidatas laimės.

Tokia Darbo partijos taktika.

Manau, kad pranašiškai tikslus buvo Andrius Kubilius, prieš esminius pakeitimus (rugsėjo 30 d.) rašęs, jog šitas planas sukurtas Kremliuje:

[..] Reikia pažymėti, kad per nepilną pusmetį V. Uspaskichas 6 kartus lankėsi Maskvoje ar Rusijoje. Be abejo, motinos mirtis yra rimta priežastis, tačiau ar nėra taip, kad V. Uspaskichas į Maskvą vyksta dažniau nei Rusijos ambasadorius yra į iškviečiamas Maskvą. Spėju, kad Seimas tampa Maskvoje gaunamų instrukcijų įgyvendinimo vieta – karai su Prezidente, terminalo ir kitų energetikos projektų erozija, rezoliucijos projektas, nukreiptas prieš Ukrainos sėkmę „Vilniaus Summitte“.

O Valstybės saugumo departamentas, matyt, iš mūsų NATO partnerių gavo iš dalies tikslią informaciją – Rusijos prezidento administracija iš tiesų planuoja paskleisti Lietuvos prezidentę neva diskredituojančios informacijos, „atrandant“ Rusijos archyvuose esą naujų duomenų apie jos biografiją. Ko neparašė VSD, tai, kad tarp sklaidos kanalų bei skleidėjų – net Darbo partijos valdomuose postuose dirbantys asmenys ir nesusivokianti lietuviška žiniasklaida bei žurnalistai.

Kaip turėtų elgtis proto nepametusi žiniasklaida?

  1. ignoruoti Loretos Graužinienės ad hominem veiksmus prieš Dalią Grybauskaitę;
  2. ignoruoti Loretą Graužinienę, kai ji veikia ne Seimo pirmininkės kompetencijoje (pavyzdžiui, kviesdamasi teisėsaugos vadus ar ministrus);
  3. ignoruoti kitus Darbo partijos lyderius, užsiimančius atitinkama veikla.

O Daliai Grybauskaitei reikia skubiai imtis prevencinių priemonių ir prieš Darbo partiją pasitelkti trečiąsias šalis bei jas naudoti visam Darbo partijos skleidžiamam purvui „susirinkti“. O pati Prezidentė privalo nuo šių klausimų nusišalinti ir nesivelti į tiesioginius ginčus.

Kas, jeigu ne Prezidentė?

Šiandien dar nėra aišku, kokia bus naujoji Vyriausybė. Šiandien dar nėra aišku, ar baudžiamojoje byloje kaltinamieji Darbo partijos ir Seimo nariai išgirs teismo sprendimą. Šiandien taip pat dar nėra aišku, kuo baigsis šie ketveri metai Lietuvos Respublikai. Visi šie atsakymai – dar ateityje.

Pastarosiomis savaitėmis dažnai mačiau įvairias kritikos strėles, skriejančias į Dalios Grybauskaitės asmeninį gyvenimą, politinius sprendimus. Kai kurios iš jų gali būti pagrįstos, kitos paleistos tik informaciniam triukšmui kelti, o trečios – atvirai melagingos. Taip, aš pats 2009-aisiais balsavau kaip už kandidatę Dalią Grybauskaitę ir iš pradžių kai kurie jos veiksmai nuvylė, tačiau principinga pozicija dėl esminių rinkimų pažeidimų įtariamos Darbo partijos atsveria visas abejones. Kas daugiau Lietuvos Respublikoje drįso atvirai paprieštarauti personažams, atvirai grasinantiems šalies ateičiai? Taip, ir dabar kritiškai vertinu kai kuriuos Prezidentės veiksmus, tačiau š.m. spalio 29 d. veiksmai iš esmės pakeitė situaciją ir akivaizdu, kad Lietuva 2009-aisiais pasirinko tinkamai.

Šiandien oponentų ir su Darbo partija susijusios žiniasklaidos kritika yra visiškai nesvarbi. Per mėnesį nuo Seimo rinkimų antrojo turo rezultatų Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasinaudojo jai Konstitucijos suteiktomis teisėmis ir pasiekė esmines politines pergales:

  • Vyriausybę formuoja ne Darbo partija;
  • baudžiamojoje byloje kaltinami Darbo partijos nariai atriboti nuo aukščiausių valstybės postų, o kompromisinė Seimo pirmininko pozicija, kaip rodo praėjusios kadencijos patirtis, nėra nepajudinama;
  • Darbo partija negavo nei vienos „strateginės“ ministerijos portfelio, o KM, SADM, ŠMM ir ŽŪM kontrolė nedaro esminės žalos, nes SADM politiką smarkiai kontroliuos socialdemokratai, prieš ŽŪM sprendimus efektyviai moka gintis ir jau sustiprėję žemdirbiai, o KM/ŠMM galima griauti tik tai, kas jau sugriauta;
  • Seimo komitetų pildymas nariais kol kas nesulaukė pakankamo viešumo, tačiau ir čia galima tikėtis, jog konservatorių vadovaujami opozicionieriai sugebės imtis priemonių ir kartu su Prezidente bei viešosios erdvės pagalba (kaip kad Vyriausybės formavimo metu) nuosekliai užkardys kvailus sprendimus.

Tad dabar vaizdas iš esmės nuteikia optimistiškai – išskyrus VAE ir dujų terminalo projektus galima sakyti, kad valstybės sužlugdymas yra bent jau atidėtas. Prezidentei, Seimo opozicijai bei sveiko proto turintiems LSDP/TT nariams tenka įveikiamas uždavinys – stebėti ir stabdyti šaliai kenkiančias iniciatyvas.

Tai žymiai optimistiškesnė mozaika, negu ta, kurios apmatus matėme spalio 15-ąją. Kas, jeigu ne Prezidentė, to galėjo pasiekti? Ačiū!

„Biudžetas 2012“ (konservatorių dovana liberalams)

Pastaraisiais metais visuose rinkimuose (2008 m. Seimo, 2009 m. Europos parlamento, 2009 m. Prezidento, 2011 m. savivaldybių tarybų) savo balsą atidaviau už konservatorių partijos arba jos remtus kandidatus. Pastarosios pora savaičių leido suprasti, kad smarkiai klydau – tokio tiesmuko pataikavimo vienai (nors ir didelei) rinkėjų grupei niekada negalėjau sapnuoti net blogiausiame sapne. Viena po kitos konservatorių partija darė esmines komunikacijos klaidas, kurios ištikimiems rinkėjams reiškia tik viena – ši partija atstovauja kažkieno kito, bet ne jų interesus. Nors pasikeitusią paramą bus galima įvertinti tik sausio mėnesį, tačiau jau šiandien drįstu spėti, kad vertybių drebėjimas konservatorių partijoje toks stiprus, jog sunaikins didelę dalį jaunesnių rinkėjų paramos.

Kartu biudžeto svarstymas, daugeliui netikėtai, tapo proga liberalių partijų atgimimui – retai pasitaiko tokios politinių oponentų dovanos. Kai populistinės (darbiečiai, tvarkiečiai ir kiti panašūs radikalai) partijos konkuravo prieš konservatorius (ir šiuo atveju jų vertybinius sinonimus – socialdemokratus), kas labiau įtiks varguoliams ir pensininkams, liberalai, nepabijoję Baisos Pabaisos iš Daukanto aikštės, prabilo tiems, ant kurių pečių laikosi valstybė – dirbantiesiems ir nepraradusiems sveiko proto. Komunikacijos požiūriu jie pradėjo daryti, tai, ką ir turi daryti nuolatos – t.y. atsigręžė į savo rinkėjus ir drąsiai ėmėsi ginti jų interesus.

Ar „dirbantieji“ yra liberalų rinkėjai?

Komunikacija, ypač politinėje erdvėje, yra subtilus sąvokų, emocijų, dėmesio ir ignoravimo žaidimas. Supaprastinus, svarbiausias politiko tikslas yra pasiekti, kad rinkėjas nuolatos jaustų, kad juo rūpinamasi ir jis yra gerbiamas, o jo interesai – ginami. Toks ilgalaikis santykis reguliariai baigsis balsu balsadėžėje rinkimų dieną. Suprantama, jog artėjant Seimo rinkimams biudžeto svarstymas tapo bene pirmu rimtu komunikacijos mūšiu. Ir drįstu teigti, kad jį (vertinant suviliotų rinkėjų skaičiumi) laimi liberalios partijos.

Konservatoriai ir Daukanto aikštės Baisa Pabaisa į mūšį metėsi su pensininkų ir varguolių vėliava. Paradoksalu, tačiau būtent pensininkai šiuo kartu netgi buvo svarbesni nei socialiai pažeidžiamiausios visuomenės grupės. Premjeras, įsikandęs oksimoroną „uždirbta pensija“, ne tik perėmė socialdemokratų vertybes – jis tiesiogiai nusitaikė į bene 600 tūkstančių potencialių ir santykinai aktyvių rinkėjų (tiek nurodo „Sodros“ interneto svetainė).

Vertybių katastrofa konservatoriams tapo liberalų ėjimas žirgu, kai šie paprasta kalba paaiškino (Eligijus Masiulis – „Šioje šalyje nėra vietos jauniems ir dirbantiems žmonėms“ ir Algis Čaplikas „Biudžetas – koalicija – Lietuva, arba kas apgins dirbantį žmogų?“), kad nei pensininkai kažką užsidirbo, nei tie pinigai sudėti didelėje valstybės kojinėje – pakako viešai visiems priminti, jog pensijos mokamos ne iš dangaus ar Dievo malonės, o iš visų „baltai“ dirbančių ir mokesčius Sodrai sumokančių. Ką tai reiškia? Tai reiškia 1,3 mln. potencialių balsų balsadėžėse rinkimų dieną (vėlgi – „Sodros“ interneto svetainės duomenys).

Paradoksalu, tačiau visą „darbo liaudį“ pamiršo jų tradiciniai gynėjai. Ar tai ne Achilo kulnas prasidėjusios rinkimų kampanijos metu? Mąstančiam rinkėjui pakaks vieno klausimo – parodyti Seimo protokolą, kur juodu ant balto, kuris Seimo narys balsavo už pensininką, o kuris už dirbantįjį. Ir tai jau neatšaukiama!

Raudonos liberalų linijos – nauji mokesčiai, pensijų fondai

Liberalai ištaikė progą ir susikoncentravo į dvi žinias – „prieš naujus mokesčius“ ir „prieš privačių fondų naikinimą“. Komunikacijos požiūriu mokesčiai visada nepatogi tema politikams. Tačiau iki šiol pensijų fondus politikai vis bandė priešinti „Sodrai“ ir kiršino šiandienos pensininkus su „kažkokiais“ privačiais fondais, taip neva teisindami „Sodros“ neįgalumą.

Pakako problemą apversti aukštyn kojom ir įdarbinti paprastą, skambią ir patogią gynybai antitezę – „pensininkai ar dirbantieji?“. Liberalų mintis nuskambėjo plačiai ir toli (t.y. ir kitų partijų tradicinėse rinkėjų tėvonijose). Ar tikrai esamų pensininkų gėrovei verta aukoti būsimas šiandien dirbančiųjų pensijas? Ar tikrai senstančiai Lietuvos visuomenei tai tinkamas sprendimas?

Diskutuoti galima, tačiau dirbančiojo balsas balsadėžėje rinkimų dieną jau nulemtas. Štai iš socialdemokratų stovyklos girdėtas teiginys, jog pensijų fondų nereikia, juose lai kaupia tik savanoriai. Tačiau atsakymas paprastas – dirbantieji ir pensijas šiandien kaupiantieji jau pasirinko, valstybė negali laužyti vieno pažado kito pažado vardan. Galų gale, kodėl socialdemokratai ragina paremti pensininkus dirbančiųjų sąskaita (sustabdyti įmokas)? Ar tai nėra akivaizdus dirbančiųjų teisių ignoravimas ir jų „nurašymas“ neva prasčiau gyvenančios (o realiai – skaitlingiau balsuojančios) rinkėjų grupės naudai?

Analogišką diskusiją liberalams galima būtų formuoti ir kitoje komunikacijos mūšio linijoje – diskutuojant apie prabangos mokesčius. Tačiau čia, matyt, prasmingai, pasirinkta kita taktika. Net ir tarp „dirbančiųjų“ prabangos mokesčiai gali susilaukti palaikymo – daugeliui piliečių nesvetimas pavydo jausmas, todėl net ir su logika besiribojantis siūlymas apmokestinti 1 tūkstantį būstų, o milijoną su „kažkiek“ palikti laisvais nuo tokio mokesčio tampa nevertu kritikos. Komunikacijos požiūriu tai teisinga – verta nesulaukti šimtaprocentinės paramos iš turtingiausių gyventojų ir palaikymo tikėtis iš žymiai skaitlingesnės „dirbančiųjų“ kategorijos.

Kartų solidarumas – dviejų galų lazda

Daukanto aikštės Baisą Pabaisą kopijuojanti Seimo pirmininkė ir radikaliojo konservatorių sparno neformali lyderė Irena Degutienė graudžiai kalba apie priemonių „laikinumą“. Naiviai tikintys jos žodžiais galėtų netyčia prisiminti, jog ir 2008-ųjų pabaigoje buvo siekiama „apsaugoti labiausiai pažeidžiamus“. Antrąkart ta pati dainelė primena pasaką apie piemenį ir vilką…

Prabėgo vos treji metai, o konservatoriai ir vėl sako, kad „reikia kirpti“, ir vėl sapalioja apie „labiausiai pažeidžiamų apsaugą“. Veidmainiška ir tiek – pensijos ne tik nemažinamos, jas net siūloma didinti (tai puikiai atskleidė Vladimiras Laučius savo komentare „Valdančiųjų politika: pensijoms – krizė baigėsi, darbui – veržtis diržus“). Tuo pat metu kitos visuomenės grupės dar intensyviau „kerpamos“. Būtų galima suprasti ir pateisinti, jeigu tie „prabangos“ mokesčiai kamšytų milijardines skyles. Dabar pokyčių optimistai kalba apie 100 mln. litų ribą. Emocinis fonas (ir komunikacinis argumentas diskusijoje) iškaulyti pritarimą pensijų didinimui ir tiek.

Šioje kovoje liberalams tereikia pasinaudoti „Google“ ir viešai priminti, jog, pavyzdžiui, prieš trejus metus įmokos į pensijų fondus irgi buvo sumažintos „laikinai“, „tik 2009-2010 metams“. Ta pati paieškos sistema nesuteiks užuominų, tačiau galima būtų prisiminti, kad šiandien jau 2011, o tas pažadas „laikinai“ tokiu ir liko – liaudies išmintis byloja, kad „laikini dalykai ilgiausiai tveria“..

Žinoma, nesu besąlygiškas liberalų fanas, matau jų ydas ir nesugebėjimą vengti korupcijos šešėlių, nenuoseklumus ginant savo rinkėjų interesus. Tačiau pastarosios savaitės teikia vilties, kad liberalų (gal tyčia, gal netyčia) atrasta komunikacijos kryptis „už dirbančiuosius“ leis grįžti prie vilties, kad liberalai gali pasiūlyti kelią ateities Lietuvai. Pensininkų ir varguolių partijos daro didžiules strategines ir „ilgai grosiančias“ klaidas, tereikia jas protingai išnaudoti.

Kas TAU yra šventa?

Anądien prieš išbraukdamas mane iš savo „Facebook“ draugų sąrašo vienas amato kolega paklausė rimtą klausimą: „Nors kažkas tau šventa yra?“. Klausimas mintyse sukosi į Lietuvos pokarį ir jo dalyvius – klasikinę mūsų laikų asmeninių pykčių ašį. Kada nors vėliau panagrinėsiu, kaip partizanų (arba banditų) ir stribų (arba liaudės gynėjų) vertinimas užkerta kelia diskusijoms apie šiandienos Lietuvos ateitį. Šį kartą susitelksiu į klausimą, nes ilgokai mąsčiau, kol radau SAVO atsakymą. Verta tai užfiksuoti ateičiai, nes spėju, jog atsakymas, bėgant metams, gali gana stipriai keistis.

Pradėkim nuo apibrėžimo

Lietuvių kalbos žodynas būdvardį šventas siūlo net 14 susijusių prasmių: 1) turintis labai kilnų garbingą tikslą; 2) brangus širdžiai, keliantis didžią pagarbą; 3) pagarbiai saugomas, laikomas; iš pagarbos neliečiamas; 4) kurio nebeabejojant reikia laikytis, pripažinti, kurio negalima paneigti, pažeisti; 5) neturintis blogų savybių, labai žmoniškas, doras; 6) ramus, tylus; 7) baigta, atlikta; 8 ) labai geras, lengvas, nevarginantis; 9) bažn. neprilygstamo tobulumo, vertas visų didžiausios garbės; 10) krikščionių bažnyčios po mirties pripažintas tikinčiųjų gyvenimo pavyzdžiu, stebuklinga galia globojančiu tikinčiuosius; 11) bažn. susijęs su religiniais daiktais, vietomis ar laiku; vartojamas religinėse apeigose; 12) bažn. sukeltas religinio nusiteikimo; 13) pasižymintis dideliu religingumu, gyvenimu pagal tikėjimą, dievobaimingas, pamaldus; 14) švenčiamas, nedirbamas (apie šventadienį, sekmadienį).

Klausimo atveju pagrindinėmis priskirčiau 1, 3, 4, 9 reikšmes, o renkantis vieną – matyt, tinkamiausias būtų apibūdinamas „iš pagarbos neliečiamas“.

Šventumo kategorija artimai susijusi su tabu – t.y. draudimu atlikti kažkokius veiksmus, nagrinėti, tyrinėti objektus ir pan. Taip pat, stereotipu, kai pasirenkamas pavyzdys, dažniausiai pasąmonėje, t.y. negalvojant.

Subjektyvus vertinimas

XXI amžiuje šventumo kategorija negali būti atsieta nuo konkretaus asmens vertinimo. Bažnyčios šventųjų sąrašas tėra kažkieno sudarytas sąrašas, todėl atsakant į klausimas, kas asmeniui X yra šventa, neišvengiamas subjektyvus vertinimas, o jis priklauso nuo to asmens gyvenimo patirties, sugebėjimo vertinti realų pasaulį, net ir nuo paradoksaliai situacijai pavaldžių požymių – nuotaikos, aplinkos, gal net oro ar dienos laiko.

Principai, vertybės, bet ne žmonės

Krikščionybės tradicija mus visiems šventumą dažnai yra neatplėšiamai susiejusi su personažais – nuo Šv.Petro iki Šv.Aleksandro ar Šv.Kristoforo. Viduramžiais dviejų kalavijų teorinio ginčo pavėsyje daugelis monarchų (t.y. anuometinės pasaulietinės valdžios lyderių) mielai norėjo užsisegti ir šį medalį, todėl aktyviai pretendavo ir į šventumo (neklystamumo) apibūdinimą. Tokį norą dažnai skatindavo ir lyderių aplinka, pagyrimais ar kitais būdais siekusi labiau įsiteikti valdovui. Tokia praktika nedingo ir šiandien – Vytautą Landsbergį po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais daugelis taip pat laikė vos ne šventuoju, į ką arčiau jo kasdien buvę šiandien atsako su atlaidžia šypsena.

Šventi („iš pagarbos neliečiami“) gali būti tik principai arba vertybės, dėl kurių neklystamumo sutaria ne tik kad atskiros žmonių grupės, bet visa visuomenė, plačiau žiūrint – net kartos. Todėl krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų yra tokios pagarbos verti, kai, pavyzdžiui, žmogaus teisė į internetą – dar turi iškentėti amžių patikrinimą.

Dėl principų, dėl amžinųjų vertybių verta kariauti, verta aukotis. Dėl pavienių asmenų – tikrai ne, jei santykis su jais formuojasi šventumo pagrindu (kita vertus, kitais pagrindais – pavyzdžiui, giminystės – atsiradę santykiai lengvai gali būti aukojimosi argumentu).

Dvi reiškinio pusės

Toks požiūris į šventumą leidžia išvengti racionaliniai nepagrįsto, stereotipu virtusio, į tabu pretenduojančio visuomenės santykių vertinimo. Tada lengviau žiūrėti nešališkai ir matyti ne tik teigiamus (ar ne tik neigiamus) atskirų reiškinių požymius. Pavyzdžiui:

  • Dievas – galima matyti Dievo meilę, bet kartu pastebėti ir jo leidžiamus karus bei baisumus, kai tos meilės nebelieka;
  • LDK istorija – galima grožėtis Lietuvos bajorų kultūriniu palikimu, tačiau kartu įvertinti jų elgesio įtaką valstybės žlugimui;
  • Lietuvos nepriklausomybė – galima džiaugtis laisve spręsti patiems, tačiau kartu suvokti tos laisvės spręsti ribas bei atsakomybę už klaidas;
  • patriotizmas – galima gerbti patriotus, žūstančius kovose su priešais, bet ir gėdytis radikalių patriotų dalyvavimu žydų žudymo akcijose;
  • krepšinis – galima sveikinti varžybų nugalėtojus, bet kartu sugebėti išlikti blaiviems, jog pertekliniu dėmesiu krepšiniui naikinamos kitos sporto šakos;
  • tarybiniai koloborantai – galima iki negalėjimo nekęsti koloboravusių tautiečių, tačiau būtina lyginti Lietuvos ir kitų TSRS respublikų pasiekimus ir matyti bendratautiečių indėlį;
  • ES parama žemės ūkiui – galima džiaugtis, jog ES parama kelia Lietuvos žemės ūkį, tačiau kartu pastebėti, jog socialinių kaimo problemų tai toli gražu neišsprendžia, o įtaka telkiama kelių stambiųjų rankose (t.y. situacija vis labiau panašėja į dvarininkų-baudžiauninkų santykius);
  • Dalia Grybauskaitė – galima pritarti jos principiniams darbams mažinant korupciją, plėtojant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, tačiau verta pastebėti, jog Prezidentė kasdienėje veikloje tiesmukai orientuojasi į populistinę komunikaciją;
  • … ir t.t. ir pan.

Kas MAN yra šventa?

Šiandien į sąrašą be jokių išlygų įtraukčiau:

  1. pagarbą žmogaus gyvybei;
  2. pagarbą savo tėvams ir protėviams;
  3. pagarbą savo šeimai (suprantant ją plačiai – tiek per kraujo ryšį, tiek per bendravimo artumą);

Platesnio aiškinimo ir sąlygų vardinimo reikėtų šiais atvejais:

  1. pagarba išauginusiai ir išlaikančiai aplinkai (visuomenei, gamtai);
  2. garbė (viešų vertybių ir žodžio laikymasis);
  3. pagarba privačiai nuosavybei.

Tačiau šventumas nėra ir negali būti absoliutus ir nekvestionuojamas. Tik nuolatos patvirtinamas ir tęsiamas liudijimas, jog, vaizdžiai tariant, „šventumas veikia“, yra pakankamas pagrindas tam tikėjimui išlaikyti. Kitaip tariant, į mane besikėsinantis žmogžudys nevertas savo gyvybės, kaip nevertas būtų ir tas šeimos narys, kuris sąmoningai daro klaidas.

Todėl net ir šventos sritys vertos nagrinėjimo, nuoseklaus tyrimo ir vertinimo. Mąstantis žmogus negali turėti „nuo abejonės atleistų šventų karvių“. Perfrazuojant Budos teiginį, nėra vietos, kur tampama šventuoju, yra tik švento gyvenimo kelias.