Elektroninis Lietuvos turtas: siūlymas gausinti

Kad ir kiek aš ginčyčiausi su Ričardu Savukynu (aka Rokiškis Rabinovičius) dėl intelektinės nuosavybės ateities, dėl vieno dalyko, atrodo, mes sutariam – tai intelektinės nuosavybės (IN) nauda visuomenei.

Nagrinėjant vieną iš IN rūšių – autorių ir gretutines teises – verta peržiūrėti Lario Lesigo (Larry Lessig) pristatymą TED konferencijoje, kur jis teigia, jog kai kurie įstatymai varžo kūrybiškumą. Nors pristatymas darytas 2007-ųjų kovą, tačiau jo aktualumas Lietuvai vis dar išlieka.

Nuo Lesigo pozicijos ir pradėsiu:

  • Lietuvoje būtina panaikinti tuos perteklinius IN suvaržymus, kurie riboja piliečių galimybes pasiremti valstybės sukurtu elektroniniu turiniu ir jo pagrindu kurti naujus produktus ir paslaugas;
  • Lietuvos valstybė (ją realiai atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė) turi sukaupusi DAUG elektroninio turinio, kuris pagal nusistovėjusią tradiciją yra pagal nutylėjimą saugomas ir jį draudžiama naudoti be atskiro teisių turėtojo sutikimo;
  • Lietuvos kultūrai (plačiąja prasme) verta atverti elektroninį turinį kuo platesniam naudojimui ir skatinti tiek piliečius, tiek ne piliečius tą turinį naudoti bei jį gausinti.

Siūlymas Nr.1 – visas valstybės sukurtas elektroninis turinys yra viešas, jeigu nenurodoma kitaip

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu turi suteikti teisę naudotis elektroniniu valstybės institucijų sukurtu ir valdomu turiniu neatlygintinai visiems asmenims.

Kiekviena valstybės institucija, kurianti elektroninius išteklius, gali nustatyti papildomas turinio licencijos sąlygas (pavyzdžiui, remiantis „Creative Commons“ standartizuotomis sąlygomis), tarkim, per 3 mėn. nuo nutarimo priėmimo, tačiau toks sprendimas turi būti sąlygotas valstybės saugumo, komerciniais ar kitais (turi būti išvardintas baigtinis sąrašas) pagrindais. Tokį institucijos sprendimą neribotą laiką teisminiu keliu gali ginčyti bet kuris asmuo.

Tokia nuostata „viskas vieša, išskyrus tai, kas apribota“, leistų iniciatyvą permesti turto valdytojams (nereikėtų daryti „centralizuotos inventorizacijos“), o visiems piliečiams garantuotų maksimaliai atvirą prieigą. Už šią prieigą valstybės institucijos neturėtų rinkti jokių papildomų rinkliavų, tai turėtų būti finansuojama jų įprastiniais veiklos kaštais.

Siūlymas Nr.2 – valstybės lėšomis finansuojamas turinys turi būti elektronine forma paviešinamas po minimalaus termino

Valstybės institucijos perka daug paslaugų ir produktų, kurių rezultatas – įvairaus pobūdžio intelektinė nuosavybė (tekstai, tyrimai, analizės, studijos, apklausos ir t.t. ir pan.). Dalis šios IN turi komercinę vertę ir valstybės pagalbą gavęs asmuo turi turėti tam tikrą laikotarpį savo iniciatyvai apdovanoti, tačiau vėliau visa ši IN turėtų tapti vieša, t.y. turi būti nemokamai prieinama visiems piliečiams.

Pagrindinis diskusijų objektas šiuo atveju – specialaus išskirtinių teisių laikotarpio trukmė. Mano vertinimu, priklausomai nuo IN rūšies, šis laikotarpis galėtų skirtis nuo poros savaičių (pavyzdžiui, Spaudos radijo ir televizijos fondo remiamiems projektams) iki 2-3 metų (kokią nors verslo valdymo metodiką su ES pagalba besidiegiančioje įmonėje).

Siūlymas Nr.3 – prioritetas perkėlimui į elektroninę erdvę

Ne tik kultūros vertybių srityje prioritetas turi būti teikiamas paslaugų perkėlimui į elektroninę erdvę. Kitaip tariant, vietoj to, kad būtų finansuojamas kokio nors „gražaus popierinio nuotraukų albumo“ išleidimas, visais atvejais prioritetas turi būti skiriamas to materialaus turinio perkėlimui į elektroninę erdvę ir platinimui elektroninėmis priemonėmis. Todėl vietoj minėto nuotraukų albumo spaudos paslaugų turi būti perkamos albumo turinio perkėlimo į specialią interneto svetainės skiltį, paruošimo turinio platinimui interneto svetainėje, torrent tinkluoseP2P ir kitomis mažiausių sąnaudų priemonėmis paslaugos.

Blogerio deklaracija – pastabos ir papildymai

Bent kažkiek skaitantieji lietuviškus tinklaraščius tikrai matė rokiškioBlogerio deklaraciją“. Daugiau nei šešios dešimtys tinklaraščių jai pritarė ir pernelyg nesivargindami tiesiog pakartojo tą patį. Vėluodamas prisijungiu ir aš, tačiau literatūrinį tekstą pabandysiu išversti į teisinę terminiją, todėl paeiliui teisiniais terminais aptarsiu atskiras deklaracijos dalis ir pasiūlysiu keletą „CreativeCommons“ licencijų, kurios tiksliausiai atitiktų deklaracijos ir atskirų tinklaraščių autorių nuostatas.

1. Aš esu blogeris

Rokiškis, prisipažindamas esąs tinklaraštininkas, teigia, jog tai apima savo minčių, žinių, patirties ir klaidų dalinimąsi su visais tinklaraščio lankytojais.

Jeigu pasiremtume Visuomenės informavimo įstatymu, tai reikėtų atkreipti dėmesį į 2 straipsnio 67 punktą – Visuomenės informavimo priemonės apibrėžimą. Taip pat 2 straipsnio 16 punktą (Informacinės visuomenės informavimo priemonės). Šias nuostatas suderindami su Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo normomis, galime teigti, jog tinklaraštininkai teikia informacinės visuomenės paslaugą – suteikia galimybę neapibrėžtam (tačiau konkrečiu atveju individualizuotam asmeniui) paslaugos gavėjų ratui gauti informaciją (nuomonę – VIĮ 2 str. 33 punktas, žinią – VIĮ 2 str. 69 punktas).

Taigi, deklaracijai pritariantys asmenys teigia, jog jie yra informacinės visuomenės informavimo priemonių valdytojai (VIĮ 2 str. 17 punktas) ir teikia informacinės visuomenės paslaugas (IVPĮ 2 str. 4 punktas).

Pastebėčiau, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mano byloje prieš Seimą yra konstatavęs, kad jeigu tinklaraščio autorius profesionaliai  renka, rengia ir teikia medžiagą, tai gali būti pripažįstamas žurnalistu.

2. Imkite mano parašytus straipsnius

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas numato (13 str.) , jog autorių teisės atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Jokių formalių ar kitų veiksmų atlikti nereikia. Todėl tinklaraščio turinys (tiek tekstai, tiek vaizdo ar garso informacija) yra juos sukūrusių autorių turtas, į kurį jie turi turtines (15 str.) ir neturtines (14 str.) teises.

Rokiškis savo deklaracijoje rašo, jog jam negaila jo parašytų straipsnių ir kviečia juos naudoti (imti). Nors originalus deklaracijos tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, tačiau spėju, jog autorius turėjo minty, jog jis atsisako nuo vienos iš savo turtinių teisių – t.y. teisės uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ir būdu (15 str. 1 d. 1 p.).

Tiesa, vėliau Rokiškis numato išimtį, jog ši sąlyga negalioja „tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis“. Taigi, apribojimas tik 4 subjektų grupėms:

  • platinantiems ar reklamuojantiems pornografinį turinį;
  • platinantiems ar reklamuojantiems  greitus kreditus;
  • platinantiems ar reklamuojantiems SEO “optimizavimu” (LU pastaba: SEO – search engine optimization arba interneto svetainių pritaikymas interneto paieškos sistemoms);
  • galvojantiems, kad gali tyčiotis iš tinklaraštininkų.

Akivaizdu, kad teisine prasme ši dalis yra silpniausia deklaracijos vieta. Tiek ir sąrašas yra neišsamus, tiek ir jo formuluotės kiauros (pvz. pornografinio turinio gamintojams ribojimas nebūtų taikomas).

Pastebėčiau, kad ta pačia tema šiek tiek anksčiau rašęs Nerius iš commonsense.lt tokios atviro turinio dalinimos išlygos apskritai neaptarinėja. Matyt, tai optimalesnis sprendimas, nors kartais iš tiesų ir aš suabejoju ar viena kita mano teksto kopija kokioje nors ultra-radikalų grupės interneto svetainėje kartais kam nors nesukels nesančių sąsajų įtarimų? Juk komunikacijos pradžiamokslis sako, jog su kuo sutapsi (tave matys), tuo ir pats tapsi (tokiu ir laikys). Iš dalies tai sprendžia trečioji deklaracijos sąlyga.

3. Autoriaus vardas (ir aktyvi nuoroda į originalą)

Rokiškis rašo, jog tinklaraštininkas yra straipsnio autorius ir nori, kad būtų pripažįstama autorystė (t.y. kas yra autorius) ir naudojama aktyvi nuorodos į tinklaraštį bei straipsnio originalą.

Teisinė šių norų forma – ATGTĮ 14 straipsnyje. 1 dalies 2 punktas įtvirtina teisę reikalauti, jog tinklaraščio įrašo autorius būtų pripažįstamas, tuo tarpu 3 punktas įtvirtina, jog kūrinį naudojant jo autorius būtų nurodomas.

Formaliai teisiškai galima būtų abejoti, ar reikalavimas naudoti aktyvią HTML nuorodą į originalų tinklaraščio įrašą patenka į minėtą teisę į autoriaus (3 p.) vardą, tačiau atitinkamą reikalavimą galima įtraukti į turtinių teisių (pavyzdžiui, išimtinę teisę atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu – 15 str. 1 d. 1 p.).

4. Teksto vientisumas (originalios nuorodos ir redagavimas)

ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punktas autoriui suteikia teisę prieštarauti dėl kūrinio iškraipymo ar kitokio pakeitimo. Jeigu dėl teksto vientisumo klausimų nekyla, tai šiek tiek abejonių galėtų kilti dėl hiperteksto savybių – aktyvių HTML nuorodų ar stiliaus/gramatikos tobulinimo.

Ta pati nuostata turėtų galioti ir kūrinio skaidymui, pavyzdžiui, ilgo teksto padalinimui į kelias dalis, jas jungiant reikalavimu atverti naujus interneto svetainių tinklalapius.

Apie „Creative Commons“ ir deklaracijos CC licenciją

Prieš penketą metų interneto svetainei www.balsas.cc rašiau trumpą tekstą „trumpas įvadas į „Creative Commons“ (cc) autorinių teisių licencijas ir jų pritaikymą Lietuvoje“. Nors turinys jau senstelėjęs, tačiau vis dar tinka savo pirminiam tikslui – trumpai paaiškinti, kas yra CC. Blogerio deklaracijos atveju CC leidžia kiekvienam pasirinkti automatizuotą turinio licencijavimo sprendimą. Visos licencijų rūšys – čia, tuo tarpu Rokiškio pateiktam variantui tinkamiausi šie sprendimai:

  • Attribution Share-Alike – kūrinio naudotojai turi nurodyti autorių ir su tokia pačia licencija gali platinti išvestinius kūrinius;
  • Attribution Non-Commercial Share-Alike – šalia BY-SA sąlygų naudojama nekomercinio naudojimo sąlyga, t.y. turinio negalėtų naudoti pelno siekiantys asmenys.

Abejotina Rokiškio pozicija dėl išvestinių kūrinių (CC atveju – No Derivatives sąlyga). Jis teigia, jog „Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti.“. Manau, daugelis tinklaraštininkų sutiktų, jog jų kūrinius galima naudoti tolesniam perdirbimui, jeigu tik išlieka nuoroda į pirminį autorių. Priešingu atveju net ir pačios Blogerio deklaracijos citavimas ją papildant ar tobulinant būtų jau Rokiškio licencijos pažeidimas. Taigi, griežtai imant Rokiškio žodžius, jam reikėtų BY-ND licencijos, tačiau nemanau, jog ji priimtina daugeliui Lietuvos tinklaraštininkų.

Komercinio naudojimo apribojimas užkirstų kelią be atskiro leidimo turiniu naudotis praktiškai visiems pajamas gaunantiems interneto portalams. Todėl manyčiau, kad bazinė tinklaraščių licencija turėtų būti BY-SA. Beje, ją, pavyzdžiui, naudoja ir Džiugas savo tinklaraščių lyderiui nezinau.lt.

Savo tinklaraščio atvejui turiu neaiškumą tuo atveju, kai čia skelbiu ir tuos tekstus, kurių turtinės teisės pilnai perduotos užsakovui. Autorinėse sutartyse tokią teisę visada išsikovoju, tačiau kaip tai išspręsti vienam įrašui pažymint kitokią CC licenciją – kol kas nežinau.

Kam naudinga grasinti autorių teisių baubais?

Dažną savo prietelį-uolų krikščionį kartais egzaminuoju paprastu būdu – paprašau išvardinti 10 Dievo įsakymų. Retam kuriam pavyksta, itin retas tai įveikia pirmu bandymu. Todėl Džiugo bandymas ironizuoti dėl perteklinių intelektinės nuosavybės normų, kurį pasigavo ir Giedrius iš LLRI, man kažką primena. Tiksliau primena mane patį, kai įstatymą raidę tiesmukai bandau sutapatinti su įstatymo dvasia.

Visgi, šįkart pasiduosiu provokacijai ir nuosekliai atsakysiu – ironija laimi tik tada, kai yra tiksli ir preciziška. O kai remiasi klaidingomis prielaidomis, tai ją lengva apversti aukštyn kojom. Pabandykim iš eilės.

1. Ar esate kada nors draugui skolinę muzikinį CD arba DVD su filmu? Gal esate skolinęsi juos?

Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 54 straipsnio 3 dalį išimtinė teisė platinti fonogramą nustoja galioti (išnaudojama) į parduotą ar kitu būdu perduotą nuosavybėn fonogramą ar jos kopijas. Taigi, skolinkit laisvai, kol tai netapo verslu (nuoma).

2. Ar esate asmeninius muzikos įrašus naudoję vakarėlio su svečiais muzikiniam fonui (pirtelėse, iškylose ir pan.)?

Jeigu už dalyvavimą renginyje neimamas mokestis (nevykdoma ūkinė veikla), jis nėra viešas (t.y. negali dalyvauti bet kuris pašalietis), tai teisėtai įgytą fonogramą galima naudoti be jokio papildomo mokesčio. Detaliau atlyginimo už viešo (!) paskelbimo sąlygas nustato ATGTĮ 55 straipsnis.

3. Ar esate kada nors vedę mėgėjiškas diskotekas (mokymo įstaigose ar jaunimo klubuose)?

Kas yra „mėgėjiška“? Jeigu neribojam dalyvių rato ir renkam pinigus (vykdom ūkinę veiklą), tai būkim sąžiningi – atsilyginkim autoriams ir atlikėjams.

4. Ar turite kompiuteryje ar telefone MP3 failų, išskyrus tuos, kuriuos pirkote skaitmeninių įrašų parduotuvėse internete?

ATGTĮ 20 straipsnis numato galimybę atgaminti kūrinius asmeniniais tikslais. Už tokį kūrinių panaudojimą mokestis autoriams sumokamas įsigyjant tuščias laikmenas, mokesčio dydis sudaro apie 6 proc. laikmenos didmeninės kainos.

Taigi, jeigu turiu išleistą kūrinį (tarkim, CD ar DVD), tai asmeniniais tikslais galiu pasidaryti jų vienetines kopijas ir laikyti kompiuteryje ar telefone.

5. Ar esate darę turimų CD kopijas klausymui automobilyje/darbe?

Atsakymas Nr.4.

6. Ar esate savarankiškai įdiegę telefono melodijų iš parsiųstų garso failų?

Atsakymas Nr.4.

7. Ar esate girdėję viešai privačių asmenų grojamą muziką (gatvės muzikantų, paauglių su telefonais ar magnetolomis)? Ar įspėjote juos tuojau pat nutraukti viešą atlikimą? Ar pranešėte policijai, jei jie nepakluso?

Atsakymas Nr.2. Papildant – LATGA-A yra nustačiusi tarifus už muzikos kūrinių panaudojimą įvairiose situacijose. Pavyzdžiui, jeigu renginys be įėjimo mokesčio, tai dalyvių skaičiui esant iki 100, autorinis atlyginimas yra 30 litų.

Intelektinė nuosavybė – sudėtinė civilinių santykių dalis, klausytojas niekaip nėra šių santykių dalyvis, todėl nėra jokio pagrindo nutraukti viešą atlikimą ar pranešinėti policijai (tas būtų tik tuo atveju, jeigu būtų daromas baudžiamasis nusikaltimas).

8. Ar esate kada nors savo filmuotai medžiagai naudoję garso takelį iš turimos ar parsiųstos muzikos?

Be atskiro sutikimo ir atlyginimo leidžiama naudoti fonogramą parodijai ir karikatūrai (ATGTĮ 58 straipsnis), tačiau akivaizdu, kad kitoks fonogramos panaudojimas nėra teisėtas.

9. Ar esate filmavę ar fotografavę vaizdus, kuriuose yra svetimos kūrybos objektų (filmų plakatų, logotipų, vitrinų, automobilių, žmonių aprangos)? Ar esate tokias nuotraukas ar klipus skelbę viešai?

ATGTĮ 24 straipsnis numato kūrinio panaudojimą informacijos tikslais, o konkrečiai – leidžiama atgaminti ir viešai skelbti kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomenės gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga, ir nurodomas šaltinis, įskaitant autoriaus vardą, išskyrus atvejus, kai to padaryti neįmanoma.

10. Ar esate kada nors perrašę filmą iš DVD į failą kompiuteryje?

Atsakymas Nr. 4.

11. Ar esate DVD leistuve nurodę ne tą regioną, kuriame gyvenate?

Man kažkaip savaime suprantama, kad autorius gali norėti už tą patį savo kūrinį iš lietuvio prašyti 5 litų, o iš amerikiečio – 10 dolerių. Juk ar ne to norime, kai prašome, kad programinės įrangos kainos Lietuvoje būtų adekvačios lietuvių pajamoms?

12. Ar naudojotės programomis, skirtomis parsiųsti klipus iš YouTube ir kitų tarnybų (FLV ar kitais formatais)?

Lygiai ta pati nuostata galioja ir bet kokio kito elektroninio turinio atveju – jį pasiekti internete galime, autoriai suteikia teises jį naudoti interneto naršyklėje (čia galioja taisyklės dėl laikino atgaminimo – ATGTĮ 29 straipsnis), tačiau tolimesnis jo saugojimas ir vėlesnis atgaminimas jau reikalauja atitinkamo leidimo.

13. Ar esate kada nors apėję kompiuterio programų apribojimus (darę kopijas ne vien duomenų saugumo tikslais, nustatę kompiuterio laikrodį atgaline data, įrašę jums nelicencijuotą kodą ar klaidingai nurodę savo šalį)?

Akivaizdu. Sunku būtų net įrodinėti, kad tokie veiksmai yra teisėti.

14. Ar esate kada nors paspaudę kompiuterio programos pateiktą mygtuką „sutinku“, prieš tai nesusipažinę su visu licencijos tekstu?

Tai tik parodo atmestinį požiūrį į autorių teises ir nė kiek nėra pateisinanti situacija.

15. Ar esate kada nors skenavę ar kopijavę kopijuokliu ne savo sukurtą tekstą/vaizdą? Ar visada turėjote tam rašytinį leidimą?

ATGTĮ 23 straipsnis numato sąlygas, kada tokiems veiksmams nereikalingas autoriaus sutikimas.

16. Ar siųsdamiesi nemokamas programas visada paisote jų reikalavimo naudoti tik nekomerciniams tikslams (jei toks reikalavimas keliamas)?

Akivaizdus ir suprantamas autorių noras. Jie nenori pelnytis iš namų vartotojų, tačiau jeigu naudodamasis uždirbi pinigus – būk mielas, pasidalink.

17. Ar visada reikalaujate įgaliojimus platinti patvirtinančio dokumento iš svetainių, siūlančių parsisiųsti trečiųjų šalių kūrinius (žaidimų, muzikos, knygų archyvų)?

Google books“ ginčai su autorius atstovaujančiomis organizacijomis geriausiai iliustruoja ganėtinai didelį chaosą ir neapibrėžtumą šioje srityje.

18. Ar esate pasinaudoję interneto iškarpų tarnybomis su dalinimosi turiniu funkcija (Tumblr, Google Reader, Evernote ir pan.)?

Daugelis šių tarnybų remiasi pačių turinio autorių įdiegtomis technologijomis (pavyzdžiui, RSS), todėl toks turinio naudojimas yra teisėtas.

19. Ar esate matę ar patys kūrę autorinių darbų variantus/tęsinius („fanfiction“)?

Jau minėta (atsakymas Nr. 8 ) dėl parodijų ir karikatūrų. Dėl nepatenkančių į šią sritį darbų sprendžia pirminio kūrinio autorius.

20. Ar jūsų vaikų žaidimo aikštelė, kambariai darželyje/mokykloje nėra papuošti atpažįstamais peliuko Mikio, ančiuko Donaldo ar Snieguolės, kitų filmų ar knygų personažų atvaizdais? Ar nepamiršote tai apskųsti?

Štai dėl ko originalus „Walt Disney“ žaislas vertas žymiai daugiau nei kinų pramonės dirbiniai. Štai dėl ko kinų animacijos pramonė neturi tokių sėkmės istorijų.

Nėra pareigos skųsti civilinėje teisėje.

21. Ar esate apskundę bent vieną smulkaus verslo iškabą ar vitriną mieste dėl nelegalaus komercinių šriftų panaudojimo?

Nėra pareigos skųsti civilinėje teisėje.

22. Ar naudojote kada kompiuterio ekrano fonui ne specialiai tam skirtus ir ne savo darytus vaizdus (kadrus iš žaidimų, filmų, internete rastas iliustracijas)?

Jeigu autorius tai riboja ir nenumato tokios galimybės žaidime – savaime suprantama, jog tai pažeidžia jo interesus.

23. Ar savo svetainei internete iliustruoti nesate naudoję svetimų nuotraukų ar vaizdų be leidimo?

Akivaizdu, kad leidimas reikalingas. Automatizuotai tai sprendžia, pavyzdžiui „Creative Commons“ tipo sisitemos.

24. Ar nesate savo tekstuose naudoję subendrintų žodžių „supermenas“, „terminatorius“ ir pan. ne originalaus kūrinio recenzijos kontekste?

Tai nėra autorių teisės dalykas, tai prekių ženklų apsaugos klausimas. Plačiau – Prekių ženklų įstatymas. Jo 38 straipsnis detalizuoja įregistruoto ženklo savininko teises, tačiau visos jos taikomos tiesiogiai su prekių/paslaugų komercija susijusiems santykiams, o ne bendrinei kalbai.

25. Ar esate citavę tekstuose kitų kūrybą be leidimo ir nuorodos į šaltinį?

ATGTĮ 21 straipsnis leidžia citavimą be atskiro autoriaus leidimo ir numato atitinkamas sąlygas.

26. Ar esate įdėję nuorodas į konkretų svetainės tinklalapį, o ne į pirmąjį („deep linking“)?

Atviras teisės klausimas. Mano vertinimu – tai teisėta, kol turinio autorius tam sudaro technologines prielaidas (neapsaugo savo turinio).

27. Ar skaitote Gizmodo, Lifehacker, nežinau.lt, topzone.lt, versme.net (svetaines, užsimenančias ar tiesiogiai pasakojančias apie torrentus, Usenet ir internetą apskritai)?

Tai nėra autorių teisių saugomas objektas – nėra ir problemos.

Pabaigai noriu priminti, jog daugelis baimių atsiranda dėl mūsų ribotų žinių ir pernelyg hiperbolizuoto autorių teisių apsaugos baubo. Teisės aktai leidžia mums daryti tai, kas savaime suprantama, ir nėra milžiniškų perteklinių reikalavimų. Žinoma, tuo nenoriu neigti,jog daugelis esame pripratę ignoruoti autorių teises ir jas pažeidinėjame. Visgi, daugelis tariamų pažeidimų nėra pažeidimai apskritai, tai įstatymuose numatyti autorių teisių ribojimai. Naudokimės jais, tačiau atlyginkime autoriams tada, kai privalome.

„Login 2010“: mūsų pagalba žiniasklaidai

Kaip teisingai pastebi Renata, šiųmetė „Login 2010“ konferencija startuoja su tikrai ambicinga žinia apie ateitį. Tie kurie dalyvaus, turėtų pamatyti vertų dėmesio dėdžių ir tetų iš už geografinės šalies ribos. Labai abejoju, ar bent pusė iš jų galės papasakoti apie mūsų – gyvenančių šiapus tos ribos, t.y. Lietuvoje – ateitį.

Todėl mane asmeniškai labiausiai traukia vienas paprastas klausimas apie mūsų Lietuvos ateitį – tai tradicinės žiniasklaidos (spaudos, radijo ir televizijos) ateitis. Labai paprastai jos šiandienos būseną pamatavo Vilhelmas, kurio išvada akis bado plonėjančiais leidiniais ir retėjančiu reguliarumu.

Pilki horizontai tradicinei žiniasklaidai

Tradicinę žiniasklaidą kankina tiek laisvų lėšų, tiek specifinio išsilavinimo, tiek ir sugebėjimų detaliai analizuoti nišines temas trūkumas. Visa tai pasireiškia menkos kokybės turiniu ir prastėjančiais tradicinės žiniasklaidos vartotojų įspūdžiais. Tik keletas atsitiktinių pastebėjimų:

  • nykus regionų ir rajonų spaudos turinys, temdomas nuolat didėjančio nežymėtos reklamos srauto;
  • bazinių žinių stoka nacionalinėje žiniasklaidoje nagrinėjant specifinio išsilavinimo reikalaujančias temas;
  • grįžtamojo ryšio su skaitytojais (t.p. jų pasitikėjimo) stoka, dėl ko žiniasklaida itin retai „iškasa“ ką nors verto visuomenės dėmesio;

Taip įsisuka uždaras ratas, kuris menkina turinį, verčia riboti investicijas ir neleidžia tikėtis kylančios saulės horizonte. Daug kartų minėta Deivido prognozė apie spaudos mirtį tik vaizdžiai iliustruoja artimiausio laikotarpio pokyčius.

Tinklaraščių autoriai gali padėti

Nors objektyvių statistinių duomenų nėra, tačiau retas kuris ginčytųsi, jog Lietuvos interneto vartotojų sukuriamo turinio (vertingo!) daugėja ir jau retas kas galėtų imtis pakartoti Džiugo titaniškas pastangas daryti kasdienes tinklaraščių autorių sukuriamo turinio apžvalgas. Tiesiog to turinio jau per daug!

Daugelis tinklaraščių nėra komerciniai, t.y. turinį kuria dėl saviraiškos, žinomumo didinimo, profesinės diskusijos ar kitų asmeninių tikslų, kurie nėra pajamų užtikrinimas trumpuoju laikotarpiu. Daugeliu atvejų tinklaraščių autoriai mielai dalinasi sukurtu turiniu, leidžia jį skelbti kitose interneto svetainėse.

Siūlymas!
Sukurti automatizuotą sistemą, kuri leistų dalyvaujančių autorių turinį nemokamai teikti tradicinės žiniasklaidos priemonėms.

Kaip sistema galėtų veikti, pavyzdį pateikia „Project Syndicate“. Tai savanoriška, narių išlaikoma organizacija, kurios misija – suteikti pasaulinio lygio įžvalgas ir komentarus vietos bendruomenėms. Taip stiprinama spaudos ir elektroninės žiniasklaidos priemonių nepriklausomybė, suteikiant galimybę gauti kokybišką ir nemokamą turinį.

Tokiam projektui sukurti ir paleisti į gyvenimą reikėtų:

  1. sukurti interneto svetainę;
  2. teisinio mechanizmo sąlygų (autorių nuorodos, honorarų, jei tokie yra, apskaita ir pan., kurių daugelį galima spręsti „CreativeCommons“ priemonėmis);
  3. bent 10-20 kokybiškų tinklaraščių autorių sutikimo dalyvauti;
  4. mokymų galimiems vartotojams (tradicinės žiniasklaidos priemonėms);
  5. minimalios priežiūros veikimo metu.

Tai toks paprastas siūlymas, kaip keisti dalį Lietuvos ateities. Yra norinčių prisidėti?